Filmas: "Mama" / "Madre"

 Sveiki,

Ispanų režisierius Rodrigo Sorogoyen Kino pavasaryje pristatė neblogai žiūrovų ir kino kritikų įvertintą filmą „Mama“ (isp. Madre) (2019). Pamenu, kaip buvau nusižiūrėjęs šį filmą, bet dėl prasidėjusios pandemijos filmas buvo kurį laiką atidėtas, tikintis, kad baigsis karantinas ir visi netrukus grįšime į normalų gyvenimą. Deja, taip neatsitiko, o filmą pradėjo rodyti namų sąlygomis.

Istorija pasakoja apie jauną mamą, kuriai iš Prancūzijos pakrantės mobiliuoju telefonu paskambina šešiametis sūnus, sakydamas, kad šalia jo nėra nieko ir prie jo artinasi besišlapinantis vyras. Persigandusi motina skambina policijai iš Ispanijos ir, atrodo, kad istorija mus tuoj įsuks į aštrų pedofilo kriminalinę istoriją, tačiau istorija nutrūksta ir viskas rodoma po 10 metų, kai sūnaus netekusi mama dirba Prancūzijos kurortiniame paplūdimio užeigoje ir savo dienas „užmušinėja“ melancholiškomis mintimis apie galimai šiose vietovėse dingusį sūnų. Negana to, ji įsižiūri šešiolikmetį vaikinuką, kuris drąsiai su 38 metų moterimi flirtuoja ir net bando su ja užmegzti romaną.

Iš esmės filmas laikosi ant keistos motinos psichologijos. Filmas iš vienos pusės baugina, nes tie santykiai nėra normalūs, jie pagrįsti sutrikusios motinos psichologija, kuri nebeskiria tikrovės ir jausmų t. y. jaunuolį vienu momentu ji regi kaip savo sūnų, o kitą – kaip savo meilužį. Ir negana to, į šį kurortinį romaną įsitraukia dabartinis motinos mylimasis ir vaikinuko tėvai, kurie aršiai priešinasi vidutinio amžiaus moteriai, nes puikiai suvokia, kad šiems santykiams lemta žlugti.

Filmas išties nėra jaukus, jautriai marinistinėje aplinkoje perteikta moters vienatvė ir atskirtis primena nuolatinį balansavimą ant beprotybės ribos, atrodo, kad moteris tuoj ims ir padarys lemtingą klaidą. Tiesą sakant, ji ir padaro, prisilakusi su paaugliais degtinės ji išsiruošia į kelionę, pamiršusi, kad yra ne savo amžiaus grupėje ir tik per atsitiktinumą ji įgauna proto ir laiku išlipa iš automobilio. Visgi šioji istorija gana paprastutė, vos keletas aktorių, daug pauzių ir režisierius kažkaip išsisuka nuo tiesioginio aštrumo ir perdėto manipuliavimo žiūrovu, paversdamas istoriją kurortiniu neįmanomu meilės romanu. Visgi pagirtina pagrindinė aktorė Marta Nieto ir siūbuojantis efektingas operatoriaus darbas, kuris prisidėjo kurdamas nestabilios traumuotos motinos dvasinius parametrus.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ačiū Dievui" / "Grâce à Dieu"

Sveiki,

Francois Ozon filmai paskutiniu metu tapo itin politizuoti, turi ryškią parodomąją politikos ir įsitikinimo galią, brėžia tam tikrus kultūrinius ir moralinius punktyrus ir todėl šiek tiek režisierius nutolo nuo savo žinybiškojo kino elemento, kur ankstyvojoje kūryboje jis buvo labiau teatralizuotas, labiau, sakykime, almodovariškas. Jau antras filmas po „Franco“, kada Ozonas vėlei nagrinėja kažką, kas visuotinai aktualu ir tai yra susikompromitavusios Bažnyčios kaip pedofilijos sandalų dangstytoją, apie visa tai filme „Ačiū Dievui“ (pranc. Grâce à Dieu) (2018), kuris, kaip po to filme sužinome, reiškia ne apgailestavimą, o tam tikrą išsidavimą, kad daugelis kunigų tarnauja ne Dievui ir teisingumui, o Bažnyčios įvaizdžiui.

Filmo centre – daugiavaikis tėvas, kuris vis dar mena prieš 30 metų patirtus įvykius, kada jį tvirkino kunigas. Po daugel metų jis vėlei susitinka su juo ir iškelia jam kaltinimus. Netrukus pasirodo daugiau vyrukų, kurie buvo seksualiai nukentėję nuo kunigo...  Filme daugybė diplomatines ribas išbandančių dialogų, kurie atskleidžia sutraumuotų vyrukų patirtis, jų gyvenimo likimus. Režisierius ne tiek nagrinėja ištvirkinimo poveikį, kiek nūdienos Bažnyčios ir aukų santykį, Bažnyčios, bandančios pripažinti tyliai ir saugiai savo nusikaltimus, bažnyčios, kuri nenori visuotinio skandalo. Pasirodo, filmas paremtas tikrais įvykiais, kurie dar nebuvo pasibaigę filmuojant šį filmą. Visgi pasibaigus filmui iš prierašo sužinome, kad prototipui, tikrajam kunigui, buvo suteikta senatvinė išimtis ir jam skirta laisvė.

Nežinau, kiek tas filmas patiks įvairaus plauko žiūrovams, tačiau jis man paliudijo jau ankstėliau matytas įvairias dokumentines juostas, pasakojančias apie panašius įvykius Vatikane ir Bažnyčios institucijose. Galima nesunkiai pasidaryti išvadas, kas filme yra gerai, o kas vaizduojama blogai, balansuojant ant aštrių temų ir šiokios tokios pliuralistinės diplomatijos, kai auka vienu metu susikabinęs meldžiasi su savo tvirkintoju – makabriška, krikščioniškai neskaniai iškreipta, tačiau toji dogmatiškoji gyvenimiškoji praktika taip toli nuo realybės, kad nesunku visoje toje moralinio teisingumo grifų puotoje įžvelgti absurdiškuosius pasaulio dėsnius: kuo labiau žmogus gniaužia savo prigimtinius poreikius t. y. seksualumo energiją, tuo labiau jį smaugia ir žudo kylantis neišreikštas potraukis. Klausimas yra vienas, kuris man buvo iš esmės įdomus, ne kaip auka, bet kaip pats kunigas pateisina ir reflektuoja savo gyvenimo ir dvasingumo praktikos nesuderinamumą. Lygiai tomis pačiomis Biblijos klišėmis, kad žmogaus kūnas silpnas prieš nuodėmę, kad kas be nuodėmės, tas tegu meta į mane akmenį? Daugiausiai kunigas tylėjo ir tai suponavo jo tarsi kaltės neigimą, antikriščionišką poziciją. Neturime smarkiai atgailaujančios Bažnyčios ir veikėjų.

Visgi filmas kviečia į diskusiją ir savotišką tiesos liudijimą, kuris paneigtų garbingų kunigų luomą ir iš esmės išlaisvintų juos nuo priedermės: jeigu tu negali gyventi celibate, pasišventęs Dievui, tai kurių galų tu imituoji celibatą ir žudai save bei aplinkinius?

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb;7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jauna ir graži" / "Jeune et Jolie" / "Young and Beautiful"

Sveiki,

Banaliausia, kaip tik galiu pradėti, bet vis tiek pradėsiu... Labai mėgstu F. Ozon kuriamą kiną! Paskutinį sykį pamačiau jo erotinę dramą „Jauna ir graži“ (pranc. Jeune et jolie) (2013), kuris buvo pristatytas Kanų kino festivalyje ir Scanoramoje. Dar visai neseniai matytas režisieriaus nespalvotas „Francas“, kurį taip gerai įvertino kino kritikai, visgi kiek patiko mažiau už „Jauną ir gražią“. Ir supratau kodėl. F. Ozono kine tiesiog taip tinka erotika, ji tarsi neatsiejam žmogaus tapatybės ir problematikos dalis, pvz., „Naujoji draugė“ ar „Degantys vandens lašai ant akmenų“ ir kt., kad tiesiog paneri į atskirą Ozono pasaulį, kuriame kūnas ir santykiai tampa kažin kokia liberalia poezija, opozicija toms nusistovėjusioms moralės normoms....

„Jauna ir graži“ tai joks pedofilnis filmas (taip, girdėjau ir tokį komentarą), veikiau tai apie psichologiškai veikiančios merginos sąmonę, kuri pasiryžta be didesnių abejonių dirbti prostitute, nors jai viso labo ką tik sukako septyniolika. Kas gali labiau dirginti žiūrovo jausmus, nei jaunutė lovoje su vis besikeičiančiais senukais? Šitaip seksualiai lokalios ir teisingai sustyguotos žiūrovo sąmonės neišprievartaus jokia žudynių ar skerdynių scena, bet jei senukas paliečia nepilnametės krūtį, tai jau griūti nuo kėdės lietuviškam puritoniškam žiūrovui... Visgi filmo scenarijus geras, prancūziškos dvasios, kaip ir daugelis Ozono filmų. Daug gerų šeiminių konfliktų scenų, kurios virsta ir nerviniu žiūrovų pasimėgavimu (o ką aš sakyčiau tėvų vietoje?) ir pamokančiu auklėjimo būdu.

Gal filmas neprovokuos šitaip aštriai kaip kažkada Ozono šedevras „Skandalingi užrašai“, tačiau tai ir nėra žanriniai trilerio rėmai, veikiau melancholiškas, kiek poetiškas pasakojimas apie jaunystės ir grožio galią tokio kulto visuomenėje, kur jaunystė ir grožis tampa ne vien tik vertinga preke ir ginklu, bet ir savasties, saviraiškos tapatybės dalimi, kad pasijustum gyvenime gyvu žmogumi.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Taip ilgai tave mylėjau" / "I've Loved You So Long" / "Il y a longtemps que je t'aime"" / "Aš seniai tave myliu"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Taip ilgai tave mylėjau“ (kai kur verčiama nevykusiai "Aš seniai tave myliu") dar kitaip verčiama "Aš taip ilgai tave mylėjau" (I‘ve Loved You So Long / Il y a longtemps que je t‘aime) (2008 m.). Tai bendras prancūzų ir belgų filmas, kurį režisavo Philippe Claudel, kuris pasakoja apie vieną paslaptingą moterį, kuri grįžta po daugel metų pas savo seserį ir apsistoja jos namuose, kur auga dvi dukros, vyras ir senelis. Iš pradžių viskas gilu, mistiška, paslaptinga – kas? Kodėl? Kaip? Laikui bėgant įtarimai pasitvirtina apie nelengvą šios moters paskutiniųjų 15 metų likimą... Iš tiesų tai šiek tiek sukrečianti drama, su nepaprastai gilia ir ypatinga anglų – prancūzų gerai žinoma aktore Kristin Scott Thomas, už šį vaidmenį aktorė yra gavusi ne vieną apdovanojimą ir atrodė išties stulbinamai ir įtikinamai. 

Iš pirmo žvilgsnio drama atrodo slogi, melancholiška apie gyvenimo naujos prasmės paieškas ir bandymą tvertis ne tik iš naujo į socialinį gyvenimą, bet ir į aplinkinius žmones, save, santykius, pripažinti, kad gyvenimas vertas, kad jis tęstųsi. Skaudi istorija, kuri, manau, patiks ne vienam. Kiek žinau, šis filmas totaliai nežinomas Lietuvos liaudžiai, nes nė karto nepasiekė mūsų nei legalių, nei nelegalių ekranų, bet tikėkimės, kad kas nors dar šį filmą prisimins ir išvers. O šiaip džiaugiuosi pažiūrėjęs originalų kalba – tai nebuvo jokia problema. 

Jūs tikriausiai prisimenate litvakų (Lietuvos žydų) kilmės prancūzų režisierių Mišelį Hazanavičių, kurio filmas „Artistas“ dar šiais metais nuskynė „Oskarą“ kaip geriausias metų filmas. Pasirodo Mišelis Hazanavičius turi brolį Seržą Hazanavičių, kuris taip pat sukasi kino ir teatro pasaulyje kaip aktorius ir Seržas Hazanavičius vaidina kartu su K. Scott – Thomas šiame filme. Iš pradžių nesupratau, vos tik prasidėjo filmas, žiūriu – ogi lietuviška pavardė, po visko suvedžiau visus galus ir pagaliau viskas paaiškėjo. Šiaip tikrai susirinkę talentingi prancūzų aktoriai, o režisieriaus pirmasis blynas tapo ne tik, kad neprisvilęs, bet ir labai gražiai ir dailiai iškepęs. Jei tik turėsit galimybę, siūlau filmą pažiūrėti tikriems kino gurmanams.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 79/100
IMDb: 7.6 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Policija" / "Polisse"

Sveiki visi,

Skubu pasidalyti įspūdžiais iš neseniai regėto filmo „Policija“ (Polisse) (2011 m.). Tai prancūzų filmas, už neoriginalaus pavadinimo slepiasi brandus vynas, štai taip galėčiau atsiliepti apie režisierės Maiwenn Le Besco filmą, kuriame ji pati (tarp kitko) ir vaidina. Pernai šis filmas gavo specialų žiūri Kanų kino festivalio šakelę. Šiemet Kanų filmų festivalis dejavo, kad neužderėjo moterų režisierių derlius ir praktiškai grobstėsi apdovanojimus režisierių vyrų filmai. Nežinau, ar režisūra labai vyriškas darbas, tačiau retkarčiais galima pagauti filmą įtariant režisavus moterį, bet šįkart nė už ką negalėčiau pasakyti, jog tai moters kūrinys. Visų pirma sudėtinga tematika – socialinės problemos ir vaikų teisėsaugos ir pasirūpinimo sistemos vaizdavimas labai jau įtaigiai atkartotas.

Iš pradžių filmo seanso metu buvau skeptiškai nusiteikęs, nes filmas man pasirodė perdėm per daug realistiškas, daug socialinės ir darboholinės atmosferos, chaoso, betvarkės, lyg žiūrėčiau kokius CSI kriminalistus, bet joje netrukus įžvelgiau prasmę ir meno kūrinį. Iš tikrųjų su visa darbo atmosfera labai susidraugauji, o herojai tampa tavo darbdaviais, o jų problemos – ir tavo problemos. Smagu stebėti ir darbą, ir kartu čia pat besivystančias pačių personažų gyvenimiškas problemas. Galiu pasakyti, kad filmas labai vykęs ir man labai patiko, paliko įspūdį dėl savo ne tik tematikos, bet ir realizmo. Pati istorija kurta pagal gyvenimą, tad filmas dar ir puikus būdas įsibrauti į tą gyvenimą ir į viską pažiūrėti kiek kitaip... Nustebino šiek tiek filmo pabaiga, netikėtas vienos herojės poelgis, bet mažytė „staigmena“ gal ir nieko, juolab, kad dabar į europietišką kiną yra atėjusi mada pabaigą tiesiog nutraukti pačioje įdomiausioje vietoje, paliekant žiūrovui pačiam ją sugalvoti. Daug paliesta personažų asmeninių gyvenimų, tačiau per visą filmą jie taip ir neišsprendžiami, tai tik atkarpinis momentalus pasakojimas iš socialinio gyvenimo, kuriame visi esame tokie patys – mylimi, nekenčiami, stiprūs ir lygiai tokie patys silpni. 

Be jokios abejonės filmas turi išvysti rimtesnio žiūrovo veidą, nusiteikite eiti kaip į darbą, žiūrėdami šį filmą, nes ir jūs kartu tapsite policininkais, kartu per pertraukas kirsit picą, apklausinėsit pedofilus, vaikus, liūdėsite, barsite, švęsite gimtadienius, įsimylėsite ir skirsitės...

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis:  74/100
IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela