Filmas: "Sugrįžimas" / "The Return"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaupiausi peržiūrėti italų kilmės režisieriaus Uberto Pasolini naujausią Antikos mito pagal Homerą „Odisėja“ ekranizacijos „Sugrįžimas“ (angl. The Return) (2024) peržiūrai. Galiausiai tą ir padariau. Visgi man labai patinka antikiniai pasakojimai, mitai tiek literatūroje, tiek kine, tad čia apžvelgsiu, kaip man asmeniškai pasirodė „Sugrįžimas“, atskleisdamas tam tikras siužetines detales.

 

Pirmiausia, kas man krito į akis, buvo tai, kad filme pasirodo aktoriai veteranai – britas Ralph Fiennes ir prancūzė Juliette Binoche, kurie, beje, kartu 1992 metais pagrindinėje rolėje vaidino „Vėtrų kalnas“ pagal Emily Brontė romano ekranizaciją. Tai išties kartu ne tik Odisėjo sugrįžimas, bet ir šių aktorių susitikimas. Visgi Pasolinis šiek tiek kitaip interpretuoja Homero „Odisėją“, atsisako vaizduoti jo 20 metų klajones, jo 10 metų batalijas Trojos kare ir bastymąsi po jūras. Įdomu tai, kad istorija labai sužmoginta, čionai nė karto neištartas nė vienas Antikos laikų dievas, jiems neprimesta jokia žmogiškoji (ne)pasirinkimo valia, viską tarsi valdo pats žmogus.

 

Odisėjas vaizduojamas pačioje epo pabaigoje, kai jis išmetamas į savo gimtinės Itakės krantus, praėjus keliems dešimtmečiams po išvykimo. Jo ištikimoji žmona Penelopė jau nebetenka pamažu vilties, ji turi priimti sprendimą, už kurio jaunikio tekės, o subrendęs Telemachas ją kaltina silpnybėmis ir neryžtingumu. Atrodo, kad filmas tyčia „iškirpo“ Odisėjo žygdarbius, tad R. Fiennesui beliko tik perteikti, ko iš tikrųjų jo veikėjas Odisėjas negrįžo į Itakę, jeigu jo neprakeikė galimai Poseidonas... Iš tikrųjų režisierius išoriškai lyg ir viską teisingai vaizduoja pagal Homero epo vyksmą: dialogai, Telemacho išvykimas, pirmasis Penelopės ir Odisėjo susitikimas... Kompoziciškai viskas puiku, tačiau akcentai sudėti ne kaip herojinio epo, o pagal Biblijos motyvus: vyras po daugel metų grįžta atgailaudamas namo, bet pirmiausia matydamas tą skausmą ir siaubą, galvodamas apie prarastus vyrus, jis negali atleisti sau pačiam. Manau, R. Fiennes aukšto kalibro aktorius, kuris sugebėjo atskleisti Odisėjo vidinę dramą.

 

Filmas leidžia susimąstyti, kuo skiriasi herojus nuo žmogžudžio, t. y. ar tik laimėtojai buvo laikomi didvyriais? Filme tik labai švelniai parodoma Odisėjo abejonė, kuri tikrajame epe nelabai lyg pagrįsta, kodėl jis ilgą laiką Itakėje apsimetė elgeta. Filme tarsi bandoma išsakyti ir paties Odisėjo nusivylimu savimi, karžygio drąsa ir heroizmu, kuris, tiesą sakant, buvo itin Antikoje pervertinamas, nes garbė, šlovė buvo vertinami labiau nei pats gyvenimas. Odisėjas šiuo atveju tarsi „permetė“ žiūrovui savo žvilgsniu, neskubėjimu, abejone antikinių vertybių pompastikos nusivylimą, vertybių, kurios irgi galėjo būti paviršutiniškos, tad supratęs, kokia ištikima yra Penelopė ir kaip ji pasiaukojo dėl karalystės, suvokia, kad tikrasis herojus yra ne žudęs ir Trojos arklį sukūręs Odisėjas, bet kantrybe ir viltimi visus tuos metus gyvenusi Penelopė, kuri šiame filme dar subtilesnė, beveik ikoniškai atitinkanti Homero variantą, bet ji nesufeministinta, neieškoma per ją tariamos moteriškos pasakojimo versijos, bet giliamintiškai perteikiama jos išmintis ir kantrybė, neprarandant jos epinio tragizmo, vadinasi, ir visos Penelopės idėjos.

 

Viena labiausiai jaudinančių scenų yra Penelopės ir Odisėjo pirmasis pokalbis – be proto jausmingai ir estetiškai nufilmuota scena perteikia kiek kitokią interpretaciją, ne tokią naivią, kokią Homeras: Penelopės akys, kūno juslingumas byloja, kad ji nėra naivi, ji suvokia, kad kalbasi su savo tikruoju vyru, tačiau jis kitoks, nei išvykdamas, todėl jam neišsidavusi duoda laiko susivokti, pripažinti viduje padarytus moralinius nusikaltimus, išgyti ir atsiverti reikiamą momentą.

 

Režisierius padarė tam tikra prasme akyla akimi pramoginio kino mylėtojams nematomą stebuklą: nekeisdamas pernelyg siužeto (išskyrus eliminuodamas Antikos dievus) perteikė tokį pat sugrįžimo vyksmo istoriją, tik daug lėtesnį, nes herojus turi „išsiherojinti“, kad jam būtų atleista ir jis pats galėtų patikėti, kad po tiek žudynių geba dar vis mylėti ir būti žmogumi. Kitaip sakant, tai filmas filme, kita pasakojimo perspektyva, kurią puikiai perteikė Juliette Binoche ir Ralph Fiennes. Lyg ir siužetiškai nieko naujo nebuvo, viskas pagal planą, tačiau pajutau didelį režisieriaus troškimą sužmoginti herojų ir jam tas, sakyčiau, labai pavyko.

P. S. Aišku, kad filmas labai skiriasi nuo 1997  metais pastatyto „The Odyssey“, kurį mačiau dar vaikystėje, tad norėčiau dar kartą jį peržiūrėti. Beje, įdomus faktas – 2026 metais pasirodys netikėta Christopher Nolan naujausioji „Odisėjo“ versija, kurioje pasirodys toks aktorių žvaigždynas, kad geriau čia net nevardinsiu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.2

 

Maištinga Siela

Filmas: "28 metai po" / "28 Years Later"

 

Sveiki, skaitytojai,

Kad senstu arba kad pernelyg esu matęs daug kino filmų, suprantu tada, kai po daugel metų tenka žiūrėti filmų pastatytus tęsinius. Jau nebepamenu ne tik kokie siužetai sukosi ankstesnėse dalyse, bet ir apskritai ar buvau matęs. Panašiai nutiko ir su siaubo trileriu „28 metai po“ (angl. 28 Years Latter) (2025), kurį pratęsė režisierius Danny Boyle po savo pirmosios dalies „28 dienos po“, kuri buvo pasirodžiusi 2002 metais. Tiesa, antrąją fračizės dalį režisavo kitas režisierius ir ji vadinosi „28 savaitės po“, pastaroji buvo pristatyta 2007 metais ir žinau tik tiek, kad filmą kažkurį iš jų buvau matęs ir kad filmas buvo apie zombius ir apokalipsę. Ar anuomet patiko? Matyt, kad labai vidutiniškai, nors visos trys dalys, sakyčiau, puikiai įvertintos kino kritikų, o ir pačių žiūrovų neblogai.

Naujausios kino dalies „28 metai po“ tęsia postapokalipsinę žmonių gyvenimo istoriją, kai pasaulyje siaučia šleivakojai zombiai. Nesu zombių kino filmo mėgėjas, man mieliau kokie elegantiški ir intelektualūs vampyrai, bet ką jau padarysi. Trumpai tariant, trečioji dalis pasakoja istoriją po 28 metų ir rodo įvykius atokioje saloje, kurios pagrindinis kelias patiria kasdieninius potvynius, todėl žmonės savoje šiek tiek viduramžius primenančioje citadelėje gali išgyventi misdami medžioklės laimikiais, obuoliais ir išgyventi strėlėmis šaudydami į zombius. Dėmesio centre – sūnaus ir tėvo santykiai, apeliuojantys į medžioklės klajoklių laukus, kai tėvas perduodavo sūnui visą savo patirtį, juo stengiasi didžiuotis, tačiau sūnus dalinai nepateisina savo lūkesčių, nes yra pernelyg doras, lyginant su tėvu. Visgi vieną dieną jis nusivilia tėvu ir pabėga vandens keliu su sunkiai sergančia motina į pavojingą žemyninę dalį, kur jam teks susidurti ne tik su zombiais, bet ir mutavusiu bei protaujančiu nemirtingu vadinamuoju Alfa Zombiu.

Filmas iš pradžių, kol neprasidėjo tėvo ir sūnaus nesantaika, maniau, bus paskutinė nesąmonė, kurios neištversiu, nes atrodo, kad režisierius skirtingais pasakojimo etapais kuria kiek skirtingo žanro kiną. Pradžioje (intro) epizode viskas labai juokinga ir schematiška, vėliau berniuko drama visame filme, sakyčiau, pati stipriausioji dalis, o pabaigoje, kai pasirodo „treninguotoji“ gauja ir pradeda pasimėgaudama skersti zmobius – jau parodija. Ar toks miksas pasiteisina? Nelabai. Bet eklektika sukuria tokį įdomų kitokio atseit zombio filmo variantą, bet pernelyg nenutolstant nuo masinio kino žiūrovo akių. Visumoje – tai brandos berniuko kelionė, atsakomybės ir stiprybės išgyvenimo istorija (survivor stories), orientuota ne tik į zombius, bet apeliuoja į nuoširdų vaikinuko rūpestį išgydyti motiną, vadinasi, to, ko nepadarė puikusis lankininkas skerdikas tėtis. Vadinasi, berniukas geresnis už tėvą, nes jį veda kilnūs tikslai, vadinasi, jis viduryje filmo negali imti ir staiga numirti... Tada filmas išties schematiškas ir žanrinis, jis saugiai laikosi „kelių eismo taisyklių“, tad režisieriui belieka stebinti dinamiškais pavojais, triukais, netikėtai rapsų lauke pasirodžiusiais zombiais ir Alfa Zombio didžiuliais lytiniais organais (ar kas nors juos šmėžuojančius filmo kadruose matė?!).

Nustebino, kad filme pasirodė neįtikėtino populiarumo ir įdirbį visokiausiuose žanruose turintis aktorių žvaigždynas: Jodie Comer, Aaron Taylor-Johnson, Ralph Fiennes, Jack O'Connell... Net sunku patikėti, kad jie visi susitinka filme apie zombius! Visgi veikėjai dekoratyvūs, neišvysti ir schematiški, veikiau personažai, nei žmonės. Vienintelis berniukas Spaikas įdomesnis, nes jis evoliucionuoja, nes iš bailaus kiškelio tampa šiek tiekprotaujančiu, kad drąsa ir narsa gali padėti išgyventi, bet reikia ir saugotis. Visumoje, nežinau, filmas gan vidutiniškas, nėra labai prastas, gali vietomis įtraukti, bet ar prarasite ką nors jo nepamatę? Nemanau.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Konklava" / "Conclave"

 

Sveiki, Skaitytojai,

 

Pirmąkart žodžio reikšmę konklava sužinojau dar mokykliniais laikais, kai po ilgos kadencijos Vatikane mirė Jonas Paulius II, tada dar net sugalvoti nebūčiau galėjęs, kad šitaip įdomiai ir kartu sudėtingai renkamas popiežius, t. y. izoliuojant daugiau nei šimtą suvažiavusių ir raudonai vilkinčių kardinolų ir stebint Vatikane kaminą: jeigu iš jo pasirodys juodi dūmai, vadinasi, popiežius dar neišrinktas, o jeigu balti – valio, turime naują Papą! Apie konklavos reikalus daugiau ar mažiau rašė Dan Brawn ir kiti rašytojai, šis konklavos motyvas buvo panaudojamas ir siaubo, ir draminiuose filmuose, tačiau pagrindiniu kūriniu tokiu pavadinimu sukūrė rašytojas Robert Harris, kurio romanas „Konklava“ (angl. Conclave) (2024) ir tapo vokiečių režisieriaus Edward Berger ekranizacija. Režisierius išties prityręs ir sukūręs labai daug filmų, paminėsiu bene garsiausią ir labiausiai įvertintą – „Vakarų fronte nieko naujo“ (2022). Beje, R. Harrio romanas tokiu pačiu pavadinimu yra išverstas į lietuvių kalbą (Jotema, 2018).

 

Filmas „Konklava“ gali pasigirti nominacijų įvairiuose apdovanojimuose gausa, ypač BAFTA, kuriame ir pelnė geriausio filmo kategorijoje įvertinimą, bet mes juk žinome, kad įvertinimai ne visada diagnozuoja filmo kokybę, labiausiai matomi „prestižiniai“ šou apdovanojimai būna labai politizuoti ir paveikti tiek aktorių, tiek filmo turinio. „Konklava“ gali pasigirti puikiu aktorių kolektyvu: Ralph Fiennes, Stanley Tucci, John Lithgow, Isabella Rossellini, Lucian Msamati ir kt. Tai ganėtinai „vyriškas filmas“ dėl aktorių ir vaidmenų sudėties, tačiau nepasakyčiau, kad nors vienas vaidmuo mane šiame filme sužavėjo. Sudėtingesnis dėmuo, žinoma, atiteko aktoriui veteranui Ralph Fiennes, kuris atliko to teisuolio ir geradario Tėvo Lorenco vaidmenį, o didžioji dalis – niekšeliai, vienkrypčiai egoistai politikieriai kardinolai, primenantys kokio nors Ministro Pirmininko rinkimus. Nesvetimos nuodėmės ir ydos (rūkymas, alkoholis, lytiniai santykiai ir kt.) tampa kardinolų vizitine kortele ir užkarda pelnyti balsų daugumą. Kitaip sakant, veikėjai turėję atrodyti kaip sudėtinga šachmatų rokiruotė iš tikrųjų tampa suprimityvintų „gerieji“ ir „blogieji“ vaidmenų lenta – Holivudo šablonas. Dar kitaip sakant, štai kodėl šis draminis filmas iš tikrųjų labiau, sakyčiau, tampa ne drama, o žanriniu trileriu, nes yra schematiškas.

 

Filmo schematiškumą įgalina ir intrigos kūrimo elementai: veikėjai meluoja, slepia savo praeities nuodėmes, bet jos visos eiliškumo principu iškylą į viešumą ir tą atsakingai daro Tėvas Lorencas. Filmas iš tikrųjų prislopintas ir lėtokas, vaizduojama nepaprastai daug procesijų, kostiumų, sutelkiant hiperbolizuotą dėmesį į balsavimo apeigas, kurios šiandien atrodo nepaprastai vaikiškos ir nelogiškos, neturinčios nieko bendro su skaidrumu ir rimta rinkimo politika, veikiau vien tradicinių ceremonijų laikymąsi. Bet iš kitos pusės ar ne apeigų ir ceremonijų laikosi visas krikščionybės pasaulis? Kontrastas tarp to, kad kardinolai nelabai kuo skiriasi nuo, tarkim, įvilkti į M. Atwood primenančios distopijos „Tarnaitės pasakojimas“ raudonas sukneles-sutanas, tik tuo, kad jie dar gali pasirinkti gyventi pasaulietinį gyvenimą, nors iš dalies jie jau savo parapijose tą, galima sakyti, nuodėmingai ir gyvena.

 

Tiesą sakant, visame ceremonijų prikimštame filme nustebina pabaigos akcentas ir išrinkto naujo popiežiaus paslaptis (šiek tiek aliuzijų į „Popiežę Joaną“, 2009). Jeigu visiems davė scenarijaus autorius po paslaptį, tai ir naujajam Tėvui taip pat. Filmas turėjo lyg ir paklausti, ar gali Bažnyčia kaip sistema, laikanti ištisus šimtmečius ceremonijas ir tradicijas savo vertybiniu pagrindu, idėjiškai modernizuotis? Deja, šitai „nuėjo“ į antrą planą ir filmas tapo schematišku, kuriame juodieji prieš juoduosius ir laimi moralė, o ne fizinė poza. Aišku, filmas techniškai gražiai nufilmuotas, neskubus, daug susitelkia į atmosferą, bet, deja, dvasios ir intrigos netipiškumo visoje istorijoje labai pritrūko. Nelabai suprantu šio filmo pervertinimo, nes netgi to paties D. Brawn romanų ekranizacijos „Da Vinčio kodas“ ar „Angelai ir demonai“ buvo įdomesni, nes buvo „užsukti“ įdomesni galvosūkiai. „Konklava“ – šablonų filmas be galvosūkio.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.4

Maištinga Siela  

Filmas: "Meniu" / "The Menu"

 Sveiki,

Režisieriaus Mark Mylod filmą „Meniu“ (angl. The Menu) (2022) man rekomendavo kaip itin gilų ir įtraukiantį trilerį apie maistą. Tiesa ta, kad filmas neturi jokios gilios minties, nesuprantu, kur čia ką galima iškapstyti ir iš vaško išspausti sulčių, tačiau sutinku, jog filmas tikrai įtraukiantis. Istorija pasakoja apie turtuolių vakarienę atokioje saloje, kur jie supažindinami su salos aplinka, jiems papasakojama, kaip ir iš kur ant jų stalo atsiras delikatesinis maistas. Į šią puotą atvyksta Taileris su Margo. Margo neatrodo itin susidomėjusi, tačiau Taileris pamišęs dėl maisto ruošimo meno ir šios vakarienės koncepto.

Iš esmės jau nuo pat pradžių, kai veikėjai tik įžengia į restoraną, aišku, jog kažkas čia ne taip. Asistentai ir čionai esantys darbuotojai elgiasi atžagariai, nors atsako mandagiai į klausimus, tačiau nevengia šiurkščių gestų ir tiesmukumo. Galiausiai per vakarą patiekiami 10 patiekalų ir su kiekvienu vis labiau auga įtampa, nes netrukus tampa aišku, jog čionai atėję žmonės ne tik kad yra žinomi viešojoje erdvėje, bet apie juos viską žino virtuvės šefas, kuris vis grubiau, vis brutaliau pateikia savas istorijas, susietas su vakarienės patiekalų konceptu. Galiausiai nusišovęs gabus virtuvės darbuotojas (paaukojęs save vakarienės performansui) sukelia tarp lankytojų paniką. O galiausiai tampa aišku, kad kai baigsis vakarienė, nė vienas iš jų neišliks gyvas. Įdomu tik tai, kad Margo šioje vakarienėje neturėjo dalyvauti, ji – mergina už pinigus, netikėtai pakeitusi tikrąją Tailerio merginą. Virtuvės šefui tai labai nepatinka, jis apie Margo beveik nieko nežino ir ji griauna subtiliai surežisuotą paskutiniąją lankytojų ir virtuvės darbuotojų vakarienės planą...

Iš esmės, nepaisant to, kad šis trileris yra susietas su gurmaniško maisto kultūra, visgi, atmetus tai, siužetas labai primena klasikinį trilerį: veikėjai paimti įkaitais, jie vienoje izoliuotoje erdvėje, išviešinamos jų paslaptys, kiekvienas stengiasi išgyventi. Filmą kiek kitokiu padaro pasakojimo maniera ir pamažu efektingai ir ekspresyviai kuriama įtampa, Margo mokėjimas išsisukti iš virtuvės šefo paruoštų spąstų. Žiūrovas yra labai lengvai ir pagaviai įtrauktas į šio trilerio žaidimo taisykles. Režisierius derina gurmanišką bei rafinuotą virtuvės skonių eleganciją, restoranų pagarbią kultūrą su žudynėmis ir psichologiniu smurtu, todėl kai kas primena Q. Tarantino filmams būdingą makabriškumą.

Pagrindinius vaidmenis sukūrė žinomi aktoriai: Ralph Fiennes, Anya Taylor-Joy, Nicholas Hoult. Pastariesiems šie charizmatiški ir kiek karikatūriniai vaidmenys labai tiko. Visgi filmas primena teatralizuotą šou, kuriame efektyviai veikia apgalvotos filmo aplinkos detalės, o ir scenarijus išplėtotas žaismingai. Filmas, siūlantis kantrybės žaidimą ir įsitraukimą, sakyčiau, labai žiūroviškai žiūrisi, nes tinka tiek masėms, tiek kino gurmanams, tačiau komiksą primenančiame pasakojime apie smurtą nerasite kažin kokios didelės gelmės. Besąlyginis virtuvės pakalikų atsidavimas blogio virtuvės genijui kelia daug didesnį siaubą (kaip jis juos privertė nusižudyti ir paklusti kaip robotams?) nei suruošta elegantiška žudynių vakarienė. Filme suskamba gera frazė: „nevalgykite, o ragaukite!“ Visgi visi tie iš jūros išgriebti ir pincetu sudėlioti patiekalai nė iš tolo neprilygsta mūsų riebiems cepelinams su spirgais, vėdarams ir rūkytiems lašiniams su svogūnu ir juoda duona. Bet kas bent kartą gyvenime nenorėtų pavalgyti to, ką patiekė šiame filme?

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kasinėjimai" / "The Dig"

 

Sveiki,

Pagal britų žurnalisto ir novelisto John Preston romaną Simon Stone pastatytas vaidybinis filmas „Kasinėjimai“ (angl. The Dig) (2021) pasakoja apie mažą britų gyvenvietę Sutton Hoo rytinėje Didžiosios Britanijos dalyje. Šiame miestelyje 1938 m. turtinga ir įtakinga našlė Edita Preti nusamdo kasinėtoją, kuris turėtų atkasti jos žemėje esančius pilkapius. Kadangi poniai rūpi istorija ir kultūra, ji leidžia gana nelengvo būdo kasinėtojui Basiliui užsispyrusiai kasti pilkapius, kol vieną dieną viename iš jų randamas anglosaksų laikų įtakingo kario kapas su laivu...

Įdomu tai, jog filmas pastatytas ne tik pagal romaną, bet ir tikrus buvusius įvykius, mat iš tikrųjų egzistuoja ši vieta ir atrasti lobiai bei to laikotarpio istorinės asmenybės. Šiaip filmas nėra nei kažin koks „aštrus“, nei itin įmantrus ar šokiruojantis, jo tikslas – įprasminti archeologinius atradimus, apipinant istorinį įvykį platoniška kasinėtojo ir našlės mentorės istorija. Galiausiai besimezgančiai intymiai simpatijai lemta sugriūti, kadangi Basilis turi žmoną, o Edita serga širdies liga ir kasdien vis jaučiasi prasčiau ir prasčiau. Negana to, kad pilkapį nuolat ardo ir skalauja britiški lietūs, į atradimus kėsinasi britų garsus muziejus bei virš galvų vis skrendantys lėktuvai, žadantys Europoje didįjį pasaulinį karą.

Tiesą sakant, filmą rinkausi dėl aktorių Carey Mulligan ir Ralph Fiennes dueto, kurių pasirodymas iš tikrųjų nenuvylė. Neapsiriksiu, jeigu pasakysiu, kad filmas „labai britiškas“, kuriame rasite nemažai nacionalistinių ketvirto dešimtmečių britiškos kultūros atributų. Gražios ir tirštos vakarėjančios spalvos perteikia tam tikrą laikmečio dekadansą ir jautrumą, atsisveikinimą su epocha iki karo. Simon Stone režisūra nors ir neeilinė, visą laiką jutau, jog šio filmo pasakojimo manierai įtaką darė amerikiečių režisierius Terence Malick. Bėgantys kadrai „į priekį“ papildyti pasakojimais iš būsimų ir tuoj rodysimų scenų sukuria filmo išskirtinį jausmingumą, netgi tam tikrą „nuojautą“, jog tuoj kažkas nutiks. Beje, nuojauta yra vienas svarbiausių šio filmų raktažodžių, kurį naudoja ir veikėja Edita. Bandomas kurti tas kiek sentimentalus, bet nepasakyčiau, kad banalus, jausminis nuojautomis grįstas pasakojimas. Taigi filmas su gerais aktoriais, vizualiai švelnus, nebanalus ir dar supažindina su britų archeologijos užkulisiais.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vieša paslaptis" / "Official Secrets"

Sveiki,

Dar vienas filmas apie Rugsėjo 11-osios konspiracijas, kurios jau tęsiasi ne vieną dešimtmetį. Šįkart pasilaikysiu nuomonę apie šiuos įvykius sau, tačiau tai, kas pasakojama filme „Vieša paslaptis“ (angl. Official Secrets) (2019) iš esmės tėra tik tų politinių sąmokslų ledkalnio viršūnė. Britų slaptosios žvalgybos vertėja iš kinų kalbos Katherina Gun, kuri gyvenime yra realus asmuo, 2003 metais paviešino slaptus JAV ir Britanijos dokumentus, kuriuose teigiama, kad vyriausybė nori daryti JT narėms spaudimą, neapsisprendusioms dėl karo su Iraku. Iš esmės karas yra neteisėtas ir tas dokumentas, apie kurį nepamenu, kad kada anais laikais būčiau girdėjęs, pasirodo, sukėlė nemažą skandalą ir demaskavo Bušo politinius kėslus. Kaip žinia, JAV vis tiek puolė Iraką...

Filmas suręstas gana gerai, įtikinama atmosfera ir aktorės Keiros Knightley vaidyba išties psichologiškai perteikia streso momentus. Čia sutinkame ne vieną britų kino žvaigždę, todėl filmas tik įdomesnis, nes vis norisi žiūrėti, kaip aktoriai „maudosi“ savo naujuose amplua. Pavykę ir trilerio momentai, vyriausybės reakcija į vertėjos ir jos sutuoktinio iš Artimųjų Rytų iš esmės nieko nestebina... Stebina tik pats filmo finalas, kai veikėja užlipa klaikiais laiptais į teismo salę ir teismo proceso baigtis, kuri ne pagal mano numatytą scenarijų...

Iš esmės filmas geras, gerai dokumentuotas, gerai pagalvotos visos detalės, todėl niekas į akis nekrito, tačiau, turėkime galvoje, kad istorija yra nuolat perrašoma, mes nebesame pajėgūs atsekti tikrosios tiesos, todėl visas tas filmas tėra tik realybės interpretacija, dar vienas politinis manevras meno pasaulyje. Paskutiniu metu itin daug smarkiai dokumentuotų konspiracijas atskleidžiančių filmų, jų visų net nespėju sužiūrėti, o daugelis iš jų pasiekia „Oskaro“ nominacijas. Iš esmės nė vienu filmu nesu nusivylęs, šiuo taip pat nesu nusivylęs, nes filmas yra „du viename“. Žiūrovas gauna vaidybinio britiškojo pramoginio džiaugsmo ir užpildo istorinių žinių spragas, todėl vien dėl to ir verta žiūrėti šį filmą.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Šlovė Cezariui!" / "Hail, Ceasar!"

Sveiki, 

Visgi tai tikra tiesa. Niekaip negaliu prisijaukinti brolių Coenų kaip režisierių. Nežinau, kelintasis tai bandymas, bet naujausio jų darbo „Šlovė Cezariui!“ (angl. Hail, Ceasar!) (2016). Tiesą sakant, nieko jie įspūdingo po „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ taip ir nebesukūrė ir tikriausiai nieko nebesukurs. Kaip nepaliko jokio įspūdžio jų komedija „Didysis Lebovskis“, taip nepaliko ir šioji, bet kodėl vis tiek žiūriu Coenų filmus?

Receptas labai paprastas – viltis. „Oskarui“ nominuota komedija pritraukė daugybę mano mėgstamų Holivudo aktorių, kurie vėlgi sukūrė įsimenančius, nors ir tipažinius charakterius. Scenarijus išties, sakyčiau, neblogas, viskas tarsi filmas filme, nes veiksmas vyksta ketvirto dešimtmečio Holivude, kai filmuojamas filmas apie Kristaus nukryžiavimą, tačiau čia viskas susipina su užkulisių intrigomis, kurios, pasirodo, dar turi ir politinių to meto atspalvio. Žinoma, filmas nufilmuotas ir pateiktas itin patraukliai, nes joje karkasiškai prikelta Holivudinė senoji dvasia, filmuojami filmai, vykdomi sandėriai, kostiumai, bendravimas... Viskas gražu ir šiek tiek dėl to primena negyvą, tačiau patrauklų šablonų eigą. Kai kurie dialogai literatūriškai vykę, kai kada išgautas neblogas humoras, kuris irgi svarstytinas: labiau įkandamas patiems amerikiečiams, ar tai veikiau visiems pasaulio kino žiūrovams? Galima įžvelgti ir intelektualumo, tačiau filmą vadinti geneliu, nes tai broliai Coenai? Nemanau. 

Pramoginio kino žanre norėta „įsūdyti“ Coeniškos dvasios, „įvilkti“ į spalvingą Holivudinį rūbą, prisikviesti daug Holivudo žvaigždžių ir pritraukti žiūrovą. Tiesą sakant, didelė dalis plano akivaizdžiai pavyko, tik po filmo jutau šiek tiek nusivylęs, nes nepatyriau to malonumo, kurio lyg ir buvo galima tikėtis. Taip, pamačiau gražius paveikslėlius, neblogą pasakojimo struktūrą, tačiau nepasisotinau nei emociškai, nebuvau išprovokuotas jaustis nesmagiai ar kaip kitaip... Tiesiog pasijutau kaip po eilinio prasto pop kino.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Didesni purslai" / "A Bigger Splash"

Sveiki, mieli skaitytojai,

Na, ką? Ir į mano kiemą atėjo tikra pavasario šventė – „Kino pavasaris“ ir šįkart, tikiuosi ateityje tai bus tradicija, aptarsiu savo seansus. Pirmasis filmas šiemet tapo italų režisieriaus Luca Guadagnino „Didesni purslai“ (angl. A Bigger Splash) (2015). Na, šio režisieriau šedevrą „Aš esu meilė“ (2009), jau rodytą „Kino pavasaryje“, esu kadais aprašęs ir galiu pasakyti, kad tai unikalus režisierius, kurio mūza Tilda Swinton dar nuo 2002 metų, kai jis sukūrė su šia aktore dokumentinį pusę valandos filmą, vėliau – „Aš esu meilė“, kuris tarpo mano žiūrimų filmų briliantu.

„Didesni purslai“ iš esmės išlaiko tą prabangų ir unikalų režisieriaus matymą, kur karšta žemė, jūros brizas, itališka atmosfera bei aplinkos detalės nusako daugiau apie žmogaus aistrą, nei veikėjų žodžiai. Šis filmas primena psichologinį erotizuotą trilerį, kur įtampa tampa pauzės gelmėse. Estetiškai gražus, gurmaniškas filmas, vertas kiekvienos akimirkos. Gal lyginant su „Aš esu meilė“, šis visgi taip nesukrėtė, tačiau leido gerokai sustingti krėsle ir pagalvoti, ką vienu ar kitu poelgiu režisierius nori pasakyti? Kai kas lygina šį filmą su prancūzų režisieriau F. Ozono „Baseinas“.

Filmas pilnas pietų Italijos brizo, tie namai, ant stogų po tunika vaikštanti T. Swinton, ryškūs dulkėti peizažai – apskritai režisierius mėgaujasi galėdamas perteikti savo tėvynės grožį ir egzotiką, o garsūs britų ir amerikiečių aktoriai padeda tai išreklamuoti. Kartais atrodo, jog galima užuosti ir kvapus, permainas, veikėjų įkaitintą odą ir prakaitą. Labiausiai mane nustebino britų aktorius Ralph Fiennes, kuris paskutiniu metu buvo tapęs tokiu monotonišku kine ir paskendęs tose solidžiose kostiumų dramose, kad šįkart šovė kaip šampanas – totalus nenustygstantis mergišius sangvinikas, kuris šoka, geria, vartoja narkotikus, apnuoginęs genitalijas nardo po baseiną ir kaitina seksualiniu nepadorumu. Kaip visada subtili Tilda Swinton, vien jos apnuoginta nugara yra meno kūrinys! Aktorių kvartetas gana netikėtas, tačiau įdomūs amplua, psichologinė įtampa, nekalbanti ir apribota roko žvaigždė Mariana tiesiog patraukia savo keistumu... Net nežinau, link pabaigos šiek tiek gal jau jutosi užtęstinumas, pernelyg daug akcentų, tačiau braižas labai priminė „Aš esu meilė“ filmą. Nepaisant visko, tai mano mėgstamiausias šiuolaikinio itališko kino režisierius ir jau nekantrauju 2017 metų, kada vėl pasirodys Luco nauja juosta, kurioje vėl pasirodys Tilda Swinton ir Dakota Johnsson.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela