J. M. Coetzee "Maiklo K gyvenimas ir laikai" / "The Life and Times of Michael K"

Sveiki,

Siūlau susipažinti su knygomis iš knygos „1001 knyga, kurią privalai perskaityti per savo gyvenimą“. Didžiulį leidinį išleido „Naujoji Rosma“ 2007 metais. Jau praėjo dešimt metų, tačiau šis puikus knygų gidas vis dar tarnauja kaip puiki literatūros enciklopedija. Niekada nesižavėjau tokiais leidiniais, tačiau šis man išties patiko. Dalijuosi keletą įdomesnių puslapių iš šios su savo skaitytojais.

P. S. Paspauskite ant paveikslėlio ir jis išdidės.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: J. M. Coetzee "Nešlovė"

J. M. Coetzee. „Nešlovė“. – Vilnius: Sofoklis, 2015.

Sveiki, skaitytojai, 

Po sukrečiančio J. M. Coetzee romano Barbarų belaukiant suskubau perskaityti dar vieną jo romaną Nešlovė (angl. Disgrace), kurią pataisytą perleido leidykla Sofoklis knygų serijoje Kultinės knygos. Ši knyga autoriui atnešė antrąją prestižinę literatūrinę Bookerio premiją 2003 m. Pirmąkart lietuviškai pasirodė 2001 metais ir ją išvertė patyrusi ir pripažinta vertėja Rasa Drazdauskienė. 

Lyginant su ankstesnėmis skaitytomis autoriaus knygomis, šioji tikriausiai yra labiausiai kitokia. Žinoma, neišvengsime Pietų Afrikos dvelksmo, tačiau šis valstybinis kontekstas toks nežymus, kad, rodos, istorija galėtų vykti bet kurioje vakarietiškos kultūros šalyje, įskaitant ir Lietuvą. Knyga nevienareikšmiškai sudėtinga savo painiomis santykių struktūromis. Penkiasdešimt dviejų metų universiteto dėstytojas Deividas Luris – nepasotinamas mergišius, kuris suvilioja jauną studentę Melani ir galiausiai apie šį romaną sužino merginos tėvai, o vėliau ir visas universitetas. Vyrukas užsitraukia nešlovę ir jam tenka „pasiimti“ atostogų, todėl palikęs Keiptauną, PAR sostinę, jis važiuoja pas savo dukrą į provinciją, kuri taip pat netrukus užsitraukia nešlovę, tačiau kiek kitokią... Iš esmės tai atrodo pernelyg paprasta istorija, kurią galėtų parašyti bet kuris vidutinių gabumų rašytojas, tačiau pernelyg akivaizdu, kad J. M. Coetzee yra genijus paprastuose dalykuose ir jo istorijos sudrebina egzistencinius skaitytojų pamatus.

Nešlovė kūrinys vaizduoja nešlovės kainą. Pagrindinis veikėjas profesorius Luris gana eklektiškas žmogus. Jo literatūrinis išsilavinimas persikelia į jo kasdieniškąją dramą, todėl jo pasiteisinimai ir keblios situacijos matymas išties kaip literatūros kūrinio analizė. Regis, savo nešlovės nuodėmę jis bando pateisinti subtiliais literatūriniais niuansais, netgi teisinasi savo vyriškąja prigimtimi, tačiau aplinkiniams jo santykiai su jauna studente atrodo nelyginant pedofilijos aktas. Negana to, jis trokšta parašyti operą apie rašytoją Byroną ir tai nėra vienintelis J. M. Coetzee gretinimasis su kitais tekstais ir autoriais, pvz., Barbarų belaukiant buvo aiškiai susieta su Kontantino Kavafio eilėraščiu. Tai ganėtinai įdomi romano struktūros dalis, tačiau toli gražu ne novatoriška. Profesorius gretina Byrono „donžuaniškumą“ su savo prityrusio meilužio vidine ugnimi ir kartais atrodo, kad visa Lurio nešlovės bausmė yra ne visuomenės pasmerkimas, kiek negalėjimas susitaikyti, kad jo kaip energingo ir jauno meilužio dienos sulaukė saulėlydžio. „Bet juk visi seniai, į kurių gretas jis netrukus įsilies, valkatos ir perėjūnai dėmėtais lietpalčiais, suskilusiais dirbtiniais dantimis ir plaukuotomis ausų angomis, kitados buvo lieknų galūnių, tyraakiai Dievo vaikai. Ar galima juos kaltinti, kad iš paskutiniųjų laikosi įsitvėrę savo vietos saldžioje juslių puotoje?“ (p. 32). J. M. Coetzee meistriškai atskleidžia senstančio vyro seksualinį pasaulį, jo požiūri į moteris ir savo dukterį. 

Profesorius, savo nešlovę analizuojantis ir suvokiantis kaip kūrinį, visiškai kitaip priima savo dukters nešlovę. Išprievartauta vietinių vaikinų, ji su savo nešlove yra linkusi susitaikyti taip, tarsi jos nė nebūtų, tačiau profesorius kur kas labiau kamuojasi dėl dukros, nei dėl savęs. Autorius gana efektingai pavaizdavo idilišką savo vyriškos nešlovės liniją ir visai kitokią tėvo poziciją. Akivaizdu, kad profesoriui dukters nešlovė nebėra gyvenimiškosios patirties „praturtinimas“, jame pabunda tėvo gynybinis instinktas, tačiau lesbietė dukra toli gražu nepasiduoda tėvui ir turi savo gyvenimo receptą, kaip iškentėti nešlovę. 

 Puikūs J. M. Coetzee romanai mano bibliotekoje.

Apskritai kalbant, romano prasmių sąranga suręsta iš paradoksalių moralinių principų. Profesorius atsiprašinėja ir išlieja savo širdį „nuskriaustos“ mergaitės tėvams ir tikisi, kad tėvai supras jo seno vilko pagundas ir pelnys atleidimą, tačiau tuo pačiu jis nesugeba atleisti savo dukros skriaudikams. Atleidimas tampa viena esmingiausių šio romano moralinių ašių. Luris turi savo moralinę sąžiningumo ir atleidimo sistemą, tačiau tam tikrose paradoksaliose situacijose ši sistema netinka, ji subliūkšta dėl skirtingų veikėjo identiteto vaidmenų – jis ir vyras, kitaip sakant, dar gyvybingas patinas, kurio laukia viso pasaulio moterys, tačiau jis ir tėvas, kuris turi ginti savo palikuonis. Lurio moralinis stuburas nelankstus, kadangi skirtingose identiteto sferose jis reaguoja ir elgiasi skirtingai, nors iš pažiūros ir siekia teisingumo, skaidrumo ir sąžiningumo. 

Kitas svarbus moralinės ašies elementas yra atgailavimas, kitaip sakant, nuodėmės atpirkimas. Profesorius, iškviestas komisijos, nė nesistengia sušvelninti situacijos ir nė neskaitęs protokolų sutinka su visais kaltinimais. Kartais atrodo, kad veikėjas kvailai užsispyręs ir save sadistiškai baudžia, bandydamas atpirkti nuodėmes, tačiau galiausiai paaiškėja, kad tai susiję ne su jo tyru kvailumu, o su vertybių sistema. „Prieš šį pasaulietišką tribunolą prisipažinau kaltę: pasaulietinę kaltę. To turėtų pakakti. Atgaila čia niekuo dėta. Atgaila priklauso kitam pasauliui, kitai diskurso erdvei“ (p. 70). Ši atgailos pozicija absoliučiai Byroniškai romantinė, todėl Luris gelbėjasi ir guodžiasi jėgų semdamasis iš literatūrinių idealų. 

Atrodytų, kad Nešlovė analizuoja socialinių ryšių normatyvą, o tragedija ir situacijų absurdiškumas kyla peržengus šias kultūrines ribas, todėl atrodytų, kad veikėjas balansuoja periferinėmis galima-negalima ribomis. Socialinis probleminis klodas galiausiai atveria ištisą žmogaus prigimties panoramą. Neatsitiktinai Luris imasi slaugyti šunis, padeda Bevei užmigdyti paliegusius ir sergančius gyvūnus. Profesorius per gyvūnų „užuodžiamas mintis“ priartėja prie savo paties prigimties paslapčių, kurios buvo ilgą laiką slepiamos po literatūrologo patoso, po kultūrinio aplipinto molio. Būtent gyvybės stebuklas ir mirties grožis pamažu tampa veikėjui vis artimiau suvokiamas ir priimamas, o visas pasaulis, civilizacija tėra tik kultūrinis susitarimo konstruktas, todėl atgailauti už dirbtinus dalykus, kažin, ar verta, nors jam ir sudėtinga atskirti tai, kas fundamentalu iš prigimties ir tai, kas yra kultūrinis aktas. „Jie ne prievartavo, jie poravosi. Jų veiklą lėmė ne malonumo principas, bet sėklidės, sėklos pripampę maišeliai, skausmingai trokštantys tobulėti. Ir štai, žiūrėkit – vaikas! Jis jau vadina jį vaiku, nors kol kas tai tik kirminėlis jo dukters įsčiose. Kokį vaiką gali pradėti tokia sėkla, įstumta į moterį ne iš meilės, bet iš neapykantos, chaotiškai sumišusi, skirta jai suteršti, paženklinti, tarsi šuns šlapimą?“ (p. 228).

Galbūt Nešlovė egzistenciniu lygmeniu nesudrebino kaip romanas Barbarų belaukiant, tačiau į šį romaną toli gražu nereiktų žiūrėti paviršutiniškai, nes jame atveriama tokia beribė praraja tarp mus formuojančios kultūros nustatytų normų ir žmogiškosios prigimties, kad net verčia rimtai pagalvoti, kas mus labiau veikia – prigimties jėga ar moraliniai principai ir dėl ko verta iš tikrųjų atgailauti. Deividas Luris visiškai be ironijos žiniasklaidai sakė, kad ši patirtis su jauna studente jį praturtino, galiausiai romano pabaigoje, tai pasitvirtina. Jis išties daug sužino apie gyvenimą. Be jokios abejonės Nešlovė yra puikus kūrinys, kad net susidomėjau 2008 metais pasirodžiusia ekranizacija, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko aktorius John Malkovich.

Jūsų Maištinga Siela  

Knyga: J. M. Coetzee "Barbarų belaukiant"

J. M. Coetzee. „Barbarų belaukiant“ – Vilnius: Baltos lankos, 2013.

Sveiki, skaitytojai,

Panašu, kad tai tampa realybe ir J. M. Coetzee tampa vienu mano mėgstamiausiu rašytoju, o jo romanas Barbarų belaukiant (angl. Waiting for the Barbarians) kol kas mėgstamiausia knyga. Nors esu perskaitęs tik dvi jo knygas, tačiau šis autorius tampa fenomenaliu rašytoju, kurio knygos savo apimtimi it žurnalas tiktų pritrėkšti skrendančią musę, tačiau jose sugulusi turininga prasmė ir gelmė nustelbia daugelį storiausių talmudų.

Tiesą sakant, jau nuo Maiklo K gyvenimas ir laikai knygos buvo sunku atsiplėšti. Paprastu ir savaime suprantamu rašymo stiliumi (be daugžodžiavimo, metaforų ir kito gramatinio baroko), J. M. Coetzee sugebėjo sudrumsti savo egzistencinėmis istorijomis nusistovėjusius literatūrinius vandenis. 1983 metais autorius už Maiklo K gyvenimas ir laikai pelnė Bookerio premiją, vėliau tą 2003 metais padarė su romanu Nešlovė. Barbarų belaukiant gal ir nepelnė šio apdovanojimo, bet jeigu atgalinė viršelio informacija nemeluoja, ji viena geriausių autoriaus knygų, išleistų 1983 metais. Tikriausiai tik didesni literatūros žinovai tikrai susieja šį kūrinį su analogišku graikų poeto Constantino Kavafis eilėraščius Barbarų belaukiant, parašytu 1904 metais. Būtent šiame C. Kavafio eilėraštyje nusakomos pagrindinės J. M. Coetzee romano gairės – turtingo miesto valdovai laukia laukinių barbarų, kuriems turės pralaimėti, tačiau didžiausias absurdas, kad tie barbarai net nepasirodo, tačiau klestinčioje citadelėje prasideda visuotinė suirutė. Rašytojas perėmė C. Kavafio nuostabią idėją ir adaptavo savo romanui, sukurdamas nepamirštamą moralės, absurdo, grotesko ir melancholijos prisodrintą kūrinį, iš esmės kritikuojantį ir demaskuojantį totalitarinės valdžios mechanizmą iš egzistencinio žmogaus susidūrimo su absurdu gelmių.

Nuo pat pradžių Barbarų belaukiant romane juntama didelė emocinė įtampa, kurie prasideda nuo pasienyje prasidėjusių permainų. Kankinami žmonės neduoda pagrindiniam knygos veikėjui, miesto teisėjui, ramybės. Jo tyras sąžiningumas ir tikėjimas teisingumu bei prasmingu darbu nepaprastoje Imperijos diktuojamose pokyčių situacijose susigrumia su savanaudiškumu, sadizmu ir nesąžiningumu. Skaitant tiesiog net gaila knygos veikėjo, kuris lyg ir protingas, lyg ir išsilavinęs ir humaniškas žmogus, nesugeba priimti ir perprasti tamsiosios žmogaus prigimties. Tai išties stebina ir šokiruoja, tad visos jo pastangos suprasti per skausmą ir pažeminimą jį daro tik dar doresnį, kad net kyla klausimas: ar teisėjas yra toks iš prigimties šventas, o gal jis koks Don Kichotas, arba jam trūksta vieno šulo? Moralinės grumtynės aštriose sadistinėse scenose atveria didžiulį politinį civilizacijos realybės siaubą, atrodo, kad veikėjai kovoja ne su barbarais, bet savo iliuzijomis.

 Rašytojas J. M. Coetzee.

Apskritai romane barbarai nei žiaurūs, nei klastingi ir net neaišku, ar jie atsakingi už potvynio nusiaubtą pakrantę, tačiau per gandus ir įvairius liudijimus žmonės patys sukuria destruktyvią susinaikinimo programą – baimė pamažu įveikia žmones ir jie patys tampa barbarais. Imperijos karių ir Džolo įstatymai bei politikai tai patvirtina. Taigi barbarai tampa galinga iliuzijų metafora, kuri romane atrodo kaip simbolis visos mūsų tvarkingai įstatymais, teisingumu ir tobulumu „apsiginklavusios“ totalitarinės civilizacijos, kurioje tereikia įteigti mintį apie priešą ir suirutė pati prasidės. Kitaip sakant, romano idėja parodo, kad nėra didesnio žmogui priešo nei pats žmogus.

Sudėtingas teisėjo paveikslas visų pirma patrauklus dėl to, kad jis įkūnija Sizifą, nesibaigiančias teisingumo ir demoralizavimo grumtynes, kurias teisėjas yra pasmerktas pralaimėti. Jo autoriteto praradimas mieste savaime suprantamas, kadangi pamažu griūva jo tvarkingas Imperijos surėdytas paveikslas, jis suabejoja Imperijos teisingumu ir teisėtumu, o abejojančius, kaip žinia, totalitarinė valdžia „praryja“. Įdomi ir teisėjo (kartais prasiveržiančio pasakotojo balsu) dėstoma gyvenimo prasmės filosofija. Teisėjas dėlioja senos kadaise gyvenusios civilizacijos medines liekanas, bando įskaityti jų rašmenis, tačiau kartu suvokia, kad ir dabarties civilizacijai ateis galas. Kokia tęstinumo kaina? Kokia prasmė? Romanas, kad ir koks jis beatrodytų žiaurus siužetiškai, prasmių lygmenyje nagrinėja esmingiausius egzistencinius klausimus, kurie sukrečia savo absurdiška gyvenimo beprasmybe. 

Dykumos vaizdai, smėlis, šaltos žiemos ir karštos vasaros gali Barbarų belaukiant priminti išgyvenimo literatūrą, kad ir Danielio Deffo Robinzoną Kruzą, bet tikriausiai daugiausia ryšio galima egzistenciniu pagrindu sieti šį kūrinį su Albert Camus kūriniais.

Knyga išleista Baltų lankų leidyklos Rinktinė proza serijoje ir ją išvertė Violeta Tauragienė, kuri už šį vertimą ir W. Faulkner Jeruzale, jeigu tave užmirščiau pelnė metų vertėjos sostą. Tikrai puikus Barbarų belaukiant vertimas pasižymi puikiu literatūros pojūčiu ir skambesiu, tad skaityti šią knyga tampa tik dar didesnis malonumas. Apskritai kalbant, tai gurmaniška, didinga knyga, kurią turėtų skaityti itin gilią ir prasmingą literatūrą mėgstantys skaitytojai. Neįžvelgiu nė vienos priežasties, kodėl Barbarų belaukiant, turėtų nepatikti, nebent esate absoliučiai populiariosios literatūros skaitytojas ir ši proza Jums tiesiog intelektualiai nepasiekiama.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: J. M. Coetzee "Maiklo K gyvenimas ir laikai"

Coetzee J. M. 2005. Maiklo K gyvenimas ir laikai. Vilnius: Vaga

Sveiki, knygų skaitytojai,

Užsidegiau perskaityti nors vieną Pietų Afrikos Respublikos rašytojo J. M. Coetzee į lietuvių kalbą išverstą romaną, o tokių mes šiandien turime tris – Lėtas žmogus, Barbarų belaukiant ir Maiklo K gyvenimas ir laikai – pastarąją ir teko perskaityti, nors labiau galbūt norėjau Barbarų belaukiant, kuri yra laikoma kone geriausia šio rašytojo knyga.

Nesu mėgėjas tokių knygų, kuriems duodamas toks ilgas ir nepatogus pavadinimas, kuriame nurodomi veikėjo vardas ir pavardė ir dar koks nors gremėzdiškas prierašas. Bet ką padarysi, yra gerų knygų ir su tokiais pavadinimais. J. M. Coetzee 2003 metais gavo Nobelio premiją ir tokiu būdu pagaliau atkreipė dėmesį į lietuvių leidyklas. Garsi profesionali vertėja Violeta Tauragienė skundėsi, kad iš pradžių buvo labai sudėtinga leidykloms įsiūlyti šio autoriaus kūrybą, tačiau po Nobelio premijos paskyrimo, tai padaryti sekėsi kur kas lengviau.

Maiklo K gyvenimas ir laikai – tai knyga, kurią paskaitęs 30 puslapių, supratau apie ką ji bus ir, regis, neklydau. Šis romanas man priminė pernai skaitytą taip pat afrikiečių kilmės rašytojo Libar M. Fofana knygą Mirštančių lapų šauksmas. Abi smarkiai remiasi į Afrikos kultūrą ir istorinius įvykius. Maiklo K gyvenimas ir laikai gana slogi knyga, vietomis skaitydamas suklusti, kad imi dusti nuo to tiršto ir skurdaus Maiklo K personažo gyvenimo sąlygų – miegoti akmenų suręstame urve, tikėti augančiais moliūgais, nuolat gyventi baime, kad tave suras policininkai... Tai iš tikrųjų emocionaliai vargina, bet nuo to knyga, manding, tampa tik dar įdomesnė. Sodrus ir tik iš pirmo žvilgsnio paprastas pasakojimas, kuris pasakoja apie Maiklo K vienatvę, kuri yra tokia beribė, kad sunku ją aprėpti ir suvokti. Karo alinamas kraštas, serganti nutukusi motina karutyje, pastangos per lietų ir purvą... Išties neįtikėtinas pasakojimas, kuris priverčia išgyventi kiekvieną personažo krustelėjimą, kuris tampa dvasiniu rezonansu.

Maiklas K yra iš tų ypatingųjų literatūrinių personažų, kokius kuria J. Irving ar S. Rushdie. J. M. Coetzee jį paženklino kiškio lūpą, todėl aplinkiniams Maiklas K atrodo šiek tiek atsilikęs, ne viso proto, bet skaitant kūrinį taip pat aišku, kad personažas kitoniškas yra ne vien savo išore, bet ir vidumi. Jis paženklintas vienatve, merginos jį ne itin domina dėl jo prastos išvaizdos, rodos, vieninteliu dalyku, kuriuo jis rūpinosi – tai jo motina ir jos pelenai, kurie ilgą laiką keliauja su personažu plastikiniame maišelyje. Personažui svarbi ramybė ir taika, todėl jis prisiriša prie žemės – šis elementas labai svarbus romanui, nes žmogus per savo žemę pajuntą egzistencinės palaimos pojūtį, pilnatvę ir reikalingumą.

 

Rašytojas J. M. Coetzee

Autoriaus stilius menkai poetizuotas, tekstą skaityti gana lengva, tačiau ta atmosfera išties slegianti skaitytoją ir emocionaliai paveiki. Šitaip nusakyti žmogaus egzistencinius skaudulius per paprastą kalbą, kurioje mažai poetikos, minimalių metaforų, gali ne kiekvienas. Knyga nesentimentali, joje tikrai daug neapčiuopiamų dvasinių parametrų, kurie kelia egzistencinį graudulį. Metafizinis namų ilgesys personažui yra vienas svarbiausių dalykų, bet knygą ir Maiklo K gyvenimą taip pat gaubia apatija, kažkokia nepaaiškinama svetimumo terpė. Knyga lyg tyliai klaustų – kur karo apsuptyje, kai viskas aplinkui miršta, net žmonių viltis, yra Dievas? Maiklas K nekalba apie tikėjimą, nemąsto aukštomis frazėmis, jam intelektualumas svetimas, bet jį nuolat kamuoja egzistencinė našta, neišsipildžiusios svajonės, motinos jaunystės dienų kaimo miražai, o tai rodo, kad autorius sukūrė tokį personažą, kuris rezonuoja filosofiniais, egzistenciniais klausimais iš pačios prigimties.

Maiklas K buvo sodininkas – gamtos globėjas, žemės ir gyvybės puoselėtojas, todėl kažką globoti ir prižiūrėti jam itin svarbu. Netekus šio darbo, jo gyvenimo prasmė sutrūkinėja, atsiveria milžiniškas vienatvės kosmosas. Išties, skaitant paskutinius romano puslapius, pagalvojau, kad knyga negailestingai žiauri, bet gera. Ir vis dėlto antrąkart nesiryžčiau jos skaityti, tačiau tas susipažinimas su J. M. Coetzee kūryba nepraėjo veltui ir galbūt vieną gražią dieną imsiu skaityti Barbarų belaukiant, tačiau dabar jau žinosiu, ko daugiau ar mažiau tikėtis iš šio autoriaus.

Jūsų Maištinga Siela