Filmas: "Marija Kalas" / "Maria"

Sveiki,

 

Mus gyvenime tikrai lydi tam tikri sutapimai. Šiemet teko keliauti į Italiją ir būtent į Sirmionės miestą, kuriame gyveno legendinė operos solistė Marijos Kalas su vyru nuo 1952 metų ir čionai praleido septynerius metus dažniausiai ilsėdamasi nuo šlovės ir viešumos, nes tuo metu ji išgyveno didžiulį karjeros pakilimą. Visiškai nesitikėjau išvysti jos namo, bet būtent kelionės metu, prieš atvykstant į Sirmionę, pažiūrėjau biografinį filmą „Marija Kalas“ (angl. Maria) (2024), todėl vaizdiniai ir istorija buvo labai glaudžiai mano galvoje susipynę. Taigi atsitiktiniai „namų darbai“ leido kiek kitaip įvertinti „Callas vila“ kraštą.

 

Grįžtant prie paties filmo „Marija Kalas“ (nors asmeniškai būčiau palikęs „Maria Callas“ rašybos variantą), reikia paminėti, kad jį režisavo ne kas kitas, o iš Čilės kilęs mano mėgstamas režisierius Pablo Larraín, turintis didžiulę patirtį kurti biografines dramas. Tereikia jo kraityje paminėti filmą apie princesę Dianą „Spencer“ (2021), „Žaklina“ (2016). Režisierius pasižymi nebijojimu eksperimentuoti, nutolti šiek tiek nuo Holivudui įprasto parodomojo reprezentacinio kino varianto, kada filmas dvelkia užsakymu ir asmenybės pristatymu plačiajai auditorijai. Šįkart Larrain vėl kuria filmą nevisai atitinkantį standartą, nors ir ne tokį eksperimentinį ir psichologizuotą kaip „Spencer“.

 

Esu matęs biografinį dokumentinį filmą „Kino pavasaryje“ apie Mariją Kalas ir jis anuomet sukrėtė. Vaidybinis filmas, deja, jau nebe taip paveikė. Autoriui svarbu yra nusistatyti pasakojimo toną ir perspektyvą, o tai veikia viso filmo emocinį gylį. Marija Kalas vaizduojama iš paskutiniųjų savo gyvenimo dienų, ji slampinėja po Paryžių, aikštingai elgiasi su artimaisiais namų pagalbininkais, tačiau jos protas paniręs dėl psichotropinių vaistų į iliuzijas. Iš tikrųjų režisierius kuria dviprasmišką divos portretą, labai tragišką. Kaip žinia, soprano legenda mirė vos 53 metų, nebegalėdama dainuoti dėl to, kad mirė jos ilgametis meilužis Oassis, vedęs ne ją, o našlę Žakliną Kenedi. Pasidariusi abortą ir praradusi dėl emocinio išsekimo ir vaistų vartojimo balsą ir sveikatą, Marija yra pasmerkta vaikytis praeities šmėklas, nuolat išgyventi išblėsusios šlovės spindulius, graudulingai klausytis savo senų įrašų ir verkti dėl mylimojo mirties ir visuomenės pasmerkimo.

 

Iš esmės filmas depresyvus, užtvindytas haliucinacinio pamišimo, nes Marija Kalas dar rašo savo mintyse ir įsivaizduojamuose vaizdiniuose bei vizijose nuo psichotropinių vaistų savo gyvenimo autobiografiją. Patogus struktūrinis pasakojimo taškas pasakoti apie Kalas visą gyvenimą. Buvo asmeniškai ir man nežinomų detalių, pvz., iš Antrojo pasaulinio karo laikų, kai apkūnioji Kallas su sese dainavo ir šoko vokiečių kareiviams, o isteriškoji motina galimai (?) dukras pardavinėjo kaip prostitutes, nors internete neaptikau šių faktų.

 

Filmas iš tikrųjų, sakyčiau, pavykęs, labai teatralizuotas ir estetiškas. Pagrindinį vaidmenį sukūrė Angelina Jolie, kuriai, sakyčiau, taip tinka emociniai draminiai vaidmenys, kad galėtų išvis nebevaidinti jokiuose trileriuose. Manau, Jolie šis vaidmuo ypatingas ir reikšmingas karjeroje kaip ir 2008 metais pasirodymas filme „Laumės vaikas“. Filmą galima žiūrėti net nemėgstant operos ar Kalas, vien dėl estetiškai dramatiško A. Jolie būvimo kadre. Visgi esu jau vieną filmą apie Mariją Kalas matęs – Franco Zeffirelli „Callas amžinai“ (2002), kuriame solistę įkūnijo prancūzų aktorė Fanny Ardant. Aname filme taip pat pasirinktas tragiškas Kalas laikotarpis, kai ji stengėsi grįžti į operą, tačiau nebepajėgė, tačiau Larrain versija tragiškesnė, lyriškesnė, atmosfera labiau pagauli, nors, sakyčiau, šįkart Larrain nepavyko išvengti reprezentacinio kino visuomenėje dvelksmo. Taigi vaiduokliškas ir psichodelinis pasiklydusios sieloje ir prote Marijos Kalas pasakojimo variantas šiame filme vaizduoja ne tik nelaimingos meilės istoriją, bet ir žudančią nusikarūnavimo ir nulipomo nuo divos pjedestalo kainą, kai asmenybės savastį sudarantys elementai dekonstruojami kaip vėžys.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Liepsnojančios moters portretas" / "Portrait De La Jeune Fille En Feu" / "Portrait of A Lady on Fire"

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet vienas iš Kino pavasario festivalio filmų favoritų buvo prancūzų režisierės Celine Sciamma filmas „Liepsnojančios moters portretas“ (pranc. Portrait de la jeune fille en fue) (2019). Pastarasis filmas pristatomas, kaip vienas geriausių europietiškų filmų praėjusiais metais, kuris gali patenkinti išrankiausius kino žiūrovus.

Tai jau antrais šios režisierės matytas filmas, prieš daug metų teko matyti „Berniokė“ (2014), kuris paliko tikrai nemenką įspūdį. Anuomet filmas pasižymėjo realistiniais šiuolaikiniais berniukų ir mergaičių prigimties skirtumais, kai maža mergytė, žaidžianti kieme, staiga ima suvokti, kad ji pernelyg panaši į berniuką ir dėl to ima patirti atskirtį. Regis, režisierei, kaip ir kanadiečiui Xavier Dolan, svarbi LGBT tema kūryboje, todėl imasi kuo puikiausiai kino kritikų įvertinto filmo „Liepsnojančios moters portretas“. Pati režisierė, kaip suprantate, yra atvira lesbietė ir neslepia, kad iš gyvenimiškų patirčių jaudulio kyla ir jos kūrybinės temos.

Tikriausiai ne vienu aspektu sutikčiau su Jūratės Visockaitės filmo recenzija (Literatūra ir menas, Nr. 8, 2020 m.), kurioje apžvalgininkė negailėjo kritikos šiam filmui, priešingai nei dešimtys komentarų Kino pavasario puslapyje, kurie liaupsino šį filmą ir plojo katučiu. Visgi tenka pripažinti, kad filmas tiesiog nuobodokas, pasigedau socialinės kritikos, aštrumo, tai, kas mane kaip žiūrovą jaudintų. O ką, jau nebegali sujaudinti tiesiog moteriškas švelnumas? Gali. Tiesą sakant, jis filme išties žavus, bet filmas ir lieka nutapytas kaip judantis paveikslas, jis absoliučiai estetiškai triumfuojantis, kuriame spalvos (raudona ir žalia suknelės!) sproginėja prancūziškame (tikriausiai Bretanės pusiasalyje) nufilmuotoje aplinkoje.

Filmas primena poeziją, patį tapymą. Iš vienuolyno išėjusi po sesers mirties geltonplaukė aristokratė Eloiza (akr. Adele Heanel) staiga įsimyli panašaus amžiaus tamsiaplaukę tapytoją Marianą (akr. Noemie Merlant). Nežinau kodėl, bet tą tamsiąją visąlaik regėjau kaip Kristen Stewart „Saulėlydžio“ epopėjos laikais, o šviesiąją – kaip Billie Eilish, tik kur kas vaisesnėmis ir giedresnėmis akimis. Įsižiūrėkite į aktores, jos išties gerai ir jautriai perteikė savo vaidmenis. Bet po filmo įspūdis toks, kad filmas statytas tiesiog grožėtis moterimis ir jų klasikine, kiek banaloka išsiskyrimo istorija. Kur kas jautriau atrodo vargšės tarnaitės istorija, kuri po trijų mėnesio nėštumo bando klaikiais būdais persileisti ir vienoje lovoje, kur jai atliekamas nėštumo nutraukimas, rėplioja kitos moters kūdikis...

Tas, kas mėgsta filme subtilias detales, kurios labai akivaizdžios, gražios, manau, filmas turėtų patikti. Visgi tai LGBT nepavykusi meilės istorija, kuri XVIII amžiuje tikriausiai kitokia tarp moterų ir negalėjo būti. Jūra, dažai, kostiumai – viskas daugiau ar mažiau įtikina, tačiau filme tarp puošmenų randasi tai, kas šioje istorijoje pernelyg dirbtina, negyva, dvelkia operatoriaus pasimėgavimu, tačiau neperteikia jokio filosofinio jaudulio, vien tik jau iš anksto žinoma istorijos atomazga. Labiausiai patiko toji subtili detalė, pačiame finale, kuri kažkodėl labiau kitų kritikuojama, kai tapytoja po daug metų paveikslų galerijoje aptinka kito tapytojo nutapytos mylimosios moters portretą, kurioje matosi toji knyga su 28 puslapiu. Va čia aukščiausios prabos pasakojimo atomazga – iki panagių skaidri ir skausminga detalė apie žmogaus laimės neįmanomumą vardan laikmečio stereotipų, kurių, regis, sunkiai kratomės ir šiandien. Pabaigoje skamba Vivaldžio „Metų laikų“ vasaros ciklo „Audros“ ištrauka, ir jaučiame, kaip toji moteris, išgyvenanti visą skausmą, taip ir nebepamatys savo mylimosios, nors ji vos už dešimties metrų...

Taip, filme yra labai gerų dalykų, labai subtilių pasakojimo detalių, tačiau visumoje tos detalės neišgelbsti bendros istorijos sąrangos, kuri buvo kažkur ir matyta, ir žinoma, ir netgi savaip išgyventa. Palyginus su „Bernioke“, šis filmas režisierei pavyko kur kas dirbtinesnis, tarsi gerai ir pernelyg ornamentiškai apsiuvinėtos nosinaitės kraštai. Žinoma, toks filmas ras savo vietą ir tarp užkietėjusių gurmanų, na, o man, be tam tikrų detalių, pati istorija buvo gana nuobodi ir plokščia. Belieka sutikti, kad LGBT rusų drama „Ilgšė“ atrodė kur kas stipresnė ir originalesnė.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 95/100

IMDb; 8.2

Nuoroda į „Kino pavasarį“: ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lietaus žmogus" / "Rain Man"

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai būtų nuodėmė nepamatyti Barry Levinson filmą „Lietaus žmogus“ (angl. Rain Man) (1988), kuris pelnė net keturis „Oskarus“, iš kurių už geriausią metų filmą ir geriausią aktorių – Dustin Hoffman. Ar tai dar nepakankama priežastis pažiūrėti? Daugelio pamėgtas filmas, nuolat įtraukiamas į geriausių filmų topus, iki šiol priverčiančius suklusti net jaunuosius kino maniakus.

Kažin, ar šiandien filmas sulauktų tiek daug dėmesio, kiek anuomet, bet tenka pripažinti, kad filmas išties geras, nors ir keistokas. Tom Cruise sukurtas gobšus personažas Čerlis, nori iš tėvo paveldėtų 3 milijonų ir netrukus sužino, kad juos užrašė „Lietaus žmogui“ t. y. jo broliui, kuris didelį dalį savo gyvenimo praleido klinikoje... Žodžiu, tai dviejų brolių ilga kelionė automobiliu per valstijas, kuriame išryškėja gobšuolio žmogiškoji pusė, kuri kažkada buvo palaužta tėvo nemeilės. 

Lėtas ir rimtas filmas, subrandinta klasika, kuri patiks kino gurmanams. Dėl ko be scenarijaus verta žiūrėti šį filmą? Žinoma, dėl Dustin Hoffman įvertintos vaidybos, išties atskleisti išskirtinius autisto „genijaus“ bruožus, kurie per visą filmą ryškinami iki nervinančio akto, bet žiūrovai linkę dovanoti, kadangi tai neadekvataus žmogaus elgesys. Ne ką prasčiau vaidina ir Tom Cruise, kantrybės ir gobšumo taurė skyla per pusę ir jo dvilypį charakterį persveria šviesioji charakterio pusė. Žinoma, šiek tiek nuvylė pabaiga, lyg kokioje pasakoje, viskas išteisinta ir aišku iki grynumo, galgi net nuspėjama pagal receptą, bet visumoje filmas tikrai geras ir vertas kieto žiūrovo.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela