Sveiki,
Taigi... Šeštasis „Sostų žaidimas“ (angl. Game of Thrones) sezonas taip pat buvo
apipiltas neseniai praėjusiais Emmy
apdovanojimais. Galbūt netrukus serialas įeis į šių apdovanojimų istoriją, o
štai man jau abejonių nebekyla, kad serialas jau įėjęs – tokio populiarumo ir
žiūrėjimo mastai, kad net sopa galvelę.
Visgi šeštasis sezonas,
kaip ir buvo galima tikėtis, įgavo pagreitį ir jau jaučiama netolima atomazga.
kol pasaulis netrukus išvys dar vieną rašytojo šios puikios serijos tomą,
serialo kūrėjai jau prabilo ir apie sumažėjusių serijų skaičių bei kitus šio
projekto pabaigą reiškiančius ženklus. Trumpi šįkart pasidalysiu paskutiniojo
sezono įspūdžiais.
Gal šįkart pradėsiu nuo
to, kad pagal internautus šis sezonas buvo pats didingiausias ir labiausiai
kvapą gniaužiantis. Ypač paskutinės serijos. Negalėčiau pasakyti, kad man tai
buvo pats įdomiausias ir geriausias sezonas. Tam turiu savų priežasčių. Šįkart
žiūrėjau serijas su pertrūkiais, o ne visą sezoną iškart. Taip, šiame sezone
nestinga didingų vaizdinių, o paskutinės dvi serijos tarsi pažadino mane iš
kažin kokio tingulio, nes sezono vidurys mane, tiesą sakant, migdė. Tas miegas
atsirado iš to keisto sulėtėjusių įvykių eigos, nes rodos, kad didžioji šio
sezono dalis buvo skirta suvesti sąskaitas.
Žinoma, galima ginčytis
ir daugelis su manimi tikriausiai nesutiks, tačiau sezono vidurys atrodė kaip
vienas ilgas pasiruošimas šuoliui į vandenį. Ilgos duobės ir santykių
aiškinimaisi anatomija. Pagaliau po pertraukos grįžo į veiksmo areną mažiausiasis
Starkas, kuris ilgą laiką nesirodė penktajame sezone, tačiau iškart sudvejojau,
o kur baltieji klajūnai? Laikas bėga, moterys ir pagimdo, ir vaikai paauga, o štai
baltųjų klajūnų armija vos kruta ir pasirodo tik eskiziškai, bet juk mus,
žiūrovus, jų artėjimas iš Šiaurės labiausiai ir jaudina.
Nekalbu apie siužetišką
nesąmonę grąžinti Džoną Snau! Galite vėl pykti, galite pritarti – man vienodai,
tačiau tai priminė man „Vampyrų dienoraščius“, kada aktorius paleisdavo trumpoms
atostogoms, tai juos nudaigodavo, o po to vėl kažkaip nesąmoningai prikeldavo.
Nors tai tebuvo viso labo vienintelis dalykas per visą „Sostų žaidimą“, bet ir
jis man pasirodė šiek tiek apgailėtinas, lyg pataikautų aktoriumi Kitu
Haringtonu žiūrovams. Tiek to, šunys matė, tačiau labiausiai esu nusivylęs
Drakonų motina – praktiškai, mano akimis, nieko per visą sezoną nepadarė –
išskrido drakonu penktame sezone, o šeštojo sezono pabaigoje parskrido... Ir
tokių vilkinančių pavyzdžių galima rasti ne vieną, tarsi rašytojas ir serialo
kūrėjai specialiai (o taip ir yra) vilkintų jau realiai numatomų įvykių baigtį.
Žinoma, paskutinės
serijos siužetų staigumu smarkiai ištempia žiūrovą iš nuobodulio vilkduobės –
vienas po kito krintantys „rimti“ personažai, galiausiai sulauktas ilgas
atpildas ilgus sezonus dominuojantiems sadistams, įskaitant ir Sansos Stark
vyrą bei Pietuose įsiviešpatavusiai religinei sektai. Apskritai labiausiai man
gaila tik vieno personažo – karalienės Mardžerės, kuri, regis, dar galėjo būti
ir labai laisvai konkuruoti su didžiausiais intrigantais, tačiau buvo nuspręsta
pasielgti kiek kitaip. Paskutinės serijos išties labai spartina įvykius ir
pamažu serialo siužetinės linijos pradeda eiti į vieną tikslą, tik labai bijau,
kad septintas sezonas gali vėl pradėti tempti gumą, juk šiaip ar taip mes visi
trokštame tik vieno – kovų, sekso ir kraujo. Beje, viena didingiausių batalinių
kovų (ir įdomiausių!) apskritai kine buvo devintojoje serijoje, kai Džonas Snau
puolė Žiemakryčio okupantą – tokio susidorojimo dar seniai neteko matyti.
Šiaip ar taip, nepaisant
gumos tempimo, man šis serialas vis dar labai patinka, todėl lauksiu, kaip ir
daugelis žiūrovų, septintojo sezono.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą