Filmas: "Geriausias pasiūlymas" / "The Best Offer"

Sveiki,

2013 metais geriausiu Europos filmu pripažintas italų režisieriaus Giuseppe Tornatore „Geriausias pasiūlymas“ (angl. The Best Offer) (2013), kuris, tiesą sakant, buvo tarsi griaustinis iš giedro dangaus mano žiūrimų filmų padangėje. Nors kino kritikai filmą įvertino gana vidutiniškai, tačiau „Malenos“ (2000) režisieriui pavyko pelnyti daug prestižinių apdovanojimų ir susižerti žiūrovų simpatijas.

Filmas išties pasirodė keistas – bent jau iki pusės filmo sunku buvo susigaudyti, kas, kaip ir kur, todėl buvo labai įdomu. Mergina, norinti išparduoti paveldėtą turtą, susisiekia su geriausiu aukciono vedėju, tačiau pati niekada nepasirodo. Žiūrovui kyla intriga – kas toji mergina? Vaiduoklis? Robotas? O gal koks nors fantomas? Sunku pasakyti, todėl žiūrėti darosi vis įdomiau ir įdomiau dėl netikėto ir intriguojančio scenarijaus. Ir tai nėra vien tik geras scenarijus. Jau kaip gerai vaidina „Oskaro“ laureatas Geoffrey Rush, tai tik dar kartą patvirtina šio puikaus aktoriaus talentą. Apskritai italų režisierius viską pateikia estetiškai stilingai, suteikia pabūti prabangaus ir intelektualaus meno atmosferoje, kur galerijoje išdėlioti paveikslai suteikia tiek filmo veikėjams, tiek žiūrovams kažin kokio nenusakomos didybės jausmo. 

Prabanga derinama su mistiniu kone kriminaliniu siužetu. Po filmo kyla daug klausimų dėl veikėjų tolimesnių likimų – kiek viskas buvo apgaulė, o kiek klastotė? Ar įmanoma sufalsifikuoti pačius jausmus? Filmas su geru ir keistu scenarijumi verčia suklusti ir įtarti filmą esant išties labai gerą. Nors link pabaigos daugmaž jau galima daugiau ar mažiau viską nuspėti, bet vis tiek tikiesi kažko itin mistiško, kokio nors androido ir žmogaus ryšio, tačiau kartais vaizduotė apgauna ir viskas būna kur kas paprasčiau. Rekomenduoju visiems kino gurmanams ir neišrankiems žiūrovams.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 49/10

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stounhersto beprotnamis" / "Stonehearst Asylum"

Sveiki, 

Šįkart noriu pakalbėti apie kino filmą „Stounhersto beprotnamis“ (angl. Stounehearst Asylum) (2014), kurį režisavo kažkada Lietuvoje svečiavęsis ir filmavęs „Transiberiją“ režisierius Brad Anderson. Tai gerokai skiriasi nuo ankstesniojo jo darbo, nors trilerio efektas visgi išliko.

Filmas taiko į ganėtinai populiarų ir žiūrovui patinkantį žanrą – mistinį trilerį, kur kas gaivesnis ir įdomesnis, nei įprastinio siaubo filmo šablonai. Neslėpsiu, kad man iškart patiko šis filmas. Nuo pat pirmųjų kadrų, nuo pasirinkto laikmečio, kostiumo, beprotnamio vizualumo, tiek vidinio interjero, tiek peizažo grafika, kuri panešėjo net į Hogvartsą, sakytum, geras beprotnamiui „plotas“ kaip viktorijos laikų Anglijoje, o vidus tartum koks serialo „Amerikietiška siaubo istorija. Beprotnamis“ antrojo sezono dvelksmas. Gražūs vizualiniai niuansai ir paslaptinga istorija, kuri tikrai patiks daugeliui.

Nors kino kritikai šią juostą pasitiko gana vidutiniškai, dėl komerciškai pateiktos kino juostos intencijos, idėja taip pat nėra lyg ir nauja, tačiau nebūčiau toks tikras, kad filmas vidutinybė. Priešingai, iš to, kas per paskutinius metus pasirodė prabangesnėse mistiniuose filmuose, šis, sakytum, yra šioks toks geresnis atokvėpis. Aišku, filmo pabaiga, kurią daug kas spėjo iškoneveikti, turi savo trūkumų, nuspėjama, neintriguojanti, norėjosi scenarijuje siužeto vingių pakeitimų, o filmo viduryje kai kurių nuspėjamų, šabloniškų vyksmo atsisakymų, pvz., kaip anglimis palaidotas piktadarys, kuriuo daktaras nepasirūpina, aišku ir taip, kad jis sutrukdys išgerti pamišėliams užnuodyto šampano. Pro tas komerciškas kiaurymes košia silpnosios filmo vietos, kurios intuityviai nujaučiamos vidutinio žiūrovo, o ką jau bekalbėti apie gurmaną?

Na, ir žinoma, aktoriai. Veteranai, gerai žinomi komercinio kino atstovai. Žavu juos sutikti, ypač turiu pagirti Jim Sturgess, kuris man itin pradėjo patiko šiais metais, po matytų kino filmo „Aplink Visatą“, kur demonstravo neįtikėtinus vokalinius sugebėjimus, tiek „Debesų atlase“. Na, ir žinoma, pagaliau prisijaukinau Kate Beckinsale, kuri man kaip aktorė niekada neimponavo, bet žiūrint į ją šiame filme, potencialumu negalima nepatikėti. Aišku, ne ką prasčiau pasirodė ir vyresniosios kartos aktoriai. 

Filme yra intrigų, mįslių, nenuspėjamumo, bet kartu yra ir kvailų šablonų. Kai kas sakė, kad filme nėra dvasios, atmosferos, bet kaip tik man buvo ir dvasios, ir atmosferos, bet gal ne tokios toliai užvaldančios, kurios norėjosi, ir filmas matomai galėjo sukurti, tačiau pasidavė šablonams.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Aplink visatą" / "Across the Universe"

Sveiki, 

Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti amerikiečių režisierės Julie Taymor filmą „Aplink visatą“ (angl. Across the Universe) (2007). Žinote, po J. Taymor sukurto filmo „Frida“ ir neseniai regėto Šekspyro dramos interpretacijos „Titas“, nusprendžiau, kad nereikia šios režisierės taupyti senatvei, kad reikia pasimėgauti čia ir dabar. Turime mes lietuviškai išverstą ir įgarsintą jos filmą „Aplink visatą“.

Žinoma, tai visiškai kitoks filmas nei „Frida“ ir „Titas“. Net nustebau, kad režisierė ėmėsi tokio keisto žanro. Tai nei romantinė drama, nei miuziklas, o, sakyčiau, viskas viename – žanrų ir stilių lydinys, kuris pasakoja istoriją apie hipių, The Beatles, gėlių vaikų laikus Amerikoje. Siužetas paprastas kaip du kart du, netgi jį galima laikyti naiviu, tačiau filmas statytas toli gražu nenusakyti istorijos, o, pasakysiu šio filmu vienu iš devizu – svarbu, kaip tu tai darai, o ne ką darai. Būtent filmas ir atskleidžia „kaip“ – jis pilnas dvasios, jausmo, grožio, laisvės, kada XX antrojoje pusėje JAV ėmė kariauti su Vietnamu, o JAV platybėse užgimė karta, kuri ėmė kovoti su šiuo reiškiniu, skleisdami visiškai naują kultūrą. Filmas yra labiau idėjinis, jam svarbu nusakyti jausmą, o ne papasakoti linijinę istoriją. Pavyko, režisierei tikrai pavyko.

„Aplink visatą“ – net nepasakysi, kad tai J. Taymor filmas, nors esama tam tikrų raiškos priemonių, kurios būdingos tik šiai režisierei, turiu galvoje sudėtingus koliažinius, avangardinius intarpus, kuriuos ryškiai jutome „Fridoje“ kaip misticizmo perteikimą, taip ir šiame filme yra dekoracinių, lėlių scenų, kurios imituoja realybę, bet uždegančiai ištransliuoja jausmus. Na, ir žinoma, dainos, kurios skamba šiame filme – tai ne miuziklas, tačiau arti jo, laisvės ir meilės dainos, užgimusios 7 dešimtmetyje ir gyvos iki šiol. 

Filmas man pasirodė labai gražus. Nesu muzikinių romantinių filmų mėgėjas, tačiau tas laikotarpis, tas pilnas vilčių pasaulis ir pirmieji nusivylimai, nuosmukiai gyvenime – jaunystė graži, viltys gražios, bet ne visada išsipildančios. Daug dalykų galima pajusti šiame filme. Nors viskas slysta paviršiumi, viskas paprasta, tačiau vis tiek nedvelkia filmas pigiu sentimentalumu, kokio galima tikėtis. Režisierei kažkaip stebuklingai pavyko išlaikyti pusiausvyrą, pasakojant apie plačias kaip visa visata jaunų žmonių širdis. All You Need is Love, sako pabaigoje, ir pažiūrėjus tokį stilingą ir jausmingą filmą, tuo netikėti neįmanoma.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 7.4

Viena labiausiai įsimintinų dainų:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Debesų žemėlapis" / "Could Atlas"

Sveiki visi,

Visai neseniai teko didžiuose kino teatro ekranuose išvysti ilgai mano lauktą kino juostą „Debesų žemėlapis“ (Cloud Atlas) (2012 m.). Tai kelių režisierių didingas kino užmojis – sukurti tai, kas iš esmės kine sunkiai įsivaizduojama – šešių skirtingų laikų ir istorijų koliažą, kurį sietų vienoda prasmė ir jausena. Ir iš tikrųjų „Debesų žemėlapis“ yra sulaukęs nemažai nepalankių ir kino kritikų atsiliepimų, tačiau kita kritikų pusė juo žavisi ir šį filmą, nors ir įvardija, kad jame „nieko iš esmės naujo“, tačiau spėja pabrėžti, kad „kartu tai kažkas ir naujo“. Žinokite, kiek susidūriau su mačiusiais šią juostą, nuomonių taip pat sulaukiau dvejopų, tad nutariau nedelsti ir pats keliauti į kino teatrą ir pasidovanoti trijų valandų įspūdingą emocijų ir dėlionių vitražą.

Tiesą sakant, knygos nesu skaitęs, tad toks mano ir pirminis vertinimas. Reikia pabrėžti, kad tai pats brangiausias visų laikų nepriklausomo filmo projektas, tiesa, JAV – ose taip ir nesulaukęs milžiniškos komercinės sėkmės kaip kadaise „Matricos“ trilogija, sakyčiau, filmas net nebus nominuotas „Oskarų“ kategorijose, nebent už grimą ir kostiumus... Tiesa, jo pasiekimai Europoje kur kas geresni, nei tėvynėje, tačiau tas nepriklausomas kinas toks nenuspėjamas, kad nežinai, kas ir kaip pakryps. 

Mano asmeniški potyriai seanso metu buvo pakankamai geri. Tiesą sakant, eidamas į šį seansą, tikėjausi kažko kito... Gal mažiau Holivudo? Pasigedau išskirtinio režisūrinio braižo, nes vizualizacija, scenų pastatymai pakankamai neblogo Holivudo išraiška, o ne individualių režisierių produktas. Tas Holivudinis tempas, lėkimas, fantastiniai motyvai, juokelių įkaišiojimas manyje šiek tiek nužemino reinkarnacijos – nuojautų – emocijų reaktorių ir filmas iš pribloškiančios idėjos turėjo „nusileisti ant žemės“. Taip, žinoma, filmo fabula išties įspūdinga, aktorių grimai, persikūnijimai ir jų pavardės – įspūdingi dalykai, tačiau kažkas pamiršta, pasigedau gilesnių „subtilių potėpių“, jeigu galima taip išsireikšti. Taip, filmo užmojis pakankamai galingas ir nemažai realizuota, tačiau norėjosi kažko dar daugiau, kažko, kas liktų po seansu kaip randas, o dabar liko tik mintis „mes visi vieni su kitais susieti“, kuri filme kartojama kaip mantra – tarsi visos idėjos būtų ištartos žodžiu, tad pasigedau paslapties, gilesnio ir intelektualesnio pateikimo, o dabar pasirodė per daug viskas paprastai sukramtyta, kad nieko virškinti nebereikia, tačiau taip norėjosi, norėjosi dar su tuo filmu gyventi ir būti jame, tačiau filmo kūrėjai pasistengė, kad šis jausmas sutrumpėtų arba, kad jo kiti net nepastebėtų...

Iš esmės filmas nenuvylė, tačiau tikėjausi didelio emocinio sukrėtimo, kaip tai buvo su panašių idėjų filmais, kaip antai „Cafe de Flor“ arba „Chaotika Ana“. Jeigu reiktų rinktis, kuris filmas padarė didesnį įspūdį -  Dž. Kamerono „Įsikūnijimas“ ar „Debesų žemėlapis“, turėčiau pasilikti prie „Įsikūnijimo“, bet sakau, šis filmas kur kas geresnis už „Prometėją“ ar kitus paskutinį pusmetį pasirodžiusius komercinius fantastinius filmus.

Ar verta? Žinoma, kad verta, tačiau ar patiks, ar nepatiks – tai jau Jūsų pačių priėmimas. Aš asmeniškai nebuvau iki gelmių sužavėtas, tačiau nusivylęs tikrai nelikau.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 8.2


 

Rytis Zemkauskas apie filmą „Debesų žemėlapis“

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Viena diena" / "One day"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Viena diena“ (One day) (2011 m.). Pats naujausias Anne Hathaway darbas. Su pastarąja aktorė po filmo „Reičel išteka“ pradėjau žiūrėti masiškai, tai jau buvau nusiteikęs, kad šį filmą tikrai pažiūrėsiu. Žinot, filmas man kažkuo savo lyg ir stilistika, lyg ir šiaip aktorės skleidžiama energetika panašus į ankstesnį jos darbą „Meilė ir kiti narkotikai“ (2010 m.). Dabar aktorė jau baigė filmuotis „Tamsos riterio“ tęsinyje, belieka ir šito sulaukti...

Šiaip pats filmas tikrai ne prastas, juk tai knygos „Viena diena“, kuri buvo neseniai išversta į lietuvių kalbą, ekranizacija. Įtariu, kad pati knyga turėtų būti dar geresnė... Taip, Anne šįkart buvo puiki, o ir Deksterio aktorius Jim Sturgess neprastai suvaidino televizijos žvaigždę, įsimylėjėlį, tėvą, narkomaną ir t.t. Filmas apima 20 metų ir kiekvieną kartą rodoma ta pati diena – liepos 15 – oji. Kai per metus gali pakisti herojų gyvenimai ir kas nutinka kiekvienais metais tą pačią dieną, lemtingąją dieną. Filmas pereina visus mums žinomus stiliaus pokyčius nuo pat 1988 metų iki pat 2011 – ųjų. Filmas šiek tiek liūdnas, nes gyvenime tiek mažai laimingų akimirkų, ir jeigu, kai pateikta filmo pabaigoje gera mintis, jeigu vėl kurti gyvenimą iš vienos ir tos pačios dienos, kad tarkim jau liepos 16 – osios, išeitų visai naujas ir kitoks filmas. Kažkuo net priminė man „Keliautojo laiku žmona“, toks įtaikus mostas, kad viską dar galima grąžinti ir pakeisti, ir net galima tikėtis kažkokių gyvenimiškų staigmenų, kai rodos, niekas jau tavęs nebelaukia.

Filmą be jokios abejonės rekomenduoju romantinių dramų mėgėjams. Ne, tai ne komedija, bet ir labai rimtu filmu nepavadinčiau, tai tarsi eilinis išsaldintas „Užrašų knygutė“, „A walk to remeber“ ir panašaus stiliaus filmų, kurie ale kai ką sukrečia. Ne, manęs nesukrėtė nei pati istorija, nei pats siužetas. Taip, mintis buvo labai neprasta, tačiau kažko pasigedau šiame filme ir sunku įvardyti ko... Pabaiga filmo labai vykusi, ištransliuota, tačiau pirmuosius 40 minučių filmas man buvo, kaip čia pasakius, nuobodus, nes siužetą jau žinojau, lyg ir daug žadantis, tačiau antroji filmo pusė pradėjo atpirkinėti pirmąją ir kažkaip viskas išsibalansavo. Gražūs aktoriai, gražūs vaizdai, stengtasi perkelti įtaigius charakterius ir siužetines nuotrupas, manau, kad kaip išėjo režisieriui, taip išėjo, jau nieko nepakeisi.

Įvertinimas: 8/10

Jūsų Maištinga Siela