Filmas: "Deganti Misisipė" / "Mississipi Burning"

Sveiki,

Atrodo, kad 1962 metai tai dar ne taip ir seniai, tačiau netgi tuo laikotarpiu pietinėse JAV valstijose klostėsi itin sunki juodaodžių integracija į lygiateisišką visuomenę. Užkietėję pietiečiai kaip  įmanydami engė ir net persekiojo juodaodžius, prasikalsdami įstatymams. „Deganti Misisipė“ (angl. Mississippe Burning) (1988) yra paremtas realiais įvykusiais įvykiais vietos apylinkėse apie tris nušautus jaunuolius, kuriuos nužudė vietos šerifo mafija.

Iš esmės filmas primena kitus juodaodžių ir net vergovės filmus. Ryškiausiai tikriausiai būtų prieš kelerius metus matytas filmas „Selma“ (2014). Daugybę nominacijų ir apdovanojimų pelniusi „Deganti Misisipė“ yra, manyčiau, labiau detektyvinio braižo istorinis filmas, kuris tik iš dalies apčiuopia tuokart įsisenėjusias nuo vergovės panaikinimo laikų juodaodžių teisių problemas. Kitą vertus šio filmo scenarijus puikus, ir puiki jo realizacija. O koks jaunutis atrodo čia aktorius Willem Defoe ir dukart „Oskaro“ laimėtoja Frances McDormand! Visgi negalėjau piktintis absoliučiai iš konteksto ir logikos iškritusia scena, kai patyręs FTB pareigūnas galiausiai išgauna iš moters prisipažinimą, kur paslėptas kūnas, net neparūpinęs jai apsaugos, skuodžia į pergalę ir šlovę, o žmona sumušama iki sąmonės netekimo. Koks policininkas liudytojai neparūpins apsaugos? Filme yra, gal dėl efektingumo, gal dėl to, kad iš tikrųjų taip vyko 1962-aisiais, keletas tokių keistų logikos ir veiksmų iš FTB pareigūnų neatitikimo.

Visgi filmas lėtas, detektyvinio stiliaus, su žiaurumo kontekstais, kur moralė ir siauraprotiški rasistiniai įsitikinimai, dangstomi Biblijos eilutėmis ir kreivomis nacistiniais šypsniais. Ką galima galvoti per filmą apie to meto pietiečius civilius gyventojus? Kad jie nieko nesiskiria nuo Hitlerio pasekėjų, nes idėjos tokios pats. Filmas emociškai paveikus, įdomus iki paskutinės minutės.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atsitiktinis didvyris" / "Hero"

Sveiki,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti seną komediją pavadinimu „Atsitiktinis didvyris“ (angl. Hero) (1992), kurį režisavo visiems puikiai žinomas režisierius Stephen Frears, žinomas iš tokių darbų kaip „Karalienė“ (2006), „Filomena“ (2013), „Purvini žaidimai“ (1988) ir kt. Tiesą sakant, šio filmo tikriausiai nė nebūčiau žiūrėjęs, jeigu jo nebūtų parekomendavęs vertėjas, kuris sako, „paimk šį filmą“, turėtų patikti.

„Atsitiktinis didvyris“ – jau savaime pavadinime yra nusakoma šios komedijos formulė – visiškas nevykėlis padaro žygdarbį ir turėtų pagal patį banaliausią siužetą būti apdovanotas, tačiau jo apdovanojimą nugvelbia benamis. Likusi filmo dalis skirta tai garbei susigrąžinti, kuri iš esmės yra šeimos (ypač sūnaus) susižavėjimo susigrąžinimas... Tiesą sakant, šioji komedija kartu parodo ir hiperbolizuoja grobuonišką žurnalistikos pasaulį. Pigių sensacijų besivaikanti žurnalistė tampa auka ir iš to išspaudžia reto bjaurumo istoriją, tačiau finalinėse scenose visgi pasirodo, kad ji turi širdį. Didžiausi blogiukai šiame filme tampa užslėpto humanizmo transliuotojais.

Negalima nepaminėti aktorių. Jau tapusių kino legendomis. Visų pirma Dustin Hoffman, kuriam patikėtas pagrindinis vaidmuo. Iš esmės, kad ir komedija, Dustinas vis tiek iškyla kaip su įsimenančiu vaidmeniu. Tą patį galima pasakyti apie aktorius Geena Davis bei Andry Garcia, kuriuos dabartiniame kine sutikti vis sunkiau ir sunkiau, tad kėlė nostalgiją dešimto dešimtmečio populiariajam kinui.

Visgi filmas man, kad ir neblogas, pasirodė tiesiog vidutiniškas. Praleidau neblogai laiką, tačiau kažin ko (nepaisant pramogos) iš filmo negavau – bet juk tai komedija, jos funkcija ir yra linksminti. Vaidmenys be aktorių charizmos visgi tipažiniai. Suskirstyti pagal klišes – ambicinga žurnalistė, kuri padarys bet ką, kad padarytų reportažą, valkata, kuri padarys bet ką, kad praturtėtų... Vidinių susipriešinimų nedaug, po socialinėmis karjeristinėmis klišėmis slepiasi numanomas humaniškas pamokymas žiūrovui, kad ir netikri, ir atsitiktiniai didvyriai gali likti užkulisiuose ir visuomenei nežinomi. O visuomenė, kaip pateikia šis filmas, ypač dievina didvyrius, kas išliko ir iki šių dienų. Filmas tiks neišrankiam žiūrovui.

Man asmeniškai filmas labiausiai patiko dėl to neblogo siužeto, kada pagrindinis veikėjas bando pasiekti apsišaukėlį draugužį, bet, kaip Charlie Chaplin nebyliojo kino laikais, jam visi keliai prie tikslo užkertami.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela