Sveiki,
Šįkart noriu pakalbėti
apie kino filmą „Stounhersto beprotnamis“
(angl. Stounehearst Asylum) (2014),
kurį režisavo kažkada Lietuvoje svečiavęsis ir filmavęs „Transiberiją“
režisierius Brad Anderson. Tai gerokai skiriasi nuo ankstesniojo jo darbo, nors
trilerio efektas visgi išliko.
Filmas taiko į
ganėtinai populiarų ir žiūrovui patinkantį žanrą – mistinį trilerį, kur kas gaivesnis
ir įdomesnis, nei įprastinio siaubo filmo šablonai. Neslėpsiu, kad man iškart
patiko šis filmas. Nuo pat pirmųjų kadrų, nuo pasirinkto laikmečio, kostiumo,
beprotnamio vizualumo, tiek vidinio interjero, tiek peizažo grafika, kuri
panešėjo net į Hogvartsą, sakytum, geras beprotnamiui „plotas“ kaip viktorijos
laikų Anglijoje, o vidus tartum koks serialo „Amerikietiška siaubo istorija.
Beprotnamis“ antrojo sezono dvelksmas. Gražūs vizualiniai niuansai ir paslaptinga
istorija, kuri tikrai patiks daugeliui.
Nors kino kritikai šią
juostą pasitiko gana vidutiniškai, dėl komerciškai pateiktos kino juostos
intencijos, idėja taip pat nėra lyg ir nauja, tačiau nebūčiau toks tikras, kad
filmas vidutinybė. Priešingai, iš to, kas per paskutinius metus pasirodė
prabangesnėse mistiniuose filmuose, šis, sakytum, yra šioks toks geresnis
atokvėpis. Aišku, filmo pabaiga, kurią daug kas spėjo iškoneveikti, turi savo
trūkumų, nuspėjama, neintriguojanti, norėjosi scenarijuje siužeto vingių
pakeitimų, o filmo viduryje kai kurių nuspėjamų, šabloniškų vyksmo atsisakymų,
pvz., kaip anglimis palaidotas piktadarys, kuriuo daktaras nepasirūpina, aišku
ir taip, kad jis sutrukdys išgerti pamišėliams užnuodyto šampano. Pro tas
komerciškas kiaurymes košia silpnosios filmo vietos, kurios intuityviai
nujaučiamos vidutinio žiūrovo, o ką jau bekalbėti apie gurmaną?
Na, ir žinoma, aktoriai.
Veteranai, gerai žinomi komercinio kino atstovai. Žavu juos sutikti, ypač turiu
pagirti Jim Sturgess, kuris man itin pradėjo patiko šiais metais, po matytų
kino filmo „Aplink Visatą“, kur demonstravo neįtikėtinus vokalinius
sugebėjimus, tiek „Debesų atlase“. Na, ir žinoma, pagaliau prisijaukinau Kate
Beckinsale, kuri man kaip aktorė niekada neimponavo, bet žiūrint į ją šiame
filme, potencialumu negalima nepatikėti. Aišku, ne ką prasčiau pasirodė ir
vyresniosios kartos aktoriai.
Filme yra intrigų,
mįslių, nenuspėjamumo, bet kartu yra ir kvailų šablonų. Kai kas sakė, kad filme
nėra dvasios, atmosferos, bet kaip tik man buvo ir dvasios, ir atmosferos, bet
gal ne tokios toliai užvaldančios, kurios norėjosi, ir filmas matomai galėjo
sukurti, tačiau pasidavė šablonams.
Mano
įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis:
52/100
IMDb: 6.8
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą