Filmas: "Prigautas" / "Caught Stealing"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Esu vienas iš tų aklų režisieriaus Darren Aronofsky gerbėjų. Gal dėl to, kad užaugome apipinti jo filmo „Rekviem svajonei“ (2000) intensyviai aštrios socialinės kritinės atmosferos ir mums už „Bleiro ragana“ baisiau buvo būti ta bobute prie TV, kuri rijo tas nesibaigiančias haliucinacijas keliančias tabletes. Režisierius savo kraityje turi tai, ką labai mėgstu – daug provokatyvių kino filmų, kurie vienaip ar kitaip veikia mases, pvz., vienas mėgstamiausių yra „Motina!“ (2017), kuris Lietuvoje buvo smarkiai išdiskutuotas, nes vieni labai jį peikė, o kiti tiesiog (kaip aš) buvo sužavėti. Prie išskirtinių režisieriaus darbų išskirčiau „Banginis“ (2022) bei „Versmė“ (2006). Naujausias jo darbas „Prigautas“ (angl. Caught Stealing) (2025) jau taip pat plačiai aptariamas kaip patrauklus ir dinamiškas filmas su kokybės indeksu.

 

Filmas ne toks sudėtingas, kaip garsieji režisieriaus darbai, sakyčiau, labiau holivudiškas. Istorija pasakoja apie Henką Tompsoną (aktorius Austin Butler), gyvenantį maždaug 2000-aisiais, kai dar Manhetene stovėjo bokštai dvyniai, o susiekti reikėjo primityviais mobiliaisiais telefonais, o gatvėse vis dar siautėjo įvairios subkultūrinės gaujos: žydų mafija, skustagalviai ir pankai. Henkas įsivelia per vieną panką į kriminalą ir iš jo reikalaujama rakto nuo didelės nešvarių pinigų sumos (klasikinis siužetas!), tačiau jis nežino, kur prisigėręs pradangino raktą. Visa istorija yra įtempta smurtinė kriminalinė su juodosios komedijos prieskoniais pasakojimas, kaip Henkas su savo vienu inkstu laviruoja tarp žydų mafijos, rusų mafijos ir korumpuotos policijos. Čionai teisingumas neegzistuoja, žaidimo taisyklės, sakyčiau, klasikų klasika, tokių kine daugelis tikrai esame matę, tai kuo šis filmas kitoks?

 

Man jis patiko! Labai įtraukė, kad pamiršau laiką. Visų pirma, režisierius tinkamai susifokusuoja į Henko gyvenimą ir jo išgyvenimus, rodo viską stambiais kadrais, intensyviai ir smurtiškai, nors vietomis ir ciniškai. Nors siužeto šablonas holivudinis, jame apsaugotas tėra tik pagrindinis veikėjas, čionai visi bet kada gali mirti ir... tiesą sakant, taip ir nutinka. Man patiko vidinė filmo dinamika, tempas ir humoras, kuris iš vienos pusės man priminė brolių Coenų „Didysis Lebovskis“ (1998), o kitos dėl laikmečio ir pankiškumo – 1996 metų „Traukinių žymėjimas“. Filmas turi ir Q. Tarantinui būdingos „smurtinės bulvarinės elegancijos“, bet visumoje čionai veikia įvairūs Holivudo „pagerintų“ filmo elementai. Ar tai filmas, kuris turi paslėptas idėjas ir filosofines mintis? Tikrai ne. Ar tai filmas, kurį reikia sunkiai gvildenti ir eiti googlintis? Toli gražu. Viskas elementu, bet padaryta labai kokybiškai, įtraukiai dėl scenarijaus ir stilingo realizavimo. Daugelį dalykų visgi lengvai įspėsite, ypač katino vaidmenį ir paskirtį, kuris mums, namiškiams žiūrovams nuo sofos, labai patiko. Sakyčiau, gal ne to tikėjausi iš režisieriaus, norėjosi sudėtingiau, autentiškiau, bet, dievaži, tai geras ir kokybiškas nuotykių ir įtampos Holivudo variantas, kurį sveika pažiūrėti dažniau.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinė naktis Soho rajone" / "Last Night in Soho"

 Sveiki,

 

Kai sakau, kad rinkoje trūksta gerų ir originalių siaubo filmų, ima ir į mano eterį iššoka šeštuoju dešimtmečiu tviskantis „Vaikis ant ratų“ (2017) režisieriaus Edgar Wright vienas naujausių darbų „Paskutinė naktis Soho rajone“ (angl. Last Night in Soho) (2021), kuris daugeliui išsiilgusiems prabangaus tviskėjimo su siaubo elementais taps žiūrovišku reginiu.

 

Istorija pasakoja apie šiuolaikiniame pasaulyje gyvenančią merginą Eloyzą, kuri iš gilios provincijos atvyksta į Londoną mokytis kurti savo drabužių, tačiau netrukus neapsikentusi bendrabučio pasipūtusių merginų, ji susiranda prestižiniame rajone senamadišką butą. Kasnakt užmigdama ji panyrą į tikrovišką sapną šešto dešimtmečio Londoną, kur ji stebi ir iš dalies pati patiria grakščios gražuolės Sindės gyvenimo epizodus. Galiausiai kasnakt ji mato vis prastesnę Sindės gyvenimo atkarpą, kol galiausiai panyra į alkoholio ir prostitucijos liūną. Eloyzai sunku grįžus į tikrovę patikėti, kad visa tai tebuvo sapnas...

 

Iš tikrųjų, kad ir kaip beanalizuosime, filmo turinys prasminiu atžvilgiu yra plokščias, o siužetas kažkur matytas, jo niuansai ir veikėjų sprendimai bei retsykiais erzinantis elgesys nuspėjami. Manau, filmas būtų kur kas stipresnis, jeigu režisierius ir scenaristas būtų originalumo linkme vystęs veikėjų individualizuotą pasaulį. Tačiau scenarijus nors ir korėtas, režisierius randa būdą, kaip viską apvynioti blizgiu popieriumi ir... jam tai pavyksta kuo puikiausiai! Jeigu turinio atžvilgiu filmas pernelyg nuspėjamai standartiškas, jo pateiktis ir forma kelia susižavėjimą tiek aktoriais, tiek rūbais, tiek spalvomis, tiek senojo auksinio Holivudo pateiktimi, kuri netrukus pavirsta į žmogžudysčių ir vaiduoklių spektaklį. Muzika, stilius, šukuosenos, kabaretinė Londono kultūra įtraukia.

 

Visgi lėlės barbės Sendės likimas nujaučiamas iš pirmųjų kadrų, o neatgailaujanti veikėja pateisinama kaip gležna ambicijų siekusi blondinė nederamu būdu, kuri nesugebėjo nuo pat pradžių pasakyti griežto NE ir buvo #metoo XX amžiaus seksualinio priekabiavimo auka. Kitaip sakant, filmo fokusas yra patriarchalinis vyrų pasaulis, kur mergina yra prekė ir tik įrankis: pramoginėj erdvėj – kekšė, o namuose – šventoji ir ištikimoji. Šiuolaikinėje tikrovėje provincialė ekstrasensė keistuolė (kai ką primena iš Fokus Pokus filmo) pamažu ima keistis ir tapatintis su praeityje gyvenusia mergina. Šios transformacijos ir santykis naratyviškai primena S. Kingo siaubo romano pasakojimus su pasakos „Pelenės“ miksu. Iš vienos pusės naivu, o iš kitos filmui tai tinka.

 

Vis galvojau, jeigu panašią istoriją perteiktų šiomis dviem laiko atkarpomis kokiame nors gotikiniame Viktorijos laikų girgždančiame name, turėtume absoliučiai vidutinišką siaubo filmą, visgi sprendimas tą padaryti savaip davė vaisių.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vieša paslaptis" / "Official Secrets"

Sveiki,

Dar vienas filmas apie Rugsėjo 11-osios konspiracijas, kurios jau tęsiasi ne vieną dešimtmetį. Šįkart pasilaikysiu nuomonę apie šiuos įvykius sau, tačiau tai, kas pasakojama filme „Vieša paslaptis“ (angl. Official Secrets) (2019) iš esmės tėra tik tų politinių sąmokslų ledkalnio viršūnė. Britų slaptosios žvalgybos vertėja iš kinų kalbos Katherina Gun, kuri gyvenime yra realus asmuo, 2003 metais paviešino slaptus JAV ir Britanijos dokumentus, kuriuose teigiama, kad vyriausybė nori daryti JT narėms spaudimą, neapsisprendusioms dėl karo su Iraku. Iš esmės karas yra neteisėtas ir tas dokumentas, apie kurį nepamenu, kad kada anais laikais būčiau girdėjęs, pasirodo, sukėlė nemažą skandalą ir demaskavo Bušo politinius kėslus. Kaip žinia, JAV vis tiek puolė Iraką...

Filmas suręstas gana gerai, įtikinama atmosfera ir aktorės Keiros Knightley vaidyba išties psichologiškai perteikia streso momentus. Čia sutinkame ne vieną britų kino žvaigždę, todėl filmas tik įdomesnis, nes vis norisi žiūrėti, kaip aktoriai „maudosi“ savo naujuose amplua. Pavykę ir trilerio momentai, vyriausybės reakcija į vertėjos ir jos sutuoktinio iš Artimųjų Rytų iš esmės nieko nestebina... Stebina tik pats filmo finalas, kai veikėja užlipa klaikiais laiptais į teismo salę ir teismo proceso baigtis, kuri ne pagal mano numatytą scenarijų...

Iš esmės filmas geras, gerai dokumentuotas, gerai pagalvotos visos detalės, todėl niekas į akis nekrito, tačiau, turėkime galvoje, kad istorija yra nuolat perrašoma, mes nebesame pajėgūs atsekti tikrosios tiesos, todėl visas tas filmas tėra tik realybės interpretacija, dar vienas politinis manevras meno pasaulyje. Paskutiniu metu itin daug smarkiai dokumentuotų konspiracijas atskleidžiančių filmų, jų visų net nespėju sužiūrėti, o daugelis iš jų pasiekia „Oskaro“ nominacijas. Iš esmės nė vienu filmu nesu nusivylęs, šiuo taip pat nesu nusivylęs, nes filmas yra „du viename“. Žiūrovas gauna vaidybinio britiškojo pramoginio džiaugsmo ir užpildo istorinių žinių spragas, todėl vien dėl to ir verta žiūrėti šį filmą.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Christoferis ir tokie, kaip jis" / "Christopher and His Kind"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti filmą „Christoferis ir tokie, kaip jis“ (angl. Christopher and His Kind) (2011), kurį režisavo Geoffrey Sax. Su šiuo režisieriumi susidūriau pirmą kartą. Tai, sakytum, biografinis istorinis filmas apie gana gerai LGBT kultūroje žinomą rašytoją Christopher Isherwood. Lietuviams kino žiūrovams šis rašytojas nėra labai žinomas, gal labiau jo romano „Vienišas žmogus“ ekranizacija, kuri gali pasigirti neįtikėtinai gera atmosfera, dvasine veikėjų įtampa bei puikiais aktoriais. 

Filmas „Christoferis ir tokie, kaip jis“ nė iš tolo negali prilygti „Vienišo vyro“ ekranizacijai, deja, režisieriui pavyko tik vietomis užkamšyti veikėjus, bet kitą vertus, ar verta lyginti šiuos du filmus? Galiu pasakyti, kad filmo pradžia gana nemažai žadanti – Berlynas, anglas ambicingas rašytojas tučtuojau įsisuka į homoseksualų berlyniečių gyvenimą, bet Berlyne ima augti antisemitinės ir homofobinės nacistinės pažiūros, kurios iš esmės sugriauna gana bohemišką ir laisvamanišką Berlyno oazę. Tokioje terpėje filmo veikėjas myli, dulkinasi, suranda sau draugų ir „medžiagos“ rašymams...

Režisieriui pavyko iš kažkur gauti rūbų ir puikiai aprengti aktorius, sukurti aplinkos ir dešimtmečių atmosferą. Dirbti su gerais britų aktoriais, kurie čia parodo irgi neblogas savo kaip aktoriaus perspektyvas, tačiau filmas daugiau nueina „į formą ir rodymą“. Filmas daugiau apsiriboja aplinkos detalizavimu, demonstruoja nacistinius elementus, homoerotiką, tačiau neprisiliečia prie pagrindinio personažo dvasinių sukrėtimų, arba per personažą perbėgama kaip uodas per vandenį, neatveriant jokių esminių dvasinių lūžių, kurių taip tikėtasi filmo pradžioje. Na, tikrai, manęs nesujaudino tas gyvenimas, kurį galbūt norėjo pavaizduoti režisierius, buvo vizualiai gražu, tačiau trūko intensyvumo, istorijos ypatingumo ir kažkokios žinios iš paties filmo, eksperimentavimo su kamera, ką vis dėl to turėjo filmas „Vienišas vyras“.

Nesakau, kad filmas nepatiko, visgi buvo vietų neblogų. Retro muzikiniai intarpai lyg ir turėjo atskleisti Berlyno kabaretišką to meto dvasią, bet jie išliko pakankamai trafaretiški, būvimas dėl būvimo. O poetiniai intarpai, kaip antai knygų deginimas aikštėje, besisklaidant knygų ir ugnies draiskanoms, manding, nė kiek neatskleidė pagrindinio personažo ir visos epochos laidotuves, priešingai, pasirodė nuvalkiotai matyta ir priminė labiau imitavimą, nei emocinį lūžį. Nepaisant mano kiek kritiškesnio žvilgsnio, filme yra ir nemažai įdomių ir gerų dalykų.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Reikalai Briugėje" / "In Bruges"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Reikalai Briugėje“ (In Bruges) (2008). Žinote, kai pamačiau režisieriaus Martin McDonagh režisuotą „Septynis psichopatus“ (2012), kuris man priminė žavųjį Tarantino, prisiekiau sau, kad su šiuo režisieriu tikrai turėsiu dar daug reikalų, nors jo darbų daug nesukurta. „Reikalai Briugėje“ žadėjo ir viliojo ne tik įspūdingu IMDb vertinimu ir dar geresniais negu puikiais kritikų atsiliepimais, tačiau ne visada skaičiai ir nuomonės sutampa su mano smegenų pavaromis. 

„Reikalai Briugėje“ yra žymiai silpnesnis darbas už „Septynis psichopatus“, ypatingai siužeto prasme. Puikiai žinomi aktoriai vaidina gerai, o kam patinka Colin Farrell‘as, tam tikrai verta pasižiūrėti tikrai ne prasčiausią jo darbą kine. Filme apčiuopiamas ir kriminalinis humoras, bet yra tokių makabriškų netikėtų scenų, kurios verčia iš koto, pvz. peršaunamas vyras nė necypteli, šliaužia, iškrenta iš įspūdingo aukšto bokšto ir dar dūsauja, kai realybėje toks veikėjas jau seniai būtų iškeliavęs į dausas. Žinoma, čia cinizmo kur kas mažiau, galime pasigėrėti Belgijos peizažu, europietiška atmosfera, bet, tiesą sakant, pasigedau kiek įmantresnio siužeto, nes dalis filmo prabėgo pro akis taip ir nesuprantant, kas iš tikrųjų vyksta, pernelyg daug išskydusių dialogų, daug beprasmiškų pokalbių, kurie galgi net erzino, ne taip kaip pvz. „Septiniuose psichopatuose“ ar Tarantino filmuose. 

Šiaip geri įvertinai rodo, kad filmas susižėrė žiūrovų simpatijas, bet negalėčiau teigti, jog tai vienas iš tų filmų, kurį reiktų pamatyti ir verta pasigerėti. Nors ir buvo iš serijos „visai nieko“, bet antrą kartą nė už ką nežiūrėčiau. Rekomenduoju stilingo ir ciniškai šiukštaus kriminalo trilerio mėgėjams, kurie žino, kad toks kinas neturi nieko bendro su realybe ir labiau primena parodiją nei griežto sukirpimo kriminalinę dramą. Atmiežtas juodu humoru, kuris kuriamas anekdoto pagrindu, tačiau tikėjausi kur kas daugiau, kur kas daugiau, kur kas daugiau, kur kas daugiau, kur kas...

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gimda" / "Womb"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti itin keistą dramą „Gimda“ „Womb“ (2010 m.). Tai jau nebe pirmas kartas, kai kinas ryžtasi kalbėti apie klonavimą ir jo padarinius žmonijai. Išties mokslinės fantastikos tema įvilkta į itin subtilų realybės rūbą ir pasakoja keistą meilės istoriją. Filmas labai ramus, kartkartėm man pasirodė statiškas, ypač dialoguose, jie tiek ištęsti, nenatūralūs žodžiai šiek tiek ir trikdė, ir kartu tai priėmiau kaip estetikos ir dvasios raiškos priemonę.  

Išties prarasti savo mylimąjį ir po to jį vėl pasigimdyti ir užsiauginti vien tam, kad užpildytum savo dvasinės tuštumos tarpeklį, atrodo, švelniai tariant, baugu. Manau, kad tai filmas apie sunkiai paaiškinamą vienatvę ir nemokėjimą susitaikyti su netektimi. Šiaip sunkus ir atšiaurus filmas, bet kartu jis tuo ir žavi. Didžiulis paplūdimys, dideli vėjai, smėlis, besiplaikstantys plaukai, namas ant polių prie jūros, apvirtusi ir surūdijusi valtis... Tai byloja apie nepaaiškinamą artumo ilgesį, sakytum, ieškome prarasto laiko, bet visi žinome, kad realybės neapgausi ir vis tiek liekame vieniši.

Filme pasirodo talentinga aktorė Ewa Green, kuri itin mėgsta filmuotis keistuose filmuose, šiame „Kino pavasaryje“ ji pasirodys dar viename filme, kurį artimiausiu metu ketinu pažiūrėti ir pasidalyti įspūdžiais. Šiaip aktorė turi savo juodas gilias akis, keistą ir išraiškingą tylėjimą ir šiaip atitinkamą išvaizdą būti paslaptingai ir nenuspėjamai. „Gimda“ – tai kartu ir simbolis, ir abejonė, ir nežinomybė. Kas išnyra iš jos, tos keistai tamsios gimdos, kokia siela turi ateiti į mūsų pasaulį, kad užsipildytų tuštumą, dar ją labiau praplečiant.

Kai kurie kadrai iš tikro šokiruoja. Motinos ir vaiko meilė. Ką ji jaučia? Ar ji nori pasimylėti su savo sūnumi? Prabėgomis kyla įtampa, bet ji pagrįsta abejonėmis ir tyla, todėl filmas ir yra subtilus, išraiškus, gilus, žodžiu, ne kiekvienam. Kitaip sakant, filmas ne pramogai, bet man savotiškai patiko pati mintis, ciklinis priežasčių ir pasekmių ratas, todėl rekomenduoju kinomanams.

Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 48/100
IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela