J.
M. Coetzee. „Nešlovė“. – Vilnius: Sofoklis, 2015.
Sveiki, skaitytojai,
Po sukrečiančio J. M.
Coetzee romano Barbarų belaukiant
suskubau perskaityti dar vieną jo romaną Nešlovė (angl. Disgrace), kurią pataisytą perleido leidykla Sofoklis knygų serijoje Kultinės
knygos. Ši knyga autoriui atnešė antrąją prestižinę literatūrinę Bookerio premiją 2003 m. Pirmąkart
lietuviškai pasirodė 2001 metais ir ją išvertė patyrusi ir pripažinta vertėja
Rasa Drazdauskienė.
Lyginant su ankstesnėmis
skaitytomis autoriaus knygomis, šioji tikriausiai yra labiausiai kitokia. Žinoma,
neišvengsime Pietų Afrikos dvelksmo, tačiau šis valstybinis kontekstas toks
nežymus, kad, rodos, istorija galėtų vykti bet kurioje vakarietiškos kultūros
šalyje, įskaitant ir Lietuvą. Knyga nevienareikšmiškai sudėtinga savo painiomis
santykių struktūromis. Penkiasdešimt dviejų metų universiteto dėstytojas
Deividas Luris – nepasotinamas mergišius, kuris suvilioja jauną studentę Melani
ir galiausiai apie šį romaną sužino merginos tėvai, o vėliau ir visas
universitetas. Vyrukas užsitraukia nešlovę ir jam tenka „pasiimti“ atostogų,
todėl palikęs Keiptauną, PAR sostinę, jis važiuoja pas savo dukrą į provinciją,
kuri taip pat netrukus užsitraukia nešlovę, tačiau kiek kitokią... Iš esmės tai
atrodo pernelyg paprasta istorija, kurią galėtų parašyti bet kuris vidutinių
gabumų rašytojas, tačiau pernelyg akivaizdu, kad J. M. Coetzee yra genijus
paprastuose dalykuose ir jo istorijos sudrebina egzistencinius skaitytojų
pamatus.
Nešlovė
kūrinys
vaizduoja nešlovės kainą. Pagrindinis veikėjas profesorius Luris gana
eklektiškas žmogus. Jo literatūrinis išsilavinimas persikelia į jo kasdieniškąją
dramą, todėl jo pasiteisinimai ir keblios situacijos matymas išties kaip
literatūros kūrinio analizė. Regis, savo nešlovės nuodėmę jis bando pateisinti
subtiliais literatūriniais niuansais, netgi teisinasi savo vyriškąja
prigimtimi, tačiau aplinkiniams jo santykiai su jauna studente atrodo
nelyginant pedofilijos aktas. Negana to, jis trokšta parašyti operą apie
rašytoją Byroną ir tai nėra vienintelis J. M. Coetzee gretinimasis su kitais
tekstais ir autoriais, pvz., Barbarų
belaukiant buvo aiškiai susieta su Kontantino Kavafio eilėraščiu. Tai ganėtinai
įdomi romano struktūros dalis, tačiau toli gražu ne novatoriška. Profesorius gretina
Byrono „donžuaniškumą“ su savo prityrusio meilužio vidine ugnimi ir kartais
atrodo, kad visa Lurio nešlovės bausmė yra ne visuomenės pasmerkimas, kiek negalėjimas
susitaikyti, kad jo kaip energingo ir jauno meilužio dienos sulaukė
saulėlydžio. „Bet juk visi seniai, į
kurių gretas jis netrukus įsilies, valkatos ir perėjūnai dėmėtais lietpalčiais,
suskilusiais dirbtiniais dantimis ir plaukuotomis ausų angomis, kitados buvo
lieknų galūnių, tyraakiai Dievo vaikai. Ar galima juos kaltinti, kad iš
paskutiniųjų laikosi įsitvėrę savo vietos saldžioje juslių puotoje?“ (p. 32).
J. M. Coetzee meistriškai atskleidžia senstančio vyro seksualinį pasaulį, jo
požiūri į moteris ir savo dukterį.
Profesorius, savo nešlovę
analizuojantis ir suvokiantis kaip kūrinį, visiškai kitaip priima savo dukters
nešlovę. Išprievartauta vietinių vaikinų, ji su savo nešlove yra linkusi
susitaikyti taip, tarsi jos nė nebūtų, tačiau profesorius kur kas labiau
kamuojasi dėl dukros, nei dėl savęs. Autorius gana efektingai pavaizdavo
idilišką savo vyriškos nešlovės liniją ir visai kitokią tėvo poziciją. Akivaizdu,
kad profesoriui dukters nešlovė nebėra gyvenimiškosios patirties „praturtinimas“,
jame pabunda tėvo gynybinis instinktas, tačiau lesbietė dukra toli gražu
nepasiduoda tėvui ir turi savo gyvenimo receptą, kaip iškentėti nešlovę.
Puikūs J. M. Coetzee romanai mano bibliotekoje.
Apskritai kalbant, romano
prasmių sąranga suręsta iš paradoksalių moralinių principų. Profesorius atsiprašinėja
ir išlieja savo širdį „nuskriaustos“ mergaitės tėvams ir tikisi, kad tėvai
supras jo seno vilko pagundas ir pelnys atleidimą, tačiau tuo pačiu jis nesugeba
atleisti savo dukros skriaudikams. Atleidimas tampa viena esmingiausių šio
romano moralinių ašių. Luris turi savo moralinę sąžiningumo ir atleidimo
sistemą, tačiau tam tikrose paradoksaliose situacijose ši sistema netinka, ji
subliūkšta dėl skirtingų veikėjo identiteto vaidmenų – jis ir vyras, kitaip
sakant, dar gyvybingas patinas, kurio laukia viso pasaulio moterys, tačiau jis
ir tėvas, kuris turi ginti savo palikuonis. Lurio moralinis stuburas
nelankstus, kadangi skirtingose identiteto sferose jis reaguoja ir elgiasi
skirtingai, nors iš pažiūros ir siekia teisingumo, skaidrumo ir sąžiningumo.
Kitas svarbus moralinės
ašies elementas yra atgailavimas, kitaip sakant, nuodėmės atpirkimas. Profesorius,
iškviestas komisijos, nė nesistengia sušvelninti situacijos ir nė neskaitęs
protokolų sutinka su visais kaltinimais. Kartais atrodo, kad veikėjas kvailai
užsispyręs ir save sadistiškai baudžia, bandydamas atpirkti nuodėmes, tačiau
galiausiai paaiškėja, kad tai susiję ne su jo tyru kvailumu, o su vertybių
sistema. „Prieš šį pasaulietišką
tribunolą prisipažinau kaltę: pasaulietinę kaltę. To turėtų pakakti. Atgaila
čia niekuo dėta. Atgaila priklauso kitam pasauliui, kitai diskurso erdvei“ (p.
70). Ši atgailos pozicija absoliučiai Byroniškai romantinė, todėl Luris
gelbėjasi ir guodžiasi jėgų semdamasis iš literatūrinių idealų.
Atrodytų, kad Nešlovė analizuoja socialinių ryšių
normatyvą, o tragedija ir situacijų absurdiškumas kyla peržengus šias
kultūrines ribas, todėl atrodytų, kad veikėjas balansuoja periferinėmis
galima-negalima ribomis. Socialinis probleminis klodas galiausiai atveria
ištisą žmogaus prigimties panoramą. Neatsitiktinai Luris imasi slaugyti šunis,
padeda Bevei užmigdyti paliegusius ir sergančius gyvūnus. Profesorius per
gyvūnų „užuodžiamas mintis“ priartėja prie savo paties prigimties paslapčių,
kurios buvo ilgą laiką slepiamos po literatūrologo patoso, po kultūrinio
aplipinto molio. Būtent gyvybės stebuklas ir mirties grožis pamažu tampa
veikėjui vis artimiau suvokiamas ir priimamas, o visas pasaulis, civilizacija
tėra tik kultūrinis susitarimo konstruktas, todėl atgailauti už dirbtinus
dalykus, kažin, ar verta, nors jam ir sudėtinga atskirti tai, kas fundamentalu
iš prigimties ir tai, kas yra kultūrinis aktas. „Jie ne prievartavo, jie poravosi. Jų veiklą lėmė ne malonumo principas,
bet sėklidės, sėklos pripampę maišeliai, skausmingai trokštantys tobulėti. Ir štai,
žiūrėkit – vaikas! Jis jau vadina jį vaiku, nors kol kas tai tik kirminėlis jo
dukters įsčiose. Kokį vaiką gali pradėti tokia sėkla, įstumta į moterį ne iš
meilės, bet iš neapykantos, chaotiškai sumišusi, skirta jai suteršti,
paženklinti, tarsi šuns šlapimą?“ (p. 228).
Galbūt Nešlovė egzistenciniu lygmeniu
nesudrebino kaip romanas Barbarų
belaukiant, tačiau į šį romaną toli gražu nereiktų žiūrėti paviršutiniškai,
nes jame atveriama tokia beribė praraja tarp mus formuojančios kultūros
nustatytų normų ir žmogiškosios prigimties, kad net verčia rimtai pagalvoti,
kas mus labiau veikia – prigimties jėga ar moraliniai principai ir dėl ko verta
iš tikrųjų atgailauti. Deividas Luris visiškai be ironijos žiniasklaidai sakė,
kad ši patirtis su jauna studente jį praturtino, galiausiai romano pabaigoje,
tai pasitvirtina. Jis išties daug sužino apie gyvenimą. Be jokios abejonės Nešlovė yra puikus kūrinys, kad net
susidomėjau 2008 metais pasirodžiusia ekranizacija, kurioje pagrindinį vaidmenį
atliko aktorius John Malkovich.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą