Filmas: "Mano karalius" / "Mon roi"

Sveiki, skaitytojai,

Santykiai gali būti destruktyvūs, nors ir paremti meile. Pačiu laiku, sakyčiau, į mano akiratį įšokęs prancūzų įvertintos režisierės Maiwenn filmas „Mano karalius“ (pranc. Mon Roi) (2015) toli gražu nepasakoja apie tikruosius karalius, veikiau karališką santykių utopiją, bandydama atskleisti įvairiapusišką santykių amplitudę: nuo aukščiausiųjų akimirkų iki beviltiškų ašarų.

Su šia puikia prancūzų režisiere daugelis gurmanų susipažino Kanuose įvertindami jos dramą „Policija“ – sudėtingos kompozicijos ir apkrovos filmas šiek tiek kitoks nei „Mano karalius“. „Mano karalius“ kur kas subtilesnis, uždaresnis, bet nuo to tirštų spalvų netrūksta. Praktiškai apie prancūzišką meilės pusę kiek kitaip, kur daug sekso, kančios, vilčių, kurios vieną dieną atrodo kaip Babilonas, o kitą – kaip Tartaras. Epicentre visgi moteris – šiuolaikinė Marija Antuanetė, kuri įsimyli beviltišką donžuaną, kuriam narkotikai, laisvi santykiai ir čia pat patogus pagal poreikius šeimos židinys, o Marijai Antuanetei reikia stabilumo. Na, ir spėkite, kiek moteris yra pasiryžusi gyventi chaose? Ogi labai daug, bergždžiai tikėdama, kad vieną dieną viskas pasikeis. Puikus scenarijus, bet dar puikesni pasirodė prancūzų aktoriai. Šis duetas taip įtikinamai viską perteikia, kad tiesiog patikėtine neįmanoma. Mano mėgstamas Vincent Cassel kaip visada atliekantis charizmatiškus vaidmenis ir toli gražu ne pačius „geriečius“ bei jau „Policijoje“ regėta puikioji Emmanuelle Bercot. Norėjosi, gal filmo siužeto žiūros kampą pakreipti taip, kad liktų poros balansas ir atsakomybę prisiimtų abu asmenys, tačiau akivaizdu, kad režisierė moteris nuėjo moters palaikymo keliu ir galutiniame rezultate išėjo taip, kad vyras dėl visko kaltas, o vargšė nusikamavusi moteris liko auka.

Nepaisant feministinės pozicijos, filmas vis tiek išlieka vertas dėmesio dėl istorijos pasakojimo polėkių, nuostabaus aktorių dueto, įtaigos, viso to, kas prancūziška ir tik prancūziška. Nežinau, kaip kitiems, bet aš smarkiai simpatizuoju šios režisierės darbams dėl bendros kino energetikos ir tos spalvos, kurią pavyksta išgauti, rodos, iš paprasčiausių nesuderamų porelės dialogų. Gal kiek reabilitacinė klinika, kurioje atsiduria Marija Antuanetė, primena filmą su Jennifer Aniston „Pyragas“, tačiau visumoje viską atperka energetika.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nauja draugė" / "Une Nouvelle amie"

Sveiki,

Prancūzų režisierius Francois Ozon yra vienas keisčiausių fenomenalių režisierių, kurie kuria savo kiną. Jis kaip ir analogiškas ispanų režisierius Pedro Almodovar, nevengia itin aštrių ir seksualiai jaudinančių scenų, kur pasireiškia nestandartiniai įvairios seksualinės orientacijos personažai. Ir abu šie režisieriai gyvenime yra homoseksualai, abu pasirodo epizodiškai savo juostose. F. Ozon vienas naujausių darbų „Nauja draugė“ (pranc. Une Nouvelle Amie) (2014) taip pat sulaukė teigiamų kritikų vertinimų, nors, mano nuomone, jo filmas „Provokuojantys užrašai“ (pranc. Dans la maison) buvo kol kas geriausias darbas.

„Nauja draugė“ su F. Ozon būdingu matymo maniera pasakoja istoriją apie iš dalies susidvejinusią asmenybę, tačiau pasirodo, ji nė velnio nesusidvejinusi, tiesiog vyrukas jaučiasi moterimi ir tik dėl visuomenės normų turi apsimetinėti tuo, kuo nėra, kad patenkintų „teisingo pasaulio“ sąrangą. Pirmieji kadrai gana melodramatiški ir primena eilinį holivudinį filmą, tačiau greitai išryškėja esminė tapatybės problema. Moteris esanti vyro kūne – intymi tema, kurios imasi F. Ozon, tačiau jis nesistengia absoliutinti dramos, atskleisti baisiausių jos gelmių ir veikėjo kančių. Su tam tikra estetine nuostata, akcentuojant LGBT kultūros niuansus, jis pasakoja ne tiek apie problemos kančią, kiek apie tos problemos kančios žavesį ir grožį. Režisieriui rūpi ne tapatybės problema, bet patirtas veikėjo džiaugsmas, jo sugrįžimas į tikrąsias vėžias, todėl filmas iš dalies praranda gylį, tačiau įgauna naujų spalvų ir manieros, bet kokiu atveju, režisierius šįkart „šviesus“, jis intriguoja juodomis spalvomis, tačiau atskiedžia šviesias spalvas. Gal dėl to jo personažai pasiturintys, intelektualai, sveikai gyvenantys, turintys GALIMYBĘ rinktis, todėl taip toli nuo socialinio dugno. Tiesą sakant, neįsivaizduoju F. Ozono kaip socialinės dramos kūrėją, nes jam kur kas labiau rūpi hedoniškoji gyvenimo pusė, kuri jo filmuose, dievaži, nėra bloga, bet priešingai – norisi jame būti ir patikėti, kad per karnavalą ir karkasą papasakota istorija iš tikrųjų žadina svaigaus margo gyvenimo pojūtį.

Neslėpsiu, „Nauja draugė“ gal nėra stipriausia režisieriaus juosta, bet tikrai stiprus filmas, kuris pakeri savo maniera, tematika, spalvomis, garso takeliu, o ką jau kalbėti apie gerai žinomus prancūzų aktorius. Kuo toliau, tuo labiau dievinu Anais Demoustier! Sakyčiau, prancūziškoji Juliane Moore, o kad režisieriai mėgsta Romain Duris ir visi jo geidžia – tą jau seniai žino visi kinomanai. „Nauja draugė“ puikus, intriguojantis filmas su gal kiek provokuojančiu siužetu, kuris privers perdėtus mačo pasijusti nejaukiai, o moteris gal ne tokias nutolusias nuo vyriškumo stereotipų. Bet kokiu atveju žinia šio kūrinio pasauliui labai aiški: kiekvienas nusipelno būti gyvenime tokiu, kokiu jam norisi.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela