Filmas: "Deganti Misisipė" / "Mississipi Burning"

Sveiki,

Atrodo, kad 1962 metai tai dar ne taip ir seniai, tačiau netgi tuo laikotarpiu pietinėse JAV valstijose klostėsi itin sunki juodaodžių integracija į lygiateisišką visuomenę. Užkietėję pietiečiai kaip  įmanydami engė ir net persekiojo juodaodžius, prasikalsdami įstatymams. „Deganti Misisipė“ (angl. Mississippe Burning) (1988) yra paremtas realiais įvykusiais įvykiais vietos apylinkėse apie tris nušautus jaunuolius, kuriuos nužudė vietos šerifo mafija.

Iš esmės filmas primena kitus juodaodžių ir net vergovės filmus. Ryškiausiai tikriausiai būtų prieš kelerius metus matytas filmas „Selma“ (2014). Daugybę nominacijų ir apdovanojimų pelniusi „Deganti Misisipė“ yra, manyčiau, labiau detektyvinio braižo istorinis filmas, kuris tik iš dalies apčiuopia tuokart įsisenėjusias nuo vergovės panaikinimo laikų juodaodžių teisių problemas. Kitą vertus šio filmo scenarijus puikus, ir puiki jo realizacija. O koks jaunutis atrodo čia aktorius Willem Defoe ir dukart „Oskaro“ laimėtoja Frances McDormand! Visgi negalėjau piktintis absoliučiai iš konteksto ir logikos iškritusia scena, kai patyręs FTB pareigūnas galiausiai išgauna iš moters prisipažinimą, kur paslėptas kūnas, net neparūpinęs jai apsaugos, skuodžia į pergalę ir šlovę, o žmona sumušama iki sąmonės netekimo. Koks policininkas liudytojai neparūpins apsaugos? Filme yra, gal dėl efektingumo, gal dėl to, kad iš tikrųjų taip vyko 1962-aisiais, keletas tokių keistų logikos ir veiksmų iš FTB pareigūnų neatitikimo.

Visgi filmas lėtas, detektyvinio stiliaus, su žiaurumo kontekstais, kur moralė ir siauraprotiški rasistiniai įsitikinimai, dangstomi Biblijos eilutėmis ir kreivomis nacistiniais šypsniais. Ką galima galvoti per filmą apie to meto pietiečius civilius gyventojus? Kad jie nieko nesiskiria nuo Hitlerio pasekėjų, nes idėjos tokios pats. Filmas emociškai paveikus, įdomus iki paskutinės minutės.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Angelo širdis" / "Angel Heart"

Sveiki,

„Vidurnakčio ekspreso“, „Evitos“ bei „Anždelos pelenai“ režisierius Alan Parker sukūrė filmą „Angelo širdis“ (angl. Angel Heart) (1987), kuris yra romano ekranizacija ir pasakoja apie 1955 metų Amerikos didmiesčio detektyvą. Visais atžvilgiais filmas tipinis – jeigu tai šeštas dešimtmetis, tai būtinai tai bus kokia nors kriminalinė istorija, veiks būtinai kokia nors moteris ir detektyvas. Tiesą sakant, tokio filmo nė nebūčiau žiūrėjęs, nes tiesiog alina mane vidutiniai nuspėjami detektyvai, šįkart viską paakstina misticizmo ir siaubo filmo elementai, kurie šią, berods, banalią istoriją pateikia kur kas įdomiau, nei būtų galima tikėtis.

Filmas iš esmės priminė R. Polanskio „Devintuosius vardus“ (1999) bei kultinį „Velnio advokatas“ (1997), kada prie žmogiškosios teismo nagrinėjimo istorijos ir įvairių tyrimų įsikiša antgamtinės būtybės, o tiksliau – pats Liuciferis Šėtonas. Nuo pat pirmųjų kadrų „Angelo širdis“ turi aiškiai suformuluota struktūrą ir misiją, netgi pasakojimo sąranga daugiau ar mažiau nuspėjama. Tiesą sakant, filme menkai užsilikusio ar numano novatoriškumo – iš tokio kino tiesiog išaugo galybė štampų ateities kartoms, tačiau jame ir siaubo elementai taip pat nėra nauji. Neneigsiu, nepaisant visų šių numatomo įvykių rutuliojimo, filmas turi savito žavesio ir bauginančios įtaigos, kurią perteikia aktorius Mickey Rourke bei Robert De Nirro.

Filme naudojami tautosakiniai motyvai, ypač afroamerikiečių vudu ir Biblijos mišinys, kuriant paslaptingą atmosferą. Dabar neįsivaizduoju, kas ryžtųsi kurti Holivude tokią rizikingą istoriją. Filmas nors ir kolekcinis, nepasakyčiau, kad labai daug ką prarasite jo nepamatę, tačiau, kam patinka aktorių duetas, kam patinka tiesiog kokybiškas devinto dešimtmečio kinas, manau, filmo nepraleiskite.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Sieka

Filmas: "Andželos pelenai" / "Angela's ashes"

Sveiki,

Pradėsiu nuo to, kad iki šiol graužiuosi, jog paauglystėje numečiau pradėtą skaityti Frank McCourt knygą „Andželos pelenai“. Tiesiog įpusėjau ir nebeliko laiko, o knyga, dabar galvoju, buvo išties labai gera ir verta dėmesio. Ekranizacija tuo pačiu pavadinimu „Andželos pelenai“ (angl. Angela‘s Ashes) (1999) buvo kino kritikų pasitikta gana drungnai, nors ir pelnė vieną „Oskaro“ nominaciją. 

Praėjus tiek metų po filmo ir jį žiūrint iš šiandienos taško, kyla natūrali nostalgija, jog jau žiūrima gerai subrandinta kino klasika. Filmas turi puikią atmosferą, o jau socialinio skurdo vaizdavimas, airių sunkūs laikai ir nesantaika su anglais išties verčia aikčioti, kaip šitaip pilnas išdidumo tėvas leidžia pragerti šeimos pašalpą. Įsiminti veikėjai ir charakteriai. Nors didžiulių liaupsių susilaukė aktorius Robert Carlyle, mano akimis, įdomesnė ir aštresnė buvo aktorė Emily Watson, atlikusi Andželos vaidmenį.

Slogi filmo atmosfera iš esmės neatsitiktinė, visgi knyga buvo autobiografinė ir rašytojas pasakojo apie savo airių katalikišką vaikystę. Nepavydėtiną vaikystę, kur pilna drėgmės, pilkumos, lietaus, šalčio, griežto katalikiško kone maniakiško auklėjimo bei žiupsnelis išdaigų. Ironijos filme taip pat esama, tačiau žiūrėjau tą filmą ir galvojau, kodėl viskas šiek tiek perspausta, veikėjai visiškai savęs nesaugo, jeigu keliuke yra bala, tai būtinai į ją įmins, apsitaškys, tarsi specialiai pritempta prie tos slogios atmosferos. Akivaizdu, kad realiai žmogus, kurio kiauri batai, į pelkę niekada nelips, tačiau tik ne šiame filme. Nepaisant visko, knygoje visgi viskas pateikiama dar baisiau ir slogiau. Filme priblėsusios spalvos, nuolatinis rūkas apskritai laikmetį charakterizuoja kaip nesibaigiantį lietaus sezoną be metų laikų. Pasakojimo stilius su pasakotojo balsu vis dar būdingu dešimto dešimtmečio kinui dabar praktiškai tokie dalykai didžiajame kine išnykę. 

Filmas patiko labiausiai dėl savo istorinių momentų, atmosferos ir, žinoma, aktorių, ypač Emily Watson. Nepavydėtinas socialinis skurdumas, alkis, pažeminimas ir mirtys, kad ir kaip kartais pateikiamos makabriškai, visgi filmas stengiasi laikytis romano recepto – į viską šiek tiek žiūrėti su ironija, netgi į pačius sunkiausius dalykus: mirtį, badą, skurdą.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vidurnakčio ekspresas" / "Midnight Express"

Sveiki, kino maniakai, 

Kalėjimo žmogų atpažinsi iš jo slengo – specifinių kalbos žodelių, kurie vis ką nors reiškia, ko mes negalime nė įtarti. Filmo „Vidurnakčio ekspresas“ (angl. Midnight Express) (1978) pavadinimas yra būtent iš to kalėjimo slengo, reiškiantis pabėgimą iš kalėjimo.

Tikriausiai kinomanai neleis sumeluoti to jausmo suvokimo, kai pažiūri seną labai gerą filmą ir norisi aplėkti visus pažįstamus kinomanus su šauksmu: Ar matėte?! Ne? Būtina pamatyti! Ir iš tikrųjų ši biografinė istorija nutiko turkų krašte, kai jaunas ir „nesugadintas“ studentas pasodinimas už narkotinių medžiagų pervežimą į turkų kalėjimą. Per ateinančius kalėjimo metus iš šio jauno ir gero žmogaus atimama viltis ir jis praranda žmogiškumą. Vienas pažįstamas pažiūrėjęs filmą paviršutiniškai nuteisė pagrindinį herojų, sakydamas, kad tokį vyrą reikėjo iškart už narkotikus sušaudyti, o ne į kalėjimą įmesti. Tai jo pozicija, tačiau filmas ne apie narkotikų pervežėją, o apie beprotišką 8 dešimtmečio turkų politiką ir teisėsaugą, nesigilinant į žmogiškumo ir teisingumo kriterijus. 

Filmas, tiesą sakant, mane labai nustebino ir paveikė. Nuostabiai išgaubta vilties praradimo istorija, istorinis ir politinis kontekstas, visa kalėjimo politika ir pagrindinio veikėjo kančios. Režisierius šį filmą statė pagal pagrindinio veikėjo memuarus, tačiau leido padaryti tam tikrų nekrypimų, vaizduojant kalėjimą, už kuriuos buvo kritikuotas. Nuostabiai pritrenkianti 1991 metais nuo ŽIV ir savižudybės mirusio aktoriaus Brad Davis vaidyba, tačiau „Oskarams“ buvo nominuotas ne jis, o antro plano aktorius John Hurt, atlikęs akiniuotą kalėjimo narkomaną. Tiesiog, ką čia ir besakyti apie šį filmą – tiesiog gera ir puikiai užsilaikiusi klasika, kurią drąsiai galima žiūrėti nūdienos žiūrovams ir mėgautis pačia istorija. Filmas prieš miegą palikęs itin ryškius įspūdžius, rekomenduoju kino gurmanams ir ne tik.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Deivido Geilo paslaptis" / "The Life of David Gale"

Sveiki, kinomanai,

Filmas „Deivido Geilo paslaptis“ (The Life of David Gale) (2003 m.) yra, mano akimis, vidutiniškai gera juosta apie dar vieną bylą, kuri įkvepia JAV kino pramonės kūrėjus, nes tikri faktai pritraukia žiūrovus į kino sales, juolab, kad byla buvo labai paplitusi po valstybes kaip pagrindinis diskusijų objektas, panašiai kaip pas mus Kedžio byla. Pagrindinis filmo objektas yra ne aktoriai, ne pati istorija, nors ir ji svarbi, kiek svarbu yra pačių žiūrovų paklausti – ar teisingas yra mirties bausmės naudojimas? Apie mirties bausmes ir elektros kėdes yra sukurtas ne vienas filmas, pvz.: „Avinėlių tylėjimas“ (1991) „Mirtininkas eina“ (1995), „Žalioji mylia“ (1999), „Monstras“ (2005) ir t.t.

Man asmeniškai ši juosta nepasirodė kažkuo labai patraukli ir ypatinga, nors joje yra visi neblogo amerikietiško filmo komponentai – aktorių kolektyvas (Kavin Spacey, Kate Winslet, Laura Linney...), pasakojimo medžiaga, užpildymas... Gal tiesiog ši tema aidi pernelyg dažnai kine ir pernelyg dažnai klausiama, ar teisinga yra žudyti žmogų dėl to, kad jis nužudo kažką kitą. Žinau, kad pačioje Lietuvoje yra mirties bausmės šalininkų, tačiau, mano galva, tai tikrai nėra tas stabdis, kuris sustabdytų žmones nuo piktadarysčių. Filmas taip pat gerai surėdytas, iki pat pabaigos lieka šiokia tokia laukimo ir atomazgos atskleidimo intriga ir tai duoda bėgimo takelį žiūrėti filmą iki paskutinio kadro, bet ir vėlgi pasikartosiu, manęs filmas nesužavėjo, tačiau net neabejoju, kad daugeliui vidutiniškų dramų gerbėjų ši juosta turėtų tikrai tikti ir patikti.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 31/100

IMDb: 7.6