Vinco Mykolaičio-Putino "Altorių šešėly" vertimai į kitas kalbas

Knyga: Vincas Mykolaitis-Putinas "Altorių šešėly"

Vincas Mykolaitis-Putinas. „Altorių šešėly“ – Vilnius: Alma littera, 2011. – p. 776.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Niekada nemaniau, kad tai kada nors padarysiu, bet aš vėlei po daugybės metų perskaičiau Vinco Mykolaičio-Putino (1893-1967) vieną garsiausią XX amžiaus lietuvių romaną Altorių šešėly. Bandau vis prisiminti savus mokyklinius laikus, kai pirmąkart per vasaros atostogas skaičiau šį kūrinį ir, kiek pamenu, anuomet su juo nemažai grūmiausi. Nepasakyčiau, kad Altorių šešėly man labai patiko, nors ir perskaičiau nuo pirmo iki paskutinio puslapio, tačiau anuomet man kaip itin jaunam žmogui sunku buvo tapatintis su pagrindinio veikėjo Liudo Vasario kunigystės istorija ir būsenomis. Tiesiog buvo pernelyg sudėtinga suprasti tolimą kunigystės luomą ir iš to kylančias Vasario kančias, o kaip šiemet, po daugel metų atrodo Altorių šešėly?

 

Pirmąkart Altorių šešėly pasirodė 1933 metais, likus dviem metams iki paties Vinco Mykolaičio-Putino pasitraukimo iš kunigų luomo, tad galima tik numanyti, kad visas romanas iš esmės autoriui turėjo būti jo paties gyvenimo kelio patirčių apmąstymas ir savitas apsivalymas, susitaikymas. Šiomis dienomis tai vadinama autoterapiniu rašymu, bet rašytojas griežtai buvo pasakęs, kad Altorių šešėly kūrinio nevadinti autobiografiniu, netgi draudė jį kaip nors statyti teatre ar bandyti ekranizuoti. Šis draudimas iš esmės galiojo dar 50 metų po jo mirties nuo 1967 metų. Taigi oficialiai šis draudimas turėjo būti panaikintas 2017 metais, bet internete aptikau, kad jau 2005 metais Arvydas Kinderis su Alytaus miesto teatru pastatė iš pirmųjų dviejų romano dalių spektaklį. 2014 metais Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatė dviejų veiksmų šokio spektaklį Altorių šešėly, kurį kūrė Aurelijus Liškauskas. Pastarąjį teko pačiam net kelis kartus matyti ir jis man labai patiko, nes perteikia tiksliai romano autentišką atmosferą.

 

Nors Vincas Mykolaitis-Putinas gyvenimą pradėjo kaip poetas (išgarsėjo kaip simbolistas, pvz. rinkinys „Tarp dviejų aušrų“), tačiau daliai skaitytojų jis labiau suvokiamas kaip prozininkas. Nemažai simbolizmo autorius „atsineša“ iš poezijos, o pirmojoje romano dalyje ima ryškėti dar septyniolikmečio, visai nesubrendusio, Liudo Vasario problematika. Liudas – pabunda kunigų seminarijoje, apmąsto griežtą tvarką, ritualus, ceremonijas, perteikia rūsčią seminarijos aplinką. Pats nesąmoningai, o tėvų paliepimu, jis bando tapti kunigu, tačiau jau pirmame kurse Liudas pajaučia, kad būti kunigu – ne jam.

 

Iš tikrųjų pirmasis susivokimo esant ne savame kailyje impulsas – gamtos ir kunigų seminarijos supriešinimo pajautimas. Kai Liudas pirmąkart grįžta į tėviškę per atostogas ir į jį tėvai jau kreipiasi kunigėliu, jis jaučiasi izoliuotas, nešantis jam primestą atsakomybės kančios kryžių, o vienintelis laisvės pajautimo potyris – išėjimas į gamtą, į Liudo pamėgtą Aušrakalnį, nuo kurio žvelgiant į platųjį pasaulį jis tampa laisvu, nes, nors ir laikinai, išsilaisvina iš socialinių pančių, slegiančio, izoliuoto ir pilko seminarijos pasaulio. Netrukus atsiranda ir kiti liudijantys dirgikliai ir situacijos, atveriantys, kad Liudas Vasaris eina ne savo keliu: bažnyčioje pamatyta Nepažįstamoji, kurią jis tapatina su Mergele Marija ir, žinoma, pažintis su Liuce ir pirmieji poezijos bandymai.

 

Liudas Vasaris be galo žavisi Maironiu ir tuo metu (istorinis laikotarpis – prieš Pirmąjį pasaulinį karą) populiariomis tautinėmis idėjomis, kurias itin skleidė ir palaikė kunigų luomas (Maironis, Antanas Baranauskas, Valančius ir kt.). Liudas inspiruotas maironiškosios poezijos pats bando sudėlioti savo rimus, tačiau kaip gabus ir intuityvus literatas greitai suvokia, kad gerą tekstą daro geru tik vidiniai jo impulsai ir išgyvenimai (romantizmo ir neoromantizmo samprata), tad geras poetas yra tas, kuris per savo asmenines patirtis perleidžia pačią gyvenimo patirčių upę. Tą jis greitai įsitikina Kalnynuose, kur jis po seminarijos įšventintas į kunigus paskiriamas jaunuoju vikaru, iš pačios lenkų kilmės baronienės Rainakienės. Nuadomasis jos bibliotekos ištekliais, nepaisydamas parapijos davatkų apkalbų, jis vis drąsiau renkasi baronienės flirtą ir savotišką platonišką draugystę, pagrįstą erotizmu ir intelektualumu.

 

Liudas susitaiko su tuo, kad jo pirmoji meilė Liucė niekada nebus jo, nes ji, ištekėjusi už daktaro Brazio, tampa jam nebepasiekiama. Visgi Liudas tampa Liucės ir Brazio pirmagimio Vytuko krikšto tėvu, savotiškai susisaisto su Liucės gyvenimu, tačiau nutolęs Kalnynuose Vasaris patiria kitą rezignacijos stadiją. Jis labai nusivilia kunigavimu ir kunigyste. Tarnaudamas Kalnynuose jis mato egoistą kunigą Platūną, kuriam rūpi krautuvės ir pinigai, o pačią bažnyčią Platūnas visiškai apleidęs. Ne ką geresnis ekonominių pašaukimų turintis pirmasis parapijos vikaras Stripaitis, kuris grumiasi su agituojančiais ir politizuojančiais vietiniais parapijos pasauliečiais. Liudas nusigręžia nuo kolegų, jis nusivilia, nes mato, kad kunigai tokie pat sugedę kaip ir bet kurios profesijos žmonės, o kai kada netgi labiau, nei galima pagalvoti. Galima sakyti, kad baronienė yra vienintelis jį jaudinantis tikras dalykas, nes ji meta intelektualinį iššūkį, verčia jį kontempliuoti patį save, savo padėtį ir užgniaužtas kūrybines ambicijas.

Vincas Mykolaits-Putinas

 

Man asmeniškai šiose dvejose romano dalyse svarbi rezignacijos problema. Pagrindinis veikėjas nuolat „ne savo rogėse“, todėl patiria kančią, tad individas susipriešina su pasauliu. Iš vienos pusės palikti kunigystę – didelė gėda, negarbė, visų pirmą tėvams, kurie besąlygiškai tiki sūnumi, o iš kitos – kas Liudo benorės tokio bedievio pasaulietiniame gyvenime? Tie, kurie paliko kunigų luomą, pvz., kurso draugas Varnėnas, jų gyvenimas nebuvo lengvas, todėl Liudas pasirenka rezignuoti, bando derinti poeto ir kunigo polius, tačiau, kaip žinia, nesėkmingai. Nieko nėra sunkiau, nei gyventi svetimais lūkesčiais ir norais, bijant būti savimi, tačiau bręsdamas Liudas suvokia, kad yra spąstuose, iš kurių reikia kaip nors išsivaduoti.

 

Ankstesnius laikus pakeičia Pirmasis pasaulinis karas, tad Liudas bastosi po Europą, kurį laiką gyvena Rusijoje, dalį – Vakarų Europoje, baigia studijas Šveicarijoje ir į šalį grįžta jau pradėjusioje klestėti laisvoje Lietuvoje, pamatęs platųjį pasaulį. Į laikinąją sostinę Kauną, kur jis apsistoja pas advokatą Indrulį. Liberalesni laikai keičia Liudo Vasario aplinką ir pasirinkimus. Jis vengia kunigų darbo, ypač laikyti mišias, paguodą labiau randa inteligentų bendruomenėje kaip kūrėjas ir profesorius. Įdomu tai, kad Liudo tėvas smerkia Kauno inteligentiją, nes pats kaip žmogus priklauso senajam tvarkos pasaulyje, jis tą intelegintijos ir valstiečių (iš esmės kaimo ir miesto) atsiskyrimą vadina „dvejomis Lietuvomis“ (labai girdėta šių dienų XXI a. kontekste) ir nori matyti sūnų tik kaip parapijos kunigą. Deja, nors Liudui labai skaudu girdėti taip kalbant tėvą, jis vis labiau renkasi supasaulėjusio kunigo laikyseną. Per prievartą jis prie tėvų vilki sutaną, tenkindamas savo lūkesčius, išduodamas save patį.

 

Pastarasis advokatas Indrulis jį supažindina su amerikietiškos kilmės jauna intelektuale Aukse Gražuolyte, kuri įvertinusi jo kūrybines ambicijas Kauno kūrybiniame pobūvyje su intelektualais greitai pastūmėjo jį iš naujo permąstyti savo literato ir kunigo pašaukimo santykį. Tragiškiausiu Išsilaisvinimo dalies centru tampa senoji išblėsusi meilė Liucei Glaudžiuvienei, kuri tapo žymia Kauno ponia, tiesa, labai nelaiminga antroje santuokoje su Povilu Glaudžiumi. Daugelis prisimena Liucės dramatišką pasitraukimą iš gyvenimo nusinuodijant ir paliktą atsisveikinimo laišką Liudui. „Aš neturėjau teisės gimti, tai kam čia dabar graibstytis ir stengtis ko nors nusitverti? (p. 762).“ Liucė patyrė rezignaciją, savotišką plaukimą pasroviui, nes ji atsisakė laisvės, meilės ir kitų esminių laimės dedamųjų. Vasariui, galima sakyti, Liucės pasitraukimas iš gyvenimo, tampa jo paties gyvenimo veidrodžiu: Liudai, žiūrėk, kas nutinka su trumpu ir mažyčiu žmogaus gyvenimu, kai jis stengiasi rezignuoti. Žmogus susinaikina, nepakėlęs kančios. Nors Liucė turėjo daug tragizmo (sūnelio mirtis; žinojo, kad yra nesantuokinė kunigo Kimšos dukra), Liudas suvokia, kad visgi reikia suteikti progą naujam gyvenimui, nepaisant tėvų ir aplinkinių nuomonės.

 

Visas Altorių šešėly psichologinis ir intelektualinis romanas yra apie savęs paieškas ir išsilaisvinimą iš to, kas nesi. Manau, didelė problema buvo tame, kad jaunus bernelius, nesusivokusius, ko jie nori iš gyvenimo ir kas jie tokie yra, dar nesąmoningus išsiųsdavo „perdirbti“ į kunigų seminariją, tikintis, kad – lenk medį, kol jaunas! – padarys juos paklusniais parapijos kunigėliais. XX a. pačioje pradžioje būti kunigu – kiekvieno nors šiek tiek pasiturinčio ūkininko svajonė. Iš to kilo tėvų ir sūnų konfliktais, didelė dalis pasitraukė iš seminarijos (Jonas Biliūnas, Vincas Krėvė ir kt.). Tėvai dažnai stumia ir šiandien savo vaikus į tariamai saugesnį ir geresnį socialinį gyvenimą, pamynę individo prigimtinę teisę rinktis ir kurti savo laimingą gyvenimą. Iš esmės visas Altorių šešėly šiandien man kūrinys yra apie prarastą laimę dėl kitų ir galiausiai... jos susigrąžinimą į savas rankas, apie individo gniuždymą dėl socialinių kunigystę ir bažnyčią reprezentuojančių dalykų ir tikrojo pasaulietinio kūrybinio pašaukimo. Romano probleminis laukas nepaprastai atrodo aktualesnis ir aiškesnis, perskaičius romaną iš naujo. Matyt, veikia man asmeninė patirtis ir didesnė branda. Atmetus socialinius ano meto dalykus, seminarijos ritualus, lietuvių ir lenkų susipriešinimą, Kauno inteligentiją ir kitus jau istorijon nugrimzdusius dalykus, pati esmė romano nesikeičia, o tik dar labiau atveria, kad kiekvienas žmogus turi teisę (gal net ne turi, o privalo) ieškoti savo vietos pasaulyje, įsiklausydamas į savo vidinį polinkį, troškimus ir jausmus.

 

Maištinga Siela

Kas yra rezignacija? Rezignacija Vinco Mykolaičio-Putino romane "Altorių šešėly" bei Vakarų Europos literatūroje

Sveiki,

 

Literatūros veikėjai dažnai, kaip ir mes, žmonės, patiriame rezignacijos etapus. Vieni labiau, kiti mažiau. Šiame įraše apžvelgsiu, kas yra rezignacija, kokie jos požymiai, pateiksiu Vakarų Europos literatūrinių pavyzdžių ir Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ pagrindinio veikėjo Liudo Vasario rezignacijos atvejį.

 

Rezignacija, jos ypatumai ir pasireiškimas Vakarų Europos literatūros pavyzdžiuose (A. Camus „Svetimas“, G. Flaubert „Ponia Bovari“, V. Šekspyras „Hamletas“, G. Orwell „1984-ieji“, J. W. von Goethe „Jaunojo Verterio kančios)

 

Rezignacija (iš lot. resignatio, reiškiančios atsisakymą, nusileidimą) – tai psichologinė būsena, apibūdinama kaip pasidavimas ar susitaikymas su neišvengiama, dažnai nepalankia, padėtimi ar lemtimi, atsisakant tolimesnės kovos, pastangų ką nors pakeisti ar vilties pagerinti. Pagrindinis rezignacijos požymis yra vidinis atsisakymas ir apatija; žmogus nustoja aktyviai veikti ar siekti tikslų, jaučia bejėgiškumą ir praradimą (galbūt savo paties galios ar kontrolės). Nors kartais rezignacija gali būti suvokiama kaip ramybės ar išmintingo susitaikymo ženklas, dažniausiai ji siejama su emociniu atsitraukimu, nusivylimu ir liūdesiu.  Šis jausmas ypač ryškus, kai po ilgos kovos ar didelių pastangų suprantama, kad situacija nepagerės, ir viskas, kas lieka, yra priėmimas.

 

Šis jausmas dažnai sutinkamas ir gvildenamas Vakarų Europos literatūroje, atspindėdamas sudėtingas žmogaus egzistencijos dramas. Pavyzdžiui, egzistencialistinėje literatūroje, kurioje akcentuojamas absurdas ir pasirinkimo našta, rezignacija pasireiškia kaip atsakas į gyvenimo beprasmybę, kai herojus nustoja ieškoti prasmės ir tiesiog „yra“. Prancūzų rašytojo Alberto Camus „Svetimas“ yra puikus pavyzdys: pagrindinis veikėjas Merso rodo visišką abejingumą aplinkiniam pasauliui ir savo paties likimui, jo šaltumas ir emocinis atsitraukimas simbolizuoja pasidavimą absurdiškai egzistencijai. Klasikinėje literatūroje rezignacija dažnai susijusi su nelaiminga meile, socialine nelygybe ar politiniu bejėgiškumu. Pavyzdžiui, kai kuriuose XIX a. realistiniuose romanuose (pvz., Gustave'o Flaubert'o „Ponia Bovari“), personažai, nuvilti gyvenimo realybės, ima gyventi iliuzijų pasaulyje arba pasiduoda nuoboduliui ir apatijai, nes suvokia savo negalėjimą pabėgti nuo socialinių normų ar savo padėties. Rezignacija šiuose pavyzdžiuose tampa pasyvaus protesto ar tylaus žlugimo forma.

Paveikslas „Rezignacija, panelė ir pusryčių stalas“, Bertha Wegmann, 1890.

 

Pirmasis pavyzdys yra Viljamo Šekspyro tragedija „Hamletas“. Rezignacija čia pasireiškia ne kaip visiškas pasidavimas, o kaip veiksmo paralyžius, atsirandantis dėl metafizinio neapibrėžtumo ir moralinio abejojimo. Hamleto nuolatinis atidėliojimas atkeršyti už tėvo mirtį ir jo garsi abejonė „Būti ar nebūti“ atspindi egzistencinę rezignaciją: susidūręs su gyvenimo neteisingumu ir korupcija, jis praranda valią veikti, nes bet kokia pastanga atrodo beprasmė prieš lemtį ir mirties neišvengiamumą. Jo rezignacija kyla iš intelektualinio perteklinio mąstymo ir idealų žlugimo, kai jis negali priimti pasaulio, kuris neatitinka jo moralinių standartų. Tai rezignacija, kuri paralyžiuoja.

 

Antrasis pavyzdys – George'o Orwell'o distopija „1984“. Čia rezignacija tampa politinio teroro rezultatu, įgydama visiškos asmenybės sutriuškinimo ir vidinio pasidavimo prasmę. Pagrindinis veikėjas Vinstonas Smitas (Winston Smith) iš pradžių bando kovoti su totalitariniu režimu ir išsaugoti savo individualumą bei prisiminimus, tačiau po fizinių ir psichologinių kankinimų Minties ministerijoje jis visiškai palūžta. Vinstono rezignacija yra ne laisvas pasirinkimas, o valios ir sielos sunaikinimas – jis galiausiai nuoširdžiai pamilsta Didįjį Brolį. Šios rezignacijos priežastis yra absoliuti valstybės jėga ir nuolatinė baimė, o jos prasmė – įspėjimas apie tai, kaip valdžia gali visiškai ištrinti žmogaus savimonę ir paversti jį bejėgiu įrankiu, kuris nebeturi net vidinės galios protestuoti. Tai rezignacija, primesta jėga.

 

Trečiasis pavyzdys – Johanno Wolfgango von Goethe's romanas „Jaunojo Verterio kančios“. Rezignacija čia yra romantinės meilės ir jausmų absoliutizavimo padarinys. Verteris yra beviltiškai įsimylėjęs Lotę, kuri ištekėjusi už kito. Jo rezignacija kyla iš nepataisomos situacijos privačioje sferoje: negalėdamas turėti mylimos moters ir atsisakydamas priimti socialines konvencijas bei realybę, jis pasirenka pasyvumą ir galiausiai savižudybę. Šios rezignacijos priežastis yra nepakantumas ribojančiai pasaulio realybei ir emocinis jautrumas, kuris nepajėgia adaptuotis. Verterio rezignacija atspindi romantinės eros idealizmo žlugimą, parodant, kad per didelis atsidavimas jausmams be proto įsikišimo veda į žlugimą. Tai rezignacija, atsiradusi iš emocinės frustracijos.

 

Rezignacija Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“: Liudo Vasario atvejis

 

Rezignacija Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“ yra pagrindinė ašis, per kurią analizuojama kunigo Liudo Vasario asmenybės drama. Rezignacijos genezė slypi ankstyvajame veikėjo gyvenimo etape, kuomet jis, vedamas idealistinio tikėjimo ir tėvų primestos pareigos (o ne tikrojo pašaukimo), susitaiko su visuomenės ir šeimos lūkesčiais ir pasirenka dvasininko kelią. Tai pirminė, paslaptingai rami, bet lemtinga rezignacija prieš visuomenės struktūrą ir tradiciją. Jis pasirašo įžadams, nors širdyje jaučia menininko ir pasaulietiškos meilės šauksmą.

 

Ši pirminė rezignacija tampa vidinės tragedijos priežastimi ir ištiso psichologinio proceso pradžia. Dvasininko sutana varžo jo poeto prigimtį, o celibato įžadas nuolat konfliktuoja su žmogiškos meilės troškimu ir aistringais jausmais moterims (ypač Liucei ir bažnyčios Nepažįstamajai). Vasario rezignacija virsta nuolatiniu vidiniu susiskaldymu, nuolatiniu savęs apgaudinėjimu ir emociniu pasitraukimu iš tikrojo gyvenimo. Jis tampa šaltas, sarkastiškas, stengiasi apsisaugoti nuo pasaulio, per daug analizuodamas savo jausmus. Vasario psichologija pasižymi per dideliu refleksyvumu ir valios stoka – jis nuolat delsia priimti sprendimą, bijodamas skausmingų pasekmių – viešos gėdos, šeimos sielvarto ir socialinės atskirties.

 

Rezignacijos procesas romane pasiekia kulminaciją per jo santykius su moterimis ir kūrybiniu darbu. Būtent per šias patirtis Vasaris galutinai suvokia, kad negali gyventi melu ir kad jo dvasininko pareigos tik slopina jį kaip asmenybę ir menininką. Rezignacijos pasekmė buvo asmenybės ir kūrybos sustingimas. Kūryba (poezija) jam tampa vieninteliu, nors ir nelegaliu, būdu išsilieti, tačiau ji nuolat konfliktuoja su „šventais“ įžadais.

 

Išsilaisvinimas ir rezignacijos pabaiga įvyksta tik po ilgos, sekinančios vidinės kovos, kurios kulminacinis taškas yra sprendimas atsisakyti kunigystės. Vasaris pagaliau pasiryžta nutraukti melą ir prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimą. Šis išsilaisvinimas nėra lengvas ar greitas. Jis reikalauja didžiulio moralinio jėgos mobilizavimo ir atsiskyrimo nuo senojo gyvenimo būdo. Nors romanas baigiasi Vasario atsistatydinimu ir naujo, laisvo, bet neaiškaus gyvenimo pradžia, jo siela lieka pažymėta ilgametės rezignacijos pėdsakais. Jis tampa poetu – visiškai atsidavusiu menui žmogumi, bet moka didelę kainą – praradimą ramybės ir tam tikro stabilumo. Jis išsivaduoja iš sutarties su Bažnyčia, bet įžengia į naują egzistencinės laisvės naštą.

 

Maištinga Siela

Konspektas: Vincas Mykolaitis-Putinas, Altorių šešėly, kūrybos bruožai, simbolistinė poezija, temos, problemos, kontekstai

 Sveiki,

 

Puikus literatūrinis konspektas apie Vincą Mykolaitį-Putiną, jo gyvenimą, simbolistinę poeziją bei garsųjį romaną „Altorių šešėly“. Paspaudę ant nuotraukų, išdidinsite tekstą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Altorių šešėly" (rež. Ramūnas Kaubrys)

Sveiki,

Šįkart noriu trumpai brūkštelti apie matytą šokių spektaklį Altorių šešėly, kurį statė Ramūnas Kaubrys, to paties režisieriaus neseniai teko pamatyti Adata. Taip jau nutiko, kad retai pamatau kokį spektaklį, o ką jau kalbėti apie šokių spektaklį ir dar pagal garsųjį Vinco Mykolaičio-Putino romaną Altorių šešėly, kurį kažkada skaičiau ir „zubrinau“ mokyklos suole.

Šiaip esu girdėjęs, kad autorius yra uždraudęs bet kokias Altorių šešėlio ekranizacijas ir teatrines formas, tikriausiai iki šiol ir neturime Altorių šešėly filmo – mokiniams sunkiau, tenka skaityti visą kūrinį, bet nuo to juk tik geriau pačiam V. M. Putinui ir jo atminimui. Labai knietėjo pamatyti R. Kaubrio statymą, juolab kad buvau girdėjęs pačius geriausius atsiliepimus. Tiesą sakant, nesitikėjau, kad spektaklis bus būtent toks, kokį teko regėti.

Pirmosios spektaklio scenos, įvilkimas į sutaną tiesiog nepakartojamas, o šokio plastika, mistinis apšvietimas, klasikinė muzika kūrė apskritai misterinio šokio įspūdį, kažkokią sąmoningą pasirinkimo ir apsisprendimo metafizinį veikėjo būvį, o vyrų pasirodymas su juodomis sutanomis, manding, priminė tuos vidurio Azijos tautinius stepių klajoklių šokius. Sakyčiau, tas pirmasis įspūdis ir buvo stipriausias, vėliau režisierius pereina prie siužetinių romano linijų – Liucės ir Liudo susitikimas, na, o vėliau ir visa drama tarp kūrybos ir meilės, tarp pasišventimo ir kūniško geidulio. Gal šiek tiek išsigandau, kad Liucė vienu metu vaizduojama išvis kaip paleistuvė, romane kažkaip to nebuvau užtvirtinęs, tačiau tai tik tokie pasirinkimo štrichai, kodėl gi ne.

Man teko galimybė pamatyti būtent Manto Černecko sąstatą ir galiu pasakyti, kad labai patiko, būtų įdomu „užmesti akį“ ir į Aurelijaus Liškausko pasirodymą. Visgi šalia esantis mano kolega mažai ką suprato iš šokio statymo, neįskaitė ir „kančių tarės“, kuria nusinuodija Liucė simbolikos, o ką jau sakyti apie jos vaiko – pliušinio žaisliuko tampymą. Visgi spektaklis nors ir šokio, ir reginio kūrinys, reikia šiokių tokių pastangų skaityti ir simbolius, kas vyksta su veikėjais, kaip keičiasi epocha, santykis, apsisprendimai ir kiti dalykai. Jeigu esate skaitę romaną, tai padaryti nėra sudėtinga.

Šiaip džiaugiuosi pamatęs šį spektaklį. Įdomi interpretacija, gestai, simboliai ir perteikimo pasirinkimas. Drama buvo, buvo ir judesys, ir žinia publikai.

Jūsų Maištinga Siela