Filmas: "Įvertinimas" / "The Assessment"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstu psichologinės įtampos filmus. Nesvarbu ar jie mokslinės fantastikos, ar absoliučiai draminiai ir buitiniai. Štai neblogai kino kritikų įvertinta distopine psichologine drama-trileriu vadinama Fleur Fortune režisuota juosta „Įvertinimas“ (angl. The Assessment) (2024) gali sukelti prieštaringus jausmus, ypač tiems, kurie prie rimtesnio tono filmų nėra pratę ir visada stengiasi pažiūrėti ką nors linksmesnio ir spalvingesnio. Apie ką iš tikrųjų šis įvairių kino žanro elementus talpinantis filmas yra iš tikrųjų?

 

Žiūrovas yra nunešamas į tariamą ateities arba alternatyvų pasaulį po didžiosios apokalipsės, kada žemėje išlikę žmonės atsitvėrė siena nuo toksiško pasaulio, kuriame, kaip teigiama, jau seniai viskas išnykę. Gyvendami itin disciplinuotame pasaulyje, kuriame suteikiami patogūs namai, puikus geriamas vanduo, inovacijomis įrengta buitis, tačiau kažin kaip veikėjai atrodo šalti, negyvi, netikri, įstrigę traumose ir savo obsesijose. Aišku, elementaru: jeigu nusižengi taisyklėms, maištauji, burnoji prieš vyriausybės sprendimus, tave ištrems į toksišką pasaulį ir galėsi ten mirti, kaip nutiko pagrindinės veikėjos Mios (aktor. E. Olsen) motinai, kuri laikoma šios visuomenės išdavike. Visgi Mia gyvena su Arianu prie jūros ir nori gauti vyriausybės leidimą turėti kūdikį, bet pirmiausia jie turi gauti aukštus tėvystės pasirengimo įvertinimo balus iš nusamdytos provokatyvios agentės-vertintojos, kuri kėsinasi į trapius jųdviejų santykius...

 

Žodžiu, filmas šiek tiek absurdiškas. Vyriausybė atsiunčia įvertintoją testuoti tėvystę, nors niekas tos tėvystės nemoka ir nesupranta – pora tam niekaip nebuvo pasiruošusi. Dar absurdiškiau – be jokios lektūros, filmų ir vertinimų aiškių kriterijų jie vertinami. Čia kaip gauti vairuotojo pažymėjimą be kelių eismo taisyklių. Primena išties G. Orwello „Gyvulių ūkį“, kuriame teigiama: „Nežinojimas – jėga!“. Žinoma, nes tada vyriausybei paprasta viską valdyti, kai asmenys nežino, kas iš tikrųjų testuojama ir kas yra tėvystė, nors veikėjai savaime elgiasi taip, kaip šiuolaikiniai amerikiečiai, ir žino, kad vaiko poreikius reikia tenkinti ir turi būti disciplina, pagrįsta meile ir rūpesčiu. Visgi poros namuose yra ir simuliakrinė laboratorija ir augalų šiltnamis, į kuriuos vertintoja labai greitai įsibrauna, kaip ir į intymius jų santykius, imituodama vaiko elgesį... iš tikrųjų tas žaidybinis vaikų ir suaugusiųjų imitacinis reikalas primena „Kalmaro žaidimo“ serialą – viskas psichologizuotai užaštrinta, įtempta, bet tuo pačiu metu žiūrovas suvokia ir atpažįsta dramatizmo vystymo schemas ir gali nuspėti link kokių paprastų sprendimų suka režisierė.

 

Visumoje filmas nėra įspūdingas, tačiau bando provokuoti, deja, seniai kine nuzulintais ir suprimityvintais motyvais, t. y. veikėjai užsiciklinę nori kūdikio, kad realizuotų save kaip visaverčius žmones. Vaikų obsecija man čia koreliuoja su serialu „Tarnaitės pasakojimas“ ir jį galima pamatyti daugelyje atseit labai psichologiškai niuansuotų filmų, kuriuose veikėjai dėl tariamų vaikų, pvz., įsivaikinimo, yra pasiryžę netgi žudyti ir paaukoti savo žmogiškumą. Schematiškas filmas, kuriame vyrauja atpažįstamos žaidimo taisyklės, dirbtinoki santykių testavimo elementai ir siužetinis šabloniškumas, pvz., jau tikrai iki kaulo smegenų nuspėjama, kad vertintoja bandys įlipti į lovą pas vyrą, kai Mios šalia nebus ir jį sugundyti. Šiaip filmą į aukštesnį lygį ištempia išties gerai perteiktos aktorių Elizabeth Olsen ir Alicia Vikander dramatiška vaidyba – abi labai stiprios draminio kino aktorės turi čia ką veikti, nes kiekvienoje beveik scenoje reikia vidinės jėgos ir abi jos turi galimybių šioje istorijoje atsiskleisti. Bet visumoje pristigo man įdomesnių motyvų, idėjų, netikėtų siužeto posūkių, tarsi režisierė bijotų labiau plėtoti įdomesnių interpretavimo galimybių ir laikytųsi rimtojo ir populiariai atpažįstamo kino taisyklių hibridinio varianto. Potencialo šis filmas turi. Jeigu ir atsiminsiu apie ką jis, tai bus dėl moterų aktorių vaidybos ir vidinio jų perteikto dramatizmo, todėl savo įvertinimą dėl jų šiek tiek kilsteliu.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vieša paslaptis" / "Official Secrets"

Sveiki,

Dar vienas filmas apie Rugsėjo 11-osios konspiracijas, kurios jau tęsiasi ne vieną dešimtmetį. Šįkart pasilaikysiu nuomonę apie šiuos įvykius sau, tačiau tai, kas pasakojama filme „Vieša paslaptis“ (angl. Official Secrets) (2019) iš esmės tėra tik tų politinių sąmokslų ledkalnio viršūnė. Britų slaptosios žvalgybos vertėja iš kinų kalbos Katherina Gun, kuri gyvenime yra realus asmuo, 2003 metais paviešino slaptus JAV ir Britanijos dokumentus, kuriuose teigiama, kad vyriausybė nori daryti JT narėms spaudimą, neapsisprendusioms dėl karo su Iraku. Iš esmės karas yra neteisėtas ir tas dokumentas, apie kurį nepamenu, kad kada anais laikais būčiau girdėjęs, pasirodo, sukėlė nemažą skandalą ir demaskavo Bušo politinius kėslus. Kaip žinia, JAV vis tiek puolė Iraką...

Filmas suręstas gana gerai, įtikinama atmosfera ir aktorės Keiros Knightley vaidyba išties psichologiškai perteikia streso momentus. Čia sutinkame ne vieną britų kino žvaigždę, todėl filmas tik įdomesnis, nes vis norisi žiūrėti, kaip aktoriai „maudosi“ savo naujuose amplua. Pavykę ir trilerio momentai, vyriausybės reakcija į vertėjos ir jos sutuoktinio iš Artimųjų Rytų iš esmės nieko nestebina... Stebina tik pats filmo finalas, kai veikėja užlipa klaikiais laiptais į teismo salę ir teismo proceso baigtis, kuri ne pagal mano numatytą scenarijų...

Iš esmės filmas geras, gerai dokumentuotas, gerai pagalvotos visos detalės, todėl niekas į akis nekrito, tačiau, turėkime galvoje, kad istorija yra nuolat perrašoma, mes nebesame pajėgūs atsekti tikrosios tiesos, todėl visas tas filmas tėra tik realybės interpretacija, dar vienas politinis manevras meno pasaulyje. Paskutiniu metu itin daug smarkiai dokumentuotų konspiracijas atskleidžiančių filmų, jų visų net nespėju sužiūrėti, o daugelis iš jų pasiekia „Oskaro“ nominacijas. Iš esmės nė vienu filmu nesu nusivylęs, šiuo taip pat nesu nusivylęs, nes filmas yra „du viename“. Žiūrovas gauna vaidybinio britiškojo pramoginio džiaugsmo ir užpildo istorinių žinių spragas, todėl vien dėl to ir verta žiūrėti šį filmą.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela