Filmas: "Mano karalius" / "Mon roi"

Sveiki, skaitytojai,

Santykiai gali būti destruktyvūs, nors ir paremti meile. Pačiu laiku, sakyčiau, į mano akiratį įšokęs prancūzų įvertintos režisierės Maiwenn filmas „Mano karalius“ (pranc. Mon Roi) (2015) toli gražu nepasakoja apie tikruosius karalius, veikiau karališką santykių utopiją, bandydama atskleisti įvairiapusišką santykių amplitudę: nuo aukščiausiųjų akimirkų iki beviltiškų ašarų.

Su šia puikia prancūzų režisiere daugelis gurmanų susipažino Kanuose įvertindami jos dramą „Policija“ – sudėtingos kompozicijos ir apkrovos filmas šiek tiek kitoks nei „Mano karalius“. „Mano karalius“ kur kas subtilesnis, uždaresnis, bet nuo to tirštų spalvų netrūksta. Praktiškai apie prancūzišką meilės pusę kiek kitaip, kur daug sekso, kančios, vilčių, kurios vieną dieną atrodo kaip Babilonas, o kitą – kaip Tartaras. Epicentre visgi moteris – šiuolaikinė Marija Antuanetė, kuri įsimyli beviltišką donžuaną, kuriam narkotikai, laisvi santykiai ir čia pat patogus pagal poreikius šeimos židinys, o Marijai Antuanetei reikia stabilumo. Na, ir spėkite, kiek moteris yra pasiryžusi gyventi chaose? Ogi labai daug, bergždžiai tikėdama, kad vieną dieną viskas pasikeis. Puikus scenarijus, bet dar puikesni pasirodė prancūzų aktoriai. Šis duetas taip įtikinamai viską perteikia, kad tiesiog patikėtine neįmanoma. Mano mėgstamas Vincent Cassel kaip visada atliekantis charizmatiškus vaidmenis ir toli gražu ne pačius „geriečius“ bei jau „Policijoje“ regėta puikioji Emmanuelle Bercot. Norėjosi, gal filmo siužeto žiūros kampą pakreipti taip, kad liktų poros balansas ir atsakomybę prisiimtų abu asmenys, tačiau akivaizdu, kad režisierė moteris nuėjo moters palaikymo keliu ir galutiniame rezultate išėjo taip, kad vyras dėl visko kaltas, o vargšė nusikamavusi moteris liko auka.

Nepaisant feministinės pozicijos, filmas vis tiek išlieka vertas dėmesio dėl istorijos pasakojimo polėkių, nuostabaus aktorių dueto, įtaigos, viso to, kas prancūziška ir tik prancūziška. Nežinau, kaip kitiems, bet aš smarkiai simpatizuoju šios režisierės darbams dėl bendros kino energetikos ir tos spalvos, kurią pavyksta išgauti, rodos, iš paprasčiausių nesuderamų porelės dialogų. Gal kiek reabilitacinė klinika, kurioje atsiduria Marija Antuanetė, primena filmą su Jennifer Aniston „Pyragas“, tačiau visumoje viską atperka energetika.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Policija" / "Polisse"

Sveiki visi,

Skubu pasidalyti įspūdžiais iš neseniai regėto filmo „Policija“ (Polisse) (2011 m.). Tai prancūzų filmas, už neoriginalaus pavadinimo slepiasi brandus vynas, štai taip galėčiau atsiliepti apie režisierės Maiwenn Le Besco filmą, kuriame ji pati (tarp kitko) ir vaidina. Pernai šis filmas gavo specialų žiūri Kanų kino festivalio šakelę. Šiemet Kanų filmų festivalis dejavo, kad neužderėjo moterų režisierių derlius ir praktiškai grobstėsi apdovanojimus režisierių vyrų filmai. Nežinau, ar režisūra labai vyriškas darbas, tačiau retkarčiais galima pagauti filmą įtariant režisavus moterį, bet šįkart nė už ką negalėčiau pasakyti, jog tai moters kūrinys. Visų pirma sudėtinga tematika – socialinės problemos ir vaikų teisėsaugos ir pasirūpinimo sistemos vaizdavimas labai jau įtaigiai atkartotas.

Iš pradžių filmo seanso metu buvau skeptiškai nusiteikęs, nes filmas man pasirodė perdėm per daug realistiškas, daug socialinės ir darboholinės atmosferos, chaoso, betvarkės, lyg žiūrėčiau kokius CSI kriminalistus, bet joje netrukus įžvelgiau prasmę ir meno kūrinį. Iš tikrųjų su visa darbo atmosfera labai susidraugauji, o herojai tampa tavo darbdaviais, o jų problemos – ir tavo problemos. Smagu stebėti ir darbą, ir kartu čia pat besivystančias pačių personažų gyvenimiškas problemas. Galiu pasakyti, kad filmas labai vykęs ir man labai patiko, paliko įspūdį dėl savo ne tik tematikos, bet ir realizmo. Pati istorija kurta pagal gyvenimą, tad filmas dar ir puikus būdas įsibrauti į tą gyvenimą ir į viską pažiūrėti kiek kitaip... Nustebino šiek tiek filmo pabaiga, netikėtas vienos herojės poelgis, bet mažytė „staigmena“ gal ir nieko, juolab, kad dabar į europietišką kiną yra atėjusi mada pabaigą tiesiog nutraukti pačioje įdomiausioje vietoje, paliekant žiūrovui pačiam ją sugalvoti. Daug paliesta personažų asmeninių gyvenimų, tačiau per visą filmą jie taip ir neišsprendžiami, tai tik atkarpinis momentalus pasakojimas iš socialinio gyvenimo, kuriame visi esame tokie patys – mylimi, nekenčiami, stiprūs ir lygiai tokie patys silpni. 

Be jokios abejonės filmas turi išvysti rimtesnio žiūrovo veidą, nusiteikite eiti kaip į darbą, žiūrėdami šį filmą, nes ir jūs kartu tapsite policininkais, kartu per pertraukas kirsit picą, apklausinėsit pedofilus, vaikus, liūdėsite, barsite, švęsite gimtadienius, įsimylėsite ir skirsitės...

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis:  74/100
IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela