Serialas: "Vakarų pasaulis" / "Westworld" (1 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Šio rudens tikra sensacija serialų padangėje tapo kanalo HBO pateikta staigmena – „Vakarų pasaulis“, kurio geri komentarai ir rekomendacijos po internetą išplito kaip maras. Tą rodo net populiariųjų žinių portalų lietuviškos recenzijos bei liepsnojantis facebookas. Paskutinįkart taip buvo berods prieš paskutinę „Sostų žaidimai“ sezoną, kai visi laukė kiekvienos serijos sugniaužę kumščius.

Susižavėjau „Vakarų pasaulio“ serialu nuo pat pirmosios serijos ir su kiekviena serija mano susidomėjimas ir entuziazmas pamatyti kuo greičiau dar vieną seriją vis labiau augo. Galvojau: kažkas naujo, kokios puikios ir modernios idėjos, kokie neįtikėtini perėjimai ir še tau, kad nori! Jokių naujų HBO kanalas idėjų visgi nepateikė. Serialo scenarijaus kilo iš filmo tuo pačiu pavadinimu, pasirodžiusio dar 1973 metais! Apskritai žvelgiant į serialų pasaulį sunku kažką naujo ir berasti, nes idėjos gana senos, viskas atgaminama ir netgi toks puikus serialas kaip „Vakarų pasaulis“ tik rekonstruoja tai, kas sena. Kažkoks dirsčiojimas į praeitį leidžia kurti šiandien tokius modernius ir puikius serialus kaip „Keisti dalykai“, kuris beregint tapo karščiausiu ir labiausiai aptarinėjamu nauju serialu šią vasarą.

Gerai, kad idėjos senos – tai nieko čia blogo tame nematau, jeigu serialas kokybiškas ir pateisinantis žiūrovų lūkesčius. Puikiai pertransformuotas scenarijus leidžia išplėtoti gerą pasakojimą, o svarbiausia, kad nenuspėjamą pasakojimą. Vakarų dykynėje gyvenantys robotai-kiborgai, iš akies panašūs į tikrus žmones, yra valdomi žmonių „dievų“. Iš pradžių abejonių kelia tas nesuvokimas, o kam reikia tokio siaubingus resursus ir mokslo žinių kainuojančio pasaulio? Kad turtingi turistai pasilinksmintų? Į šį klausimą kol kas iki galo neatsakė pirmasis sezonas, bet beveik esu tikras, kad to gali neatsakyti net antrasis sezonas, kuriame kūrėjai jau užsimina, kad bus dar viskas painiau, o tai reiškia, kad ir įdomiau.

Akivaizdu, kad serialo centre atsiduria Dolores, jautri kaimo mergina, kuri su kiekviena serija atskleidžia kraupių apie save ir visą Vakarų karkasinį pasaulį paslapčių. Serialo idėjos gana simbolinės, po visu tuo sukurtu pasauliu galima įžvelgti nemažai kritikos nūdienos mūsų civilizacijai: esame įsprausti į mechaninius vaidmenis, visuomenėje tarsi „laisvi vergai“ atliekame tai, kas mums paskirta: geriame, dulkiname, prievartauja, žudome, apiplėšinėjame, išnaudojame kitus ir t. t. nemažai kritikos recenzentai įžvelgė ir į feminizmo pusę – ypač moterų išnaudojimo įvairiems poreikiams. Galima ir apie tai kalbėti ir diskutuoti. Apskritai apie žmogaus poreiki kurti ir griauti, mėgautis tamsiausiomis prigimties savybėmis t. y. mėgautis smurtu, kitų kančiomis. Bet tikriausiai plačiąja prasme serialo potekstė būtų itin mitologinė: dievų kūriniai sukyla prieš savo kūrėjus. 

Serialo siužetinę linija, kuri iš pradžių prasideda kaip romantinė fantastinė istorija beregint perauga į sudėtingą trilerį, kuriame kruopščiai išmaišytos visos kortos: pasakojimo laikai, žmonės su kiborgais, veikėjų interesai, pasauliai. Regis kiborgų gyvenimas kine nėra joks naujas dalykas, visai neseniai pasaulyje išvydome filmą „Eks mašina“, būta ir senesnių kino juostų, prisimenant ir tą patį „Dirbtinis intelektas“. Šis serialas, rodos, sujungia neįmanomus laikus – laukinius Vakarų dešimtmečius su netolimos mūsų ateities laikais. Sena dengia tai, kas nauja, o kas nauja, sena. Veikėjai neįtikėtinai evoliucionuoja ir beregint dėl savo dirbtinio intelekto adaptuojasi realiame žmonių pasaulyje (jeigu tai, aišku, realus pasaulis), nes niekada negali būti tikras, ar žmogus iš tikrųjų nėra tik mašina.

Žvelgiant į veikėjus ir aktorius, galima pasidžiaugti vis dar puikią aktorinę formą demonstruojantis mano itin mėgstamas Anthony Hopkins. Senas geras filmų veteranas Ed Harris, kuris sukūrė Viljamo vaidmenį, tačiau akivaizdu, kad visų ne tik vyrų akys krypsta į šio serialo gražuolę Evan Rachel Wood, kuri sukūrė Dolores vaidmenį. Tiesą sakant, kad ir kokia kerinti bebūtų Dolores, ji įdomi buvo tik serialo pradžioje ir serialo pabaigoje. Kur kas didesnį dėmesį prikaustė Vakarų pasaulio sutenerės vaidmenį atlikusi Thandie Newton, kuriai pusę serialo laiko kone reikėjo prabūti nuogai. Jos personažas labiausiai visų tų nužmogėjusių žmonių kontekste jaudina. Tikrojo vesterno seriale kažin, ar rasite, veikiau kai kurios scenos primins Q. Tarantino filmus, tačiau visgi mėgaujamasi ne tiek atskiromis detalėmis, kiek viso serialo visuma, kitaip sakant, ta puikia idėja, kad pasaulis telpa kitame pasaulyje.

Ką gi, puikus serialas, pritrenkiančios idėjos vis dar mus džiugintis, tik reikės palaukti antrojo sezono iki kitų metų rudens. Galiu palinkėti tik kantrybės.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Purvini žaidimai" / "The Ides of March"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiant George Clooney kaip aktoriaus ir režisieriaus repertuarą, šįkart noriu pakomentuoti jo režisuotą filmą „Purvini žaidimai“ (angl. The Indes of March) (2011). Tiesą sakant, po „Labos nakties ir sėkmės“ filmo nepavykusio seanso ir bandymo sužadinti savyje susidomėjimą, šįkart žiūrėti buvo kur kas lengviau ir įdomiau. Filmas pasakoja apie prezidento rinkimo kampanijos užkulisius. Apskritai, žiūriu, G. Clooney rūpi parodyti kažin kokius paprastiems žmonės nematomus sistemos mechanizmus, kuriuose veikia konkurencijos ir manipuliacijomis grįstos intrigos, kaip ir filme „Labos nakties ir sėkmės“.

Šįkart pagrindinį vaidmenį filme sukuria daugelio akių ir širdžių nuglamonėtas Ryan Gosling, kuriam tenka sąžiningo vyruko vaidmuo, kuris ruošia politines kalbas ir tiki savo kandidatu, jog jis yra doras ir sąžiningas žmogus, galįs pakeisti žmonių gyvenimus. Tačiau jam atsiveria akys, kai jis užmezga santykius su 10 metų jaunesne praktikante... Iš esmės tai ilgas politinis filmas, įdomus savo rinkimine kampanija ir nuolatiniu darbu, kurio mes paprastai nematome, nes esame įpratę žvelgti tik į žmones tribūnuose. Kokias paslaptis, ydas ir silpnybes slepia mūsų „dievukai“ irgi nežinome, kartais nežino ir tie, kurie dirba jų naudai ir susitinka kasdien politinėje „virtuvėje“. Gera R. Gosling vaidyba, įdomus charakteris, o ir pati istorija nebanali, tą patį galiu pasakyti apie režisūrą – keistos „elektrinės“ įtampos, pamasintos garso efektais, netrūksta.

Filmą vertą pažiūrėti ir dėl aktorių, ir dėl režisūros, ir dėl pačios istorijos. Tai tikrai nėra itin vertas dėmesio filmas, kuris pakeis jūsų gyvenimą, tačiau galima mėgautis tiesiog gero filmo privalumais. Kai visada daug G. Clooney filmuose pliurpiama, reiktų atkreipti dėmesį į dialogus, nes po pliurpalais nusakoma manipuliacijų esmė. Ne visada mėgstu filmus, kur daug tauškiama, o ypač apie politikus, kur tenka susigaudyti, kas apie ką šnekėjo ir dar įsiminti vardus, kad istorijoje galėtum sudėti visus taškus ant i, tačiau šįkart pakankamai gerai viskas susižiūrėjo.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pykčio regimybė" / "The Upside of Anger"

Sveiki, skaitytojai, 

Daug kam kažkada tikriausiai patiko amerikiečių režisieriaus Mike Binder filmas „Pykčio regimybė“ (angl. The Upside of Anger) (2005). Visai neseniai teko jį pamatyti. Šiaip filmas iš tos vidutinės serijos – „filmas kaip filmas“, žiūrėti galima, bet... Bet viską tikriausiai nuo pradžių.

Tipinė amerikietiška drama iš pirmo žvilgsnio lyg ir visai netipinė – trijų dukterų motina išgyvena skyrybų krizę, nes vyras paliko ją su dukromis, todėl nuo šiol ji mėgaujasi destrukcija – daug geria, suirsta nuo menkiausių smulkmenų vien tam, kad jaučiasi turinti teisę suirsti. Negana to, atsiranda prietranka girtuoklis kaimynas, kuris prisišlieja prie jos ir ima keisti gyvenimą, tačiau moteris pernelyg užsiėmusi savo skausmu ir tuo mėgaujasi. Šalia pagrindinės istorijos dar seka ir menkesnės dukrelių istorijos ir bėdos. Viskas lyg ir būtų gerai, sakytume, bet režisūra ir sprendimai tiesiog šiek tiek lyg ir nuviliantys, o filmas neužpildo galutinių žiūrovų lūkesčių. Nei ta motinos istorija, nei tos dukrelės, įsidarbinusios radijuje, jaudina, lyg žiūrėtum truputį į akvariumo žuvis, bet nepaisant gero scenarijaus, prastokos realizacijos, filme yra dar vienas geras dalykas – taip, tai vaidyba.

Puikiai pagrindinį vaidmenį atliko Joan Allen, ne kartą nominuota „Oskarui“, šįkart ji sukuria irgi įsimintiną vaidmenį. Nepaprastai jai tiko šis vaidmuo, jos fiziniai parametrai ir netgi ją visai įsivaizdavau kaip Bree iš „Nusivylusių namų šeimininkių“. Kino legenda Cevin Costner, priešingai nei jo partnerė, pasirodė gana vidutiniškai, gal dėl vaidmens paviršutiniškumo, gal dėl scenarijaus, tačiau tai tikrai ne jo gyvenimo vaidmuo. Visumoje filmas nėra itin geras, kokio tikėjausi, bet nėra ir labai prastas, tiesiog vienam pažiūrėjimui, kur kas labiau intriguojantis atrodė panašios tematikos filmas „Lantana“.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aplink visatą" / "Across the Universe"

Sveiki, 

Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti amerikiečių režisierės Julie Taymor filmą „Aplink visatą“ (angl. Across the Universe) (2007). Žinote, po J. Taymor sukurto filmo „Frida“ ir neseniai regėto Šekspyro dramos interpretacijos „Titas“, nusprendžiau, kad nereikia šios režisierės taupyti senatvei, kad reikia pasimėgauti čia ir dabar. Turime mes lietuviškai išverstą ir įgarsintą jos filmą „Aplink visatą“.

Žinoma, tai visiškai kitoks filmas nei „Frida“ ir „Titas“. Net nustebau, kad režisierė ėmėsi tokio keisto žanro. Tai nei romantinė drama, nei miuziklas, o, sakyčiau, viskas viename – žanrų ir stilių lydinys, kuris pasakoja istoriją apie hipių, The Beatles, gėlių vaikų laikus Amerikoje. Siužetas paprastas kaip du kart du, netgi jį galima laikyti naiviu, tačiau filmas statytas toli gražu nenusakyti istorijos, o, pasakysiu šio filmu vienu iš devizu – svarbu, kaip tu tai darai, o ne ką darai. Būtent filmas ir atskleidžia „kaip“ – jis pilnas dvasios, jausmo, grožio, laisvės, kada XX antrojoje pusėje JAV ėmė kariauti su Vietnamu, o JAV platybėse užgimė karta, kuri ėmė kovoti su šiuo reiškiniu, skleisdami visiškai naują kultūrą. Filmas yra labiau idėjinis, jam svarbu nusakyti jausmą, o ne papasakoti linijinę istoriją. Pavyko, režisierei tikrai pavyko.

„Aplink visatą“ – net nepasakysi, kad tai J. Taymor filmas, nors esama tam tikrų raiškos priemonių, kurios būdingos tik šiai režisierei, turiu galvoje sudėtingus koliažinius, avangardinius intarpus, kuriuos ryškiai jutome „Fridoje“ kaip misticizmo perteikimą, taip ir šiame filme yra dekoracinių, lėlių scenų, kurios imituoja realybę, bet uždegančiai ištransliuoja jausmus. Na, ir žinoma, dainos, kurios skamba šiame filme – tai ne miuziklas, tačiau arti jo, laisvės ir meilės dainos, užgimusios 7 dešimtmetyje ir gyvos iki šiol. 

Filmas man pasirodė labai gražus. Nesu muzikinių romantinių filmų mėgėjas, tačiau tas laikotarpis, tas pilnas vilčių pasaulis ir pirmieji nusivylimai, nuosmukiai gyvenime – jaunystė graži, viltys gražios, bet ne visada išsipildančios. Daug dalykų galima pajusti šiame filme. Nors viskas slysta paviršiumi, viskas paprasta, tačiau vis tiek nedvelkia filmas pigiu sentimentalumu, kokio galima tikėtis. Režisierei kažkaip stebuklingai pavyko išlaikyti pusiausvyrą, pasakojant apie plačias kaip visa visata jaunų žmonių širdis. All You Need is Love, sako pabaigoje, ir pažiūrėjus tokį stilingą ir jausmingą filmą, tuo netikėti neįmanoma.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 7.4

Viena labiausiai įsimintinų dainų:

Jūsų Maištinga Siela