Sveiki,
Šiandien paryčiais, kai
negalėjau užmigti, o šalia miegantis žmogus, rodos, piktybiškai knarkė dramblio
straubliu man į ausį, kad net tekdavo, kas pusę minutės trinktelėti alkūne į jo
šonkaulius, kad pritiltų, bet nepašoktų išgąsdintas iš miego, tada, rodos,
pagalvojau, kad pas mane atėjo eilėraštis.
Paprastas, pilkas ir
žodžiais neapčiuopiamas eilėraštis. Būtinai apie egzistenciją. Šiokią ar
anokią. Poezija, kuri nekalba apie būtį (šiokią ar anokią), net negali save
vadinti poezija.
Taigi. Eilėraštis turėjo
būti iš siurrealistinių vaizdinių. Vaikai sėdi ant savo būsimų kapo paminklų ir
kažko laukia. Gal Biliūno baltos katytės, kurią nudaigotų strėle, gal kokio
traukinio į Sibirą, arba Rainar
skrydžio į Vakarus. Bet būtinai ant antkapių, lyg ant naktipuodžių, lyg būtų
venomis pririšti prie to akmens ir nekaip negalėtų pabėgti nuo savo pačių
laikinumo. Kaip tuose budistiniuose tekstuose, kurie sako, kad kiekviename
vaike jau glūdi senis. Ir tai tiesa. Tik kaip išmagnetinti tuos žodžius,
priskirti jiems tinkamą valentingumą, kad susikonstruotų jų konstruktas, bet netaptų
tik saldžiai išplakta lipni neva estetinė fruktozė?
Jeigu dar nežinau,
vadinasi, eilėraštis neatėjo. Praėjo pro šalį.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą