Filmas: "Kalėjimo prižiūrėtoja" / "Sons" / "Vogter"

 

Sveiki,

Su danų filmais neprašausi! Švedų kilmės režisierius Gustav Möller savo naujausioje dramoje „Kalėjimo prižiūrėtoja“ (dan. Sons) (2024) pasikviečia garsią danų aktorę Sidse Babett Knudsen ir jai patiki psichologinį pagrindinį vaidmenį šioje istorijoje. Filmas pasakoja apie kalėjimo prižiūrėtoją Evą, kuri vieną dieną pastebi, jog į kalėjimą atvežamas jai žinomas nusikaltėlis Mikelis. Netrukus, pasinaudodama visomis vidaus prižiūrėtojos galiomis, ji prisigretina prie Mikelio ir tampa to skyriaus prižiūrėtoja.

Nėra labai ką pasakoti apie šio filmo siužetą, nes jis nėra dinamiškas ir jame ne kažin kas vyksta. Siužetas labiau primena psichologinį šachmatų žaidimą. Mikelis ir Eva tarsi konkuruoja smurtinėje ir kerštingoje aplinkoje. Stebina tai, jog Evos vaizdavimas kurį laiką apgauna žiūrovą, nes nežinome visų aplinkybių, todėl atrodo, jog moteris tiesiog sadistiškai nusižiūrėjo Mikelį kaip kokį sekso subjektą ir jaučia kažin kokį sunkiai paaiškinamą aistrą, tačiau netrukus sužinome, jog yra visiškai priešingai. Mikelis kerštaudamas už cigaretes apmėto Evą savo paties išmatomis ir moteris nesusilaikiusi prilupa jį bananu visų akivaizdoje. Galiausiai pats Mikelis nieko neįtardamas ima šantažuoti Evą, kad ji jam suteiktų įvairių lengvatų...

Filmas iš esmės apie motinišką skausmą. Ar įmanoma atleisti nusikaltėliui? Psichologizuoti ir sudėtingi pačios Evos sprendimai iš vienos pusės kelia mįsles, nes atrodo nelogiški, tačiau galiausiai kaip žiūrovas imi pateisinti kiekvieną jos žingsnį. Daug stambių ir išlaikytų kadrų, žvilgsnių, nutylėjimo ir nesveiko, tiesiog fontanu besiveržiančio Mikelio (aktorius Sebastian Bull) smurto. Atrodo, kad su tokiu sužvėrėjusiu vyru išvis neįmanoma susikalbėti, tą rodo ir jos motina, kuri nelabai apsidžiaugė, jog jis per laisvą dieną grįžo namo, nes tokius recidyvistus reikia laikyti už sienų, kadangi jie nereflektuoja ir neatsako už savo veiksmus.

Tiesa, aktorę Sidse Babett Knudsen teko jau matyti keistuose sadistiniuose santykiuose filme „Burgundijos kunigaikštis“ (2015), kuriame ji atliko BDSM psichologinį vaidmenį su kita moterimi, todėl Evos sprendimai kažkiek priminė ankstesnį nepatogų aktorės vaidmenį. Filmas turi savotiškos įtampos, nepatogumo ir brutaliai tamsios atmosferos, tačiau (net pats stebiuosi), jog mano mėgstamas žanras šįkart manęs nei labai paveikė, nei šokiravo, tarsi sužiūrėjau gana atsainiai (gal nebuvau itin nusiteikęs susikaupti?). Bet kokiu atveju, tai skandinaviškų įtampų kinas, niuansuotas nepatogioms temoms eskaluoti.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Po vedybų" / "Efter brylluppet" / "After The Wedding"

 Sveiki,

 

Vis rečiau surizikuoju pažiūrėti filmą, sukurtą seniau nei 2012 metais! Tačiau tie, su kuriais jau rizikuojamu, beveik neabejoju, kad bus geri. Panašiai nutiko ir su danų režisierės Susanne Bier filmu „Po vedybų“ (dan. Efter brylluppet) (2006), pastaroji kūrėja, mano akimis, jau kaip režisierė patikrinta laiko. Jos filmai „Geresniame pasaulyje“ (2010), „Tai, ką mes praradome“ (2007) paliko apmąstymų. Žiūroviškesnio kino žiūrovai turėtų ją prisiminti iš mistinio fantastinio filmo „Paukščio narvelis“ (2018) su Sandra Bullock. Kita vertus, Susanne Bier geriausiai sekasi dirbti ne su amerikietiškomis kompanijomis, bet būtent su danų aktoriais savo autoriniuose filmuose, dėl ko, žinoma, ją ir pradėjo vertinti visas pasaulis. Šiuo metu autorė kuria neblogus ir kokybiškus amerikietiškus serialus, prieinamus legaliai populiariose platformose.

 

Filmas „Po vedybų“ pačioje Danijoje buvo be galo populiarus ir įvertintas Europoje, pretendavo į „Oskarą“ kaip geriausias užsienio šalių filmas. Nebuvau žiūrėjęs šio filmo. Susigundžiau absoliučiai dėl režisierės S. Bier ir dėl to, kad tai danų kinas, kuriame (OMG!) vaidina šiuolaikinio danų (ir ne tik!) kino gyva legenda Mads Mikkelsen, su kuriuo sunkiai praleidžiu bet kokį filmą.

 

Filmas pasakoja kone muilo operos siužetų vertą istoriją. 20 metų Indijoje prasibastęs ir spalvingą nuo alkoholiko iki indų beglobiams vaikams atsidavusio mokytojo nugyvenęs gyvenimą vyras labdaros tikslais grįžta į Daniją, kad išpeštų pinigų vaikams. Verslo sandėris su išpuikusiu verslininku ir labdaros steigėju nesiseka, tačiau jis pakviečia Jakobą į savo dukters vestuves. Neturėdamas ko prarasti, jis sudalyvauja ir sužino, jog labdaros steigėjo žmona iš tikrųjų prieš dvidešimt metų buvusi jo paliktoji, o besituokiančioji – jo dukra... Išties seriališkai suveltas siužetas, kuriame pilna paradoksų ir iš pirmo žvilgsnio atrodo netgi siužetiškai nuobodoka, nes primena tuos romanus po 2.50 eurų minkštais viršeliais iš spaudos kioske.

 

Bet! Žiūrisi tikrai neblogai, netgi įtraukiai, nes daug ką atperka puiki, juslinga, poetiška S. Bier režisūra, kuri bando į danų kultūrinius turtuolių asmeninius skandalus įpinti indiško hipnotizuojančio pulso. Operatoriaus dinamiškas darbas, vingri ir judri kamera padeda sujungti Indiją ir Daniją savitai. Tiesa, net nepasakytum, kad filmą režisavo moteris, nes puikiau už moterų charakterius perteikti vyrų pasaulio niuansai. Aišku, juntamas 2000-ųjų europietiško kino stacionaresnis stilius, tačiau nuo to nesižiūri prasčiau. Filmas nei šokiruoja, nei iškelia kokias nors nematytas problemas, tačiau nuo antros filmo pusės stebino dviejų vyrukų sandorių ir santykių gludinimas, kuris priminė tuos perdėtai didaktiškai altruistiškus amerikietiškus filmus, tačiau visa ta situacija įvilkta į kiek kitokį, sakyčiau, daniškai europietišką modelį ir dėl to pakylama į aukštesnį atmosferos lygį. Ir žinoma, jeigu dar abejojate žiūrėti, tai verta dėl šių aktorių magiškos trijulės: Mads Mikkelsen, Rolf Lassgard, Sidse Babett Knudsen. Pastarųjų veidus, žvilgsnius atsiminsite ir kitą dieną.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.7

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Prieglauda" / "Nežinioje" / "Limbo"

 Sveiki,

Nežinau kas, bet man labai rekomendavo pasižiūrėti Ben Sharrock režisuotą dramą „Prieglauda“ (kai kur verčiama „Nežinioje“ ir šis variantas būtų pagal prasmę artimesnis filmui) (angl. Limbo) (2020). Po to, kaip žinia, rekomendacija paskendo tarp kitų rekomendacijų ir tik kitų rekomendacijų dėka vėl susidomėjau šiuo kūriniu.

 

Filmas pasakoja apie pabėgėlius iš Sirijos ir Azijos šalių, kurie laukia paskendę nežinioje atšiaurioje šiaurės Škotijos šalyje laukdami žinių iš artimųjų ir ar jiems bus leista pasilikti šalyje. Kol jie tėra tik pabėgėliai, juos apmoko vietinės kalbos ir kultūros, tuo užsiima darbuotojai ir, atrodo, daugiau filme nieko įdomaus nevyksta, vien pagrindinio veikėjo Omaro lauko būdelėje esantys skambučiai šeimai bei pokalbiai su afganistaniečiu.

 

Tai tikriausiai pirmas mano matytas filmas apie pabėgėlius, kuris perteiktas juokingais flegmatiškais-melancholiškais štrichais. „Prieglaudoje“ gyvenantys karo pabėgėliai svajoja būti pasaulinio lygio futbolo žvaigždėmis, atvirai fetišistiškai žavisi vištomis ir mokosi „kabinti“ moteris, todėl filmas perteikia makabriškas grimasas, susijusias su karo pabėgėlių ir vakariečių kultūros sandūros niuansais. Dvelkia teatrališkumu ir dirbtinumu. Nors filmas „kartotinio“ sukirpimo, jo didžiausia misija yra prabilti vakarietiškoje kultūroje įkalintų veikėjų balsais. Ar pavyko? Kažkiek. Omaras gabus sirų muzikantas, tačiau išgyvena asmeninę dramą, jog netapo karo didvyriu, jį nuolat spaudžia tėvai, todėl Škotijoje jaučiasi dar didesnėje atskirtyje, bet labiausiai, sakyčiau, filmui tokiu karkasiniu būdu pavyko perteikti pagrindinio veikėjo vidines konfliktines gaires dėl įsipareigojimo, tapatybės ir prisitaikymo.

 

Visgi filmas bando sužaisti ir siurrealistiniais motyvais, pvz., tariamas Omaro ir jo brolio pokalbis, kuris visame šiame atšiauriame filme atrodo toks pat dirbtinis parodomasis plakatas, kaip ir amžinas žiūrovo klausimas: kodėl tokiais išmaniausiais laikais jie eina pokalbiui su namiškiais į kažkokį sunkiai suvokiamą tyrlaukį pakalbėti telefonu būdelėje? Ar tai vienišumo ir atskirties metafora ir dekoracija, o gal taip būta iš tikrųjų? Filmas tik suvirpina žiūrovą, nes verčia pagalvoti, kiek mažai žinome apie šiuos žmones. Visgi po gražiais škotiškais vaizdais, savitu juodojo humoro elementais slepiasi ne pačios maloniausios patirtys. Kad ir kaip bandyčiau pateisinti filmo teatrališkumą dėl susvetimėjimo ir sociumo atskirties, man jis žiūrėjosi dažniausiu atveju negyvai kaip švedų režisieriaus Roy Andersson „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ (2014) bei „Apie begalybę“ (2019) bei kitus mimikos negyvuoju teatru grįstus darbus, kurie man nelenda nė pro kur. Bet neabejoju, jog kitokios sugestijos filmas kino gurmanams patiks labiau nei man.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela 

Serialas: "Vakarų pasaulis" / "Westworld" (1 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Šio rudens tikra sensacija serialų padangėje tapo kanalo HBO pateikta staigmena – „Vakarų pasaulis“, kurio geri komentarai ir rekomendacijos po internetą išplito kaip maras. Tą rodo net populiariųjų žinių portalų lietuviškos recenzijos bei liepsnojantis facebookas. Paskutinįkart taip buvo berods prieš paskutinę „Sostų žaidimai“ sezoną, kai visi laukė kiekvienos serijos sugniaužę kumščius.

Susižavėjau „Vakarų pasaulio“ serialu nuo pat pirmosios serijos ir su kiekviena serija mano susidomėjimas ir entuziazmas pamatyti kuo greičiau dar vieną seriją vis labiau augo. Galvojau: kažkas naujo, kokios puikios ir modernios idėjos, kokie neįtikėtini perėjimai ir še tau, kad nori! Jokių naujų HBO kanalas idėjų visgi nepateikė. Serialo scenarijaus kilo iš filmo tuo pačiu pavadinimu, pasirodžiusio dar 1973 metais! Apskritai žvelgiant į serialų pasaulį sunku kažką naujo ir berasti, nes idėjos gana senos, viskas atgaminama ir netgi toks puikus serialas kaip „Vakarų pasaulis“ tik rekonstruoja tai, kas sena. Kažkoks dirsčiojimas į praeitį leidžia kurti šiandien tokius modernius ir puikius serialus kaip „Keisti dalykai“, kuris beregint tapo karščiausiu ir labiausiai aptarinėjamu nauju serialu šią vasarą.

Gerai, kad idėjos senos – tai nieko čia blogo tame nematau, jeigu serialas kokybiškas ir pateisinantis žiūrovų lūkesčius. Puikiai pertransformuotas scenarijus leidžia išplėtoti gerą pasakojimą, o svarbiausia, kad nenuspėjamą pasakojimą. Vakarų dykynėje gyvenantys robotai-kiborgai, iš akies panašūs į tikrus žmones, yra valdomi žmonių „dievų“. Iš pradžių abejonių kelia tas nesuvokimas, o kam reikia tokio siaubingus resursus ir mokslo žinių kainuojančio pasaulio? Kad turtingi turistai pasilinksmintų? Į šį klausimą kol kas iki galo neatsakė pirmasis sezonas, bet beveik esu tikras, kad to gali neatsakyti net antrasis sezonas, kuriame kūrėjai jau užsimina, kad bus dar viskas painiau, o tai reiškia, kad ir įdomiau.

Akivaizdu, kad serialo centre atsiduria Dolores, jautri kaimo mergina, kuri su kiekviena serija atskleidžia kraupių apie save ir visą Vakarų karkasinį pasaulį paslapčių. Serialo idėjos gana simbolinės, po visu tuo sukurtu pasauliu galima įžvelgti nemažai kritikos nūdienos mūsų civilizacijai: esame įsprausti į mechaninius vaidmenis, visuomenėje tarsi „laisvi vergai“ atliekame tai, kas mums paskirta: geriame, dulkiname, prievartauja, žudome, apiplėšinėjame, išnaudojame kitus ir t. t. nemažai kritikos recenzentai įžvelgė ir į feminizmo pusę – ypač moterų išnaudojimo įvairiems poreikiams. Galima ir apie tai kalbėti ir diskutuoti. Apskritai apie žmogaus poreiki kurti ir griauti, mėgautis tamsiausiomis prigimties savybėmis t. y. mėgautis smurtu, kitų kančiomis. Bet tikriausiai plačiąja prasme serialo potekstė būtų itin mitologinė: dievų kūriniai sukyla prieš savo kūrėjus. 

Serialo siužetinę linija, kuri iš pradžių prasideda kaip romantinė fantastinė istorija beregint perauga į sudėtingą trilerį, kuriame kruopščiai išmaišytos visos kortos: pasakojimo laikai, žmonės su kiborgais, veikėjų interesai, pasauliai. Regis kiborgų gyvenimas kine nėra joks naujas dalykas, visai neseniai pasaulyje išvydome filmą „Eks mašina“, būta ir senesnių kino juostų, prisimenant ir tą patį „Dirbtinis intelektas“. Šis serialas, rodos, sujungia neįmanomus laikus – laukinius Vakarų dešimtmečius su netolimos mūsų ateities laikais. Sena dengia tai, kas nauja, o kas nauja, sena. Veikėjai neįtikėtinai evoliucionuoja ir beregint dėl savo dirbtinio intelekto adaptuojasi realiame žmonių pasaulyje (jeigu tai, aišku, realus pasaulis), nes niekada negali būti tikras, ar žmogus iš tikrųjų nėra tik mašina.

Žvelgiant į veikėjus ir aktorius, galima pasidžiaugti vis dar puikią aktorinę formą demonstruojantis mano itin mėgstamas Anthony Hopkins. Senas geras filmų veteranas Ed Harris, kuris sukūrė Viljamo vaidmenį, tačiau akivaizdu, kad visų ne tik vyrų akys krypsta į šio serialo gražuolę Evan Rachel Wood, kuri sukūrė Dolores vaidmenį. Tiesą sakant, kad ir kokia kerinti bebūtų Dolores, ji įdomi buvo tik serialo pradžioje ir serialo pabaigoje. Kur kas didesnį dėmesį prikaustė Vakarų pasaulio sutenerės vaidmenį atlikusi Thandie Newton, kuriai pusę serialo laiko kone reikėjo prabūti nuogai. Jos personažas labiausiai visų tų nužmogėjusių žmonių kontekste jaudina. Tikrojo vesterno seriale kažin, ar rasite, veikiau kai kurios scenos primins Q. Tarantino filmus, tačiau visgi mėgaujamasi ne tiek atskiromis detalėmis, kiek viso serialo visuma, kitaip sakant, ta puikia idėja, kad pasaulis telpa kitame pasaulyje.

Ką gi, puikus serialas, pritrenkiančios idėjos vis dar mus džiugintis, tik reikės palaukti antrojo sezono iki kitų metų rudens. Galiu palinkėti tik kantrybės.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Inferno" / "Inferno"

Sveiki, 

Niekada nebuvau itin didelis „Da Vinčio kodo“ gerbėjas. Po to, kai nusivyliau knyga, iš esmės nusivyliau ir kino filmu, tačiau gyvenime viskam galima suteikti antrą šansą ir šįkart pačios naujausios D. Brown knygos ekranizacija „Inferno“ (angl. Inferno) (2016), kuri, tiesą sakant, nieko neturėjo nustebinti, turėjo tą antrąjį šansą. Jeigu iš tikrųjų – į kino salę ištempė draugai ir aš jau nebeturėjau balso filmo pasirinkime, tačiau, vedamas pačių niūriausių prognozių, filmą sužiūrėjau gana įtraukiančiai, nepaisant to, kad už nugaros jaunimas kino salėję atsidaręs alaus skardines užparpė kaip ruoniai.

Filmas absoliučiai vidutiniškas. Prabangus, sukaltas veiksmo trilerio bruožais, atmiežta intelektualiais rebusais, kurie dažnai praslysta paprastam, ne itin meno istorija besidominčiam žiūrovui, todėl kur kas stipresnė filmo pusė, priešingai nei romane, atrodo ne intelektualioji rebuso pusė, bet būtent pasaulinio terorizmo trileris. Ar pasaulis nugarmės į apokalipsę, kai pasklis viską naikinantis virusas? Akivaizdu, kad filmas sukurtas absoliučiai pramogą mėgstančioms masėms ir tame žanre, galima sakyti, jis neblogas, tačiau nuobodokas ir pernelyg nuspėjamas. Manau, kad pats rašytojas D. Brown išsikvėpė, nes istorijos konstrukto principas labai panašus, todėl nebenustebina, kaip nebenustebina kiti serialų sezonai, nes žiūrovas kuo puikiausiai žino žaidimo taisykles.

Nepaisant jau žinomų taisyklių, klišių ir praktiškai D. Brown nieko naujo nebegali pasiūlyti, filmas susižiūri su vidutinišku parako užtaisu: ir smagu, ir vietomis to veiksmo nemažai, bet iš kitos pusės atrodo šiek tiek abejotinų derinių. Kaip antai vos leisgyvis ir narkotikais apsvaigintas daktaras greitai be kraujo žymelės ima aiškintis naują paslaptį, kad išgelbėtų pasaulį. Šiek tiek primena „Pinkį ir Makaulę“. Pasakysiu taip: jeigu tikitės intelektualių rebusų ir daug meno bei kultūros žinių, pamirškite, filmui svarbiausia veiksmas ir tai, kaip tikėjausi, tikrai nėra pats prasčiausias pasirinkimas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela