2014 m. lapkričio 10 d., pirmadienis

Kaip parašyti (nerašyti) eilėraštį?




Sveiki,

Šiandien paryčiais, kai negalėjau užmigti, o šalia miegantis žmogus, rodos, piktybiškai knarkė dramblio straubliu man į ausį, kad net tekdavo, kas pusę minutės trinktelėti alkūne į jo šonkaulius, kad pritiltų, bet nepašoktų išgąsdintas iš miego, tada, rodos, pagalvojau, kad pas mane atėjo eilėraštis.

Paprastas, pilkas ir žodžiais neapčiuopiamas eilėraštis. Būtinai apie egzistenciją. Šiokią ar anokią. Poezija, kuri nekalba apie būtį (šiokią ar anokią), net negali save vadinti poezija.

Taigi. Eilėraštis turėjo būti iš siurrealistinių vaizdinių. Vaikai sėdi ant savo būsimų kapo paminklų ir kažko laukia. Gal Biliūno baltos katytės, kurią nudaigotų strėle, gal kokio traukinio į Sibirą, arba Rainar skrydžio į Vakarus. Bet būtinai ant antkapių, lyg ant naktipuodžių, lyg būtų venomis pririšti prie to akmens ir nekaip negalėtų pabėgti nuo savo pačių laikinumo. Kaip tuose budistiniuose tekstuose, kurie sako, kad kiekviename vaike jau glūdi senis. Ir tai tiesa. Tik kaip išmagnetinti tuos žodžius, priskirti jiems tinkamą valentingumą, kad susikonstruotų jų konstruktas, bet netaptų tik saldžiai išplakta lipni neva estetinė fruktozė?

Jeigu dar nežinau, vadinasi, eilėraštis neatėjo. Praėjo pro šalį.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą