Filmas: "Ragai" / "Horns"

Sveiki,

Šiandien noriu kaip visada trumpai pakomentuoti matytą filmą. Šįkart tai „Ir kalnai turi akis“ bei „Veidrodžiai“ siaubo kino režisieriaus Alexandre Aja darbas „Ragai“ (angl. Horns) (2013). Tikriausiai šis filmas patiks daugeliui, nes režisierius akivaizdžiai ėmėsi kažko naujo, nutolo nuo klasikinio siaubo žanro ir ėmė eksperimentuoti. Šį žanrų eksperimentą pavadinčiau gana sėkmingu. Dabar kodėl?

Tai tipinė, gana paprasta meilės istorija viename atokiame miestelyje. Siužetas išties būtų banalus, jeigu ne viena jau nebe nauja gudrybė – maišyti žanrus, sukeliant ypatingumo jausmą. Paprastą istoriją daro ypatingą magiškiškos siaubo filmo detalės, kurių čia tikrai nemažai. Aišku, filmas daug kuo nuspėjamas, kartais pernelyg banaliai – kaip antai grandinėlės „apsauga“, pasirodė pernelyg sentimentali ir nuvalkiota jau vien iš „Digimonų“ laikų. Iš kitos pusės žvelgiant, filmas tampa simbolinis, nereikėtų visų tų stebuklinių apraiškų priimti už gryną pinigą, jame galima įžvelgti sveikos pasąmonės žaismės, aliuzijų į žiniasklaidos ir viešųjų ryšių absurdiškumą ir kaltės kaip demono kaukės dėvėjimą, prilipdant žiniasklaidai, prieš visą pasaulį.

Kadras iš filmo "Ragai".

Pagrindinį vaidmenį filmui sukūrė Daniel Radcllife. Apie jį kiekvienoje recenzijoje vis dar aploja kaip Hario Poterio vaidmens atlikėją, nors tai daro tik iš mados ir įpročio (kaip aš dabar). Man asmeniškai jis jau seniai nebeteko Poterio įvaizdžio ir jau seniai kuria kitokius vaidmenis. Šis, kaip jau sako kritikai, vienas geriausių jo pasirodymų kine. Galiu tik sutikti, kad šis gana šarmingas vaidmuo privertė jaunąjį aktorių išties įtikinamai pulsuoti, atrodyti įdomiau ir gyvam.

Filmas patiko, bet visgi tik kaip lengvas užkandis, su rimtesniu kinu jis mažai siejasi vien dėl to, kad jo funkcija yra žaisti su žiūrovu, jam pataikauti, maivytis, rodyti stebuklus – žodžiu, pramogai jis „sulįs“ į galvą kaip tik.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aplink visatą" / "Across the Universe"

Sveiki, 

Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti amerikiečių režisierės Julie Taymor filmą „Aplink visatą“ (angl. Across the Universe) (2007). Žinote, po J. Taymor sukurto filmo „Frida“ ir neseniai regėto Šekspyro dramos interpretacijos „Titas“, nusprendžiau, kad nereikia šios režisierės taupyti senatvei, kad reikia pasimėgauti čia ir dabar. Turime mes lietuviškai išverstą ir įgarsintą jos filmą „Aplink visatą“.

Žinoma, tai visiškai kitoks filmas nei „Frida“ ir „Titas“. Net nustebau, kad režisierė ėmėsi tokio keisto žanro. Tai nei romantinė drama, nei miuziklas, o, sakyčiau, viskas viename – žanrų ir stilių lydinys, kuris pasakoja istoriją apie hipių, The Beatles, gėlių vaikų laikus Amerikoje. Siužetas paprastas kaip du kart du, netgi jį galima laikyti naiviu, tačiau filmas statytas toli gražu nenusakyti istorijos, o, pasakysiu šio filmu vienu iš devizu – svarbu, kaip tu tai darai, o ne ką darai. Būtent filmas ir atskleidžia „kaip“ – jis pilnas dvasios, jausmo, grožio, laisvės, kada XX antrojoje pusėje JAV ėmė kariauti su Vietnamu, o JAV platybėse užgimė karta, kuri ėmė kovoti su šiuo reiškiniu, skleisdami visiškai naują kultūrą. Filmas yra labiau idėjinis, jam svarbu nusakyti jausmą, o ne papasakoti linijinę istoriją. Pavyko, režisierei tikrai pavyko.

„Aplink visatą“ – net nepasakysi, kad tai J. Taymor filmas, nors esama tam tikrų raiškos priemonių, kurios būdingos tik šiai režisierei, turiu galvoje sudėtingus koliažinius, avangardinius intarpus, kuriuos ryškiai jutome „Fridoje“ kaip misticizmo perteikimą, taip ir šiame filme yra dekoracinių, lėlių scenų, kurios imituoja realybę, bet uždegančiai ištransliuoja jausmus. Na, ir žinoma, dainos, kurios skamba šiame filme – tai ne miuziklas, tačiau arti jo, laisvės ir meilės dainos, užgimusios 7 dešimtmetyje ir gyvos iki šiol. 

Filmas man pasirodė labai gražus. Nesu muzikinių romantinių filmų mėgėjas, tačiau tas laikotarpis, tas pilnas vilčių pasaulis ir pirmieji nusivylimai, nuosmukiai gyvenime – jaunystė graži, viltys gražios, bet ne visada išsipildančios. Daug dalykų galima pajusti šiame filme. Nors viskas slysta paviršiumi, viskas paprasta, tačiau vis tiek nedvelkia filmas pigiu sentimentalumu, kokio galima tikėtis. Režisierei kažkaip stebuklingai pavyko išlaikyti pusiausvyrą, pasakojant apie plačias kaip visa visata jaunų žmonių širdis. All You Need is Love, sako pabaigoje, ir pažiūrėjus tokį stilingą ir jausmingą filmą, tuo netikėti neįmanoma.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 7.4

Viena labiausiai įsimintinų dainų:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kontrolė" / "Control"

 

Sveiki visi, 

Šįkart keliauju į britišką kiną ir noriu pristatyti bei pakomentuoti režisieriaus Anton Corbijn sukurtą kino juostą (Kontrolė) (Control) (2007). Tai pirmasis režisierius filmas, nors jam jau virš penkiasdešimt, kuris atiduoda savo duoklę britų punk-rock grupei „Joy Division“. Tai pasakojimas apie šią grupę ir pagrindinį vokalistą, jo siautulingą gyvenimą ir asmenines problemas, aprėpiant jo šeimyninį gyvenimą, jo fobijas bei epilepsiją, kuri jį kamavo ant scenos ir visur kitur. Nors grupė gyvavo 1976-1980 iki jaunojo vokalisto savižudybės, akivaizdu, kad „Joy Division“ įnešė nemenką indėlį ne tik į britų muzikos rezervą, bet ir į viso pasaulio.

Na, filmas išties labai gerai nufilmuotas ir pateiktas. Juosta juodai balta, o tai labai padėjo režisieriui išryškinti pagrindinio personažo Ian Curčio dvilypumą. Tai susidvejinusi asmenybė, bent jau man taip atrodo. Punk-rokui reikia mega energijos, o Kurtis, manding, jos neturėjo. Tai grupė be didesnių skandalų, narkotikų, kekšių ar kitų šiam dešimtmečiui būdingų žvaigždinių kraštutinumų. Ianas man pasirodė amžinai melancholikas, retsykiais flegmatiškas, toks niūrus grizlis, kurio charakteris labai išsiskyrė iš mega energijomis degančių tuometinių roko atlikėjų. Kontraversiška asmenybė viską suryjančioje terpėje atrodė išties kitoniškai, gal tai ir išskiria šį filmą ir personažą iš tokių filmų kaip „Ties jausmų riba“ arba mano neseniai matyta „Auksinė praraja“ arba „The Runaways“, kur roko scenai reikia itin charizmatiškos asmenybės. Nors kitą vertus, Ianas ir buvo charizmatiškas, tik jo charizmas pasireiškė kiek kitaip.

Nepriekaištingai nufilmuota juosta, sakyčiau, kaip debiutui labai lyriška, savotiško temperamento juosta, su atkurtu atitinkamu laikmečiu, ypatingai patikti turėtų senųjų britų roko grupių gerbėjams, nes jų garso takeliai plaukia per visą filmą. Kadangi nesu tokios muzikos didelis fanas, o tuo labiau nieko nežinojau apie „Joy Division“, tai man ši juosta truputį buvo slidi emocijomis ir siužetu. Kažkaip viskas rutuliojosi pernelyg švelniai, norėjosi didesnių kraštutinumų, pasidraskimo, tačiau tai skonio reikalas. Bet kokiu atveju, kino gurmano akis turėtų užkliūti už šios juostos. Gražiai pasirodė aktorius Sim Riley, iki tol man žinomas tik kaip antro plano ar epizodinis aktorius. Tai puikus jo kaip aktoriaus proveržis. Jeigu iš tikrųjų toks buvo „Joy Division“ vokalisto charakteris, tai sveikinu Sim Riley įkopus į aukštą kalną!

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.8


 

Jūsų Maištinga Siela