Filmas: "Meilei nereikia žodžių" / "Enough Said"

Sveiki,

Filmas „Meilei nereikia žodžių“ (angl. Enough Said) (2013), kurį režisavo amerikiečių režisierė Nicole Holofcener yra neabejotinai geras, liūdnokas, bet kartu ir nepaprastai subtiliai nuotaikingas. Sužiūrėjau neužsičiaupęs, nes kažkaip personažų gyvenimai sudomino, sujaudino ir... Ko čia slėpti? Tiesiog patiko. Galiu pasakyti, kad savo aranžuote, stilistika filmas man priminė kitą irgi gerą panašios temos filmą „Kvaila, beprotiška meilė“ (2011).

Jau į senatvę einančių žmonių vienatvė, bandymas užpildyti tuščius namus... Tiesiog man visada patinka ši tema. Masažuotoja susipažįsta su skirtingais žmonėmis, klausosi jų gyvenimiškų istorijų ir pati bando kurti istoriją. Aktorė Julia Louis-Deyfus buvo šioks toks atradimas ir netikėtumas, nes anksčiau man šioji aktorė nebuvo kritusi į akis. Jai tiko šis vaidmuo, šiek tiek panaši į „Draugų“ aktorę Courteney Cox, bet filmo pabaigoje išnyko šie panašumai. Na, ir ką bereikia sakyti apie šviesaus atminimo aktorių James Gandolfini – tai vienas paskutiniųjų jo darbų kine...

Bene labiausiai filme mane pakerėjo gal ne tiek pats siužetas, nes jis lyg ir nėra itin naujas, nebent kai kurie niuansai, bet, sakyčiau, itin taiklūs dialogai, kurie pavergia savo charakteristika, papildo veikėjų dvasinę biografiją. Tiesmukumas, kai susitinka du tiesmuki žmonės, tampa nepaprastu humoro jausmų amunicija. Išties režisierei pavyko sukurti ne tik gerą filmą, bet ir scenarijų, atrinkti gerus aktorius ir pateikti visa tai nebanaliai... Nežinau, man tiesiog patiko ir nieko negaliu padaryti.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meksikietis" / "The Mexican"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Meksikietis“ (angl. The Mexican) (2001), kurį režisavo „Karibų piratų“ ir „Skambučio“ režisierius Gore Verbinski. Tiesą sakant, filmą pažiūrėjau dėl reklaminės priežasties – pamačiau, kad jame vaidina Brad Pitt ir Julia Roberts, bet menki kritikų vertinimai ir kiti rodikliai sakė, kad nieko gero pernelyg iš juostos nesitikėti.

Bet velniai rautų, kartais negalima tikėti nei kritikais, nei atsiliepimais. Filmą pažiūrėjau kur kas įdomiau nei kokius „Karibų piratus“ – buvo įdomu ir dėl pagrindinių aktorių amplua, ir dėl scenarijaus, ir dėl Meksikos kultūrinių prieskonių. Kriminalinė komedija, nes drama vargu, ar pavadinsi, gan šaržuoja. Čia sukuriami tipiški smarkiai dėl menkniekių konfliktuojančios poros santykiai, kurie realybėje iškart dėl perdėtų reikalavimų vienas kitam, būtų pasmerkti žlugti, tačiau tik ne „Meksikietyje“. Išties, regis, režisierius nieko naujo charakteriais nepateikia, o siužetas, kuris panašus šiek tiek į kitą filmą „Banditės“ (2006), manęs niekuo nestebino, tačiau taip skaniai susižiūrėjo visa įvykių grandinių, B. Pitt personažo nesėkmės, J. Roberts isterijos bei dabar jau šviesaus atminimo aktorius James Gandolfini, kuris suvaidino tokį minkštą samdomą žudiką.

Gal kitomis aplinkybėmis ir kitais aktoriais filmas man atrodytų pernelyg lėkštas, šabloniškas, tačiau manęs absoliučiai niekas neerzino, netgi mėgavausi tokiomis detalėmis, kaip šviesoforo šviesos, vis kitomis legendinio pistoleto istorijos versijomis, šunimi, kuris vis įsikandęs sukiužusį kamuolį, lekioja... Ai, suskystėjau, bet tebūnie.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmogus, kurio nebuvo" / "The Man Who Wasn‘t There"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Žmogus, kurio nebuvo“ (The Man Who Wasan‘t There) (2001 m.). Tai amerikiečių brandi kriminalinė drama, kuri taiko į gan aukštus juostos įvertinimo kriterijus ir įvertinimus. Juodai balta, nespalvota juosta su kriminalinėmis gairėmis pasirodė be galo melancholiška, netgi slegianti pagrindinio personažo charakteriu, kuris iš pradžių atrodo toks lėtas ir susitaikęs su gyvenimu, bet kartu ypatingai spontaniškas, kuris gimsta iš lėtumo.

„Žmogus, kurio nebuvo“ filmas kalba apie nusikaltimą ir bausmę, kaip likimas vienaip ar kitaip suveda sąskaitas su žmonėmis, grįžtamasis karmos ir teisingumo ryšys į žmogų. Nors filmas subtilus, pilnas pačių įvairiausių detalių, retsykiais statiškumo, tačiau neapleidžia jausmas, kad pagrindinis personažas nuolatos dirba savo smegeninėje, toks veikimo principas labai išjaustas ir pasiteisinęs. Pagrindinis aktorius Billy Bob Thorton‘as taip taikliai smūgiuoja į emocinius vartus, kad belieka tik mėgautis retrospektyvinių spalvų gamoje čia pats atsiveriančiais plačiais psichologiniais vartais. Jeigu jums patiko Dostojevskio romanas „Nusikaltimas ir bausmė“, kur įvykiai nuolatos grindžiami plačiais psichologiniais apmąstymais, tai šis filmas yra būtent tai, ko jums reikia ir laukėte.

Filme šmėkšteli ir puikioji Scarlett Johansson, kuri dar tada jaunutė suvaidina moksleivę pianistę, paguoda vidutinio amžiaus vyrui, kuris vėl mintimis grįžta į jaunas dienas ir apmąsto ir permąsto savo nugyventus metus ir bando rasti paaiškinimą, kodėl jis ir jo santykis su gyvenimu yra toks skaudus ir tuščias. Melancholiško filmo apsuptyje gimsta žiaurumas, kuris kaip antitezė iškapsto naujas charakterio spalvas.

Gan stipri juosta, kuri patiks daugeliui, nors man asmeniškai ji pasirodė tik stipri, tačiau nesutraiškė taip, kaip galbūt norėjosi ir tokėjausi. Brolių Coen‘ų, kurie sukūrė tokius hitus kaip „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ ar „Didysis Lebovskis“ šįkart vėl žaidžia naujomis formomis, spalvomis ir kuria tikrai tikro kino vardo užsitarnavusį kiną. Verta vieną kartą pamatyti, nei šimtus kartų išgirsti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:7.6

Filmas: "Kviečiame pas Railius" / "Welcome to the Rileys"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti filmą „Kviečiame pas Railius“ (Wecome to the Rileys) (2010 m.) Pradėsiu neįprastai – patiko man šis filmas, patiko filmo lėtumas, tėknumas, neperspausta drama ir motyvuota įvykių ir psichologinė seka, kuri organiškai dera viena su kita. Filme sutinkame du superinius aktorius – James Gandolfini ir Kristen Steward, pastaroji čia suvaidina neprastą šešiolikmetės prostitutės vaidmenį. Po maištingųjų „The Runaways“ vaidmens, ji manęs nieko per daug ir nenustebino, sakyčiau, tinka jai šis vaidmuo labiau nei „Saulėlydyje“. 

Filmas gan paprastas, tačiau ne prastas. Pragyvenęs vyras 30 metų santuokoje imasi globoti ir traukti jauną kekšytę iš sunkaus gyvenimo liūno, tačiau maištaujanti paauglė niekaip nesutinka būti išvaduota. Soprano aktorius šįkart labai švelnus, dėmesingas ir kartu juokingai ir įdomiai dera prie šios šešiolikmetės, kuri iš pradžių mano, kad jis iš jos tenori tik sekso. Šiaip nebloga režisūra, neišpuikęs ir neperspaustas siužetas. Sukurta taip, kad išspaudžia ir šypseną ir kartu keistą nostalgiją, nes tai yra gyvenimas. Mažai manipuliacijos su pačiu žiūrovu, filmas sukurtas gan realistiškai, nenorima sugraudinti žiūrovo ale dirbtinai skaudžia istorija ir man tai visai patinka. Po filmo lieka kažkoks geras jausmas, kaip ir sako pabaigoje – „juk nežinome, kas mūsų laukia rytoj“, ir iš tikrųjų nežinome...

Šiaip labai rekomenduoju tikriems kino gurmanams, rimtesnio filmo mėgėjams, draminių filmų gerbėjams.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 50/100
IMDb: 7.0


 

Jūsų Maištinga Siela