Filmas: "Merė Šeli" / "Mary Shelley"

Sveiki, skaitytojai,

Mėgstate biografines dramas apie garsius klasikinius autorius ir jų gyvenimus? Šįkart apie biografinę dramą "Merė Šeli" (angl. Mary Shelley). Manau, tokie žiūrovai nepraleis progos pasižiūrėti ekranizacijos apie anglų rašytoją Mary Shelley (1797-1851), kuri pasauliui padovanojo kultinį gotikinį siaubo romaną „Frankenšteinas, arba šiuolaikinis Prometėjas“ (1823), kuris lygiai taip pat vertinamas, kaip ir „Drakula“ bei kiti siaubo XIX amžiaus garsiausi kūriniai. Taip jau nutiko, kad Mary gimė knygas skaitančioje šeimoje, jos motina mirė vos tik jai gimus, todėl jausdama nuolatinį kaltės jausmą, smalsi šešiolikmetė nuolat panirusi į išgalvotų istorijų knygas ir pati slapta neslepia literatūrinių bandymų, tačiau viską, ką ji parašo, iš tikrųjų tėra tik kitų kūrinių atgarsiai.

 

Mary Shelly gyvenimas, galima sakyti, buvo tipinis tos epochos kuriančiosios moters gyvenimas. Ji negalėjo išleisti knygos savo vardu, nes moteris rašanti siaubo istorijos nebuvo laikoma rimta, todėl jos debiutinis romanas išėjo be autoriaus vardo ir pavardės, o knygos įvadą parašė jos vyras poetas P. Shelly. Filme vaizduojamas garsiosios rašytojos pabėgimas iš namų su vedusiu vyru, jos kūdikio praradimas ir neracionalus bei nuo romantizmo poezijos kvanktelėjęs vyrelis. Galiausiai po sunkių praradimo metų Mary pamažu tampa moterimi ir kūdikio praradimo skausmą bando numalšinti garsiausio tos epochos poetų Bairono draugijoje. Baironas – vienas garsiausių ne tik poetų, bet ir lėbautojų bei mergininkų, o apie jo seksualinius žygdarbius su moterimis ir vyrais per Europą sklido legendos.

 

Skirtingai nei rašytojos vyras, Mary domisi mokslo pasauliu, Bairono lėbautojų ratelyje ji susipažįsta su daktaru, kuris atveria duris į elektra „šokdinamas“ varles bei vizionierišką mirusiojo žmogaus prikėlimą idėja. Vėliau, paskelbus Baironui kvailą literatūrinį konkursą, Mary ryžtasi po daug nesėkmingų bandymų pradėti istoriją apie monstrą Frankenšteiną, sudėdama, kaip filme interpretuojama, visą savo jauno gyvenimo skausmą: užguitą socialinį moters statusą, prarasto kūdikio skausmą, girtuoklio skurstančio vyro nesąmones.

 

Iš tikrųjų filmas vykdo labiau edukacinę funkciją t. y. supažindina mus su šios rašytojos gyvenimo štrichais, tačiau žiūrint filmą, į puikiai žinomos Elle Fanning vaidybą, manding, filmas kažkuo ėmė ir nepatiko. Taip, jis kostiuminis, epochinis, tačiau jame man vėrėsi tokia netiesa, pavyzdžiai, Mary ir namų šeimininkės barnis toks netikras, toks negyvas ir beveik išreikštas verlibrine romantizmo poezija. Nuo kada vidurinės klasės žmonės bardavosi eilėmis? Neapleido jausmas, kad scenarijus labiau tiktų ne kino filmui, o kokiam nors teatro spektakliui su pretenzija į miuziklo žanrą. Mizanscenos kai kurios neįtikino, reakcijos pavėluotos, kai kurių antraplanių vyrų vaidyba dirbtinė, teatralizuota, neintuityvi. Filmą kaip kino meno kūrinį nelabai vertinu, tačiau bendrame XIX amžiaus rašytojų pažinties kontekste galima įsprausti tam tikras žinių paliktas spragas ir po to kokiame protmūšyje pasirodyti netikėtai apsišvietusiam.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Virtualus priekabiavimas" / "Cyberbully"

Sveiki, skaitytojai,

Britų filmas „Virtualus priekabiavimas“ (angl. Cyberbully) (2015) – tai TV filmas, vos daugiau nei vienos valandos trukmės mums pasakoja apie virtualų priekabiavimą ir jo padarinius. Nors filmas šiek tiek dvelkia trilerio aromatu, bet akivaizdu, kad filmo kūrėjams labiau rūpėjo didaktinė filmo pusė. Itin mažo biudžeto filmas, nufilmuotas praktiškai viename kambario paviljone, tačiau netgi maža izoliuota erdvė netrukdo kartais sukurti itin gerą filmą.

„Virtualus priekabiavimas“ vaizduoja tipinę britų paauglę, kuri, kaip ir daugelis, yra priklausoma nuo šiuolaikinių technologijų, o socialiniai tinklai tampa tarsi alternatyviu gyvenimu. Tiesą sakant, tema gana įsibrovusi į kiną ir gana dažna – virtualus gyvenimas gali labai lengvai sugriauti bet kurio žmogaus gyvenimą ir tai yra ne tik bendravimo priemonė, bet ir grėsmė. Filmas, jeigu bent kelis matėte panašaus tipažo, menkai kuo benustebins. Paskutinįkart berods „Nerve: drąsos žaidimas“ (2016) lyg ir kalbėjo, kaip labai lengvai technologijos sužlugdo žmones ir priveda juos prie bedugnių. Šįkart į paauglės kompiuterį įsilaužia programišius ir ją terorizuoja. Keletas aštresnių ir netikėtų siužetinių vingių, bet iš esmės filmas pasibaigia, kaip ir buvo galima tikėtis, veikėjos apsivalymu. Pamokantis filmas, kuris labiau patiks paauglių rinkai, nei kino gurmanams.

Pagrindinį vaidmenį sukūrė „Sostų žaidimų“ žvaigždė Maisie Williams, todėl beveik net neabejoju, kad pusę žiūrėjusių ar besiruošiančių žiūrėti šį filmą žiūrės vien dėl jos. Filmas nėra prastas, bet nepasakyčiau, kad man jis itin patiko.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Sostų žaidimas" (Sostų karai) / "Game of Thrones" (6 sezonas)

Sveiki,

Taigi... Šeštasis „Sostų žaidimas“ (angl. Game of Thrones) sezonas taip pat buvo apipiltas neseniai praėjusiais Emmy apdovanojimais. Galbūt netrukus serialas įeis į šių apdovanojimų istoriją, o štai man jau abejonių nebekyla, kad serialas jau įėjęs – tokio populiarumo ir žiūrėjimo mastai, kad net sopa galvelę. 

Visgi šeštasis sezonas, kaip ir buvo galima tikėtis, įgavo pagreitį ir jau jaučiama netolima atomazga. kol pasaulis netrukus išvys dar vieną rašytojo šios puikios serijos tomą, serialo kūrėjai jau prabilo ir apie sumažėjusių serijų skaičių bei kitus šio projekto pabaigą reiškiančius ženklus. Trumpi šįkart pasidalysiu paskutiniojo sezono įspūdžiais.

Gal šįkart pradėsiu nuo to, kad pagal internautus šis sezonas buvo pats didingiausias ir labiausiai kvapą gniaužiantis. Ypač paskutinės serijos. Negalėčiau pasakyti, kad man tai buvo pats įdomiausias ir geriausias sezonas. Tam turiu savų priežasčių. Šįkart žiūrėjau serijas su pertrūkiais, o ne visą sezoną iškart. Taip, šiame sezone nestinga didingų vaizdinių, o paskutinės dvi serijos tarsi pažadino mane iš kažin kokio tingulio, nes sezono vidurys mane, tiesą sakant, migdė. Tas miegas atsirado iš to keisto sulėtėjusių įvykių eigos, nes rodos, kad didžioji šio sezono dalis buvo skirta suvesti sąskaitas.

Žinoma, galima ginčytis ir daugelis su manimi tikriausiai nesutiks, tačiau sezono vidurys atrodė kaip vienas ilgas pasiruošimas šuoliui į vandenį. Ilgos duobės ir santykių aiškinimaisi anatomija. Pagaliau po pertraukos grįžo į veiksmo areną mažiausiasis Starkas, kuris ilgą laiką nesirodė penktajame sezone, tačiau iškart sudvejojau, o kur baltieji klajūnai? Laikas bėga, moterys ir pagimdo, ir vaikai paauga, o štai baltųjų klajūnų armija vos kruta ir pasirodo tik eskiziškai, bet juk mus, žiūrovus, jų artėjimas iš Šiaurės labiausiai ir jaudina. 

Nekalbu apie siužetišką nesąmonę grąžinti Džoną Snau! Galite vėl pykti, galite pritarti – man vienodai, tačiau tai priminė man „Vampyrų dienoraščius“, kada aktorius paleisdavo trumpoms atostogoms, tai juos nudaigodavo, o po to vėl kažkaip nesąmoningai prikeldavo. Nors tai tebuvo viso labo vienintelis dalykas per visą „Sostų žaidimą“, bet ir jis man pasirodė šiek tiek apgailėtinas, lyg pataikautų aktoriumi Kitu Haringtonu žiūrovams. Tiek to, šunys matė, tačiau labiausiai esu nusivylęs Drakonų motina – praktiškai, mano akimis, nieko per visą sezoną nepadarė – išskrido drakonu penktame sezone, o šeštojo sezono pabaigoje parskrido... Ir tokių vilkinančių pavyzdžių galima rasti ne vieną, tarsi rašytojas ir serialo kūrėjai specialiai (o taip ir yra) vilkintų jau realiai numatomų įvykių baigtį.

Žinoma, paskutinės serijos siužetų staigumu smarkiai ištempia žiūrovą iš nuobodulio vilkduobės – vienas po kito krintantys „rimti“ personažai, galiausiai sulauktas ilgas atpildas ilgus sezonus dominuojantiems sadistams, įskaitant ir Sansos Stark vyrą bei Pietuose įsiviešpatavusiai religinei sektai. Apskritai labiausiai man gaila tik vieno personažo – karalienės Mardžerės, kuri, regis, dar galėjo būti ir labai laisvai konkuruoti su didžiausiais intrigantais, tačiau buvo nuspręsta pasielgti kiek kitaip. Paskutinės serijos išties labai spartina įvykius ir pamažu serialo siužetinės linijos pradeda eiti į vieną tikslą, tik labai bijau, kad septintas sezonas gali vėl pradėti tempti gumą, juk šiaip ar taip mes visi trokštame tik vieno – kovų, sekso ir kraujo. Beje, viena didingiausių batalinių kovų (ir įdomiausių!) apskritai kine buvo devintojoje serijoje, kai Džonas Snau puolė Žiemakryčio okupantą – tokio susidorojimo dar seniai neteko matyti. 

Šiaip ar taip, nepaisant gumos tempimo, man šis serialas vis dar labai patinka, todėl lauksiu, kaip ir daugelis žiūrovų, septintojo sezono.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Sostų karai" (Sostų žaidimas) / "Game of Thrones" (2 ir 3 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Šiaip paprastai taip nedarau, turėjau šį įrašą padaryti iškart pažiūrėjęs antrąjį „Sostų karų“ (angl. Game of Thrones) sezoną, tačiau taip įsitraukiau į šį serialą, kad neužfiksavau, kaip greitai jau ėmiau krimsti trečiąjį sezoną ir jau viskas tapo nebesustabdoma, tad šį įrašą darau dviejų sezono bendrą, jame atskleidžiamos tam tikros turinio detalės.

Vis prisimenu, koks buvo neigiamas įspūdis, kai prieš kelerius metus pradėjau žiūrėti šį serialą ir tą nepamatuotą atmetimo reakciją. Dabar suprantu, kodėl ji tokia buvo. Iš esmės istorijos ir linijos labai išskaidytos, veikėjai skirtingose geografinėse zonose bando kaip nors daryti įtaką kitiems, tačiau pačių fiziniai kūnai retai susikerta. Labiausiai „atplyšusi“ Drakonų motinos linija, kuri sudėtingai, bet užtikrintai artėja prie septynių karalysčių, taigi, kartais atrodo, kad tai septynios siužetinės linijos, kurios vieną kitą tuoj praris. Tačiau suteikęs antrąjį šansą, tapau kantrus, netgi sakyčiau, labai susidomėjęs tomis padrikomis istorijomis, kurios sukuria nuostabiai geografiškai išgaubtą „Sostų karų“ pasaulį, todėl kirba tik viena: tai išties vienas didingiausių ir ambicingiausių serialų per žmonijos istoriją.

Iš esmės tiek antras, tiek trečias sezonas susižiūrėjo be pertrūkio, todėl negaliu pasakyti, kuris sezonas stipresnis, tačiau kad trečiojo sezono finalas mane nustebino, tai tikrai. Įspūdis toks, kad karalių itin daug, tačiau jie krenta kaip musės, „išdygsta“ nauji ir net gaila, kaip šitaip istorijos, kurios buvo kuriamos po tris metus, nugaišta viduryje serialo. Įdomiausia tai, kad, rodos, tuoj kažkas pasieks tikslą, tačiau įvyksta kažkas netikėto panosėje ir tuoj kas nors nužudomas, įkalinamas ar nukankinamas. Pozityviai iriasi į priekį Drakonų motina, kuri pakeliui išlaisvina vergus, jos nesuteptųjų kariauna išties įspūdinga ir primena negailestingai „ugdytus“ vergus iš tokių filmų kaip „300“ ar „Nemirtingieji“. Išties Drakonų motina yra viena favoričių ir kartu tikriausiai nuobodžiausių, nes ir taip aišku, kad jai pavyks galiausiai persikelti per Siaurąją jūrą ir pasiekti savo, o gal nepavyks? Kas žino.

Štai karalių ir lordų intrigoms Pietuose nėra ribų. Ypač kartais baugina geležiniame soste sėdintis jaunasis sadistas, kuris, niekaip nesupranta savo karališkojo bukumo, mamytės sūnelis. Ne ką geresnė ir jos mamytė, tačiau anksčiau ar vėliau, net neabejoju, kad jiems lemta nusiristi nuo sosto. Netgi galvojau, kad tai nutiks greičiau, tačiau klydau. Ir apskritai kažkaip serialo siužetai „einasi“ įdomia linkme, mat, gerieji veikėjai, turiu galvoje, atsidavusių šiauriečių Starkų giminę, - krenta kaip musės nuo klastingųjų, o piktieji (ne visi) Lanisteriai kažkaip klesti, na, išskyrus Džeimiui, kuriam nukirto ranką. O jau jo užmegztas romanas su riteriškai atrodančia Briana buvo pernelyg nuspėjamas žingsnis, nors ir malonus.

 Pasakykit, ko nesuerzino šitas karaliūkštis? 

 Gražuolės aktorės gal kadre ne visada gražios, bet šventėse...

 Nuo antrojo sezono pasirodė ir nauja Džono Sniego mergužėlė laukinė.

 Yr problemų?

 Drakonų motina.

 Kadras iš 3 sezono finalo. Robas Starkas su žmona.

 Kastravimo ir kankinimo momentai. 

 "Sostų karų" žemėlapis.

 Žynė Melisandra.

 Viršeliai.

 Briana. Vis galvojau, į ką man ji panaši, kol toptelėjo, kad į Žaną d'Ark, tačiau tik dar vėliau nušvito, kad ji turi panašumų su Tilda Swinton.

 Arija.

 Dar vienas susitikimas.

Kas dar stebino? Naujų veikėjų ir vietovių atsiradimai. O jau frazė „naktis baugi ir kupina pavojų“ tapo kaip koks prakeiksmas, kuris taip dažnai tariamas lūpose praranda skonį, tačiau raudonplaukė žynė, kuri labai gerai kone „telenoveliškai“ manipuliuoja vyrais, grotose gimdo baisius monstrus, išties įdomi. Stebina, kad itin nemažai laiko skiriama ir jaunajai Arijai, kuri visa prarūgusi purvuose keliauja į Žiemakrytį ir, regis, ši istorija visai įdomiai žiūrisi, kaip ir ta puikiai bauginančiai kompiuterine grafika sukurta numirėlių armija, slenkanti link sienos iš giliausios šiaurės... Ir apskritai, ko aš čia aušinu savo klaviatūrą, nes serialas tikrai kaip šachmatų partija: geras ir kokybiškas, kurį nekantrauju sužiūrėti iki paskutinės minutės, todėl filmams, jaučiu, nelabai ir beliks laiko.

Po trečiojo sezono finalo, kai Starkų ir vilkų dar labiau sumažėjo, netgi pasidarė strategiškai įdomu, kas atsvers Šiaurės, kai praktiškai „geriečių“ nebeliko. Taip pat įdomu, kas kankina paslaptingai pagrobęs ir iškastravęs Starkų „globotinį“? Apskritai didžiausia intriga bus tikriausiai tie laukiniai numirėliai, ateinantys į gyvenamuosius rajonus, todėl visai tikiu, kad bent jau šeštajame sezone tikrai sulauksiu lemtingų šių istorijų susidūrimo. Na, bet kol kas kimbu į ketvirtą sezoną.

Antrojo sezono anonsas:

Trečiojo sezono anonsas: 

Interviu su aktoriais, pristatant 3 sezoną:

Jūsų Maištinga Siela