Filmas: "Viena nepatogi akimirka" / "Un moment d'égarement"

Sveiki,

Prancūziškos komedijos išties kartais labai užveda! Gal todėl lengvam vakarui ir nieko pernelyg neįpareigojančio pasirinkau filmą „Viena nepatogi akimirka“ (pranc. Un Moment d‘egarement) (2015), kuriame pasirodo pasaulinio lygio prancūzų kino žvaigždės Vincent Cassel ir Francois Cluzet. Istorija pasakoja apie du tėvus, kurie nusprendžia atostogas praleisti Korsikos salos provincijoje, pasiėmę su savimi dukras. Vienas iš tėvų netrunka susižavėti kito dukra...

Žodžiu, tikėjausi išties prancūziškos komedijos užtaiso, kur scenarijus, dialogai ir nesusipratimai atskleidžiami intelektualiai, subtiliai ir dažnai netikėtai papasakojantys apie mums pačius. Tačiau visumoje komedija gana „drungna“, netgi vietomis kiek nuvilianti. Kodėl? Visų pirma, kurortinio stiliaus istorijoje, kurioje veriasi pagrindinės dvi problemos: a) pagyvenusių vyrukų draugystės ištikimybė; b) skirtingų amžiaus tarpsnio vienkartinio sekso istorija, kuri vietomis moraliai nepatogi, vietomis absurdiška. Tiesą sakant, infantili istorija sukalta gana primityviai, komedijos rakursai neturi išskirtinio savitumo ir neretai primena tiesiog prastą amerikietišką komediją, nufilmuotą Europoje. Čia neišvysite nei nematytų situacijų, nei kokių nors išskirtinių veikėjų su savo biografijomis. Viskas „prabėgta“ gana paviršutiniškai.

Gal toji komedija nėra netgi juokinga, neprisimenu, kad būčiau per ją kvatojęs. Vis svarsčiau, koks tas V. Caseel sukurtas veikėjas kvailys, kad negali ne tik pateisinti savo silpnumo, bet ir nusikratyti tos paauglės ir viską išspręsti kaip vyras. Bandoma motyvuoti baime prisipažinti geriausiam draugui, tačiau toji motyvacija, liaudiškai tariant, tokia kine nudėvėta, kad perdėtas kalės jausmas tiesiog nebejaudina. Filmui trūksta tiek stipresnio scenarijaus, tiek atmosferos, tiek įdomesnių, ne tokių standartinių, pabodusių aplinkybių. Vienintelis išties geras dalykas – charizmatiškasis Vincent Cassel, kuris spinduliuoja savaime tokį vingrų, jam tinkantį chuliganišką charakterį, tačiau gelmės tikrai nesitikėkite.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paryžius" / "Paris"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiemet tikriausiai sumušiau filmų apie Paryžių žiūrėjimo skaičių. Štai dar viena gan vykusi juosta, kuri stačiai taip ir vadinasi „Paryžius“ (Paris) (2008), kuriame pasirodo patys ryškiausi tarptautinio mastu žinomi prancūzų kino aktoriai. Apie Paryžių yra sukurta begalės filmų, bet visi jie vienaip ar kitaip kalba apie žmonių santykius. Miestas neretai būna žmogaus liko dalis, šiame filme tai akivaizdžiai pademonstruota, kaip ir filme „Aš tave myliu, Paryžiau“ ar W. Alleno filme „Vidurnaktis Paryžiuje“ ir t.t.

Po vieną didžiausių Europos miestą klaidžioja daugybė žmonių su pačiais įvairiausiais likimais, kurie prasilenkia sankryžose, universitetuose, pasimato kavinėse. Šiame filme susieina kelios siužetinės linijos – istoriko simpatija studentei, brolio mirtina širdies liga ir nauja meilė atrasta turguje, afrikiečio emigracija į Prancūziją... šis filmas – tai stebėjimas pro langą ar balkoną į tuos žmones, kurie praeina pro šalį. Filmo patosas gan lengvas, čia nerasite taip meistriškai su įtampa surėdyto filmo kaip antai „Babelis“, nes vienaip ar kitaip visi filmai, kur pats Paryžius veikia kaip personažas, įgauna savaiminį lengvumą, kad ir kokius sudėtingus likimus bandytų papasakoti.

Puiki aktorių gausa, atpažįstami prancūzų aktoriai leido patirti tą puikų džiugesį, kada sutinki juos naujuose amplua. Kuo toliau, tuo labiau jaučiu, kad filmai apie šį miestą visi yra geri, tik kad jie vienaip ar kitaip pradeda kartotis savo idėjomis, belieka tik vis kiti režisieriai ir kitokios siužetinės aplinkybės. Ar tik kinas, kalbėdamas apie šį meilės miestą, kartais netampa vienspalvis ir monotoniškas? Kad Paryžius puikus ir nuostabus, tą tikriausiai visi žino, o šis filmas tik dar kartą patvirtina šią tiesą, tik kodėl pvz. Vilnius negalėtų būti lygiai toks pat stebuklingas ir kupinas likimų? Manding, Paryžius niekada nebus išnagrinėtas nuo A iki Z, nes miestai kinta, kinta ir kinas, todėl labai tikiuosi, kad dar išvysiu filmą apie Paryžių, bet visiškai kitokį, ne tokį intymiai turistinį, nes filmas labiau priminė gidą po paryžiečių likimus, kurie labai mažai kuo skiriasi nuo mūsų pačių likimų. Šiaip filmo labai ypatingu nepavadinčiau, tačiau jis neša šviežumo ir lengvumo poveikį, beveik kaip mėtos po sunkių ir įtemptų dramų. Tai filmas apie vėją, kuris draiko mus po miestus kaip rudeninius lapus, tuo jis ir žavus.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Neliečiamieji" / "Intouchables" / "Untoucheble"

Sveiki,

Na, pagaliau ir aš pažiūrėjau visų taip liaupsintą filmą „Neliečiamieji“ (Intouchables / Untoucheble) (2011 m.), kuris buvo pasirodęs „Kino pavasaryje“ ir sulaukė didžiausio žiūrovo dėmesio ir jis buvo išrinktas žiūrovų labiausiai patikęs filmas, aplenkė tokius filmus kaip „Gėda“ ir „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“. Priminsiu, kad pernai šį titulą šiame mums svarbiame festivalyje iškovojo juosta „Moteris, kuri dainuoja“. Visada įdomu žiūrėti tai, ką žmonės vertina ir žiūri. Buvo šiek tiek keista, kad šis filmas buvo išrinktas būtent šių metų festivalio favoritu, nes jį vertinu gana prieštaringai, iš to, ką buvau matęs, savo simpatijas atidaviau „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“.

Filmas nėra blogas, jis man netgi labai patiko, bet jo vertinimą, kaip daugelis nors šiek tiek mąstančių būtybių susidurs, paskirstyti labai sudėtinga. Būta ir tokių žmonių, kurie šiuo filmu visiškai nusivylė, nes tikėjosi kai ko kito. Matot, per humoro prizmę kalbėti apie gyvenimo tragedijas yra labai sudėtinga. Rodos, prancūzų humoras yra vienas subtiliausių ir tikriausiai tinkamiausių pasaulyje išreikšti šiam „būviui“, tačiau... Pati filmo idėja man pasirodė labai holivudiška – neįgalus pagyvenęs vyriokas sutinka neišsilavinusį ir netašytą vyruką, kuris praskaidrina jo dienas savo šiuolaikiška pasaulėžiūra, nutrūktgalviškumu. Argi Jums nedvelkia Holivudu? Pakalbėkime apie sudėtingus dalykus linksmai, pasijuokime... Šiek tiek iš esmės banalina pats žanras – komedija. Komedija visada tikriausiai ir liks pramoginio kino ložėje, nors esama išties subtilių ir tiesiog įspūdingų prancūzų komedijų, kurių iš tolo tam nepriskirsi, bet „Neliečiamieji“ tikrai nemenkai „pasūdė“ populiariojo humoro, kuris šiek tiek nubloškė į „Rožinės panteros“ laikus. Patys personažai irgi šabloniški (nepaisant „skaudžių“ aplinkybių) – tipinė komedijinė pora – išsilavinęs ir vidurinę baigęs vyrukas, senukas ir jaunuolis, subtilumas ir grubumas... Nuotykiai, raiška, operatoriaus darbas – jau labai priartėję prie holivudinio filmo. Holivudinis – tai jokiu būdu ne prasto kino štampas, tačiau tai menkina kino išskirtinumą ir originalumą, kurį bando kai kas įrodyti.

Kai kas filmą lygina su kitu prancūzų filmu „Skafandras ir drugelis“ (2007 m.), bei ispanų juosta „Jūros gelmėse“ (2004 m.) bei kitais neįgalumą, bet toli gražu ne gyvenimo pabaigą, nagrinėjančiais filmais, tačiau noriu pabrėžti, kad šie filmai visai kito diapazono – jie priklauso dramos žanrui ir vertinami pagal dramos principus. Jie man asmeniškai yra kur kas subtilesni ir jautresni už „Neliečiamuosius‘, nes pats grynas dramos žanras man yra aukščiausia kino praba, jeigu galima taip išsireikšti. Na, o „Neliečiamieji“, visai nenuostabu, kad sužavėjo daugelį žiūrovų, užkariavo simpatijas – tai tikrai neprasta komedija, turinti savų spalvų ir savų prancūziškų aromatų, tačiau iki tikrojo prancūzų šedevro man pasirodė dar toloka... Kad ir kaip ten bebūtų, geriau 100 kartų pamatyti šį filmą, nei 50 kartų tą patį „Amerikietišką pyragą“.

Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 57/100
IMDb: 8.6

Jūsų Maištinga Siela,