Sveiki, knygų skaitytojai,
Vanda Juknaitė yra viena iš tų šiuolaikinių lietuvių autorių, kurios
kiekviena knyga sulaukia nepaprasto skaitytojų pripažinimo ir susidomėjimo. Ji
viena labiausiai sukrečiančių mūsų rašytojų, nors ir nelabai produktyvi, tačiau
turinti labai svarų žodį nūdienos literatūroje, už kurį ji buvo 2008 metais
įvertinta Nacionaline literatūros premija.
Tikriausiai buvau viską skaitęs iš V. Juknaitės literatūros ir tik viena Ugniaspalvė lapė kažkaip pasiliko
užnugaryje, nes ji kažkodėl mažiausiai minima autorės bibliografijos
paradigmoje. Na, ir dėl to, kad knygą gana sunku, bent man pačiam, buvo rasti.
Pirmą kartą (ir kol kas paskutinį!) Ugniaspalvė
lapė pasirodė 1983 metais Pirmosios
knygos serijoje. Šią knygos seriją sėkmingai ir toliau tebeleidžia Rašytojų
sąjungos leidykla.
Gal pradėsiu nuo to, kad griebiau Ugniaspalvę
lapę vis dar tikėdamas atrasti Vandą Juknaitę tokią, kurią ją pradėjau
matyti Stiklo šalyje, visgi pirmoji
jos knyga labai daug kuo skiriasi nuo būsimų kūrinių. Ugniaspalvė lapė visų pirma priklauso tradicinės prozos krypčiai ir
čia žodis dar nėra tas, kuris desperatiškai ieškotų prasmės esančios už žodžių,
dar nėra postmodernizmo šaknų, tų baisiai skaudžių pauzių, kurios alsuos
būsimuose V. Juknaitės kūriniuose, bet jau instinktyviai eita link to, ką mes
vadinama „juknaitiškumu“.
Pirmoji V. Juknaitės prozos knyga pradeda amžiną autorės pamėgtą temą –
motinystė ir kaimo agrarinės kultūros nykimą, jos transformaciją per momentinį
žmogaus dvasios, naujos realybės lūžį. Šioji knyga yra tarsi įvadinė studija,
nenoriu pasakyti sumenkindamas, bet tebūnie tas žodis „apmatai“ pagrindinėms
autorės kūriniams. Ugniaspalvę lapę
sudaro apysaka ir keletas apsakymų, veikiau novelių, kurios pasėja pagrindinį
grūdą neįkainojamoje autorės kūryboje.
Ugniaspalvė lapė pasakoja apie mergaitę Dinutę, kuri mokosi internate,
bet retsykiais grįžta namo. Mergaitė ligota, jautri, bet toli gražu nekvaila,
turi stulbinamą vaikišką pajautimą, žino, kas yra gerai, o kas yra blogai. Štai
čia V. Juknaitė jau analizuoja vaiko psichologiją, eina į pasibaigiančio
saugaus pasaulio ribų supratimą vaiko galvelėje. Pasakojimas gana šakotas, čia
nuklystama ir apie motinos santykius su ją palikusiu vyru, čia skiriama dėmesio
seneliui, kuris merdėdamas bando pasidžiaugti vaizdiniais pro langą ir t. t.
Visi šie vaizdiniai iš tikrųjų gana niūroki, Dinutė yra įspęsta į laukinį žmonių
pasaulį, kur taip tausojama tikro rūpesčio ir meilės. Ji yra priversta augti
brutalioje aplinkoje ir kartu neprarasti ryšio su pačiu gyvenimu, atrasti
gerumą už žmogiškojo pasaulio šiurkštybės, kad suprastų, kas yra gyvenimas,
kodėl vieni kitiems žmonės yra, banaliai tariant, nedraugiški.
Rašytoja Vanda Juknaitė.
Esminis Dinutės dvasinis suvokimo lūžis įvyksta, kai ji vieną dieną pamato
lapę, sėlinančių į vištidę: „Mergaitė nemokėjo paaiškinti, o ir pati dar
nesuprato, jog tą akimirką ji pajuto nuožmią, laukinę gamtos jėgą, lemtingus ir
nepakeičiamus dėsnius, kurie liepia žmogui gimti, medžiui augti, žvėriui žudyti“
(p. 42). Jau šioje apysakoje Vanda Juknaitė dėlioja ir veda esmingus žmogaus
egzistencinius klausimus, kelia jų slėpiningą prigimtį. Teksto raiška, kaip
minėjau, labiau tradicinė, čia retsykiais, kad ir taupiai, neišvengiama
poetiškų gamtos aprašymų, tarsi bandoma gretinti žmogaus dvasią su gamtos
duotosiomis galimybėmis. Šį rašymo metodą itin mėgo mūsų klasikiniai rašytojai,
pvz., Ignas Šeinius, Vincas Mykolaitis-Putinas ir kt.
Knygoje esama ir keletas apsakymų. Vienas iš man labiausiai patikusių buvo Visiškai nenormalūs, kuriame pasakojama
apie prasigėrusį bedarbį Marašinską, kuris nebetekęs gyvenimo prasmės, eina per
kaimus ir apdainuoja gyvenimą. Aplinkiniai mato jo skausmą, bet jų abejingumas
tiesiog žudantis, todėl Marašinskas bando pasikarti po lazdynu, bet jį išgelbsti
kaimynas. Po lemtingo egzistencinio sukrėtimo, laukiant šalnos (tarsi aliuzija
į Broniaus Radzevičiaus novelę Šiąnakt
bus šalna), vyras nusprendžia gyventi kitaip, bet jį staiga ištinka mirtis.
Mirtis apsisprendimo gyventi toliau akimirką – tai viena sukčiausių likimo ironijų.
Iš esmės šis apsakymas yra griūvančios kaimiškos kultūros ir kartu skaudus nužmogėjimo
vaizdinys. Šį apsakymą kuo puikiausiai pratęs romanas Šermenys.
Trumpuose apsakymuose dominuoja kaimiškoji kultūra, kuri pamažu skausmingai
išgyvena urbanizacinį periodą. Toji žmonių karta jaučia sovietizacijos
skausmingus padarinius, savo gyvenimo menkumo ir beprasmybės proveržį, begalinę
vidinę tuštumą, apie kurį bus rašoma Šermenyse
bei Romualdo Granausko Gyvenime po klevu.
Nykimo ir sunykimo momentas skausmingas ir tai jaučiama tekste, jaučiama, kaip veikėjai
jaučia, bet negali, nesugeba žodžiais apsakyti, kas su jais vyksta. Šių žodžių
nebuvimą Vanda Juknaitė toliau aprašys vėlesnėse savo kūrybos flotilėse ir tai
bus visiškai naujo ir dar lietuvių literatūroje neskaityto teksto raiška.
Jūsų Maištinga Siela
Neaiski informacija sesudomina sita knyge :/
AtsakytiPanaikinti