Filmas: "Inferno" / "Inferno"

Sveiki, 

Niekada nebuvau itin didelis „Da Vinčio kodo“ gerbėjas. Po to, kai nusivyliau knyga, iš esmės nusivyliau ir kino filmu, tačiau gyvenime viskam galima suteikti antrą šansą ir šįkart pačios naujausios D. Brown knygos ekranizacija „Inferno“ (angl. Inferno) (2016), kuri, tiesą sakant, nieko neturėjo nustebinti, turėjo tą antrąjį šansą. Jeigu iš tikrųjų – į kino salę ištempė draugai ir aš jau nebeturėjau balso filmo pasirinkime, tačiau, vedamas pačių niūriausių prognozių, filmą sužiūrėjau gana įtraukiančiai, nepaisant to, kad už nugaros jaunimas kino salėję atsidaręs alaus skardines užparpė kaip ruoniai.

Filmas absoliučiai vidutiniškas. Prabangus, sukaltas veiksmo trilerio bruožais, atmiežta intelektualiais rebusais, kurie dažnai praslysta paprastam, ne itin meno istorija besidominčiam žiūrovui, todėl kur kas stipresnė filmo pusė, priešingai nei romane, atrodo ne intelektualioji rebuso pusė, bet būtent pasaulinio terorizmo trileris. Ar pasaulis nugarmės į apokalipsę, kai pasklis viską naikinantis virusas? Akivaizdu, kad filmas sukurtas absoliučiai pramogą mėgstančioms masėms ir tame žanre, galima sakyti, jis neblogas, tačiau nuobodokas ir pernelyg nuspėjamas. Manau, kad pats rašytojas D. Brown išsikvėpė, nes istorijos konstrukto principas labai panašus, todėl nebenustebina, kaip nebenustebina kiti serialų sezonai, nes žiūrovas kuo puikiausiai žino žaidimo taisykles.

Nepaisant jau žinomų taisyklių, klišių ir praktiškai D. Brown nieko naujo nebegali pasiūlyti, filmas susižiūri su vidutinišku parako užtaisu: ir smagu, ir vietomis to veiksmo nemažai, bet iš kitos pusės atrodo šiek tiek abejotinų derinių. Kaip antai vos leisgyvis ir narkotikais apsvaigintas daktaras greitai be kraujo žymelės ima aiškintis naują paslaptį, kad išgelbėtų pasaulį. Šiek tiek primena „Pinkį ir Makaulę“. Pasakysiu taip: jeigu tikitės intelektualių rebusų ir daug meno bei kultūros žinių, pamirškite, filmui svarbiausia veiksmas ir tai, kaip tikėjausi, tikrai nėra pats prasčiausias pasirinkimas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jūros periodo parkas" / "Jurassic World"

Sveiki,

Naujoji „Jūros periodo parko“ (angl. Jurassic World) (2015) epopėjos dalis nei nustebino, nei pribloškė, nei, tiesą sakant, labai nuliūdino. Kalbėsiu trumpai ir iš esmės, aplenkdamas kritikų nuomones, režisierius ir aktorius. Filmas lyg ir žadėjo būti didingas, bet aš tokiu jo nepavadinčiau. Taip, sukišta daug dolerių, daug kompiuterinės grafikos, o visumoje pavyko vos geresnis pramoginis filmas už vidutinį. Pasaulyje jis tapo populiarus ir pritraukė mases, tad galiu sutikti, kad nebent pats reginys ir yra stipriausia naujausios šios epopėjos dalis. O kaip visa kita?

Scenarijus erzina nuo pat pradžių. Kam po paraliais reikėjo tų vaikų? Priminė kažkokį beždžionyną! Nepatiko, kad filmas, kuris turėjo sukelti globalinės mokslinės katastrofos siaubą, tapo kažkokiu saldžiu nuotykių ir meilės prisaldintu pudingu. Personažai vaikai, seksualus vyras, pasikėlusi raudonplaukė... Dieve brangus, negi mums vis dar tai įdomu? Tie tipiniai personažai, kur gale filmo visi apsikabina, nubraukia prakaitą, o naujai iškepta porelė pasibučiuoja, o salė ploja už... dar vieną tokią pačią istoriją? Žmonės, atsibuskite! Scenarijus šiuo atžvilgiu nuobodus ir siaubingas. Nesakau, yra tikrai puikių niuansų ir scenų, pvz., dinozaurų tyrimai, jų pasislėpimas tankumyne, nežinia, kada ką užpuls, tos tamsiosios filmo erdvės puikiai panaudotos, bet, dievaži, viską glumina ir tempia žemyn šeimynai pritaikytas siužetas, kuris nieko gero neparodo.

Tiesą sakant, nė kiek nepergyvenau dėl herojų, nes žinojau, kad visi išliks saugūs ir filmo gale glėbesčiuosis. Nesakau, kad juos turėjo suėsti, kažkas mirti, o juk mirčių tikrai netrūko, bet priimtos žaidimo taisyklės primena tas pačias prieš 25 metus į kiną įvestas žaidimo taisykles. Iš šio filmo norėjosi ne pataikavimo masėms (juk visgi akivaizdu, galvota apie tai, kaip viskas turėtų atsipirkti), bet apie galimybę išplėtoti kitonišką siužetą, pateikti istoriją kitaip, o kol kas viskas skriejo ir praskriejo kaip „Disnėjaus“ filmuose. Iš esmės filmą tikrai galima žiūrėti ir jis neblogas, tačiau kiek mes galime tenkintis vien tik pakitusia grafika, o turiniu vis dar tokiu pačiu?

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Iksmenai: praėjusios praeities dienos" / "X-men: Days of Future Past"

Sveiki, fantastinio kino gerbėjai,

Prisipažinsiu, kad visomis išgalėmis vengiu superherojinių filmų kaip antai „Kapitonas Amerika“ arba „Supermenas“, kurių kasmet pasirodo po keletą ir labai, anot kritikų, neprastų, bet, vedinas vaikystės nostalgija, visgi pažiūrėjau filmą „Iksmenai: Praėjusios praeities dienos“ (angl. X-men: Days of Future Past) (2014). Nesu iš tų, kurie skaičiuoja, ketintoji tai šių superherojų dalis, prisimenu tik kelias nuotrupas iš buvusių filmų ir tai negaliu apsakyti, ar iš „Ernio“ ar iš „Iksmenų“ kažkurios dalies. Prisimenu dar būdavo toks animacinis serialas, kuriamas pagal komiksus, jį tai geriausiai ir pamenu. Pasirodo šioji „Iksmenų“ dalis yra būsimos trilogijos antroji dalis ir kol kas ji be išimties laikoma geriausia kada nors sukurta „Iksmenų“ filmo dalis, o jų, sakoma, yra jau net septynios. Dėl viso šito „kaltas“ sadistinių homoseksualų orgijų kaltinamas talentingasis režisierius Bryan Singer.

Išties filmas mane įtraukė jau nuo pat pradžių. Efektai išties nuostabūs, nepajutau nė mažiausios nereikalingos sekundės vilkinimo ar delsimo, viskas savo vietose, viskas įdomu ir prikaustančiai atrodė. Siužetas išties vienas įdomesnių ir geresnių, bandoma papasakoti jau nebe šiaip „dar vienos“ serijos istoriją, bet sukelti ir ypatingos bei reikšmingos istorijos tonacijas. Išties didingas projektas, kurį tikriausiai vainikuos tiesiog apokaliptinis trečiosios dalies kūrimas. 

Patiko ir aktorių žvaigždūnų gausa. Na, „Iksmenų“ veteranas Hugh Jacksman vėl laiko tvirtai pagrindinio mutanto vadžias. Patinka man jo vaidmenys visur, kur tik jis pasisuka, tik bijau, kad po paskutinės dalies aktorius, jeigu bus kuriami kiti pasakojimai apie „Iksmenus“, Lohano vaidmeniui jau gali pasidaryti per senas. Ko nepasakysi apie Mistikos personažo atlikėją Jennifer Lawrence, kuri tiesiog „ant bangos“, duodasi per visus didingus projektus kaip reikiant, o Holivudas tik ir graibsto jos mielus skruostikaulius savo filmui. Čia ji vėl susipainiojusi, bet charizmatiška, būtent to, ko ir reikia Mistikai. Bene didžiausias atradimas tokio masto filme Michael Fassbender, kurį labai gerai žinau iš nekomercinių, nepopuliariųjų filmų. Čia jis, kaip ir visur ir bet kada, atrodo pritrenkiančiai. Apskritai „chebrytė“ surinkta nuostabi, efektai puikūs, scenarijus geras ir net nežinau motyvacijos, kodėl Jums šito filmo nepažiūrėti? Nebent tiesiog negalite iš esmės pakęsti šio kino žanro.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gėlėti sapnai" / "L'écume des jours" / "Mood Indigo"

Sveiki, kino mėgėjai, 

Šiandien noriu pakomentuoti kino juostą „Gėlėti sapnai“ (L‘ecume des jours) (2013). Tai pati naujausia genialaus režisieriaus Michel Gondry kino darbas, kuris pasiekė ir Lietuvos kino gerbėjus. Šis režisierius man pažįstamas iš tokių kino juostų kaip „Jausmų galia“ (2004) ir „Miego mokslas“ (2006), pastarasis man nebuvo padaręs didelio įspūdžio, gal net kiek erzino savo pernelyg dideliu siurrealizmo srautu. „Gėlėtus sapnus“ vertinu kaip tarpinę vietą tarp genealiosios „Jausmų galios“ ir šiaip sau „Miego mokslo“. Režisierius šiai juostai pasitelkia vien tik prancūzų aktorius ir toliau savo ypatingai išskirtiniu braižu kuria pasąmonės sukeltų, regis, tik iš pirmo žvilgsnio nevaldomų reiškinių filmą.

„Gėlėti sapnai“, kurio tikslus vertimas turėtų būti „Dienų puta“, patiko savo paprastu siužetu – susitinka pora, įsimyli, mylimasis netenka mylimosios. Na, kas kine begali būti banaliau, nei šitokie siužetiniai kartoniniai rėmai? Filmas žavus ne dėl savo pagrindinės siužetinės linijos, bet dėl išskirtinio režisieriaus braižo ir raiškos – gebėjimas apjungti fikciją su realybe, sutuokti sąmonę su pasąmone, todėl tiek kiti, tiek šis filmas atrodo kiek iš fantastinio lygmens, bet fantastinių filmų kategorijai taip pat nepriskirsi. Režisierius, nepaisant „plastikinio sentimentalizmo“, yra labai buitiškas, tačiau buitiškumą jis paverčia romantika ir paverčia pasaulį suktis nuolatos neįtikėtinų detalių derinimo ir kontrastų apsuptyje. Tai ir glumina, menkesnį žiūrovą gali ir labai nuvarginti, tačiau man jis šįkart patiko. Patiko ir Audrey Tautou, kurią pamažu pagaliau imu prisijaukinti kaip visai įdomią ir savitai patrauklią kino aktorę, kurios anksčiau, prisipažinsiu, ne itin mėgau, bet po filmo „Subtilumas“ ėmiau jausti šiltus jausmus... Ką jau kalbėti apie ne taip seniai atrastą talentingą ir šarmingą prancūzų aktorių Romain Duris, kuris savo natūraliu patrauklumu, manau, gali pakreipti ne vienos merginos dėmesį.

Iš esmės filmo vientisoje linijoje nepatiko tik rūstoka pabaiga, kuri veikiau panešėjo į didelį bardaką, nes nusivažiavo į trilerinius niuansus. Širdžių trauktuvu besišvaistinti mergina susiruošia į keršto atrakcioną, o pagrindinės herojės mirties apeigos pasirodė pernelyg užtęstos ir preciziškos, bet kontrastingumas ir potekstės pavykusios kaip strėlytės į taikinį. Tai nėra itin sunkus kinas, kaip daugelis čia bandė priklijuoti, tiesiog reikia mėgautis kūriniu, jo pasauliu, personažais ir priimti tai kaip realybės ir fikcijos tuoktuves, labiau jaučiant nei žinant, ką autorius norėjo pasakyti.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela