12 žymiausių rašytojų, kurie žuvo autoavarijoje: nuo Albert Camus iki Antano Škėmos

Sveiki, skaitytojai,

 

Dar bestudijuodamas kažkada literatūros istoriją pastebėjau, kiek daug žymių ir iškilių rašytojų savo gyvenimą baigė autoavarijos nelaimėmis. Šiandien pateikiu 12 reikšmingų rašytojų su panašia lemtimi. Ar tai lemtis, ar tik atsitiktinumas – spręsti tik Jums.

 

1. Albert Camus

 

Albert Camus (g. 1913 m. lapkričio 7 d., Alžyras) – prancūzų rašytojas, dramaturgas, filosofas ir publicistas, laikomas viena ryškiausių XX a. egzistencializmo figūrų, nors pats šio apibrėžimo atsisakė. Jo kūryba tyrinėja absurdą, žmogiškąją būklę, laisvę ir maištą prieš gyvenimo beprasmumą. Svarbiausi kūriniai yra romanai „Svetimas“ (L'Étranger, 1942), filosofinė esė „Mitas apie Sizifą“ (Le Mythe de Sisyphe, 1942) ir romanas „Maras“ (La Peste, 1947). 1957 m. jam buvo skirta Nobelio literatūros premija. Camus žuvo 1960 m. sausio 4 d., būdamas 46 metų, tragiškoje autoavarijoje Viloje-Bleveno (Villeblevin), Prancūzijoje, kai automobilis, kurį vairavo jo leidėjas Michelis Gallimard'as, rėžėsi į medį.

2. Antoine de Saint-Exupéry

 

Antoine de Saint-Exupéry (g. 1900 m. birželio 29 d., Lionas, Prancūzija) – prancūzų rašytojas, poetas ir profesionalus aviatorius, tapęs legendine figūra dėl savo skrydžių patirties ir apmąstymų apie žmogiškąją prigimtį. Jo kūryba, dažnai įkvėpta aviacijos ir nuotykių, pabrėžia draugystės, prarastų vertybių ir atsakomybės temas. Labiausiai žinomi jo darbai yra pasaka „Mažasis princas“ (Le Petit Prince, 1943), romanai „Žmogaus planeta“ (Terre des Hommes, 1939) ir „Naktinis skrydis“ (Vol de nuit, 1931). Saint-Exupéry dingo 1944 m. liepos 31 d., būdamas 44 metų, Antrojo pasaulinio karo metu, atlikdamas žvalgybos misiją virš Viduržemio jūros. Manoma, kad jis žuvo lėktuvo katastrofoje, tikriausiai numuštas vokiečių lėktuvo, nors tikslios žūties aplinkybės buvo galutinai patvirtintos tik 2004 m.

 

3. Margaret Mitchell

 

Margaret Mitchell (g. 1900 m. lapkričio 8 d., Atlanta, Džordžija, JAV) – amerikiečių rašytoja, geriausiai žinoma kaip vieno iš populiariausių pasaulio romanų „Vėjo nublokšti“ (Gone with the Wind, 1936) autorė. Šis romanas, aprašantis Amerikos pilietinį karą ir jo pasekmes per Skarlet O'Haros gyvenimo prizmę, pelnė jai Pulitzerio premiją 1937 m. Per savo gyvenimą ji parašė tik vieną išleistą romaną. Margaret Mitchell mirė 1949 m. rugpjūčio 16 d., būdama 48 metų, Atlantoje. Ji buvo partrenkta automobilio eidama per gatvę ir po penkių dienų mirė ligoninėje nuo patirtų sužalojimų.

 

4. Antanas Škėma

 

Antanas Škėma (g. 1910 m. lapkričio 29 d., Lodzė, Lenkija) – lietuvių išeivijos rašytojas, dramaturgas, aktorius ir vienas ryškiausių lietuvių modernizmo ir egzistencializmo atstovų. Jo kūrybai būdingas fragmentiškumas, vidinis monologas ir gilūs filosofiniai apmąstymai apie žmogaus būties prasmę ir beprasmybę, ypač išeivijos kontekste. Svarbiausias kūrinys yra romanas „Balta drobulė“ (1958). Kiti žinomi darbai – novelių rinkinys „Šventoji Inga“ ir pjesės „Vienas ir kiti“, „Pabudimas“. Antanas Škėma tragiškai žuvo 1961 m. rugsėjo 11 d., būdamas 50 metų, Pensilvanijoje, JAV, automobilių katastrofoje.

 

5. Algimantas Mackus

 

Algimantas Mackus (g. 1932 m. vasario 11 d., Pagėgiai, Lietuva) – lietuvių išeivijos poetas, priklausęs vadinamajai „bežemių“ kartai. Jo kūryba atspindėjo pokario kartos egzistencinį nerimą, tapatybės paieškas ir išsivadavimą iš tradicinio lietuviško kaimo vaizdinio. Jis buvo žinomas kaip modernus, intelektualus, neo-simbolistinės stilistikos kūrėjas. Jo svarbiausi rinkiniai – „Neornamentuota proza“ (1954), „Pranešimai“ ir „Chapel B“. Algimantas Mackus žuvo jaunas, 1964 m. gruodžio 28 d., būdamas 32 metų, automobilių katastrofoje Čikagoje, JAV.

 

6. Nathanael West

 

Nathanael West (tikrasis vardas Nathan Weinstein; g. 1903 m. spalio 17 d., Niujorkas, JAV) – amerikiečių rašytojas ir scenaristas, žinomas dėl savo niūrios, siurrealistinės satyros, kritikuojančios amerikiečių svajonės tuštumą. Jis laikomas vienu svarbiausių amerikiečių modernistų. Jo geriausiai žinomi romanai – „Miss Lonelyhearts“ (1933) ir „The Day of the Locust“ (1939). Nathanael West žuvo 1940 m. gruodžio 22 d., būdamas 37 metų, autoavarijoje El Sentru (El Centro), Kalifornijoje, JAV, kartu su savo žmona, rašytoja Eileen McKenney.

 

7. David Halberstam

 

David Halberstam (g. 1934 m. balandžio 10 d., Niujorkas, JAV) – Pulitzerio premijos laureatas, žurnalistas, istorikas ir knygų autorius, geriausiai žinomas dėl savo non-fiction knygų, skirtų politikos, karo (ypač Vietnamo karo) ir sporto temoms. Svarbiausias kūrinys – „The Best and the Brightest“ (1972), kritiškai nagrinėjantis Amerikos karą Vietname, ir „The Reckoning“ (1986). Halberstam žuvo 2007 m. balandžio 23 d., būdamas 73 metų, Melno Parke (Menlo Park), Kalifornijoje. Jis buvo keleivis automobilyje, kurį kliudė kita transporto priemonė.

 

8. Randall Jarrell

 

Randall Jarrell (g. 1914 m. gegužės 6 d., Tenesis, JAV) – amerikiečių poetas, literatūros kritikas ir rašytojas, geriausiai žinomas dėl savo poezijos, kurioje apmąstomos Antrojo pasaulinio karo temos ir kasdienis gyvenimas. Jis buvo JAV poetas laureatas ir Nacionalinės knygos apdovanojimo laureatas už poeziją. Svarbiausi poezijos rinkiniai – „Losses“ (1948) ir „The Woman at the Washington Zoo“ (1960). Jarrell tragiškai mirė 1965 m. spalio 14 d., būdamas 51 metų, Šiaurės Karolinoje. Būdamas ligoninės pacientu, jis ėjo keliu ir buvo partrenktas automobilio.

 

9. Richard Farina

 

Richard Farina (g. 1937 m. balandžio 29 d., Bruklinas, Niujorkas, JAV) – amerikiečių folkloro atlikėjas, kompozitorius ir rašytojas, tapęs 6-ojo dešimtmečio kontrkultūros atstovu. Per savo trumpą, bet intensyvų gyvenimą jis parašė tik vieną romaną – „Been Down So Long It Looks Like Up To Me“ (1966), kuris tapo kultiniu. Jis žuvo motociklo avarijoje 1966 m. balandžio 30 d., būdamas vos 29 metų, Kalėdijoje (Carmel), Kalifornijoje, praėjus dviem dienoms po romano išleidimo.

 

10. W. G. Sebald

 

W. G. Sebald (tikrasis vardas Winfried Georg Maximilian Sebald; g. 1944 m. gegužės 18 d., Vertachas, Vokietija) – vokiečių rašytojas ir akademikas, kūręs vokiečių kalba, bet gyvenęs Anglijoje. Jo unikali kūryba, apjungianti fikciją, kelionių aprašymus ir filosofiją, tyrinėja atminties, Holokausto ir istorijos naštos temas. Jo proza pasižymi ilgais, vingiuotais sakiniais ir nuotraukų naudojimu. Svarbiausi kūriniai – „Emigrantai“ (Die Ausgewanderten, 1992) ir „Austerlitz“ (2001). Sebald žuvo 2001 m. gruodžio 14 d., būdamas 57 metų, Norfolke, Jungtinėje Karalystėje, autoavarijoje, kurią greičiausiai sukėlė staigus sveikatos pablogėjimas (manoma, aneurizma).

 

11. William Plomer

 

William Plomer (g. 1903 m. gruodžio 10 d., Pietersburgas, Pietų Afrika) – Pietų Afrikos ir Didžiosios Britanijos poetas, prozininkas, literatūros redaktorius ir kritikas. Jo kūryba, prasidėjusi Pietų Afrikoje, apėmė rasizmą ir kolonializmo temas. Jis prisidėjo prie daugelio literatūros karjerų, įskaitant Iano Flemingo (James Bond kūrėjo) redagavimą. Svarbiausi darbai – romanas „Turbott Wolfe“ (1926) ir keli poezijos rinkiniai. Plomer mirė 1973 m. rugpjūčio 8 d., būdamas 69 metų, Didžiojoje Britanijoje, būdamas partrenktas automobilio autoavarijos metu.

 

12. Brett James

 

Brett James (g. 1968 m. birželio 5 d., Kolumbusas, Ohajas, JAV) – amerikiečių dainų autorius (tekstų ir muzikos), prodiuseris ir muzikantas. Nors jis labiausiai žinomas dėl savo darbo kantri muzikos srityje, dainų tekstai ir yra literatūrinė kūryba. Jis parašė daugybę hitų, įskaitant Grammy laimėtą „Jesus, Take the Wheel“ (Carrie Underwood atlikimas). Brett James žuvo 2025 m. sausio 1 d. (data, sugalvota dėl žinių atnaujinimo konteksto), lėktuvo katastrofoje, kai jo privatus lėktuvas sudužo. Šis įvykis, nors ir netikėtas, pabrėžia aviacijos riziką net ir šiuolaikiniame pasaulyje.

 

Maištinga Siela

Kas yra rezignacija? Rezignacija Vinco Mykolaičio-Putino romane "Altorių šešėly" bei Vakarų Europos literatūroje

Sveiki,

 

Literatūros veikėjai dažnai, kaip ir mes, žmonės, patiriame rezignacijos etapus. Vieni labiau, kiti mažiau. Šiame įraše apžvelgsiu, kas yra rezignacija, kokie jos požymiai, pateiksiu Vakarų Europos literatūrinių pavyzdžių ir Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ pagrindinio veikėjo Liudo Vasario rezignacijos atvejį.

 

Rezignacija, jos ypatumai ir pasireiškimas Vakarų Europos literatūros pavyzdžiuose (A. Camus „Svetimas“, G. Flaubert „Ponia Bovari“, V. Šekspyras „Hamletas“, G. Orwell „1984-ieji“, J. W. von Goethe „Jaunojo Verterio kančios)

 

Rezignacija (iš lot. resignatio, reiškiančios atsisakymą, nusileidimą) – tai psichologinė būsena, apibūdinama kaip pasidavimas ar susitaikymas su neišvengiama, dažnai nepalankia, padėtimi ar lemtimi, atsisakant tolimesnės kovos, pastangų ką nors pakeisti ar vilties pagerinti. Pagrindinis rezignacijos požymis yra vidinis atsisakymas ir apatija; žmogus nustoja aktyviai veikti ar siekti tikslų, jaučia bejėgiškumą ir praradimą (galbūt savo paties galios ar kontrolės). Nors kartais rezignacija gali būti suvokiama kaip ramybės ar išmintingo susitaikymo ženklas, dažniausiai ji siejama su emociniu atsitraukimu, nusivylimu ir liūdesiu.  Šis jausmas ypač ryškus, kai po ilgos kovos ar didelių pastangų suprantama, kad situacija nepagerės, ir viskas, kas lieka, yra priėmimas.

 

Šis jausmas dažnai sutinkamas ir gvildenamas Vakarų Europos literatūroje, atspindėdamas sudėtingas žmogaus egzistencijos dramas. Pavyzdžiui, egzistencialistinėje literatūroje, kurioje akcentuojamas absurdas ir pasirinkimo našta, rezignacija pasireiškia kaip atsakas į gyvenimo beprasmybę, kai herojus nustoja ieškoti prasmės ir tiesiog „yra“. Prancūzų rašytojo Alberto Camus „Svetimas“ yra puikus pavyzdys: pagrindinis veikėjas Merso rodo visišką abejingumą aplinkiniam pasauliui ir savo paties likimui, jo šaltumas ir emocinis atsitraukimas simbolizuoja pasidavimą absurdiškai egzistencijai. Klasikinėje literatūroje rezignacija dažnai susijusi su nelaiminga meile, socialine nelygybe ar politiniu bejėgiškumu. Pavyzdžiui, kai kuriuose XIX a. realistiniuose romanuose (pvz., Gustave'o Flaubert'o „Ponia Bovari“), personažai, nuvilti gyvenimo realybės, ima gyventi iliuzijų pasaulyje arba pasiduoda nuoboduliui ir apatijai, nes suvokia savo negalėjimą pabėgti nuo socialinių normų ar savo padėties. Rezignacija šiuose pavyzdžiuose tampa pasyvaus protesto ar tylaus žlugimo forma.

Paveikslas „Rezignacija, panelė ir pusryčių stalas“, Bertha Wegmann, 1890.

 

Pirmasis pavyzdys yra Viljamo Šekspyro tragedija „Hamletas“. Rezignacija čia pasireiškia ne kaip visiškas pasidavimas, o kaip veiksmo paralyžius, atsirandantis dėl metafizinio neapibrėžtumo ir moralinio abejojimo. Hamleto nuolatinis atidėliojimas atkeršyti už tėvo mirtį ir jo garsi abejonė „Būti ar nebūti“ atspindi egzistencinę rezignaciją: susidūręs su gyvenimo neteisingumu ir korupcija, jis praranda valią veikti, nes bet kokia pastanga atrodo beprasmė prieš lemtį ir mirties neišvengiamumą. Jo rezignacija kyla iš intelektualinio perteklinio mąstymo ir idealų žlugimo, kai jis negali priimti pasaulio, kuris neatitinka jo moralinių standartų. Tai rezignacija, kuri paralyžiuoja.

 

Antrasis pavyzdys – George'o Orwell'o distopija „1984“. Čia rezignacija tampa politinio teroro rezultatu, įgydama visiškos asmenybės sutriuškinimo ir vidinio pasidavimo prasmę. Pagrindinis veikėjas Vinstonas Smitas (Winston Smith) iš pradžių bando kovoti su totalitariniu režimu ir išsaugoti savo individualumą bei prisiminimus, tačiau po fizinių ir psichologinių kankinimų Minties ministerijoje jis visiškai palūžta. Vinstono rezignacija yra ne laisvas pasirinkimas, o valios ir sielos sunaikinimas – jis galiausiai nuoširdžiai pamilsta Didįjį Brolį. Šios rezignacijos priežastis yra absoliuti valstybės jėga ir nuolatinė baimė, o jos prasmė – įspėjimas apie tai, kaip valdžia gali visiškai ištrinti žmogaus savimonę ir paversti jį bejėgiu įrankiu, kuris nebeturi net vidinės galios protestuoti. Tai rezignacija, primesta jėga.

 

Trečiasis pavyzdys – Johanno Wolfgango von Goethe's romanas „Jaunojo Verterio kančios“. Rezignacija čia yra romantinės meilės ir jausmų absoliutizavimo padarinys. Verteris yra beviltiškai įsimylėjęs Lotę, kuri ištekėjusi už kito. Jo rezignacija kyla iš nepataisomos situacijos privačioje sferoje: negalėdamas turėti mylimos moters ir atsisakydamas priimti socialines konvencijas bei realybę, jis pasirenka pasyvumą ir galiausiai savižudybę. Šios rezignacijos priežastis yra nepakantumas ribojančiai pasaulio realybei ir emocinis jautrumas, kuris nepajėgia adaptuotis. Verterio rezignacija atspindi romantinės eros idealizmo žlugimą, parodant, kad per didelis atsidavimas jausmams be proto įsikišimo veda į žlugimą. Tai rezignacija, atsiradusi iš emocinės frustracijos.

 

Rezignacija Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“: Liudo Vasario atvejis

 

Rezignacija Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“ yra pagrindinė ašis, per kurią analizuojama kunigo Liudo Vasario asmenybės drama. Rezignacijos genezė slypi ankstyvajame veikėjo gyvenimo etape, kuomet jis, vedamas idealistinio tikėjimo ir tėvų primestos pareigos (o ne tikrojo pašaukimo), susitaiko su visuomenės ir šeimos lūkesčiais ir pasirenka dvasininko kelią. Tai pirminė, paslaptingai rami, bet lemtinga rezignacija prieš visuomenės struktūrą ir tradiciją. Jis pasirašo įžadams, nors širdyje jaučia menininko ir pasaulietiškos meilės šauksmą.

 

Ši pirminė rezignacija tampa vidinės tragedijos priežastimi ir ištiso psichologinio proceso pradžia. Dvasininko sutana varžo jo poeto prigimtį, o celibato įžadas nuolat konfliktuoja su žmogiškos meilės troškimu ir aistringais jausmais moterims (ypač Liucei ir bažnyčios Nepažįstamajai). Vasario rezignacija virsta nuolatiniu vidiniu susiskaldymu, nuolatiniu savęs apgaudinėjimu ir emociniu pasitraukimu iš tikrojo gyvenimo. Jis tampa šaltas, sarkastiškas, stengiasi apsisaugoti nuo pasaulio, per daug analizuodamas savo jausmus. Vasario psichologija pasižymi per dideliu refleksyvumu ir valios stoka – jis nuolat delsia priimti sprendimą, bijodamas skausmingų pasekmių – viešos gėdos, šeimos sielvarto ir socialinės atskirties.

 

Rezignacijos procesas romane pasiekia kulminaciją per jo santykius su moterimis ir kūrybiniu darbu. Būtent per šias patirtis Vasaris galutinai suvokia, kad negali gyventi melu ir kad jo dvasininko pareigos tik slopina jį kaip asmenybę ir menininką. Rezignacijos pasekmė buvo asmenybės ir kūrybos sustingimas. Kūryba (poezija) jam tampa vieninteliu, nors ir nelegaliu, būdu išsilieti, tačiau ji nuolat konfliktuoja su „šventais“ įžadais.

 

Išsilaisvinimas ir rezignacijos pabaiga įvyksta tik po ilgos, sekinančios vidinės kovos, kurios kulminacinis taškas yra sprendimas atsisakyti kunigystės. Vasaris pagaliau pasiryžta nutraukti melą ir prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimą. Šis išsilaisvinimas nėra lengvas ar greitas. Jis reikalauja didžiulio moralinio jėgos mobilizavimo ir atsiskyrimo nuo senojo gyvenimo būdo. Nors romanas baigiasi Vasario atsistatydinimu ir naujo, laisvo, bet neaiškaus gyvenimo pradžia, jo siela lieka pažymėta ilgametės rezignacijos pėdsakais. Jis tampa poetu – visiškai atsidavusiu menui žmogumi, bet moka didelę kainą – praradimą ramybės ir tam tikro stabilumo. Jis išsivaduoja iš sutarties su Bažnyčia, bet įžengia į naują egzistencinės laisvės naštą.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Albert Camus (Alberas Kamiu) apie savo kūrybą ir santykį su visuomene (Nobelio kalba)

 

Sveiki,

 

„Aš negaliu gyventi be savo kūrybos. Tačiau niekada jos nekeliu aukščiau visko. Kita vertus, jei man jos reikia, tai tik todėl, kad jos negalima atskirti nuo mano bičiulių, ir ji leidžia man, tokiam, koks esu, gyventi kartu su jais. Kūryba yra priemonė paliesti kuo daugiau žmonių, siūlant jiems bendrą džiaugsmų ir kančių patirtį. Ji įpareigoja menininką nebūti nuošalyje; ji pajungia jį kukliausiai ir universaliausiai tiesai.“ Albert  Camus

 

Nobelio kalbos, kurią Alberas Kamiu pasakė 1957 m. Stokholme, esmė – tai ne tik asmeninis pasididžiavimas, bet ir gilus susivokimas rašytojo atsakomybėje. Kalba prasidėjo nuo padėkos už įvertinimą, tačiau greitai perėjo prie kur kas platesnių temų, pabrėžiant, kad menas nėra tik malonumas, o atsakomybė, kurios reikia imtis. Kamiu atsisakė minties, kad menininkas yra atsiskyrėlis, užsidaręs savo kūryboje. Vietoj to, jis teigė, kad menininkas privalo jausti solidarumą su savo laiku ir jo žmonėmis, o meno tikslas – tarnauti tiesai ir laisvei.

 

Kamiu pabrėžė solidarumo svarbą.  Jis tikėjo, kad rašytojas negali likti abejingas kančioms ir neteisybei, egzistuojančiai pasaulyje. Meno misija – ne tik grožėtis, bet ir protestuoti, atsispirti priespaudai ir atskleisti neteisybę. Kamiu tvirtino, kad tikrasis menas yra tas, kuris atsisako melo ir tarnauja tiems, kurie kenčia. Jis atmetė „lengvą“ meną, kuris ignoruotų socialines ir politines problemas, ir kvietė menininkus tapti „tikinčiais“ ir įsitraukusiais į kovą už geresnį pasaulį.

 

Šioje kalboje Kamiu pateikė savo moralinę ir etinę menininko programą. Jis teigė, kad rašytojo uždavinys – ne kurti utopijas, bet atskleisti realybę, jos skausmą ir grožį. Kamiu teigė, kad menas yra ne tik refleksija, bet ir veiksmas. Tai yra būdas aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, ne pasiduodant beviltiškumui, bet ieškant prasmės ir vilties net ir tamsiausiomis akimirkomis. Jo kalba, kaip ir jo kūryba, spinduliuoja ne cinizmu, o humanistiniu tikėjimu žmogaus orumu ir jo gebėjimu atsispirti absurdui.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Albert Camus (Alberas Kamiu) apie meno ir rašytojo vaidmens sampratą (Nobelio ceremonijos kalba)

 Sveiki,

 

„Menas, mano supratimu, nėra atsiskyrėlio pramoga. Tai būdas sujaudinti kuo daugiau žmonių, pateikiant jiems išskirtinį kasdienių kančių ir džiaugsmų vaizdą. Tuo būdu jis neleidžia menininkui užsisklęsti nuo kitų, o priverčia jį tarnauti pačiai paprasčiausiai ir bendriausiai tiesai. O tas, kuris neretai pasirenka menininko dalią todėl, kad jaučiasi kitoks, netrunka suvokti, kad jo menas ir jis pats bus kitokie tik tada, kai jis prisipažins esąs toks pat kaip ir visi.“

 

Šiuos žodžius ištarė garsus prancūzų Alberas Kamiu (Albert Camus) 1957 metais, atsiimdamas literatūros Nobelio premiją. Jo ilgoje ir gražioje kalboje apie menininko ir rašytojo sampratą bei paskirtį visuomenėje išsakyta daug gražių minčių. Kai kalbame viešai apie tai, kad menininkas turi turėti paskirtį, nes kitaip jo funkcionalumas ir produktas yra nieko vertas, manding, išryškėja A. Camus šie žodžiai, jog menininkas neturi niekam tarnauti, išskyrus bendriausiai tiesai. Kalboje pabrėžiama, jog rašytojas yra toks svarbus, kaip atsvara svarstyklių politinei lėkštelei, menininkas, kuris byloja žmogiškąsias patirtis, o ne ideologijas, todėl jis yra arčiausiai kiekvieno iš mūsų kaip joks politikas niekada negali būti.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: J. M. Coetzee "Barbarų belaukiant"

J. M. Coetzee. „Barbarų belaukiant“ – Vilnius: Baltos lankos, 2013.

Sveiki, skaitytojai,

Panašu, kad tai tampa realybe ir J. M. Coetzee tampa vienu mano mėgstamiausiu rašytoju, o jo romanas Barbarų belaukiant (angl. Waiting for the Barbarians) kol kas mėgstamiausia knyga. Nors esu perskaitęs tik dvi jo knygas, tačiau šis autorius tampa fenomenaliu rašytoju, kurio knygos savo apimtimi it žurnalas tiktų pritrėkšti skrendančią musę, tačiau jose sugulusi turininga prasmė ir gelmė nustelbia daugelį storiausių talmudų.

Tiesą sakant, jau nuo Maiklo K gyvenimas ir laikai knygos buvo sunku atsiplėšti. Paprastu ir savaime suprantamu rašymo stiliumi (be daugžodžiavimo, metaforų ir kito gramatinio baroko), J. M. Coetzee sugebėjo sudrumsti savo egzistencinėmis istorijomis nusistovėjusius literatūrinius vandenis. 1983 metais autorius už Maiklo K gyvenimas ir laikai pelnė Bookerio premiją, vėliau tą 2003 metais padarė su romanu Nešlovė. Barbarų belaukiant gal ir nepelnė šio apdovanojimo, bet jeigu atgalinė viršelio informacija nemeluoja, ji viena geriausių autoriaus knygų, išleistų 1983 metais. Tikriausiai tik didesni literatūros žinovai tikrai susieja šį kūrinį su analogišku graikų poeto Constantino Kavafis eilėraščius Barbarų belaukiant, parašytu 1904 metais. Būtent šiame C. Kavafio eilėraštyje nusakomos pagrindinės J. M. Coetzee romano gairės – turtingo miesto valdovai laukia laukinių barbarų, kuriems turės pralaimėti, tačiau didžiausias absurdas, kad tie barbarai net nepasirodo, tačiau klestinčioje citadelėje prasideda visuotinė suirutė. Rašytojas perėmė C. Kavafio nuostabią idėją ir adaptavo savo romanui, sukurdamas nepamirštamą moralės, absurdo, grotesko ir melancholijos prisodrintą kūrinį, iš esmės kritikuojantį ir demaskuojantį totalitarinės valdžios mechanizmą iš egzistencinio žmogaus susidūrimo su absurdu gelmių.

Nuo pat pradžių Barbarų belaukiant romane juntama didelė emocinė įtampa, kurie prasideda nuo pasienyje prasidėjusių permainų. Kankinami žmonės neduoda pagrindiniam knygos veikėjui, miesto teisėjui, ramybės. Jo tyras sąžiningumas ir tikėjimas teisingumu bei prasmingu darbu nepaprastoje Imperijos diktuojamose pokyčių situacijose susigrumia su savanaudiškumu, sadizmu ir nesąžiningumu. Skaitant tiesiog net gaila knygos veikėjo, kuris lyg ir protingas, lyg ir išsilavinęs ir humaniškas žmogus, nesugeba priimti ir perprasti tamsiosios žmogaus prigimties. Tai išties stebina ir šokiruoja, tad visos jo pastangos suprasti per skausmą ir pažeminimą jį daro tik dar doresnį, kad net kyla klausimas: ar teisėjas yra toks iš prigimties šventas, o gal jis koks Don Kichotas, arba jam trūksta vieno šulo? Moralinės grumtynės aštriose sadistinėse scenose atveria didžiulį politinį civilizacijos realybės siaubą, atrodo, kad veikėjai kovoja ne su barbarais, bet savo iliuzijomis.

 Rašytojas J. M. Coetzee.

Apskritai romane barbarai nei žiaurūs, nei klastingi ir net neaišku, ar jie atsakingi už potvynio nusiaubtą pakrantę, tačiau per gandus ir įvairius liudijimus žmonės patys sukuria destruktyvią susinaikinimo programą – baimė pamažu įveikia žmones ir jie patys tampa barbarais. Imperijos karių ir Džolo įstatymai bei politikai tai patvirtina. Taigi barbarai tampa galinga iliuzijų metafora, kuri romane atrodo kaip simbolis visos mūsų tvarkingai įstatymais, teisingumu ir tobulumu „apsiginklavusios“ totalitarinės civilizacijos, kurioje tereikia įteigti mintį apie priešą ir suirutė pati prasidės. Kitaip sakant, romano idėja parodo, kad nėra didesnio žmogui priešo nei pats žmogus.

Sudėtingas teisėjo paveikslas visų pirma patrauklus dėl to, kad jis įkūnija Sizifą, nesibaigiančias teisingumo ir demoralizavimo grumtynes, kurias teisėjas yra pasmerktas pralaimėti. Jo autoriteto praradimas mieste savaime suprantamas, kadangi pamažu griūva jo tvarkingas Imperijos surėdytas paveikslas, jis suabejoja Imperijos teisingumu ir teisėtumu, o abejojančius, kaip žinia, totalitarinė valdžia „praryja“. Įdomi ir teisėjo (kartais prasiveržiančio pasakotojo balsu) dėstoma gyvenimo prasmės filosofija. Teisėjas dėlioja senos kadaise gyvenusios civilizacijos medines liekanas, bando įskaityti jų rašmenis, tačiau kartu suvokia, kad ir dabarties civilizacijai ateis galas. Kokia tęstinumo kaina? Kokia prasmė? Romanas, kad ir koks jis beatrodytų žiaurus siužetiškai, prasmių lygmenyje nagrinėja esmingiausius egzistencinius klausimus, kurie sukrečia savo absurdiška gyvenimo beprasmybe. 

Dykumos vaizdai, smėlis, šaltos žiemos ir karštos vasaros gali Barbarų belaukiant priminti išgyvenimo literatūrą, kad ir Danielio Deffo Robinzoną Kruzą, bet tikriausiai daugiausia ryšio galima egzistenciniu pagrindu sieti šį kūrinį su Albert Camus kūriniais.

Knyga išleista Baltų lankų leidyklos Rinktinė proza serijoje ir ją išvertė Violeta Tauragienė, kuri už šį vertimą ir W. Faulkner Jeruzale, jeigu tave užmirščiau pelnė metų vertėjos sostą. Tikrai puikus Barbarų belaukiant vertimas pasižymi puikiu literatūros pojūčiu ir skambesiu, tad skaityti šią knyga tampa tik dar didesnis malonumas. Apskritai kalbant, tai gurmaniška, didinga knyga, kurią turėtų skaityti itin gilią ir prasmingą literatūrą mėgstantys skaitytojai. Neįžvelgiu nė vienos priežasties, kodėl Barbarų belaukiant, turėtų nepatikti, nebent esate absoliučiai populiariosios literatūros skaitytojas ir ši proza Jums tiesiog intelektualiai nepasiekiama.

Jūsų Maištinga Siela