Filmas: "Uodega vizgina šunį" / "Wag the Dog"

 

Sveiki.

 

Pastaruoju metu beveik nebežiūriu senų filmų, virtusių tikra klasika. Sunku pasakyti kodėl, gal dėl to, kad su kiekvienu santykis susikuria vis labai skirtingas, o klasikos, kaip daugelis sinefilų tiki, negalima kritikuoti, tik liaupsinti ir žavėtis. Deja, ne visada toji klasika tokia gera, kokia norėtųsi, kad būtų. Šįkart nusprendžiau pažiūrėti „Lietaus žmogus“ (1988) režisieriaus Barry Levinson filmą „Uodega vizgina šunį“ (angl. Wag the Dog) (1997), kurį jau buvau nusižiūrėjęs gal prieš kokį penkiolika metų. Bežiūrėdamas atgaminau, jog filmą tikriausiai būsiu matęs dar mokykliniais laikais, kai rodydavo „Snobo kiną“ su Ryčio Zemkausko įvadiniais reportažais. Dabar panašius reportažus daro LRT rubrikoje „3 minutės iki filmo“.

 

„Uodega vizgina šunį“ – politinė satyra, pastatyta pagal romano „Amerikos didvyris“, kurį 1993 parašė Larry Beinhart. Istorija pasakoja apie prezidento rinkimus ir JAV skandalų atmosferą. Labai stiprus kandidatas į prezidentus turėjo seksualinį skandalą, kurį bando užglaistyti pogrindžio institucijos darbuotojai, bandydami nukreipti visuomenės dėmesį nuo esminių dalykų, todėl netikėtai Konradas ir Vinifrei, specialūs darbuotojai, kreipiasi į žymųjį prodiuserį surežisuoti ką nors dar didesnio ir galingesnio, nei seksualinis skandalas. Neįtikėtina, bet prodiuseris Stenlis pasiūlo paskelbti karą... Albanijai. Taip ir nutinka. Pasaulis nieko apie tai nežino, Europa tyli, Albanija visiems aiškina, kad jokio karo nevyksta, tačiau amerikiečių visuomenei demonstruojami surežisuotos karo scenos, kad paveiktų liaudį ir ši domėtųsi išskirtinai tik JAV karo reikalais. Negana to, visur čia šmėžuoja būsimo JAV prezidento didvyriškas veidas ir herojiška galia...

 

Išties filmas lengvas ir komiškas, vietomis absurdiškas. Ar man patiko? Taip, tiek, kiek man gali patikti gera dramaturgija ir filmo mintis. Visgi manau, kad tiek knyga, tiek pats filmas nelabai toli „pabėgo“ nuo tikrovės. Visus šiuos parodomosios visuomenės ir politinius santykius mes matome iki šių dienų, ar tai būtų politikai, dėvintys medicinines kaukes ir tauškantys apie apsaugą, ar tai būtų nuo tribūnos pliurpiantys dainininkai apie tai, kaip reikia suaukoti naujam dronui Ukrainai... Visa tai tik burbulas, už kurio tikrovė, kurios nesame pajėgūs nei įžiūrėti, nei įvertinti, uždengia tikrąsias tiesas ir ketinimus. Visų pirma, filmas juokiasi iš patikliųjų piliečių ir rodo, kaip projektuojamos mūsų politinės pažiūros ir apskritai suvokimas apie geopolitinius reikalus. Besąlygiškai pasitikėdami „rimčiausiomis“ žiniasklaidos priemonėmis, mes susikuriame įsitikinimus, kad žinome, kas vyksta mūsų šalyje ir visame pasaulyje. Ir apskritai „Uodega vizgina šunį“ yra apie manipuliavimą, savotišką „Trumeno šou“ efektą, tad filmas leidžia kiek kitaip apmąstyti visuomenės politinius procesus.

 

Manau, filmas aktualus iki šių dienų. Jame nusifilmavo tikros kino legendos: Robertas De Niro, Dustinas Hoffmanas, Kirsten Dunst, Anne Heche ir Woody Harrelsonas. Visgi filmas satyrinis, veikėjai trafaretiniai, būdingi XX a. amerikietiškojo kino aukštesniajai komedijai. Filmas man kažkiek savo satyra priminė „Nežiūrėk aukštyn“ (2021) variantą, kai dėl reitingų ir politinės galios politikai pasiryžę žiniasklaidos priemonėmis ir labdaromis suvaldyti savo galios svertus. „Uodega vizgina šunį“ dar turi gerus ir kandžius dialogus, absurdiškas idėjas, kurios filme veikėjų galios dėka tampa lengvai reguliuojamos ir kontroliuojamos vienu skambučiu. Ši politinė satyra iš tikrųjų ima vizginti ištisą nieko nenutuokiančią visuomenę, kai sistema suryja savo sistemos vaikus. Taip jau būna. Kartą pamatyti rekomenduočiau.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Absolventas" / "The Graduate"

Sveiki,

Režisierius Mike Nochols (1931-2014) per savo karjerą sukūrė ne vieną gerą filmą, vienas įsimintiniausių, mano galva, visgi yra jo debiutas „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“ (1966). Jo serialas „Angelai Amerikoje“ – mažytis televizinis serialas šedevras. Patiko jo filmas ir „Arčiau“ (2004), tad nė nedvejodamas pasirinkau žiūrėti jo antrąjį ilgametražinį filmą „Absolventas“ (angl. The Graduate) (1967). Režisierius pelnė „Oskarą“ kaip geriausias režisierius ir dar šešias nominacijas.

Filmas apie savimi ir pasauliu abejojantį absolventą, kuris užmezga romaną su mamos drauge tikriausiai nieko iš pažiūros ir nenustebintų, tačiau filme puikiai veikia laikmečio estetika, dėl ko jis filmas tampa dar ir senojo gerojo Holivudo parodomoji analize. Ir iš tikrųjų tuokart kine tiek daug rūkyta, tiek daug gerta, tiek daug tuometinės prabangos... Nepalioviau tuo stebėtis. Visgi filme labiau veikia techniniai dalykai, pagrindinio veikėjo psichologija, jo eksperimentas, meilės nuotykiai, tačiau siužetiškai filmas blankokas. Mažai mane jaudino pagrindinio veikėjo kančia, nors vyresnės moters vilionės, tokios drąsios ir buvo įdomios, tačiau, na, apie ką tas filmas? Pabaiga – pabėgimas iš vestuvių, atleiskite, priminė meilės serialo siužetinį sprendimą.

Jeigu ir turiu prikaištų siužetui, tai daug ką išsprendžia tuokart jaunojo Dustin Hoffmano vaidyba, gal jo kuriamas veikėjas ir yra kiek dirbtinai infantilus, o jo filmo pradžioje vaizduojamas sutrikimas ir nepatyrimas flirtuojant kiek perspaustas ir pernelyg komiškai perteiktas, bet nuo to kažkodėl žiūrėti filmą neliūdna. Visgi visumoje filmas tarp pramogos ir estetiškumo pusiausvyros. Man kur kas labiau patiko režisieriaus „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“. Šis, nors ir geras, tačiau, bent man asmeniškai, nesuteikė rezonanso, ką aš turėčiau patirti ir pasiimti iš šio filmo, todėl labiau jis toks momentinis filmas, kurį žiūri tol, kol rodo, tačiau apmąstymams nelabai yra medžiagos. Visgi tai Holivudas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb:8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atsitiktinis didvyris" / "Hero"

Sveiki,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti seną komediją pavadinimu „Atsitiktinis didvyris“ (angl. Hero) (1992), kurį režisavo visiems puikiai žinomas režisierius Stephen Frears, žinomas iš tokių darbų kaip „Karalienė“ (2006), „Filomena“ (2013), „Purvini žaidimai“ (1988) ir kt. Tiesą sakant, šio filmo tikriausiai nė nebūčiau žiūrėjęs, jeigu jo nebūtų parekomendavęs vertėjas, kuris sako, „paimk šį filmą“, turėtų patikti.

„Atsitiktinis didvyris“ – jau savaime pavadinime yra nusakoma šios komedijos formulė – visiškas nevykėlis padaro žygdarbį ir turėtų pagal patį banaliausią siužetą būti apdovanotas, tačiau jo apdovanojimą nugvelbia benamis. Likusi filmo dalis skirta tai garbei susigrąžinti, kuri iš esmės yra šeimos (ypač sūnaus) susižavėjimo susigrąžinimas... Tiesą sakant, šioji komedija kartu parodo ir hiperbolizuoja grobuonišką žurnalistikos pasaulį. Pigių sensacijų besivaikanti žurnalistė tampa auka ir iš to išspaudžia reto bjaurumo istoriją, tačiau finalinėse scenose visgi pasirodo, kad ji turi širdį. Didžiausi blogiukai šiame filme tampa užslėpto humanizmo transliuotojais.

Negalima nepaminėti aktorių. Jau tapusių kino legendomis. Visų pirma Dustin Hoffman, kuriam patikėtas pagrindinis vaidmuo. Iš esmės, kad ir komedija, Dustinas vis tiek iškyla kaip su įsimenančiu vaidmeniu. Tą patį galima pasakyti apie aktorius Geena Davis bei Andry Garcia, kuriuos dabartiniame kine sutikti vis sunkiau ir sunkiau, tad kėlė nostalgiją dešimto dešimtmečio populiariajam kinui.

Visgi filmas man, kad ir neblogas, pasirodė tiesiog vidutiniškas. Praleidau neblogai laiką, tačiau kažin ko (nepaisant pramogos) iš filmo negavau – bet juk tai komedija, jos funkcija ir yra linksminti. Vaidmenys be aktorių charizmos visgi tipažiniai. Suskirstyti pagal klišes – ambicinga žurnalistė, kuri padarys bet ką, kad padarytų reportažą, valkata, kuri padarys bet ką, kad praturtėtų... Vidinių susipriešinimų nedaug, po socialinėmis karjeristinėmis klišėmis slepiasi numanomas humaniškas pamokymas žiūrovui, kad ir netikri, ir atsitiktiniai didvyriai gali likti užkulisiuose ir visuomenei nežinomi. O visuomenė, kaip pateikia šis filmas, ypač dievina didvyrius, kas išliko ir iki šių dienų. Filmas tiks neišrankiam žiūrovui.

Man asmeniškai filmas labiausiai patiko dėl to neblogo siužeto, kada pagrindinis veikėjas bando pasiekti apsišaukėlį draugužį, bet, kaip Charlie Chaplin nebyliojo kino laikais, jam visi keliai prie tikslo užkertami.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kung Fu Panda 3" / "Kung Fu Panda 3"

Sveiki,

Paskutiniu metu žiūriu daugiau komercinį kiną ir vis ruošiuosi šuoliui į aukštesnį „matmenį“, bet prieš tai apie animacinį filmą „Kung Fu Panda 3“ (angl. Kung Fu Panda 3) (2016). Kadangi teko matyti pirmąsias dalis, todėl negalėjau praleisti progos pažiūrėti ir trečiąją.

Neaušindamas savo klaviatūros pasakysiu, kad šis animacinis filmas sistemingai tęsia ankstesnių dalių odisėją. Neslėpsiu, kad (bent kiek mena atmintis) pirmoji dalis labai patiko, ji privertė kvatotis ir tiesiog mėgautis, o apie antrąją dalį praktiškai nieko nebepamenu. Lyg ir patiko, lyg ir prastesnė pasirodė... negerai, kad šitaip serija nekelia kartelės, o tiesiog tampa serialu, pasakojančiu tą pačią istoriją tuo pačiu rakursu. Šįkart linksmoji Panda suranda giminaičius ir ruošiasi karui su tarpgalaktiniu blogiuku jaučiu... Primena apskritai „Žvaigždžių karų“ dvasia įkvėptą pasakojimą, lyg ir gerai, lyg ir ne visai to tikėjausi. 

Tiesą sakant, šioji dalis susižiūrėjo gana vidutiniškai ir vis galvojau, kur pakastas šuo: ar nebemoku tiesiog mėgautis animaciniu filmu, ar iš tikrųjų filmui kažko trūksta? Na, lyg ir nieko netrūksta, tačiau filmo kūrėjai laikosi tų pačių taisyklių, todėl kažkaip lyg ir linksmai nuobodoka. Išties filmas lengvas, buvo nemažai gerų ir labai vykusių vietų, tačiau kažkodėl link pabaigos norėjosi jau miego. Reikia tikriausiai kaltinti ne filmą, o dienos nuovargį, tačiau geri filmai prikausto, šis, skirtas pramogai, visgi „šliaužė ir prašliaužė“ – linksmai, bet neįsimintinai.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Niekados šalies beieškant" / "Finding Neverland"

Jūsų Maištinga Siela

J. M. Barrie XX amžiaus pradžioje parašė knygą „Piteris Penas“, kuri tapo tikra vaikų literatūros klasika ir savo mastu prilygsta „Pepei ilgakojinei“. „Piteris Penas“ buvo ne kartą ekranizuotas, sukurti ir animaciniai filmai, o štai apie patį „Piterio Peno“ kūrėją ne. Pasaulį sužavėjo Marc Foster filmas „Niekados šalies beieškant“ (angl. Finding Neverland) (2004), kuris buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, o kritikai negailėjo pagyrų originaliam scenarijui, todėl iš tokio filmo tikėjausi išties labai daug.

Tiesą sakant, nusivyliau. Filmas gražus, skirtas daugiau šeimai, atskleidžiant suaugusio kūrėjo vaikišką pasaulėžiūrą, be kurios nebūtų atsiradęs „Piteris Penas“. Vaikams filmas gal ir gali padaryti įspūdį, tačiau, mano akimis, apie kitus rašytojus sukurti kur kas įdomesni filmas. Šiam filmui slenkant link pabaigos, jau žiūrėjau sukandęs dantis ir laukiau, kada jis prasibaigs. Vien iš pagarbos nuostabiai aktorei Kate Winslet. Nors scenarijus originalus ir iš vienos pusės gal ir įdomus, tačiau personažai filme menkai jaudino, jų istorijos nuobodokos, netgi K. Winslet kamuojama mirtinos ligos atrodo tarsi išmesta žuvis į krantą, kur ten žuvis – visas banginis. Jos personažo spalvos nuobodžios, kaip tų laikų moterų salonai, be didesnių išskirtinumų ir lemtis nuspėjama vos tik prasideda įdomumas. Johnny Depp kaip visada gauna gerus vaidmenis ir šis jo infantilus ir laikmečių visuomenės standartų angažuotas vyrukas pasirodė gana įdomus, tačiau visgi režisierius nuslydo labiau į Piterio Peno pasaulį, kurdamas šeimyninio lygmens juostą, nei stengdamasis atskleisti jauraus kūrėjo pasirinkimų kančių kelią.

Filmas gali visgi daug kam patikti, vizualiai jis apgalvotas, įtikina kostiumai, laikmečio standartai, britiška kultūra, tačiau jeigu norisi gilios, provokuojančios ir svarbiausia biografiniame filme – centre esančios įdomios visapusiškai nuogos asmenybės, šis filmas gali, kaip man šiuo atveju, labai nuvilti.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lietaus žmogus" / "Rain Man"

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai būtų nuodėmė nepamatyti Barry Levinson filmą „Lietaus žmogus“ (angl. Rain Man) (1988), kuris pelnė net keturis „Oskarus“, iš kurių už geriausią metų filmą ir geriausią aktorių – Dustin Hoffman. Ar tai dar nepakankama priežastis pažiūrėti? Daugelio pamėgtas filmas, nuolat įtraukiamas į geriausių filmų topus, iki šiol priverčiančius suklusti net jaunuosius kino maniakus.

Kažin, ar šiandien filmas sulauktų tiek daug dėmesio, kiek anuomet, bet tenka pripažinti, kad filmas išties geras, nors ir keistokas. Tom Cruise sukurtas gobšus personažas Čerlis, nori iš tėvo paveldėtų 3 milijonų ir netrukus sužino, kad juos užrašė „Lietaus žmogui“ t. y. jo broliui, kuris didelį dalį savo gyvenimo praleido klinikoje... Žodžiu, tai dviejų brolių ilga kelionė automobiliu per valstijas, kuriame išryškėja gobšuolio žmogiškoji pusė, kuri kažkada buvo palaužta tėvo nemeilės. 

Lėtas ir rimtas filmas, subrandinta klasika, kuri patiks kino gurmanams. Dėl ko be scenarijaus verta žiūrėti šį filmą? Žinoma, dėl Dustin Hoffman įvertintos vaidybos, išties atskleisti išskirtinius autisto „genijaus“ bruožus, kurie per visą filmą ryškinami iki nervinančio akto, bet žiūrovai linkę dovanoti, kadangi tai neadekvataus žmogaus elgesys. Ne ką prasčiau vaidina ir Tom Cruise, kantrybės ir gobšumo taurė skyla per pusę ir jo dvilypį charakterį persveria šviesioji charakterio pusė. Žinoma, šiek tiek nuvylė pabaiga, lyg kokioje pasakoje, viskas išteisinta ir aišku iki grynumo, galgi net nuspėjama pagal receptą, bet visumoje filmas tikrai geras ir vertas kieto žiūrovo.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela