Knyga: Kristina Gudonytė "Ida iš šešėlių sodo"

Kristina Gudonytė. „Ida iš šešėlių sodo“. – Vilnius: Tyto alba, 2012.

Sveiki, mieli skaitytojai,

Taip jau nutiko, kad šiuo metu analizuoju paauglių literatūrą ir viena pirmųjų skaitytų knygų yra Kristinos Gudonytės romanas paaugliams apie „meilę ir amžinybę“ Ida iš šešėlių sodo. Tai jau nebe pirmas autorės kūrinys paaugliams, neseniai pasirodė ir dar vienas romanas pavadinimu Jie grįžtą per pilnatį, nemažai dėmesio buvo sulaukęs kūrinys Blogos mergaitės dienoraštis.

Ida iš šešėlių sodo atitinka paauglių literatūros nišą, o knyga šiemet į traukta į skaitytinų mokyklose knygų sąrašą, todėl beregint tampa šiuolaikine klasika. Jeigu dar prieš dvidešimt metų per literatūros pamokas mokiniai skaitė Šatrijos Raganos niūrią ir gana aiškias socialines vertybes absorbuojančią Irkos tragediją, tai šiandien Ida iš šešėlių sodo pasiūlo visai kitokią istoriją – pramoginę paauglių istoriją su mistiniais elementais.

Nereikia iš knygos tikėtis Hario Poterio, tačiau nereikia manyti, kad vaikų literatūra išliks tokia stoiškai narsi ir pasakojanti iš suaugusiųjų pozicijos apie žudomus gyvūnus, motinas, kurios palieka savo vaikus ir t. t.. Šis Kristinos Gudonytės romanas parašytas gana aiškia populiariosios literatūros rašymo maniera: paauglė Sofija – klasės pirmūnė, užsiciklinusi įtikti mamytei, tobulai ruošti pamokas, patikti klasės draugams. Iš esmės kodėl gi ne? Knyga atliepia iš dalies šiuolaikinių lietuvių paauglių realybę – čipsų ir išmaniųjų kartos atstovai gyvena savo kasdieninėmis problemomis, apkalba klasiokus, išgyvena dėl prastesnio pažymio ir ko gi daugiau norėti iš pačios istorijos? Paaugliai, regis, ir turėtų skaityti apie savo bendraamžių gyvenimą, tik knygai įpusėjus visgi atsiveria kiek kitokia pozicija: pasiturinčių tėvų dukrelė, akivaizdžiai šiek tiek išlepinta, bet turinti gana aiškias tvarkos ir atsakomybės nuostatas, elgiasi toli gražu ne kaip tipinė Lietuvos paauglė: svarsto rimtus klausimus, savanoriauja dėdei Aleksandrui dėl Idos, vaikšto po Vilniaus senamiestį, plepa su drauge, o reikalui prireikus atsakingai laksto į ligoninę ir perka ligoniams gėles, kaip, dievaži, kokiame filme mergaitės, kurios per anksti subręsta, mėgdžiodamas tobulas mamytes. Tačiau tai tikriausiai nėra blogai, kadangi kur kas nuobodžiau būtų skaityti apie tipinę realų paauglių kasdienybę – patyčios, stresas, emigravę tėvai ir kitos problemos, kurios paauglių literatūroje taip esama, tik ne šioje knygoje.

 Kristina Gudonytė.

Visgi tai pramoginis kūrinys, todėl nereikia pamiršti, kad banalokos socialinės į mokslus pasinėrusios mergaitės problemos atskleidžiamos paviršutiniškai, lyg iš pigokų knygų, tačiau knygos vertės vertikalę sudaro visai kitas komponentas – filosofinė-mistinė istorijos linija. Būtent mistinis elementas verčia skaitytoją klausti: kas bus toliau? Verčiama lapas po lapo ieškant kuo daugiau mistinių užuominų apie Idos vagystes ir nusikaltimus, tačiau kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad autorė tausoja istorijos veržlumą, lyg sąmoningai bandytų išlaikyti realios Sofijos pasaulį ir nepasinerti į maginės literatūros gelmes. 

Sofijos sapnas ir apsilankymas Bambikio šalyje – onirinėje erdvėje egzistuojanti viduramžius primenanti paslaptinga karalystė, kurioje mergaitė Ida yra princesė, o Sofija – negimusioji, regis, tampa esmingu viso romano įvykių tašku. Regis, iš šių žaismingų dviejų realybių autorė veda dar vieną liniją – Rytų filosofija grįsta amžinybės ir sielų kelionių idėja, kuri šiame romane turi didžiausią išliekamąją galią. Reinkarnacijos dėsnis paauglių literatūroje tinka, o šioji Idos meilės istorija, atėjusi iš amžinybės, verčia kiek kitaip pažvelgti į meilę, nusikaltimus ir atsidavimą nei per dramatiškoji Šekspyro pjesės Romeo ir Džiuljetos istoriją. 

Kristina Gudonytė sąmoningai vartoja lengvą paauglių žargoną, kuris turėtų paauglį skaitytoją dar labiau „priartinti“ prie pačios knygos. Sava kalba formuoja artimesnį, glaudesnį ryšį su literatūra, nes ji atliepia bent dalį paauglių realų gyvenimą. Akivaizdu, kad ne vien kalba, bet ir tam tikras suaugusiųjų santykių „matymas“, kad ir Aleksandro bei Viktorijos, pavaizduotas taip pat naivokai, tarsi jau kažkur būtų matyta paaugliams skirtame abejotinos vertės seriale, tačiau argi ne žaismės mūsų šiuolaikinei paauglių literatūrai ir reikia? 

Ida iš šešėlių sodo be jokios abejonės turėtų sudominti jaunesnį skaitytoją, kadangi knyga paremta ne vien populiariosios literatūros pasaulėžiūra ir menkavertėmis kasdieniškomis brendimo problemomis, – nors kas paneigs, kad ir jos nesvarbios, – tačiau išplečia vaizduotę menine galia prabilti apie amžinąją meilę, nutolstant nuo pasaulietinio matmens, o tai tikriausiai ir būtų viena didžiausių šios knygos verčių – noras atsigręžti į esmines dvasines vertybes. 

Jūsų Maištinga Siela