Sveiki, kino žiūrovai,
Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti filmą „Christoferis ir tokie, kaip jis“ (angl. Christopher and His Kind) (2011), kurį režisavo Geoffrey Sax. Su
šiuo režisieriumi susidūriau pirmą kartą. Tai, sakytum, biografinis istorinis
filmas apie gana gerai LGBT kultūroje žinomą rašytoją Christopher Isherwood.
Lietuviams kino žiūrovams šis rašytojas nėra labai žinomas, gal labiau jo
romano „Vienišas žmogus“ ekranizacija, kuri gali pasigirti neįtikėtinai gera
atmosfera, dvasine veikėjų įtampa bei puikiais aktoriais.
Filmas „Christoferis ir tokie, kaip jis“ nė iš tolo negali prilygti „Vienišo
vyro“ ekranizacijai, deja, režisieriui pavyko tik vietomis užkamšyti veikėjus,
bet kitą vertus, ar verta lyginti šiuos du filmus? Galiu pasakyti, kad filmo
pradžia gana nemažai žadanti – Berlynas, anglas ambicingas rašytojas tučtuojau
įsisuka į homoseksualų berlyniečių gyvenimą, bet Berlyne ima augti antisemitinės
ir homofobinės nacistinės pažiūros, kurios iš esmės sugriauna gana bohemišką ir
laisvamanišką Berlyno oazę. Tokioje terpėje filmo veikėjas myli, dulkinasi,
suranda sau draugų ir „medžiagos“ rašymams...
Režisieriui pavyko iš kažkur gauti rūbų ir puikiai aprengti aktorius,
sukurti aplinkos ir dešimtmečių atmosferą. Dirbti su gerais britų aktoriais,
kurie čia parodo irgi neblogas savo kaip aktoriaus perspektyvas, tačiau filmas
daugiau nueina „į formą ir rodymą“. Filmas daugiau apsiriboja aplinkos
detalizavimu, demonstruoja nacistinius elementus, homoerotiką, tačiau
neprisiliečia prie pagrindinio personažo dvasinių sukrėtimų, arba per personažą
perbėgama kaip uodas per vandenį, neatveriant jokių esminių dvasinių lūžių,
kurių taip tikėtasi filmo pradžioje. Na, tikrai, manęs nesujaudino tas
gyvenimas, kurį galbūt norėjo pavaizduoti režisierius, buvo vizualiai gražu,
tačiau trūko intensyvumo, istorijos ypatingumo ir kažkokios žinios iš paties
filmo, eksperimentavimo su kamera, ką vis dėl to turėjo filmas „Vienišas vyras“.
Nesakau, kad filmas nepatiko, visgi buvo vietų neblogų. Retro muzikiniai
intarpai lyg ir turėjo atskleisti Berlyno kabaretišką to meto dvasią, bet jie
išliko pakankamai trafaretiški, būvimas dėl būvimo. O poetiniai intarpai, kaip
antai knygų deginimas aikštėje, besisklaidant knygų ir ugnies draiskanoms,
manding, nė kiek neatskleidė pagrindinio personažo ir visos epochos laidotuves,
priešingai, pasirodė nuvalkiotai matyta ir priminė labiau imitavimą, nei
emocinį lūžį. Nepaisant mano kiek kritiškesnio žvilgsnio, filme yra ir nemažai
įdomių ir gerų dalykų.
Mano įvertinimas: 6.5/10
IMDb: 7.1
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą