Filmas: "Visi pasaulio pinigai" / "All the Money in the World"

Sveiki,

Kam nepatinka filmai apie turtingus žmones? Nebent pas mus pačius švilpia vėjai ir kyla pyktis, kad kitiems labai sekasi. Biografinis filmas apie milijardierių J. Paul Getty, pasirodo, esanti tikra istorija, tačiau Holivudinis kinas sukelia kartais tokį įspūdį, kad viso šito galėjo ir nebūti. Visiškai nenuostabu, juk taip veikia grožinis pasakojimas, o ne dokumentika. Taigi filmas „Viso pasaulio pinigai“ (angl. All Money int the World) (2017) – tai naujausias kino veterano Rudley Scott darbas, kuris, mano akimis, smarkiai konkuravo su panašiu metu pasirodžiusiu Steven Spielberg filmu „Valstybės paslaptis“.

Filmas nukelia mus į aštuntą dešimtmetį ir pasakoja apie realiai egzistavusio turtuolio anūko pagrobimą. Senis ciniškai įsitaisęs savo sukurtame meno pasaulyje ga šykšti pinigų anūko išpirkimui, nors tuo pačiu metu tvirtina, kad jo anūkas labai ypatingas ir jį be galo myli. Christopher Plummer – ypatingo sukirpimo aktorius, labai jį mėgstu. Suvaidinti tokį skrudžą senį išties puiki dovana karjeros saulėlydyje. Būtent jis atrodo čia sudėtingiausias ir įdomiausias kaip veikėjas, kad net nupučia motinos (aktr. Michele Williams) kančią dėl sūnaus. Neatrodo senukas kažkuo piktavališkas, tik jo įsitikinimai dėl pinigų ir turtuolio statusas jį dar kitų žmonių atžvilgiu kitokiu ir jis savo turtingumą vertina kaip privilegiją, tačiau jo moralinės vertybės prieštaringos, keliančios abejonių – veną sakyti, o kitą daryti. Net aiktelėjau, kad jis nesutiko mokėti išpirkos pinigų mokesčių dalį. Aiktelėjau dar ir dėl to, kad reikia sumokėti valstybei mokesčius, kad duodi pinigų išpirkai ir dėl to, kad senukas nesutiko... Politika ir pinigai – tai vienas absurdiškiausių dalykų, ką žmogus yra sugalvojo, dėdamas civilizacijos pamatus.

Filmas iš esmės yra geras. Nežinau, kiek jis kiekvienam iš mūsų reiškia, matuojant moraliniu aspektu, tačiau puiki filmo estetika, aktoriai ir atmosfera iš tikrųjų liudija, kad režisierius R. Scoot nesensta kino kokybės prasme. Jo filmai ir prieš 40 metų buvo kokybės garantas, toks jis išlieka ir šiandien.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nauja draugė" / "Une Nouvelle amie"

Sveiki,

Prancūzų režisierius Francois Ozon yra vienas keisčiausių fenomenalių režisierių, kurie kuria savo kiną. Jis kaip ir analogiškas ispanų režisierius Pedro Almodovar, nevengia itin aštrių ir seksualiai jaudinančių scenų, kur pasireiškia nestandartiniai įvairios seksualinės orientacijos personažai. Ir abu šie režisieriai gyvenime yra homoseksualai, abu pasirodo epizodiškai savo juostose. F. Ozon vienas naujausių darbų „Nauja draugė“ (pranc. Une Nouvelle Amie) (2014) taip pat sulaukė teigiamų kritikų vertinimų, nors, mano nuomone, jo filmas „Provokuojantys užrašai“ (pranc. Dans la maison) buvo kol kas geriausias darbas.

„Nauja draugė“ su F. Ozon būdingu matymo maniera pasakoja istoriją apie iš dalies susidvejinusią asmenybę, tačiau pasirodo, ji nė velnio nesusidvejinusi, tiesiog vyrukas jaučiasi moterimi ir tik dėl visuomenės normų turi apsimetinėti tuo, kuo nėra, kad patenkintų „teisingo pasaulio“ sąrangą. Pirmieji kadrai gana melodramatiški ir primena eilinį holivudinį filmą, tačiau greitai išryškėja esminė tapatybės problema. Moteris esanti vyro kūne – intymi tema, kurios imasi F. Ozon, tačiau jis nesistengia absoliutinti dramos, atskleisti baisiausių jos gelmių ir veikėjo kančių. Su tam tikra estetine nuostata, akcentuojant LGBT kultūros niuansus, jis pasakoja ne tiek apie problemos kančią, kiek apie tos problemos kančios žavesį ir grožį. Režisieriui rūpi ne tapatybės problema, bet patirtas veikėjo džiaugsmas, jo sugrįžimas į tikrąsias vėžias, todėl filmas iš dalies praranda gylį, tačiau įgauna naujų spalvų ir manieros, bet kokiu atveju, režisierius šįkart „šviesus“, jis intriguoja juodomis spalvomis, tačiau atskiedžia šviesias spalvas. Gal dėl to jo personažai pasiturintys, intelektualai, sveikai gyvenantys, turintys GALIMYBĘ rinktis, todėl taip toli nuo socialinio dugno. Tiesą sakant, neįsivaizduoju F. Ozono kaip socialinės dramos kūrėją, nes jam kur kas labiau rūpi hedoniškoji gyvenimo pusė, kuri jo filmuose, dievaži, nėra bloga, bet priešingai – norisi jame būti ir patikėti, kad per karnavalą ir karkasą papasakota istorija iš tikrųjų žadina svaigaus margo gyvenimo pojūtį.

Neslėpsiu, „Nauja draugė“ gal nėra stipriausia režisieriaus juosta, bet tikrai stiprus filmas, kuris pakeri savo maniera, tematika, spalvomis, garso takeliu, o ką jau kalbėti apie gerai žinomus prancūzų aktorius. Kuo toliau, tuo labiau dievinu Anais Demoustier! Sakyčiau, prancūziškoji Juliane Moore, o kad režisieriai mėgsta Romain Duris ir visi jo geidžia – tą jau seniai žino visi kinomanai. „Nauja draugė“ puikus, intriguojantis filmas su gal kiek provokuojančiu siužetu, kuris privers perdėtus mačo pasijusti nejaukiai, o moteris gal ne tokias nutolusias nuo vyriškumo stereotipų. Bet kokiu atveju žinia šio kūrinio pasauliui labai aiški: kiekvienas nusipelno būti gyvenime tokiu, kokiu jam norisi.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gėlėti sapnai" / "L'écume des jours" / "Mood Indigo"

Sveiki, kino mėgėjai, 

Šiandien noriu pakomentuoti kino juostą „Gėlėti sapnai“ (L‘ecume des jours) (2013). Tai pati naujausia genialaus režisieriaus Michel Gondry kino darbas, kuris pasiekė ir Lietuvos kino gerbėjus. Šis režisierius man pažįstamas iš tokių kino juostų kaip „Jausmų galia“ (2004) ir „Miego mokslas“ (2006), pastarasis man nebuvo padaręs didelio įspūdžio, gal net kiek erzino savo pernelyg dideliu siurrealizmo srautu. „Gėlėtus sapnus“ vertinu kaip tarpinę vietą tarp genealiosios „Jausmų galios“ ir šiaip sau „Miego mokslo“. Režisierius šiai juostai pasitelkia vien tik prancūzų aktorius ir toliau savo ypatingai išskirtiniu braižu kuria pasąmonės sukeltų, regis, tik iš pirmo žvilgsnio nevaldomų reiškinių filmą.

„Gėlėti sapnai“, kurio tikslus vertimas turėtų būti „Dienų puta“, patiko savo paprastu siužetu – susitinka pora, įsimyli, mylimasis netenka mylimosios. Na, kas kine begali būti banaliau, nei šitokie siužetiniai kartoniniai rėmai? Filmas žavus ne dėl savo pagrindinės siužetinės linijos, bet dėl išskirtinio režisieriaus braižo ir raiškos – gebėjimas apjungti fikciją su realybe, sutuokti sąmonę su pasąmone, todėl tiek kiti, tiek šis filmas atrodo kiek iš fantastinio lygmens, bet fantastinių filmų kategorijai taip pat nepriskirsi. Režisierius, nepaisant „plastikinio sentimentalizmo“, yra labai buitiškas, tačiau buitiškumą jis paverčia romantika ir paverčia pasaulį suktis nuolatos neįtikėtinų detalių derinimo ir kontrastų apsuptyje. Tai ir glumina, menkesnį žiūrovą gali ir labai nuvarginti, tačiau man jis šįkart patiko. Patiko ir Audrey Tautou, kurią pamažu pagaliau imu prisijaukinti kaip visai įdomią ir savitai patrauklią kino aktorę, kurios anksčiau, prisipažinsiu, ne itin mėgau, bet po filmo „Subtilumas“ ėmiau jausti šiltus jausmus... Ką jau kalbėti apie ne taip seniai atrastą talentingą ir šarmingą prancūzų aktorių Romain Duris, kuris savo natūraliu patrauklumu, manau, gali pakreipti ne vienos merginos dėmesį.

Iš esmės filmo vientisoje linijoje nepatiko tik rūstoka pabaiga, kuri veikiau panešėjo į didelį bardaką, nes nusivažiavo į trilerinius niuansus. Širdžių trauktuvu besišvaistinti mergina susiruošia į keršto atrakcioną, o pagrindinės herojės mirties apeigos pasirodė pernelyg užtęstos ir preciziškos, bet kontrastingumas ir potekstės pavykusios kaip strėlytės į taikinį. Tai nėra itin sunkus kinas, kaip daugelis čia bandė priklijuoti, tiesiog reikia mėgautis kūriniu, jo pasauliu, personažais ir priimti tai kaip realybės ir fikcijos tuoktuves, labiau jaučiant nei žinant, ką autorius norėjo pasakyti.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paryžius" / "Paris"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiemet tikriausiai sumušiau filmų apie Paryžių žiūrėjimo skaičių. Štai dar viena gan vykusi juosta, kuri stačiai taip ir vadinasi „Paryžius“ (Paris) (2008), kuriame pasirodo patys ryškiausi tarptautinio mastu žinomi prancūzų kino aktoriai. Apie Paryžių yra sukurta begalės filmų, bet visi jie vienaip ar kitaip kalba apie žmonių santykius. Miestas neretai būna žmogaus liko dalis, šiame filme tai akivaizdžiai pademonstruota, kaip ir filme „Aš tave myliu, Paryžiau“ ar W. Alleno filme „Vidurnaktis Paryžiuje“ ir t.t.

Po vieną didžiausių Europos miestą klaidžioja daugybė žmonių su pačiais įvairiausiais likimais, kurie prasilenkia sankryžose, universitetuose, pasimato kavinėse. Šiame filme susieina kelios siužetinės linijos – istoriko simpatija studentei, brolio mirtina širdies liga ir nauja meilė atrasta turguje, afrikiečio emigracija į Prancūziją... šis filmas – tai stebėjimas pro langą ar balkoną į tuos žmones, kurie praeina pro šalį. Filmo patosas gan lengvas, čia nerasite taip meistriškai su įtampa surėdyto filmo kaip antai „Babelis“, nes vienaip ar kitaip visi filmai, kur pats Paryžius veikia kaip personažas, įgauna savaiminį lengvumą, kad ir kokius sudėtingus likimus bandytų papasakoti.

Puiki aktorių gausa, atpažįstami prancūzų aktoriai leido patirti tą puikų džiugesį, kada sutinki juos naujuose amplua. Kuo toliau, tuo labiau jaučiu, kad filmai apie šį miestą visi yra geri, tik kad jie vienaip ar kitaip pradeda kartotis savo idėjomis, belieka tik vis kiti režisieriai ir kitokios siužetinės aplinkybės. Ar tik kinas, kalbėdamas apie šį meilės miestą, kartais netampa vienspalvis ir monotoniškas? Kad Paryžius puikus ir nuostabus, tą tikriausiai visi žino, o šis filmas tik dar kartą patvirtina šią tiesą, tik kodėl pvz. Vilnius negalėtų būti lygiai toks pat stebuklingas ir kupinas likimų? Manding, Paryžius niekada nebus išnagrinėtas nuo A iki Z, nes miestai kinta, kinta ir kinas, todėl labai tikiuosi, kad dar išvysiu filmą apie Paryžių, bet visiškai kitokį, ne tokį intymiai turistinį, nes filmas labiau priminė gidą po paryžiečių likimus, kurie labai mažai kuo skiriasi nuo mūsų pačių likimų. Šiaip filmo labai ypatingu nepavadinčiau, tačiau jis neša šviežumo ir lengvumo poveikį, beveik kaip mėtos po sunkių ir įtemptų dramų. Tai filmas apie vėją, kuris draiko mus po miestus kaip rudeninius lapus, tuo jis ir žavus.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela