Filmas: "Moterys kalba" / "Moterų pokalbiai" / "Women Talking"

 Sveiki,

Pagal pasaulinį Miriam Toews romaną „Moterų pokalbiai“ sukurtas vaidybinis filmas (kai kur verčiame „Moterys kalba“) (angl. Women Talking) pasakoja apie realius įvykius, nutikusius maždaug 2010 metais, kada po grupinio naktinio moterų religinės kolonijos išprievartavimo (savo pačių bendruomenės vyrų!) susirenka į vietos daržinę ir svarsto, ką toliau jos darys. Šioji religinė bendruomenė kažkiek panaši į konservatyviuosius amišus, gyvena ūkio darbais, neturi interneto, vengia civilizacijos ir gyvena pagal religinius įsitikinimus, kuriais įsitikinusi bendruomenė draudžia moterims mokytis rašyti ir skaityti, nes tikroji jų priedermė rūpintis vyrai ir vaikais.

Kurioziškiausias šiame filme dalykas, kad moterys suvokia, jog jos tapo prievartautojų aukomis, tačiau nesuvokia to masto traumuojančios svarbos. Visi pokalbiai persmelkti fanatiško tikėjimo apie atleidimo galią t. y. vyrai jas išprievartauja ir po to duoda dvi paras joms atleisti už padarytą skriaudą. Tai tarsi budelis po nuplakimo dar lieptų pabučiuoti lazdą ir ranką. Žinoma, filme svarstomos įvairios moterų teisių perspektyvos, religijos-kaltės-gėdos santykis, kuris gana skirtingai veikia išprievartautas mergaites, moteris ar net jau visai pagyvenusias moteris. Filme nerasite prievartų scenų, veikiau atsibudimo vaizdinius, fragmentus, aliuzijas į nusikaltimo siaubą, kurie iškyla moterims kalbantis.

Filmo struktūra gana paprasta. Kaimo mokyklos mokytojas užrašinėja ir protokoluoja moterų pokalbius, dirba tam tikrą metraštininko darbą, o žiūrovas stebi isterikuojančias ir įsibaiminusias moteris, kurios turi nuspręsti, ar paliks bendruomenę ir patrauks į nepažinto pasaulio platumas, ar viską atleis ir pasiliks bendruomenėje. Filmą režisavo kanadiečių aktorė Sarah Polley, kurį laiko buvo dingusi iš kino pasaulio, tačiau su „Kalba moterys“ ji sugebėjo pelnyti „Oskarą“ už geriausią adaptuoto scenarijaus įgyvendinimą. Filmas niūrių, tamsių distopinių spalvų, kuriame mergaitiškas ir vaikiškas tyrumas slepia bendruomenės slepiamas traumas. Sunkiausia patikėti, jog tokios kolonijos vis dar egzistuoja šiandien ir dažniausiai apie šiuos nusikaltimus nieko nėra žinoma.

Kaip viename iš scenų kalbama, moterims užginta net tarp mamų ir dukterų kalbėtis apie savo kūnus, apie reprodukciją ir kitus lytinio švietimo dalykus, tarsi viskas augant savaime išsisprendžia. Takoskyra tarp žinių ir mokslo visuomenės bei puritoniško religinio pasaulio didžiulė, bet po filmo galvojau, kas labiau tas moteris traumuotų, ar toji tyli bežadė kolonijos atmosfera ar už jos glūdintis laukinis ir liberalus seksualumu persisunkęs pasaulis, kurio niekada nepatyrė. Moterys galiausiai pasirenka vieną kelią ir jis, atrodo, iš mūsų civilizacijos perspektyvos pats tinkamiausias, tačiau kaip reikės toliau joms gyventi ir adaptuotis? Sunku pasakyti, tačiau filmas nelengvas, paremtas smurto galios žaidimais, kuriame dominuoja klasikinis brutalus vyro pasaulis, neleidžiantis užmiršti, kaip lengva pavergti be žinių ir rašto kultūros paklusnumui paruoštus žmones. Moterų pokalbiuose veriasi kolektyvinė stigma, vienijančios traumuojančios patirtys, gebančios atskleisti prievartos siaubą, paliktas psichologines traumas.

P. S. Leidykla „Sofoklis“ pernai lietuviškai išleido M. Toews „Moterų pokalbiai“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Makbeto tragedija" / "The Tragedy of Macbeth"

 

Sveiki,

Daug gerų, legendinių, vidutinių ir visai prastų kino režisierių buvo vienaip ar kitaip prisilietę prie anglų dramaturgo V. Šekspyro dramų. Tai tikriausiai labiausiai kada nors ekranizuotas dramaturgas kino istorijoje, todėl kaskart imti ir „padaryti“ iš jo medžiagos ką nors kitokio yra gana rizikinga, nes daugelis vakariečių žiūrovų, kurie puikiai pažįsta ne tik medžiagą, bet ir buvusias ekranizacijas, žiūri gana pretenzingai į bet kokį novatorišką Šekspyro pateikimą. Sakyčiau, viena sėkmingiausių režisierių, kuri „atnešė“ sumodernintą Šekspyrą į didįjį kiną buvo Julie Taymor. Kada paskutinįkart mačiau „Makbeto“ ekranizaciją? Tikriausiai Justin Kurzelo ekranizacijos variantą su Marion Cotillard ir Michael Fassbender, pastarasis filmas buvo itin vizualus, tarsi stebuklinė siaubo pasaka. Naujausią ekranizaciją siūlo Joel Coen, kuris tikriausiai pavargęs su broliu dirbti prie komedijų, nusprendė išbandyti ir perteikti savo „Makbeto tragedija“ (angl. The Tragedy of Macbeth} (2021) viziją.

Daugeliui filmas, manau, patiks nuo pat pirmųjų kadrų (turiu galvoje, ne komercinio kino žiūrovą). Režisierius vėl renkasi pastaruoju metu itin kine madingą retro spalvų spektrą, kurdamas viduramžių baugią rūmų intrigų atmosferą. Ši versija gerokai skiriasi savo raiška nuo matyto J. Kurzelo versijos. Makbetas nužudo karalių, užima jo vietą, o jį pakursčiusi žmona pamažu išprotėja. Filme laikomasi tradicinio V. Šekspyro medžiagos, net veikėjai kalba poetizuota literatūrine kalba, lyg vaidintų teatro scenoje. Režisierius nesistengia perteikti pilies ir viduramžių įprastą kine vaizdinį, jis renkasi scenas statyti lokaliose menėse tarsi teatrui suręstose specialiose statiškose scenose, o dinamiką atperka besikeičiančios veikėjų intencijos, nuotaikos, veido išraiškos – čia juoda-balta spalvos itin tinka, o poroje esantys Denzel Washington ir Frances McDormand (ypač ji!) labai tiko šiems vaidmenims, nepaisant to, kad galbūt pagal Šekspyro dramą veikėjai turėjo lyg ir būti perpus jaunesni.

Tam tikrų istorinių neatitikimų visgi yra nemažai. Režisierius absoliučiai laikosi naujos Holivudo nuostatos, kad norint gauti „Oskaro“ nominaciją, filme pagal aktorių kastingą negali būti vien baltaodžiai ar be homoseksualių aktorių. Viduramžiuose neįmanomi dalyką (turiu galvoje, juodaodžius veikėjus), šiandien ganėtinai tradiciškai perteiktame „Makbete“ gali vaidinti tiek azijiečiai, tiek afroamerikiečiai, tiek kitos rasės žmonės, ir tai neturi nieko bendra su medžiaga, tarsi aktoriaus gymis yra atribotas nuo istorinės tiesos. Apie tai nemažai kalbėjo ir istorinių romanų rašytoja Kristina Sabaliauskaitė. Ar tai gerai? Aš nežinau, bet retkarčiais dėl tos perdėtos diskriminacijos baimės nuvažiuojame iš kelio į takelį. Nepaisant to, šis filmas telkiasi į meniškumo pusę, teatro mizanscenų integracija ir panaudojimas šiame kine tampa raiškos paraku. Nežinau, kaip kitiems, bet kol žiūrėjau šį filmą, visąlaik galvojau apie Ingmat Bergman filmą „Septintasis ženklas“ (1957), kuris savo raiška ir dvasia smelkiasi į šį „Makbeto“ variantą.

Visgi filmas užsibaigia taip, kaip ir Šekspyro drama: valdžios ir pripažinimo godulys veda prie pamišimo ir tragiškos gyvenimo baigties. Žiūrėjau, ir galvojau, kad su šiuo filmu viskas gerai: kaip gražu, kaip vizualu, kaip išraiškinga, tačiau neaptikau (gal ir nereikėjo ieškoti) aktualizacijos su šiais laikais aliuzijų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės" / "The French Dispatch"

 Sveiki,

Naujausias Weso Andersono filmas yra verčiamas į lietuvių kalbą absurdiškai griozdišku pavadinimu, kurio, sakyčiau, niekas neįsimins „Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės“ (angl. The French Dispatch) (2021). Kitą vertus, šis nesąmoningas pavadinimas atspindi režisieriaus filmo komedijos stilių. Perteikti stilingai viską barokiniu absurdo formatu. Kaip ir ankstesniuosius savo darbus (o jų išties labai daug), kūrėjas išlaiko tai, ką galima vadinti absoliučiai susiformavusiu ir nesunkiai atpažįstamu spalvingu kūrybos braižu. Kaip Q. Tarantinas, tai ir W. Andersonas kuria savo kino istoriją.

Naujausiame savo filme režisierius pasirenka Prancūzijos kino istoriją ir XX amžiaus kultūros istorijos raidos kontekstus, kuriuos akylesnė akis nesunkiai atpažins. Kaip ir Pedro Almodovaras, taip ir Andersonas kino kičą paverčia makabriškai teatralizuotu maskaradu. Filmą sudaro trys atskiros novelės, skirtos skirtingiems prancūziškiems laikmečio periodams. Susikvietęs nerealią aktorių komandą (kuri, beje, ištikimai su režisieriumi dirba jau ne vieną dešimtmetį), jis sukuria karkasinius ir absurdo perpintus personažus. Labiausiai iš šių trijų istorijų tikriausiai įsiminė apie kalėjime-beprotnamyje kalinamą žmogžudį menininką, kuris įkvėptas sargės Simonos, nutapo šedevrą ir tampa vienu ryškiausių modernistinio meno atstovu.

Autorius istorijoje utriruoja absurdą, balansuodamas ant parodijos, viską bando perteikti taip, kad vaizduojamo pasaulio logikos atžvilgiu veikėjams viskas yra nepaprastai rimta ir tikra. Daug dėmesio, kaip visada, režisierius skiria dekoracijoms, rūbams ir šįkart preciziškai viską stengiasi „suprancūzinti“, kad net veikėjai ima kalbėti skirtingomis kalbomis, tačiau Andersono pasaulio logikoje viskas įmanoma. Autorius nevengia „sulieti“ dinamiško kino su statiška fotografija, įterpia animacinių kadrų ir išgauna teatralizuoto filmo efektą. Visgi galvoju, ką režisierius nori šiuo filmu pasakyti? Ar jis kritikuoja socialinius suvaržymus? O gal verčia kūrybiškai ir žaismingai vertinti istorinius ir kultūrinius procesus? O gal provokuodamas ir eksperimentuodamas su medžiaga ir skirtingais pasakojimo būdais tik linksmina(si) ir mėgaujasi? Ką šneka autoriaus kinas? Sunku vienareikšmiškai į šį klausimą atsakyti, bet tikriausiai ir nereikia. Vieniems šis filmas taps pramoga, kitiems estetiniu atradimu, kitiems keistas humoristinis avangardas, dar kiti išeis iš salės numoję ranka ir nieko nesupratę. Taip veikia tas W. Andersono kinas, kaip abstraktus ar lėlių teatro kinas mūsų protui, tačiau vis tiek turintis savo vidinę pasaulio logiką ir magiškos žaismės.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Klajoklių žemė" / "Nomadland"

Sveiki,

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki „Kino pavasario“. Aštuntasis filmas.

 

Žinojau, kad pirmai progai pasitaikius, būtinai žiūrėsiu režisierės Chloe Zhao filmą „Klajoklių žemė“ (angl. Nomadland) (2020), kuriame pasirodo puikioji aktorė Frances McDormand. Po puikaus pasirodymo „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ F. McDormand žvaigždė sužibo dar labiau, o šis filmas tik patvirtino, kaip galima kuo puikiausiai išnaudoti ne vien tik aktorinį talentą, bet ir šios aktorės tam tikrą keistumą ir nestandartinę ir toli gražu „holivudinės lėlytės“ neprimenančią išvaizdą. Aš tai vadinu tiesiog bendra aktoriaus energetine sąranga ir F. McDormand turi visus šiuos reikalingus parametrus.

 

Filmas „Klajoklių žemė“ pasakoja apie moterį vardu Fern, kuri, išėjusi iš „Amazon“ sandėlininkės ir pakuotojos darbo, ima klajoti po vidurines JAV šalis. Gyvendama savo furgonėlyje, kur žiemą taip šalta, kad neįmanoma apsisaugoti nuo šalčio, ji ryžtasi traukti į pietus ir susitikti su panašiais į save, pastarieji save vadina klajokliais. Atsiskyrėlė keistuolė sunkiai verčiasi, kartais atrodo, kad ji tiesiog gyva bėda, nepritampa sociume, neturi galimybės integruotis ir sėsliai gyventi, o ir ilgą laiką mes nesužinome, kas jai nutiko, kodėl ji priversta gyventi tokį sunkų gyvenimą. Galiausiai mes sužinome, kad ji savanoriškai pasirinko klajoti, kad nereikėtų grįžti į tuščius namus, ji net atmeta sesers pasiūlymą likti saugiuose ir jaukiuose namuose, nes jos vidinis balsas šaukia į laukus. Taip pat ilgą laiką neaišku, kodėl ji taip elgiasi, kol filmui lėtai slenkant į pabaigą sužinome visas tas priežastis...

 

Koks gražus filmas! Kokia gamta! Kokia graži gali būti žmogaus vienatvė! Fern keliauja iš vietos į vietą dirbdama sunkius sezoniniu fizinius darbus, yra laisvai samdoma, tačiau ji yra nuolatos kelyje, judanti, dvasiškai progresyvi. Ji susipažįsta su daugybe žmonių ir nė vienas nenori jos nuskriausti ir niekas nenori jos nei apiplėšti, nei išprievartauti. Tai tam tikra atskalūniška gyvenimo filosofija susitikti su mielaširdingais keleiviais, bet ne tiek, kad susigyventum iki rietenų. Svarbu laiku išsiskirti tam, kad po kurio laiko vėl klajoklių tyrlaukiuose keliai susikirstų. Iš tikrų tik vėliau mes sužinome Fern gyvenimo istoriją ir pradedame suvokti, kad ji tokį gyvenimo būdą pasirinko ne dėl to, kad jaustųsi atstumta, bet tai tarsi psichoterapinis gyvenimo būdas, pasveikimas nuo traumų, kada kasdienis mąstymas apie išgyvenimą, judėjimas kelyje padeda suvokti save, pasaulį ir užgyti senoms žaizdos.

Šiaip mane šis filmas sužavėjo, toks skaidriai tyras ir filosofinis gyvenimo būdo perteikimas. Nors daug čia kadrų bylojama apie žmonių atsargumą, kaip Fern bijo užmegzti romantinius santykius su gerbėju, kaip ji dirba su akmenimis, tačiau esti ir saugumas: kaip ji stebi naktyje žvaigždes, suvokia laiką ir gyvenimo tėkmę. Tai filmas apie ne tik savęs pažinimą, bet ir pasaulio pažinimą, viskas įmanoma, primapradžiai dalykai patiriami tiesiog gamtoje ir už tai nieko nereikia mokėti. Kokios tyrlaukių spalvos! Kokia JAV lygumų spalva, vėjas, uolos ir kalnai, žiemos ir vasaros, upės ir miškai... Visa tai perteikta tokiu intymiu ir švelniu būdu, kur trapumas ir didybė, griūtis ir ilgaamžiškumas susiduria vienoje plotmėje ir žmogus tampa tik laikinu to grožio stebėtoju ir suvokėju. Kai kurie kadrai atmosferiškai atrodo nufilmuoti pagal Terrence Malick, mano labai mylimo režisieriaus, eksperimentinę kino manierą. Be F. McDormand visi likę aktoriai buvo neprofesionalūs, daugelis iš jų iš tikrųjų gyvena tokį klajoklių gyvenimą. Labai subtilus, skausmingai gražus, švelniai gydantis ir prie gamtos priartinantis filmas. Esu iš tikrųjų sužavėtas.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šunų sala" / "Isle of Dogs"

Sveiki,

Amerikiečių režisierius Wes Anderson tikriausiai daug kam žinomas kaip keistos logikos, pasakų motyvais pagarsėjęs tokiais filmais kaip „Mėnesienos karalystė“ ir „Viešbutis Didysis Budapeštas“. Jis taip pat turi patirties kuriant ir animacinius filmus. Vienas naujausių jo darbų jau nominuotas „Oskarui“ yra animacinis filmas, skirtas visai šeimai „Šunų sala“ (angl. Isle of Dogs) (2018), kuris pasakoja apie Japonijoje vykstantį šunų genocidą ir trėmimą į negyvenamą sąvartyno ir atliekų salą...

Išties, ko imasi šis režisierius, viskas atrodo kiek neįprasta, nestandartiška, paties režisieriaus logikos sistemoje, o tai ir yra jo pati stipriausia pusė. Kiek neįprasta, kad kūrėjas pasirinko rytietiškos tematikos kontekstą, bet iš esmės jokio skirtumo, nes tai tėra tik pasakojimo forma, o problemos gvildenamos tokios pat tiek Argentinoje, tiek JAV, tiek Lietuvoje. Geriausio draugo šuns ištrėmimas yra savotiška atskirtis ir dar vienas niekingas žmonijos bandymas atsieti save nuo gamtos ir gyvūnijos pasaulio, pasitelkiant žiaurumą ir valdžios godumą. Kol šunys kapstosi po šunų salą ir išgyvena įvairius nuotykius, padėdami mažam berniukui susigrąžinti mylimą sargą, tol žiūrovas neskiria, kad šuo yra vien tik gyvulys. Viena stipriausių iliuzijų, kad pasakojimas leidžia pasijusti šunų bendruomenės, savotiška žmogaus civilizacijos sistemos-bendruomenės dalimi, kuri menkai kuo skiriasi nuo pačių žmonių. Sutapatintos šunų ir žmonių vertybės iš esmės išskleidžia jautrų žmogaus ir gyvūnų tapatumo ryšį kaip vieningą serginčios ir viena kitą palaikančios gyvybės visumą.

Tiesa, filme būta tokių keistų pasvarstymų, o kaip sąvartyne integruota tokia aukšta vyriausybės sekimo infrastruktūra, kaip šunys pasistatę plaustus keliasi per vandenyną su... šviečiančiomis lemputėmis? Kaip panirę iš esmės į nuotakų vamzdžius, jie regi apšviestą kanalizaciją lempomis negyvenamoje saloje? Tam tikros filmuko detalės akylesnį žiūrovą priverčia gūžčioti pečiais ir stebėtis.

Jeigu ko ir moko šis filmas, tai tikrai neišmesti šuniuko į gatvę. Priešingai – saugoti ir branginti gyvybę. Nors labai norėčiau, kad kažkas sukurtų animacinį filmą apie skerdyklose pjaunamas karvutes, kiaules ir parodytų vaikams sąmoningumo lygį, kad iš esmės šuo ar kiaulė tai yra ta pati gyvybės, kuri turi jausmus ir savitą bendravimo sistemą, forma. Kol kas labai lengva tapatintis su geriausiu draugu šunimi, nes šunis iš esmės daugelis laiko „nevalgomu“ padaru, neskaitant Šiaurės Korėjos ir kai kurių Kinijos gyventojų. Bet kokiu atveju tokie filmai suteikia per emocinį intelektą geriausią patyrimą, kad bet kokia gyvybė yra brangi.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Deganti Misisipė" / "Mississipi Burning"

Sveiki,

Atrodo, kad 1962 metai tai dar ne taip ir seniai, tačiau netgi tuo laikotarpiu pietinėse JAV valstijose klostėsi itin sunki juodaodžių integracija į lygiateisišką visuomenę. Užkietėję pietiečiai kaip  įmanydami engė ir net persekiojo juodaodžius, prasikalsdami įstatymams. „Deganti Misisipė“ (angl. Mississippe Burning) (1988) yra paremtas realiais įvykusiais įvykiais vietos apylinkėse apie tris nušautus jaunuolius, kuriuos nužudė vietos šerifo mafija.

Iš esmės filmas primena kitus juodaodžių ir net vergovės filmus. Ryškiausiai tikriausiai būtų prieš kelerius metus matytas filmas „Selma“ (2014). Daugybę nominacijų ir apdovanojimų pelniusi „Deganti Misisipė“ yra, manyčiau, labiau detektyvinio braižo istorinis filmas, kuris tik iš dalies apčiuopia tuokart įsisenėjusias nuo vergovės panaikinimo laikų juodaodžių teisių problemas. Kitą vertus šio filmo scenarijus puikus, ir puiki jo realizacija. O koks jaunutis atrodo čia aktorius Willem Defoe ir dukart „Oskaro“ laimėtoja Frances McDormand! Visgi negalėjau piktintis absoliučiai iš konteksto ir logikos iškritusia scena, kai patyręs FTB pareigūnas galiausiai išgauna iš moters prisipažinimą, kur paslėptas kūnas, net neparūpinęs jai apsaugos, skuodžia į pergalę ir šlovę, o žmona sumušama iki sąmonės netekimo. Koks policininkas liudytojai neparūpins apsaugos? Filme yra, gal dėl efektingumo, gal dėl to, kad iš tikrųjų taip vyko 1962-aisiais, keletas tokių keistų logikos ir veiksmų iš FTB pareigūnų neatitikimo.

Visgi filmas lėtas, detektyvinio stiliaus, su žiaurumo kontekstais, kur moralė ir siauraprotiški rasistiniai įsitikinimai, dangstomi Biblijos eilutėmis ir kreivomis nacistiniais šypsniais. Ką galima galvoti per filmą apie to meto pietiečius civilius gyventojus? Kad jie nieko nesiskiria nuo Hitlerio pasekėjų, nes idėjos tokios pats. Filmas emociškai paveikus, įdomus iki paskutinės minutės.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trys stendai prie Ebingo, Misūryje" / "Three Billboards Outside Ebbing, Missouri"

Sveiki,

Vienas labiausiai laukiamų filmų paskutiniuoju metu buvo „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (angl. Three Billboards Outside Ebbing, Missouri) (2017), kuris tapo vienu didžiausiu varžovu į „Oskarus“ ir tikrai net neabejoju, kad bent kelis juos pelnys.

Filmas įtraukiantis, tačiau tai menkas kriterijus, nes vienus jis įtraukia, o kitus, žiūrėk, dar ir papiktina. Vieno tokio teisuolio komentarą visgi teko paskaityti, kai šis tvirtino, kad filmas be jokio moralinio pagrindo, vaizduoja vien tik negatyvius dalykus ir t. t. Toks „kunigiškas“ komentaras iš esmės kėsinasi apskritai į vieną ir tik „teisingo“ meno pasaulį, kuris neturi teisės vaizduoti nieko amoralaus – labai nemėgstu tokių siaurakakčių, primenančių komunistinę ideologiją. Iš esmės filmas nėra amoralus, nes jo potekstė, kad ir kokia brutali bebūtų, byloja apie motinos skausmą, o visi pagrindinės veikėjos veiksmai tėra tik psichologinis ir psichofizinis veiksmas kabintis į gyvenimą. Kai kada atrodo iki Tarantiniško absurdo miestelėnų veiksmai ir dialogai neatrodo „išlupti“ iš gyvenimo ir visgi dvelkia scenarijaus literatūra ir kai kuriais veikėjų poelgiais, bet visumoje filmas tvirtai sukaltas, jo potekstės ryškios, reikalaujančios mąstyti kartu su veikėjais, o svarbiausia – turi moralinį pagrindą, dėl kurio kiekvienas žiūrovas turi teisę smerkti arba pateisinti veikėjų poelgius.

Žemai, labai žemai galima nusilenkti ir stipriam aktorių kolektyvui. Frances McDormand, kuri 1998 metais (lygiai prieš 20 metų!) už Coen‘ų filme „Fargo“ atliktą vaidmenį pelnė „Oskarą“, šiandien galiu pasakyti, kad šis vaidmuo yra kur kas stipresnis – pilnas surambėjusio skausmo, neadekvatūs ir šokiruojantys veikėjos poelgiai, kurie demaskuoja vidines beviltiškumo gimdančias priešpriešas. Man asmeniškai abejonių beveik nekyla, kam turėtų atitekti „Oskaras“. Bet pagyrų nusipelnė ir aktorius Sam Rockwell – vienas stipriausių jo pasirodymų kine, nors veikėjas ir super bukai tipažinis, tačiau ta tarsena, laikysena išties įsimenama ilgam.

Apskritai kalbant, filmas išties stiprus ir nors gal ne viskas man patiko režisūrine prasme, tačiau „istorija papasakota istorijoje“ ir aktorių kolektyvas iš tikrųjų verčia kai kada išsižioti. Rekomenduoju gurmanams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šlovė Cezariui!" / "Hail, Ceasar!"

Sveiki, 

Visgi tai tikra tiesa. Niekaip negaliu prisijaukinti brolių Coenų kaip režisierių. Nežinau, kelintasis tai bandymas, bet naujausio jų darbo „Šlovė Cezariui!“ (angl. Hail, Ceasar!) (2016). Tiesą sakant, nieko jie įspūdingo po „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ taip ir nebesukūrė ir tikriausiai nieko nebesukurs. Kaip nepaliko jokio įspūdžio jų komedija „Didysis Lebovskis“, taip nepaliko ir šioji, bet kodėl vis tiek žiūriu Coenų filmus?

Receptas labai paprastas – viltis. „Oskarui“ nominuota komedija pritraukė daugybę mano mėgstamų Holivudo aktorių, kurie vėlgi sukūrė įsimenančius, nors ir tipažinius charakterius. Scenarijus išties, sakyčiau, neblogas, viskas tarsi filmas filme, nes veiksmas vyksta ketvirto dešimtmečio Holivude, kai filmuojamas filmas apie Kristaus nukryžiavimą, tačiau čia viskas susipina su užkulisių intrigomis, kurios, pasirodo, dar turi ir politinių to meto atspalvio. Žinoma, filmas nufilmuotas ir pateiktas itin patraukliai, nes joje karkasiškai prikelta Holivudinė senoji dvasia, filmuojami filmai, vykdomi sandėriai, kostiumai, bendravimas... Viskas gražu ir šiek tiek dėl to primena negyvą, tačiau patrauklų šablonų eigą. Kai kurie dialogai literatūriškai vykę, kai kada išgautas neblogas humoras, kuris irgi svarstytinas: labiau įkandamas patiems amerikiečiams, ar tai veikiau visiems pasaulio kino žiūrovams? Galima įžvelgti ir intelektualumo, tačiau filmą vadinti geneliu, nes tai broliai Coenai? Nemanau. 

Pramoginio kino žanre norėta „įsūdyti“ Coeniškos dvasios, „įvilkti“ į spalvingą Holivudinį rūbą, prisikviesti daug Holivudo žvaigždžių ir pritraukti žiūrovą. Tiesą sakant, didelė dalis plano akivaizdžiai pavyko, tik po filmo jutau šiek tiek nusivylęs, nes nepatyriau to malonumo, kurio lyg ir buvo galima tikėtis. Taip, pamačiau gražius paveikslėlius, neblogą pasakojimo struktūrą, tačiau nepasisotinau nei emociškai, nebuvau išprovokuotas jaustis nesmagiai ar kaip kitaip... Tiesiog pasijutau kaip po eilinio prasto pop kino.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pirmykštė baimė" / "Primal Fear"

Sveiki,

Iš tikrųjų dešimto dešimtmečio amerikiečių populiarusis kinas yra paženklintas kriminalinėmis bylomis. Kiek per tą dešimtmetį sukurta filmų, kurių veiksmas vyksta teismo salėje, vargu, ar besuskaičiuosime, tačiau vieną kitą iš vertesnių galima pažiūrėti – „Filadelfija“, „Klientas“, „Mirtininkas eina“, „Velnio advokatas“ ir kiti. Šįkart siūlau žvilgtelti į filmą „Pirmykštė baimė“ (angl. Primal Fear) (1996), kuris, regis, nelabai kuo skiriasi nuo daugelio to meto teisminį procesą vilkinančių filmų.

Tiesą sakant, tikėjausi kažko mistinio, nes filmo pavadinimas toks geras, kad net norisi analogiško knygos pavadinimo, tačiau, kai pamačiau, jog reikalas suksis apie katalikų kunigų pedofilijos reikalą, nutariau mistifikavimus atidėti į šalį. Iš esmės filmo istorijos struktūra labai paprasta: vaikinukas įvykdo žmogžudystę, o vėliau advokatas su prokuroru kovoja dėjo kaltumo ir nekaltumo. Žodžiu, lyg ir nieko naujo nuo senų senovės, tačiau akį traukia išskirtinė aktoriaus Edward Norton vaidybą – išties puikus vaidmuo, leidžiantis atsiskleisti jo aktoriniams sugebėjimas, todėl tai nebuvo praleista pro akis ir vaidmuo įvertintas „Oskaro“ nominacija. Filme pasirodo ir tokios mega kino žvaigždės kaip Richard Gere bei Laura Linney, kurie galbūt nesukuria kažko itin įspūdingo, tačiau dirba gerai ir įtikinamai. 

Apskritai filmas įdomus ne dėl savo kriminalinio įvykio, kiek dėl to, kiek mes patikime E. Nortono kuriamu personažu ir jo bipoliniu sutrikimu. Viskas pateikiama kaip neginčytina tiesa, o R. Gere personažas tarsi mūsų analogiškas žiūrovas, per kurio suvokimą jaučiame bylos eigą, bet pasirodo, yra viskas kiek kitaip. Iš esmės filmo pradžia kiek varginanti ir nuobodi, primenanti daugelį kriminalinių istorijų, todėl galima pasigesti savitumo ir kitoniškos atmosferos, tačiau filmui įpusėjus pamažu susidomima byla ir jau finalas iš tikrųjų apdovanoja žiūrovą laurais ir emocijomis. Truputį priminė netgi legendinę juostą „Avinėlių tylėjimas“, tačiau „Pirmykštei baimei“ iki tos visuotinos įtaigos dar toli, bet filmas išties neblogas ir palikęs gerą įspūdį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela