Rodomi pranešimai su žymėmis Joel Coen. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Joel Coen. Rodyti visus pranešimus

2022 m. vasario 6 d., sekmadienis

Filmas: "Makbeto tragedija" / "The Tragedy of Macbeth"

 

Sveiki,

Daug gerų, legendinių, vidutinių ir visai prastų kino režisierių buvo vienaip ar kitaip prisilietę prie anglų dramaturgo V. Šekspyro dramų. Tai tikriausiai labiausiai kada nors ekranizuotas dramaturgas kino istorijoje, todėl kaskart imti ir „padaryti“ iš jo medžiagos ką nors kitokio yra gana rizikinga, nes daugelis vakariečių žiūrovų, kurie puikiai pažįsta ne tik medžiagą, bet ir buvusias ekranizacijas, žiūri gana pretenzingai į bet kokį novatorišką Šekspyro pateikimą. Sakyčiau, viena sėkmingiausių režisierių, kuri „atnešė“ sumodernintą Šekspyrą į didįjį kiną buvo Julie Taymor. Kada paskutinįkart mačiau „Makbeto“ ekranizaciją? Tikriausiai Justin Kurzelo ekranizacijos variantą su Marion Cotillard ir Michael Fassbender, pastarasis filmas buvo itin vizualus, tarsi stebuklinė siaubo pasaka. Naujausią ekranizaciją siūlo Joel Coen, kuris tikriausiai pavargęs su broliu dirbti prie komedijų, nusprendė išbandyti ir perteikti savo „Makbeto tragedija“ (angl. The Tragedy of Macbeth} (2021) viziją.

Daugeliui filmas, manau, patiks nuo pat pirmųjų kadrų (turiu galvoje, ne komercinio kino žiūrovą). Režisierius vėl renkasi pastaruoju metu itin kine madingą retro spalvų spektrą, kurdamas viduramžių baugią rūmų intrigų atmosferą. Ši versija gerokai skiriasi savo raiška nuo matyto J. Kurzelo versijos. Makbetas nužudo karalių, užima jo vietą, o jį pakursčiusi žmona pamažu išprotėja. Filme laikomasi tradicinio V. Šekspyro medžiagos, net veikėjai kalba poetizuota literatūrine kalba, lyg vaidintų teatro scenoje. Režisierius nesistengia perteikti pilies ir viduramžių įprastą kine vaizdinį, jis renkasi scenas statyti lokaliose menėse tarsi teatrui suręstose specialiose statiškose scenose, o dinamiką atperka besikeičiančios veikėjų intencijos, nuotaikos, veido išraiškos – čia juoda-balta spalvos itin tinka, o poroje esantys Denzel Washington ir Frances McDormand (ypač ji!) labai tiko šiems vaidmenims, nepaisant to, kad galbūt pagal Šekspyro dramą veikėjai turėjo lyg ir būti perpus jaunesni.

Tam tikrų istorinių neatitikimų visgi yra nemažai. Režisierius absoliučiai laikosi naujos Holivudo nuostatos, kad norint gauti „Oskaro“ nominaciją, filme pagal aktorių kastingą negali būti vien baltaodžiai ar be homoseksualių aktorių. Viduramžiuose neįmanomi dalyką (turiu galvoje, juodaodžius veikėjus), šiandien ganėtinai tradiciškai perteiktame „Makbete“ gali vaidinti tiek azijiečiai, tiek afroamerikiečiai, tiek kitos rasės žmonės, ir tai neturi nieko bendra su medžiaga, tarsi aktoriaus gymis yra atribotas nuo istorinės tiesos. Apie tai nemažai kalbėjo ir istorinių romanų rašytoja Kristina Sabaliauskaitė. Ar tai gerai? Aš nežinau, bet retkarčiais dėl tos perdėtos diskriminacijos baimės nuvažiuojame iš kelio į takelį. Nepaisant to, šis filmas telkiasi į meniškumo pusę, teatro mizanscenų integracija ir panaudojimas šiame kine tampa raiškos paraku. Nežinau, kaip kitiems, bet kol žiūrėjau šį filmą, visąlaik galvojau apie Ingmat Bergman filmą „Septintasis ženklas“ (1957), kuris savo raiška ir dvasia smelkiasi į šį „Makbeto“ variantą.

Visgi filmas užsibaigia taip, kaip ir Šekspyro drama: valdžios ir pripažinimo godulys veda prie pamišimo ir tragiškos gyvenimo baigties. Žiūrėjau, ir galvojau, kad su šiuo filmu viskas gerai: kaip gražu, kaip vizualu, kaip išraiškinga, tačiau neaptikau (gal ir nereikėjo ieškoti) aktualizacijos su šiais laikais aliuzijų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.3


Jūsų Maištinga Siela

2017 m. birželio 23 d., penktadienis

Filmas: "Šlovė Cezariui!" / "Hail, Ceasar!"



Sveiki, 

Visgi tai tikra tiesa. Niekaip negaliu prisijaukinti brolių Coenų kaip režisierių. Nežinau, kelintasis tai bandymas, bet naujausio jų darbo „Šlovė Cezariui!“ (angl. Hail, Ceasar!) (2016). Tiesą sakant, nieko jie įspūdingo po „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ taip ir nebesukūrė ir tikriausiai nieko nebesukurs. Kaip nepaliko jokio įspūdžio jų komedija „Didysis Lebovskis“, taip nepaliko ir šioji, bet kodėl vis tiek žiūriu Coenų filmus?

Receptas labai paprastas – viltis. „Oskarui“ nominuota komedija pritraukė daugybę mano mėgstamų Holivudo aktorių, kurie vėlgi sukūrė įsimenančius, nors ir tipažinius charakterius. Scenarijus išties, sakyčiau, neblogas, viskas tarsi filmas filme, nes veiksmas vyksta ketvirto dešimtmečio Holivude, kai filmuojamas filmas apie Kristaus nukryžiavimą, tačiau čia viskas susipina su užkulisių intrigomis, kurios, pasirodo, dar turi ir politinių to meto atspalvio. Žinoma, filmas nufilmuotas ir pateiktas itin patraukliai, nes joje karkasiškai prikelta Holivudinė senoji dvasia, filmuojami filmai, vykdomi sandėriai, kostiumai, bendravimas... Viskas gražu ir šiek tiek dėl to primena negyvą, tačiau patrauklų šablonų eigą. Kai kurie dialogai literatūriškai vykę, kai kada išgautas neblogas humoras, kuris irgi svarstytinas: labiau įkandamas patiems amerikiečiams, ar tai veikiau visiems pasaulio kino žiūrovams? Galima įžvelgti ir intelektualumo, tačiau filmą vadinti geneliu, nes tai broliai Coenai? Nemanau. 

Pramoginio kino žanre norėta „įsūdyti“ Coeniškos dvasios, „įvilkti“ į spalvingą Holivudinį rūbą, prisikviesti daug Holivudo žvaigždžių ir pritraukti žiūrovą. Tiesą sakant, didelė dalis plano akivaizdžiai pavyko, tik po filmo jutau šiek tiek nusivylęs, nes nepatyriau to malonumo, kurio lyg ir buvo galima tikėtis. Taip, pamačiau gražius paveikslėlius, neblogą pasakojimo struktūrą, tačiau nepasisotinau nei emociškai, nebuvau išprovokuotas jaustis nesmagiai ar kaip kitaip... Tiesiog pasijutau kaip po eilinio prasto pop kino.

Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 72/100
IMDb: 6.3


Jūsų Maištinga Siela

2015 m. liepos 16 d., ketvirtadienis

Filmas: "Fargo" / "Fargo"




Sveiki, kino žiūrovai,

Kalbėti apie brolių Coen‘ų filmus man nėra itin lengva, kadangi jų darbai labai skirtingi, kai kurie labai patinka, o kai kurių tiesiog „nepagaunu“. Gana panašiai nutiko ir su vienu laikomu geriausiu brolių Coen‘ų filmu „Fargo“ (angl. Fargo) (1996), pagal kurį sukurtas to paties pavadinimo serialas. Tiesą sakant, iš „Fargo“ tikėjausi itin daug, nes buvau paskaitęs ir girdėjęs superinių komentarų, bet teko šiek tiek nusivilti, nes istorija pasirodė ne tokia jau patraukli, kokios galbūt tikėjausi.

Filme „Fargo“ broliai derina juodąjį humorą su kriminaline istorija. Kriminalinė istorija, pasirodo, 1987 metais išties įvyko labai panaši, bet režisieriai ją perkūrė savaip. Bene didžiausią juoką kėlė ne nusikaltėlių nesuderinamumas, o nėščia vietos policininkė Mardžė – apskritai vietos policininkai tokie abejingi ir ramūs, kad net stebina, o vėliau suvoki, jog tai specifinis Coen‘ų humoras. Man, deja, neįkandamas ir visai nejuokingas, kaip ir filme „Didysys Lebovskis“. Apskritai, man Coen‘ų humoras pernelyg drungnas ir neįdomus, o štai aštrius „Tarantiniškus“ siužetus jie moka kurti. Kur kas jų mėgstamiausias filmas, žinoma, yra „Šioje šalyje nėra vietos senukams“.

„Fargo“, pasirodo, buvau matęs vaikystėje, tik atmintis neleido sudėlioti visos istorijos į vientisą pasakojimą. Manau, Coen‘ų gerbėjams „Fargo“ tikrai tiks ir patiks, deja, man filmas žiūrėjosi gana vidutiniškai. Bandžiau įsijausti ir tik detektyvinė linija man patiko, o juokeliai, dirbtiniai „sintetiniai“ liūdno vaizdo personažai atrodė ne visada juokingi ir įtikinami. Nežinau, iš „Fargo“, laikomu vienu geriausiu 1996 metais pasirodžiusių filmų, tikėjausi kur kas geriau, o ir žinomi aktoriai, mano galva pasirodė, gana vidutiniškai. Ai, tiesiog... Tikriausiai ne man šis filmas.

Mano įvertinimas: 5.5/10
Kritikų vidurkis: 85/100
IMDb: 8.2


Jūsų Maištinga Siela

2014 m. rugpjūčio 6 d., trečiadienis

Filmas: "Groja Liuinas Deivisas" / "Inside Llewyn Davis"




Sveiki,

Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti jau legendinių brolių Coen‘ų vieną naujausių kino juostų – „Groja Liuvinas Deivisas“ (angl. Inside Llewyn Davis) (2013), sulaukęs net dvi „Oskaro“ nominacijas. Žinote, su tais Coenais man labai įdomiai kartais išeina. Galiu pasakyti, kad man beveik visai nepatiko jų filmas „Didysis Lebovskis“, tačiau jų trileris „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ laikyčiau tikrai rimta ir įtampos pilna juosta.

„Groja Liuvinas Deivisas“ – tai melancholiškas pasakojimas apie dar vieną melancholijos erą – 7 dešimtmečio pradžią, kada liūdnas ir niekam nereikalingas vidutinis dainininkas visais įmanomais būdais nori prasimušti į muzikos pasaulį. Dar neatėjo rokas, dar viskas subtilu ir dainininkai vilki tik nertus megztinius, dar jie groja gitaromis ir dainuoja trio prie vieno mikrofono... Tai laikai prieš didžiąją seksualinę revoliuciją. Tais laikais Deivisas labai skursta, glaudžiasi pas buvusią merginą, kuri pasirodo nežinanti, nuo kurio vaikino laukiasi kūdikio. Nuolat išlendanti „ryža“ katė, kuri kelia tiek pat juoko ir tiek pat graudulio...


Kadras iš filmo "Groja Liuinas Deivisas".

Graži ir paprasta istorija apie tai, kaip sunku būti vidutinybe, kai pasaulis tarsi sustingęs taip pat su visa civilizacija ir kultūra tampa vidutinybe ir neleidžiama užgimti kažkam naujam. Labai išraiškingas filmas, kuriame tiksliai sukuriama emocija, atmosfera, septinto dešimtmečio koloritas – pilkas, melancholiškas netgi flegmatiškas... Pagrindinį vaidmenį filme sukuria mano labai paskutiniu metu pamėgtas aktorius Oscar Isaac. Tai tikriausiai jo geriausias kada nors sukurtas vaidmuo kine, po kurio, pats aktorius prisipažino, jis sulaukė itin didelio dėmesio kino industrijoje. Nežabotas sekso eržilas filme „Paslaptyje“, šįkart jis labai melancholiškas, jautrus ir beveik trapus kaip porcelianas. 

Patiko man šis filmas. Viena didžiausių nuostabų buvo Carey Mulligan, kuri visada kine būna trapi, elegantiška, stilinga. Šįkart ji buvo brunetė keikūnė. Ir tie keiksmažodžiai šios aktorės lūpose pavertė ją keista kale. Toks skirtingas vaidmuo nuo kitų vaidmenų buvo labai sveikintinas žingsnis, kaip ir Justin Timberlake šuolis nuo veiksmo filmo bangos į tokį subtilų filmą. Atskira kalba būtų apie gerą muzikos takelį šioje juostoje.

Nežinau, kaip kitos nematytos šių režisierių juostos, bet šioji viena geresnių. Man patiko.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 92/100
IMDb: 7.5


Jūsų Maištinga Siela

2013 m. spalio 22 d., antradienis

Filmas: "Žmogus, kurio nebuvo" / "The Man Who Wasn‘t There"


Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Žmogus, kurio nebuvo“ (The Man Who Wasan‘t There) (2001 m.). Tai amerikiečių brandi kriminalinė drama, kuri taiko į gan aukštus juostos įvertinimo kriterijus ir įvertinimus. Juodai balta, nespalvota juosta su kriminalinėmis gairėmis pasirodė be galo melancholiška, netgi slegianti pagrindinio personažo charakteriu, kuris iš pradžių atrodo toks lėtas ir susitaikęs su gyvenimu, bet kartu ypatingai spontaniškas, kuris gimsta iš lėtumo.
„Žmogus, kurio nebuvo“ filmas kalba apie nusikaltimą ir bausmę, kaip likimas vienaip ar kitaip suveda sąskaitas su žmonėmis, grįžtamasis karmos ir teisingumo ryšys į žmogų. Nors filmas subtilus, pilnas pačių įvairiausių detalių, retsykiais statiškumo, tačiau neapleidžia jausmas, kad pagrindinis personažas nuolatos dirba savo smegeninėje, toks veikimo principas labai išjaustas ir pasiteisinęs. Pagrindinis aktorius Billy Bob Thorton‘as taip taikliai smūgiuoja į emocinius vartus, kad belieka tik mėgautis retrospektyvinių spalvų gamoje čia pats atsiveriančiais plačiais psichologiniais vartais. Jeigu jums patiko Dostojevskio romanas „Nusikaltimas ir bausmė“, kur įvykiai nuolatos grindžiami plačiais psichologiniais apmąstymais, tai šis filmas yra būtent tai, ko jums reikia ir laukėte.
Filme šmėkšteli ir puikioji Scarlett Johansson, kuri dar tada jaunutė suvaidina moksleivę pianistę, paguoda vidutinio amžiaus vyrui, kuris vėl mintimis grįžta į jaunas dienas ir apmąsto ir permąsto savo nugyventus metus ir bando rasti paaiškinimą, kodėl jis ir jo santykis su gyvenimu yra toks skaudus ir tuščias. Melancholiško filmo apsuptyje gimsta žiaurumas, kuris kaip antitezė iškapsto naujas charakterio spalvas.
Gan stipri juosta, kuri patiks daugeliui, nors man asmeniškai ji pasirodė tik stipri, tačiau nesutraiškė taip, kaip galbūt norėjosi ir tokėjausi. Brolių Coen‘ų, kurie sukūrė tokius hitus kaip „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ ar „Didysis Lebovskis“ šįkart vėl žaidžia naujomis formomis, spalvomis ir kuria tikrai tikro kino vardo užsitarnavusį kiną. Verta vieną kartą pamatyti, nei šimtus kartų išgirsti.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb:7.6