Filmas: "Merė Šeli" / "Mary Shelley"

Sveiki, skaitytojai,

Mėgstate biografines dramas apie garsius klasikinius autorius ir jų gyvenimus? Šįkart apie biografinę dramą "Merė Šeli" (angl. Mary Shelley). Manau, tokie žiūrovai nepraleis progos pasižiūrėti ekranizacijos apie anglų rašytoją Mary Shelley (1797-1851), kuri pasauliui padovanojo kultinį gotikinį siaubo romaną „Frankenšteinas, arba šiuolaikinis Prometėjas“ (1823), kuris lygiai taip pat vertinamas, kaip ir „Drakula“ bei kiti siaubo XIX amžiaus garsiausi kūriniai. Taip jau nutiko, kad Mary gimė knygas skaitančioje šeimoje, jos motina mirė vos tik jai gimus, todėl jausdama nuolatinį kaltės jausmą, smalsi šešiolikmetė nuolat panirusi į išgalvotų istorijų knygas ir pati slapta neslepia literatūrinių bandymų, tačiau viską, ką ji parašo, iš tikrųjų tėra tik kitų kūrinių atgarsiai.

 

Mary Shelly gyvenimas, galima sakyti, buvo tipinis tos epochos kuriančiosios moters gyvenimas. Ji negalėjo išleisti knygos savo vardu, nes moteris rašanti siaubo istorijos nebuvo laikoma rimta, todėl jos debiutinis romanas išėjo be autoriaus vardo ir pavardės, o knygos įvadą parašė jos vyras poetas P. Shelly. Filme vaizduojamas garsiosios rašytojos pabėgimas iš namų su vedusiu vyru, jos kūdikio praradimas ir neracionalus bei nuo romantizmo poezijos kvanktelėjęs vyrelis. Galiausiai po sunkių praradimo metų Mary pamažu tampa moterimi ir kūdikio praradimo skausmą bando numalšinti garsiausio tos epochos poetų Bairono draugijoje. Baironas – vienas garsiausių ne tik poetų, bet ir lėbautojų bei mergininkų, o apie jo seksualinius žygdarbius su moterimis ir vyrais per Europą sklido legendos.

 

Skirtingai nei rašytojos vyras, Mary domisi mokslo pasauliu, Bairono lėbautojų ratelyje ji susipažįsta su daktaru, kuris atveria duris į elektra „šokdinamas“ varles bei vizionierišką mirusiojo žmogaus prikėlimą idėja. Vėliau, paskelbus Baironui kvailą literatūrinį konkursą, Mary ryžtasi po daug nesėkmingų bandymų pradėti istoriją apie monstrą Frankenšteiną, sudėdama, kaip filme interpretuojama, visą savo jauno gyvenimo skausmą: užguitą socialinį moters statusą, prarasto kūdikio skausmą, girtuoklio skurstančio vyro nesąmones.

 

Iš tikrųjų filmas vykdo labiau edukacinę funkciją t. y. supažindina mus su šios rašytojos gyvenimo štrichais, tačiau žiūrint filmą, į puikiai žinomos Elle Fanning vaidybą, manding, filmas kažkuo ėmė ir nepatiko. Taip, jis kostiuminis, epochinis, tačiau jame man vėrėsi tokia netiesa, pavyzdžiai, Mary ir namų šeimininkės barnis toks netikras, toks negyvas ir beveik išreikštas verlibrine romantizmo poezija. Nuo kada vidurinės klasės žmonės bardavosi eilėmis? Neapleido jausmas, kad scenarijus labiau tiktų ne kino filmui, o kokiam nors teatro spektakliui su pretenzija į miuziklo žanrą. Mizanscenos kai kurios neįtikino, reakcijos pavėluotos, kai kurių antraplanių vyrų vaidyba dirbtinė, teatralizuota, neintuityvi. Filmą kaip kino meno kūrinį nelabai vertinu, tačiau bendrame XIX amžiaus rašytojų pažinties kontekste galima įsprausti tam tikras žinių paliktas spragas ir po to kokiame protmūšyje pasirodyti netikėtai apsišvietusiam.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Liepsnojančios moters portretas" / "Portrait De La Jeune Fille En Feu" / "Portrait of A Lady on Fire"

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet vienas iš Kino pavasario festivalio filmų favoritų buvo prancūzų režisierės Celine Sciamma filmas „Liepsnojančios moters portretas“ (pranc. Portrait de la jeune fille en fue) (2019). Pastarasis filmas pristatomas, kaip vienas geriausių europietiškų filmų praėjusiais metais, kuris gali patenkinti išrankiausius kino žiūrovus.

Tai jau antrais šios režisierės matytas filmas, prieš daug metų teko matyti „Berniokė“ (2014), kuris paliko tikrai nemenką įspūdį. Anuomet filmas pasižymėjo realistiniais šiuolaikiniais berniukų ir mergaičių prigimties skirtumais, kai maža mergytė, žaidžianti kieme, staiga ima suvokti, kad ji pernelyg panaši į berniuką ir dėl to ima patirti atskirtį. Regis, režisierei, kaip ir kanadiečiui Xavier Dolan, svarbi LGBT tema kūryboje, todėl imasi kuo puikiausiai kino kritikų įvertinto filmo „Liepsnojančios moters portretas“. Pati režisierė, kaip suprantate, yra atvira lesbietė ir neslepia, kad iš gyvenimiškų patirčių jaudulio kyla ir jos kūrybinės temos.

Tikriausiai ne vienu aspektu sutikčiau su Jūratės Visockaitės filmo recenzija (Literatūra ir menas, Nr. 8, 2020 m.), kurioje apžvalgininkė negailėjo kritikos šiam filmui, priešingai nei dešimtys komentarų Kino pavasario puslapyje, kurie liaupsino šį filmą ir plojo katučiu. Visgi tenka pripažinti, kad filmas tiesiog nuobodokas, pasigedau socialinės kritikos, aštrumo, tai, kas mane kaip žiūrovą jaudintų. O ką, jau nebegali sujaudinti tiesiog moteriškas švelnumas? Gali. Tiesą sakant, jis filme išties žavus, bet filmas ir lieka nutapytas kaip judantis paveikslas, jis absoliučiai estetiškai triumfuojantis, kuriame spalvos (raudona ir žalia suknelės!) sproginėja prancūziškame (tikriausiai Bretanės pusiasalyje) nufilmuotoje aplinkoje.

Filmas primena poeziją, patį tapymą. Iš vienuolyno išėjusi po sesers mirties geltonplaukė aristokratė Eloiza (akr. Adele Heanel) staiga įsimyli panašaus amžiaus tamsiaplaukę tapytoją Marianą (akr. Noemie Merlant). Nežinau kodėl, bet tą tamsiąją visąlaik regėjau kaip Kristen Stewart „Saulėlydžio“ epopėjos laikais, o šviesiąją – kaip Billie Eilish, tik kur kas vaisesnėmis ir giedresnėmis akimis. Įsižiūrėkite į aktores, jos išties gerai ir jautriai perteikė savo vaidmenis. Bet po filmo įspūdis toks, kad filmas statytas tiesiog grožėtis moterimis ir jų klasikine, kiek banaloka išsiskyrimo istorija. Kur kas jautriau atrodo vargšės tarnaitės istorija, kuri po trijų mėnesio nėštumo bando klaikiais būdais persileisti ir vienoje lovoje, kur jai atliekamas nėštumo nutraukimas, rėplioja kitos moters kūdikis...

Tas, kas mėgsta filme subtilias detales, kurios labai akivaizdžios, gražios, manau, filmas turėtų patikti. Visgi tai LGBT nepavykusi meilės istorija, kuri XVIII amžiuje tikriausiai kitokia tarp moterų ir negalėjo būti. Jūra, dažai, kostiumai – viskas daugiau ar mažiau įtikina, tačiau filme tarp puošmenų randasi tai, kas šioje istorijoje pernelyg dirbtina, negyva, dvelkia operatoriaus pasimėgavimu, tačiau neperteikia jokio filosofinio jaudulio, vien tik jau iš anksto žinoma istorijos atomazga. Labiausiai patiko toji subtili detalė, pačiame finale, kuri kažkodėl labiau kitų kritikuojama, kai tapytoja po daug metų paveikslų galerijoje aptinka kito tapytojo nutapytos mylimosios moters portretą, kurioje matosi toji knyga su 28 puslapiu. Va čia aukščiausios prabos pasakojimo atomazga – iki panagių skaidri ir skausminga detalė apie žmogaus laimės neįmanomumą vardan laikmečio stereotipų, kurių, regis, sunkiai kratomės ir šiandien. Pabaigoje skamba Vivaldžio „Metų laikų“ vasaros ciklo „Audros“ ištrauka, ir jaučiame, kaip toji moteris, išgyvenanti visą skausmą, taip ir nebepamatys savo mylimosios, nors ji vos už dešimties metrų...

Taip, filme yra labai gerų dalykų, labai subtilių pasakojimo detalių, tačiau visumoje tos detalės neišgelbsti bendros istorijos sąrangos, kuri buvo kažkur ir matyta, ir žinoma, ir netgi savaip išgyventa. Palyginus su „Bernioke“, šis filmas režisierei pavyko kur kas dirbtinesnis, tarsi gerai ir pernelyg ornamentiškai apsiuvinėtos nosinaitės kraštai. Žinoma, toks filmas ras savo vietą ir tarp užkietėjusių gurmanų, na, o man, be tam tikrų detalių, pati istorija buvo gana nuobodi ir plokščia. Belieka sutikti, kad LGBT rusų drama „Ilgšė“ atrodė kur kas stipresnė ir originalesnė.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 95/100

IMDb; 8.2

Nuoroda į „Kino pavasarį“: ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Koletė" / "Colette"

Sveiki,

Režisierius Wash Westmoreland ilgą laiką su ilgalaikiu savo partneriu Richard Glatzer kūrė kiną, tačiau 2015 metais po itin sėkmingo „Oskaru“ įvertinto filmo „Vis dar Elis“ (2014) režisierius mirė. Tai pirmasis Walsho darbas po partnerio mirties ir jis vis dar laiko aukštai iškeltą kartelę. Šįkart jis kuria istoriją apie realiai Prancūzijoje gyvenusią rašytoją „Koletė“ (angl. Colette), kuri buvo nominuota literatūriniam Nobeliui. Pagrindiniam vaidmeniui pasirinkta Keira Knightley – tikriausiai geresnės kostiuminių dramų veteranės nerastume, nes jai šios rogės kaip antrieji namai dar nuo „Puikybė ir prietarai“, „Hercogienės“ bei „Anos Kareninos“ laikų.

Nors pati istorija turi LGBT indeksą, tačiau ji veikiau apie moters būvimą vyro šešėlyje. Ambicingo ir išlepinto vyro žmona Koletė rašo jo vardu puikius ir madingus to meto romanus ir šitaip šeima vargais ne galais išbrenda iš skolų, tačiau švaistūnas vyras, tvarkantis šeimos finansus, skatikų neskaičiuoja. Ne vieną dešimtį metų pragyvenusi su vyru, Koletė šalia turi meilužių moterų ir su jomis jaučiasi kur kas laimingesnė nei su vyru. Iš esmės šioji santuoka nėra jokia tragedija, abu sutuoktiniai žino apie vienas kito aistras ir tai toleruoja. Tokių porelių iš panašaus laikotarpio regime tikrai ne vieną panašiuose pasakojimuose.

Išties seniai bemačiau tokio tipažo kostiuminę drama, kažkaip anksčiau jų lyg ir kurdavo daugiau (o gal mano paties pasirinkimai tapo kitokie), tad buvau pasiilgęs panašių istorijų. Kitą vertus, kad ir kaip „Koletė“ kaip filmas beatrodytų geras, jis iš esmės itin tvarkingas, scenos ir kompozicija, kameros darbas ir visa kita atlikta pagal tam tikrus nuspėjamus dėsnius, dėl ko prarandamas režisūrinis individualumas. Pasigedau ir šiaip kitokios interpretacijos, dabar žiūrint juostą neapleido jausmas, kad jo pagrindinė užduotis atskleisti Koletę kaip tam tikrą neteisingumo užguitą moterį, o visi jos seksualiniai nuotykiai tėra tik pagardas, dėl ko bus įdomiau žiūrėti. Čia prisiminiau prieš kelerius metus matytą prancūzų filmą apie panašų laikotarpį „Šokėja“ (2016), kuriame irgi moteris mylinti moteris siekia savų tikslų meno sferoje ir tai kažkodėl suveikė, kadangi filme pasireiškia tam tikras režisūrinis nesumeluotas unikalumas, o „Koletėje“ to pasigedau. Bet nepaisant šabloniškumo, manau, filmas iš esmės yra vidutiniškai geras.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kambarinės dienoraštis" / "Journal d'une femme de chambre"

Sveiki, 

Po sėkmingo prancūzų režisieriaus B. Jacqout filmos „Sudie, mano karaliene“, jis greitai ėmėsi dar vieno kostiuminio projekto, vėl pasikviesdamas po aktorės sėkmės ženklu gimusią Lea Seydoux. Šįkart romano „Kambarinės dienoraštis“ (pranc. Journal d‘une femme de chambre) (2015) iš kurio buvo galima tikėtis panašios sėkmės.

Filmas pasakoja apie įnoringą kambarinę, keliaujančią iš vienos darbo vietos į kitą ir čia svarbiausia yra taikliai papasakoti jos įvairias patirtis iš kambarinės pozicijos: čia ji meilužę, čia slaugytoja, čia labai prasta tarnaitė, čia visų bėdų kaltininkė ir t. t. Sadizmas, priekabiai ir kiti dalykai pavaizduoti gana švelniai, prisilaikant tikriausiai literatūros rėmų, nes viskas labai tipiška, kažkur matyta ir regėta. Istorija iš tikrųjų labai mėgėjiška ir didelių sentimentų bent jau man nesukėlė. Žinoma, nei pačios Lea profesionalumui buvo vietos pasireikšti, nei kitiems aktoriams, kurie sukūrė tik literatūrinių šablonų vaidmenis, kurių galima rasti panašaus turinio dramose. Netgi norėtųsi sakyti „moteriškuose filmuose“, nes aišku, šį filmą drąsiai gali žiūrėti ir vyrai, tačiau turinys nieko neišskirtinis, estetika čia patraukli tik tiek, kiek ją kuria laikmečio kostiumai ir mados.

Iš esmės filmas gana vidutiniškas, nedarantis didelio įspūdžio. Jeigu mėgstate tiesiog lėtus literatūrinius filmus su prancūziška dvasia, manau, šis kaip tik jums, bet ir čia kažin kokių charakterių ar įdomybių nei gali jums pasiūlyti eilinis Lotynų Amerikos sukurptas serialas tikrai nerasite 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 5.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fani ir Aleksandras" / "Fanny och Alexander"

Sveiki, 

Kino šedevrus vertinti iš vienos pusės sunku, kadangi nesinori nuvilti to žiūrovo, kuris iš filmo vertinimo tikisi to paties vertinimo sutapimo, o iš kitos lengva, nes pats gali spjauti į visą tą klasiką ir mitą ir subjektyviausiai išsakyti savo nuomonę, kuri nebūtinai gali sutapti su visų nuomone. Ingmar Bergman filmas „Fani ir Aleksandras“ (angl. Fanny and Alexander) (1982) gali visais atžvilgiais pasirodyti perlų perlas – daugybė apdovanojimų pelniusi švedų juosta iki šiol randa savo žiūrovą.

Nesu tikras, kad filmas man tiko ir patiko. Nesiginčysiu dėl techninės inovacinės režisieriaus dalies -  ji išties epiškai stipriai sukalta ir išlaikyta kontrastinga atmosfera: čia gėlėtu gobelenu išmušti jaukūs Viktorijos laikų stiliaus namai, kur viskas gyva, ir asketiškas pastoriaus namas, kuris labiau primena kalėjimą... vienos šeimos istorija tęsiasi trijų valandų veiksme, kurio centre lyg ir būtų jaunosios atžalos, kurios patiria daugybę sukrėtimų, dėl kurių ima regėti vaiduoklius ir t. t. Lyg filmas kažkuo sietųsi su A. Tarkovskio „Ivano vaikystė“, tačiau Tarkovskio filmas nepalyginamai man artimesnis ir pasirašau po juo kaip po šedevru, o štai „Fani ir Aleksandras“ pasirodė pernelyg ištęstas, neskubus, užaugintas kūrinys, kuris tik labai pamažu įtraukia į savo pasakojimą. Režisierius užuot pasirinkęs aštrias ir sadistines scenas, kuria minkštą šiek tiek „Džeinę Eir“ primenančią istoriją.

Tiesą sakant, geras scenarijus, turime į lietuvių kalbą išsivertą ir šią apysaką – bibliotekose dar galite ją aptikti. Geras ir ilgas filmas tikriausiai žada patikti jau patiems ištikimiausiems kino gurmanams, kurie vertina išlaikytą ir kažkada buvusį inovatyvųjį kiną. Ingmar Bergman yra vienas iš tų režisierių, kuris prisidėjo prie kino evoliucijos ir net jau „Fani ir Aleksandras“ rėkte rėkia kaip atsvara amerikietiškam holivudiniam kinui.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 100/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela