Filmas: "Abigailė" / "Abigail"

 

Sveiki,

Ši savaitė pilna vidutinių arba prastokų siaubo filmų mano repertuare, tačiau nesmerkite manęs už tai, tiesiog nuo pat vaikystės mėgau šį žanrą, tiesą sakant, tebemėgstu. Taigi apie filmą „Abigailė“ (angl. Abigail) (2024) norėtųsi pasakyti ką nors itin gero, tačiau žodžiai nebesusirikiuoja, bet pabandysiu.

Istorija sukurta iš dviejų žanrų. Pirmojoje filmo dalyje mes regime trilerį – gerai apmokyta nusikaltėlių komanda pagrobia turtuolių dukrelę Abigailę ir atgabena užsakovui. Jie kaip kokios naktigonės budi dideliame Viktorijos laikų name, kol su jais susisieks turtuoliai ir šie galės sudaryti mainų sandorį, tačiau jau nuo pat pradžių aišku, jog nieko iš to neišdegs, nes šiame baisiame name prasideda mirtys. Klasikinis Agatos Kristi atvejus, tik netrukus sužinome, jog žmogžudystes vykdo pati Abigailė (ak, kaip netikėta!), nes ji žaidimus ir linksmybes mėgstanti maža vampyrė. Aš tik galvoju, jeigu mažoji kasnakt rengia žudynių orgijas, kiek aplinkui turėtų būti sugadintų daiktų, juk veikėjai nuolat juos laužo bandydami ištrūkti, tačiau interjeras atrodo nepriekaištingas.

Žiūrėdamas filmą nepalioviau galvoti, koks turėtų būti siaubo filmas, kuris nustebintų? Nekalbu apie neseniai užgimusius paturbinto originalumo filmus, tačiau va toks, kaip „Abigailė“, ką jis turėtų padaryti kitaip? Juk iš esmės filmo naratyvas aiškus jau nuo pat pradžių. Veikėjų mažės pamažu, dėl savo ydų ir silpnybių išliks tik pagrindinė veikėja, kuri turi gyventi dėl savo vaiko ir dėl to, kad vienintelė monstrei parodė humaniškumą, todėl nusipelnė kaip kokiame „Kalmaro žaidime“ išlikti. Tiesa, vėliau tas ir pasitvirtina. Pirmiausia, aišku, miršta kvailiausi ir spontaniškiausi, nes jie per kvaili ištempti iki filmo vidurio – sena siaubo kino klišė. Šiaip juk filmas visumoje nėra prastas, jis turi šiurpių momentų, o neūžauga vampyraitė visada dėl savo infantiliškumo kelia šiokią tokią užuojautą kaip kokia Kirsten Dunst veikėja sukurtoje „Interviu su vampyru“ versijoje.

Tačiau visgi labiausiai gadina reikalus net ne nuspėjamas scenarijus, o veikėjų vienkryptiškumas ir pernelyg primityvūs motyvai. Pavyzdžiui, buvęs policininkas siekia valdžios ir galios, todėl pasiverčia vampyru, kad galėtų mėgautis valdžia ir parodo, koks visgi yra paskutinis šiknius. Kas ir taip buvo matyti nuo pat pradžių. Žudynių ir pabėgimų kambariai, veikėjų prakaitas ir baimės tipinis tokio filmo tipažo reikalas (bet jau kraujas – toks šviesus, kaip praskiestas obuolių tyre pomidorų padažas, seniai nemačiau tokio broko), tačiau balą pridedu prie visko, kadangi po šio filmo susapnavau tęsinį, veikėjai persikėlė į mano sapnus ir, kadangi jau ir aš dalyvavau tuose įvykiuose, jie buvo kur kas geresni, nei pačiame filme, nes nenuspėjami.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tyli naktis" / "Silent Night"

 Sveiki,

 

Ką darytumėte, jeigu žinotumėte, kad Kalėdų dieną jus pasitiktų apokalipsė? Tai ne tie veikėjai, kurie klaustų šio klausimo filme „Tyli naktis“ (angl. Silent Night) (2021), nes jie mažų mažiausiai buki, pernelyg arogantiški ir ... komiški. Jau tiek daug filmų mačiau su tuo „Tyli naktis“ pavadinimu (turime netgi lietuvišką!), kad kaskart vis jie man kitokie, beveik nei žanriškai, nei tematiškai nesusieti. Po ilgų diskusijų dėl filmo „Nežiūrėk aukštyn“ vėl imama gvildenti aktuali humoro tema. Kas tas humoras? Kodėl vieniems juokinga, o kitiems ne? Galbūt, kad tas filmas dėl savo populiarumo pralaužė ilgus dešimtmečius „Vienas namuose“ nusistovėjusius komedijos stereotipus masiniam žiūrovui, o šis pamatęs kitokią pateiktį, jaučiasi sutrikęs, netgi nesupratęs, kad ir kokia man asmeniškai „Nežiūrėk aukštyn“ atrodė juokinga. Visgi britiškoji „Tyli naktis“ taip pat kunkuliuoja ir miksuoja žanrais. Filmas prasideda kaip draminė komedija, kai susirenka seni geri pažįstami, bendrauja savo lėkštais būdais, lepina savo atžalas ir visais atžvilgiais atrodo šiurkštūs, atgrasūs ir nemėgstami žmonės.

 

Režisierė nusprendė surizikuoti ir tose komedijos klišėse papasakoti kiek kitokią istoriją. Link susirinkusiųjų artėja apokaliptinis baisus radioaktyvus ir toksiškas audros štormas, todėl per šventę visi turi išgerti mirties piliulę, nes kitaip visi mirs ne tokia oria mirtimi, o baisiose kruvinose konvulsijose. Kas gi nebijo skausmo? Visi. Todėl banalūs pasišnekučiavimai (kaip panašu į amerikietiškas komedijas!) apie praeities pasidulkinimus ir išdavystes veda prie baisiosios tiesos: kaip tą piliulę sugirdyti savo vaikams? Kitą vertus, filmas toks netikroviškas, kad tas kontrastas tiesiog tampa arba filmo cinkeliu (tokiu pabrėžtinai eklektišku), todėl vieniems tai patiks, o kitiems atrodys totali nesąmonė. Jau vien ką reiškia tėvų ir vaikų santykiai, kurie primena paikas pamočių, įseserių ir tikrųjų biologinių vaikų santykius „Pelenės“ pasakose (įžūlūs besikeikiantys sūneliai ir išlepinta princesė dukrelė). Nusižudymo momentai taip pat komiškai perteikiami, nors suskamba itin dramatiškai, bet vėlgi, šiame filme veikia apgaulingai dviprasmiškai.

 

Kai kas yra pasakęs, kad jeigu nori parašyti gerą ir rimtą knygą apie gyvenimą, būtinai jame turi būti humoro. Paskutinieji filmai apie apokalipses (ar tai būtų „Tyli naktis“, ar „Nežiūrėk aukštyn“), savaip linksmai bandoma prabilti apie civilizacijos mirtį. Gal tai koks naujas naujametinių filmų bumas? Sunku pasakyti, tačiau žiūrisi keistai, bet nepasakyčiau, kad neįtraukiančiai. Visgi tai naujos kultūros perteikimo matas. Kas žino, gal po 50 metų per savo laidotuves organizuosime klounų cirką ar striptizo šokėjas(-us). Juokas juokais, bet pasaulyje tai jau vyksta! Mirsime, todėl apsimeskime, kad to neįvyks iki paskutinės akimirkos.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vieša paslaptis" / "Official Secrets"

Sveiki,

Dar vienas filmas apie Rugsėjo 11-osios konspiracijas, kurios jau tęsiasi ne vieną dešimtmetį. Šįkart pasilaikysiu nuomonę apie šiuos įvykius sau, tačiau tai, kas pasakojama filme „Vieša paslaptis“ (angl. Official Secrets) (2019) iš esmės tėra tik tų politinių sąmokslų ledkalnio viršūnė. Britų slaptosios žvalgybos vertėja iš kinų kalbos Katherina Gun, kuri gyvenime yra realus asmuo, 2003 metais paviešino slaptus JAV ir Britanijos dokumentus, kuriuose teigiama, kad vyriausybė nori daryti JT narėms spaudimą, neapsisprendusioms dėl karo su Iraku. Iš esmės karas yra neteisėtas ir tas dokumentas, apie kurį nepamenu, kad kada anais laikais būčiau girdėjęs, pasirodo, sukėlė nemažą skandalą ir demaskavo Bušo politinius kėslus. Kaip žinia, JAV vis tiek puolė Iraką...

Filmas suręstas gana gerai, įtikinama atmosfera ir aktorės Keiros Knightley vaidyba išties psichologiškai perteikia streso momentus. Čia sutinkame ne vieną britų kino žvaigždę, todėl filmas tik įdomesnis, nes vis norisi žiūrėti, kaip aktoriai „maudosi“ savo naujuose amplua. Pavykę ir trilerio momentai, vyriausybės reakcija į vertėjos ir jos sutuoktinio iš Artimųjų Rytų iš esmės nieko nestebina... Stebina tik pats filmo finalas, kai veikėja užlipa klaikiais laiptais į teismo salę ir teismo proceso baigtis, kuri ne pagal mano numatytą scenarijų...

Iš esmės filmas geras, gerai dokumentuotas, gerai pagalvotos visos detalės, todėl niekas į akis nekrito, tačiau, turėkime galvoje, kad istorija yra nuolat perrašoma, mes nebesame pajėgūs atsekti tikrosios tiesos, todėl visas tas filmas tėra tik realybės interpretacija, dar vienas politinis manevras meno pasaulyje. Paskutiniu metu itin daug smarkiai dokumentuotų konspiracijas atskleidžiančių filmų, jų visų net nespėju sužiūrėti, o daugelis iš jų pasiekia „Oskaro“ nominacijas. Iš esmės nė vienu filmu nesu nusivylęs, šiuo taip pat nesu nusivylęs, nes filmas yra „du viename“. Žiūrovas gauna vaidybinio britiškojo pramoginio džiaugsmo ir užpildo istorinių žinių spragas, todėl vien dėl to ir verta žiūrėti šį filmą.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Vaizduotės žaidimas" / "The Imitation Game"

Sveiki, kino žiūrovai ir puslapio skaitytojai,

Su filmu „Visko teorija“ įžengiau į „oskarinių“ filmų peržiūras, kurios jau antru seansu mane labai nustebino gerąja to žodžio prasme. Filmas „Vaizduotės žaidimas“ (angl. The Imitation Game) (2014) – tai antroji britų biografinė drama apie mokslo genijų per 2014 metus. Biografinės dramos kaip visada „ant bangos“ ir po „Visko teorijos“, šis filmas dar labiau mane nustebino ir, tiesą sakant, pakerėjo. 

Tai pirmasis norvegų režisieriaus Morten Tyldum matytas filmas su bene garsiausiais britų aktoriais. Pradėsiu galbūt visų pirma nuo liaupsių – puikiai parinkta medžiaga, puikus scenarijus, atmosfera, vaidyba, įdomi žmogaus charakteristika, intriguojanti biografija ir faktai, faktai, faktai, kurie filmo pabaigoje sukala paskutines vinis į žiūrovo emocinį karstą. Aišku, didžiausios mano pagyros aktoriui Benedict Cumberbatch, kuris šiame filme buvo tikrų tikriausias stebuklas – plieninė organika, charakterio subtilumai, fizinė ir dvasinė energetika, stoiškumas. Aišku, pati Alan Turing asmenybė savaime duoda labai daug medžiagos ir žavesio – užslaptintas mokslo genijus, sutrumpinęs Antrąjį pasaulinį karą dviem metams, išgelbėjęs milijonus gyvybių, galgi net visą Pasaulį nuo Hitlerio beprotybės, nulaužęs Enigmos kodą. Ir tuo pačiu filme jo asmeninis gyvenimas gana komplikuotas – jis neturi draugų, yra homoseksualus, tiesmukas, turi daug bendravimo kompleksų. Šiek tiek netgi šokiruoja seksualinė tapatybė, kuri dar A. Turingui esant gyvam, visuomenėje buvo suvokiama kaip nusikalstamas dalykas, todėl veikėjas patrauktas teisman, jam vietoj kalėjimo skiriama cheminė kastracija, kuri palaužia veikėją visomis prasmėmis ir priveda iki savižudybės...

Kadras iš filmo "Vaizduotės žaidimas".

Tokia ta mūsų XX amžiaus genijų dalis – daugelis homoseksualai, niekinami, įžeidinėjami, o nepaisant jų tapatybės, dėl jų pastangų gi šiandienos pasaulis yra toks, koks yra ir kažin, kaip atrodytų viskas, jeigu savu laiku A. Turing nebūtų realizavęs savų idėjų... Antro plano aktoriai Keira Knightley atrodė gerai, išties gerai, jos harmoningas būvimas itin pasitarnavo enigmos kodo laužymui, ji atrodė kaip visada nepaprastai žavi ir gal net kiek per graži, palyginus su realiąja Joan Clarke, bet gi negalima nuolat jos kaltinti būvimo pernelyg gražiai, aktorė turi parako ir, atrodo, šįkart kritikai nuo jos nenusigręžė ir po filmų „Puikybė ir prietarai“ bei „Atpirkimas“ aktorė vėl sulaukė pripažinimo, nors, sakyčiau, ji kur kas man įspūdingiau pasirodė filme „Pavojingas metodas“. Smagu vėl sutikti antrajame plane puikųjį Matthew Goode – labai mėgstu jo būvimą kine, jis kažkoks talismanas, skleidžiantis įdomiai patrauklią energetiką, todėl jį kaip aktorių labai lengva įsiminti.

Apskritai galiu pasakyti, kad tai įspūdingas filmas. Patiko kiek labiau nei „Visko teorija“, bet anas filmas labai geras ir vertas akies. Šiaip esu sužavėtas kaip po filmo „Nuostabus protas“ (2001). Gal ir iš tikrųjų genijais gimstama ir jie sunkiai pritampa prie mūsų visuomenėje, todėl yra nuolat ujami ir mušami už savo kitoniškumą? Paradoksaliausia, kad jie pasitarnauja visuomenės labui kur kas labiau nei tas, kuris yra vidutinis agresorius. 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kopijuojant Bethoveną" / "Betoveno natos" / "Copying Beethoven"

Sveiki, kinomanai,

Štai susidūriau su dar vienu lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmu „Kopijuojant Bethoveną“ kitur galite rasti pavadinimu „Betoveno natos“ (Copying Beethoven) (2006). Na, tai filmas 2007 metais dalyvavęs ir „Kino pavasaryje“, sulaukęs pagyrų tiek iš kritikų, tiek iš žiūrovų. Kaskart žiūrėdamas Holland filmus, stebiuosi, kokia ji universali ir kokias skirtingas temas ir medžiagą sau išsirenka. „Kopijuojant Bethoveną“ yra neabejotinai vykęs filmas, kuris nepaliks stiprių dramų mylėtojus, kuriems patinka stiprūs aktorių pasirodymai bei estetiniai, skoningai ir harmoniškai nufilmuoti ir pateikti kadrai.

Stulbinamas Bethoveno prikėlimas ir įspūdingas charakteris buvo patikėtas net keturis kartus „Oskarui“ nominuotam aktoriui Ed Hariss, kuris atliko išties įspūdingą darbą, nemažiau turėčiau pagirdi ir iki tol mažai į akis kur krentanti Diane Kruger, suvaidinusią Bethoveno natų perrašinėtoją. Sakyčiau, filmas kažkiek savo pobūdžiu primena kitą filmą – „Mergina su perlo auskaru“, tačiau čia seksualumo ir įtampos tarp herojų išties nepamažinta. Manau, kad pats Bethovenas atnešė šiai juostai pačios didžiausios galybės, o kai rodė 13 minučių trunkančią dirigavimo sceną su „Devintąja simfonija“, man – prisipažinsiu, - tikrai riedėjo ašaros. Tokia muzika yra dieviška ir aš šiaip mėgstu klasikinę muziką, bet ta vieta yra filme verta tikrų aplodismentų, toks jausmas, kad pats Bethovenas sudirigavo orkestrui. Antras stipriausias dalykas šiame veikale, žinoma, yra aktoriai, toks mielas, nuoširdus atsidavimas vaidmenims tiesiog nelieka nepastebėtas. Viską vainikuoja režisierės meistrystė ir pasakojimo gylis. Visgi režisierė jau nebe jauna ir priklauso senajai kino kūrėjų mokyklai, o tai pajusite pasižiūrėję ir kitas jos juostas, kurių pristatymus galėjote sutikti mano saite – „Europa, Europa!“ (1990), „Tamsoje“ (2011), „Paslaptingas sodas“ (1993), „Visiškas užtemimas“ (1995)...

Rekomenduoju kino gurmanams, istorinių filmų gerbėjams ir šiaip gero kino fanams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Degantis žmogus" / "Burning Man"

Sveiki, kino mylėtojai,

Tęsiu aktoriaus Matthew Goode retrospektyvą, o kuo tolyn į mišką, tuo daugiau grybų – „Degantis žmogus“ (Burning Man) (2011) – tai australų režisieriaus Jonathan Tepiltzky darbas, kurio nereiktų maišyti su „Degančiu žmogumi“ (Man on Fire) (2004), tai labai skirtingi filmai, nors į lietuvių kalbą verčiami tokiu pačiu pavadinimu. Taigi australų kinas mums pateikia dar vieną gražią staigmeną, o šiaip galiu nuo savęs pridėti, kad australų kinas nėra jau toks nuspėjamas, jie tikrai moka kurti pakankamai stiprias dramas, o „Degantis žmogus“ yra vienas iš tokių darbų. Jeigu jums patinka sudėtingos, išdarkytos ir savaip suklijuotos pasakojimo fabulos, kaip antai filmas „Memento“ (2000) arba „Ponas Niekas“ (2009), tai turite daug šansų, kad šis filmas taip pat tiks ir patiks.

Įdomi jaunos šeimos drama, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka Matthew Goode, keliaudamas po savo dabartį ir praeitį, kuria asimetrišką pasakojimo eigą, lipdo juos po gabalėlį, po truputį atskleisdamas mums vis daugiau ir daugiau. Manau, pats filmo išdėstymas taip pat nėra sumestas bet kaip, daugelis kadrų tyčia atsikartoja dar ir dar kartą, sukeldamas keistus deja vu pojūčius, o tai kinas šiais laikais išties moka daryti ir pateikti. Jeigu filmas būtų ėjęs įprasta eiga, kažin, ar jis savo pasakojimu būtų prasimušęs iš vidutinybių lygmens, nes scenarijus primena eilinę šeimos nario praradimo istorijėlę. Žinoma, juosta realistiška, čia nėra mokslinės fantastikos dvelksmo, todėl nemėgstantys fantastikos gali kol kas neatsisakyti šios juostos, kuri, mano galva, ne tik gražiai „sulipdyta“, bet ir dar neblogai bei skoningai nufilmuotą, netgi priminė šiek tiek prancūzų dramas.

Manau, kad filmas tikrai daugeliui ne tik patiks, bet ir bus šioks toks atradimas. O atsargesnieji, kurie nori pajusti kaifą nuo antros minutės, turės išlaukti gan ilgai, kol iš viso chaoso ims ryškėti gražus vitražas. Man filmas išties patiko. Paskutiniu metu ateina iki mano akių gana stiprios ir mano skonio juostos, - tuk, tuk, tuk, - kad tik taip ir toliau.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sugrįžimas į Braidshedą" / "Brideshead Revisited"

Sveiki, 

Šįkart noriu pakomentuoti kino filmą „Sugrįžimas į Braidshedą“ (Brideshead Revisited) (2008). Tai klasikinės knygos ekranizacija, kurią rasite išverstą tuo pačiu pavadinimu ir į lietuvių kalbą. Genamas Matthew Goode puikaus ir šarmingo pasirodymo filme „Stokeriai“ (2013), nutariau daugiau pasidairyti po tamstos filmografiją ir atradau tikrai dėmesio vertų vaidmenų. Šis filmas yra vienas iš tokių, kurią galėtume vadinti kostiumine drama, bet tai kartu įdomus, keistas seksualumo šokis. Likus dešimtmečiui ar daugiau iki II Pasaulinio karo, kai Britanijoje dar dominuoja „mėlynasis kraujas“ ir dideli šuoliai tarp luomų, įsiplieskia jauno ir ambicingo dailininko jausmai aristokratų šeimai, kuri gyvena Braidshede. Nuo homoerotikos, prie tikrosios ir vienintelės meilės, nuo skurdo prie turtų, kol galiausiai viską sunaikina karas.

Vienas iš herojų sako: „norėčiau grįžti į tas vietas, kur kažkada buvau laimingas ir ką nors užkasti, kad po daugel metų, galėčiau sugrįžti ir viską patirti iš naujo.“ Taip, tai gražus, nostalgiškas filmas, pasakojantis apie laiko tėkmę, troškimus, kurie valdo žmones. Taip jau kartais nutinka, kad norai yra mūsų likimo vedliai. Šis filmas išties man paliko gerą įspūdį. Jis stilingas, gražus, turi savyje dvasios, aistros, šiek tiek beprotybės. Nors ir lėtai slenka veiksmas po veiksmo, tačiau filmas jau nuo pat pradžių žada skoningas dvi valandas su puikiu operatoriaus darbu, o per vis nuostabiausi čia yra aktoriai – kaip visada užtikrintai pasirodo Emma Thompson, kuri įkūnija Dievo atsidavusią motiną, išties puikiai atliktas vaidmuo. Puikus vyrukų duetas – talentingasis britas Ben Whishaw ir jau mano pamėgtas Matthew Goode, suvaidina puikius homoseksualus, įtikinamai aristokratiškai manieringus, tačiau tai tęsiasi tik pirmą filmo valandą, antroji skirta jau seseriai (akr. Hayley Atwell), kuri nenoromis paveržia brolio meilužį. Na, nežinau, aš vis nesiliauju žavėtis šiuo laikotarpiu. Nereikia pamiršti, kad filmas labai britiškas, jis tiesiog trykšte trykšta šios šalies tradicijomis ir etiketu, būdingu XX amžiaus pradžiai. Pritrenkiantis aktorių kolektyvas nepaliks jūsų abejingo, kaip ir filmo dekoracijos, išties režisierius pasistengė, kad aplinka trykšte trykštu to laikotarpio madomis ir prabanga.

Nors filmas kartu apie yra apie kaltę ir kokią įtaka ji padaro žmonių veiksmams, tačiau tik pabaigoje nušvinta visa juostos bambagystė – tai apie nostalgiją, nugyventus laikus, išvoktą laiką, kada atsigręžęs norisi pasakyti, kad buvau laimingas. Ir iš tikro, mes patys turime savo vietas, kada grįžtame ir pažvelgiam į nugyventas dienas, kurių niekada nebepakartosi. Jeigu mėgstate nostalgiją, tai šis filmas jums, o jei jos nekenčiate, tai šis filmas tiesiog sutvertas, kad jį pažiūrėtumėte.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela