Kas yra rezignacija? Rezignacija Vinco Mykolaičio-Putino romane "Altorių šešėly" bei Vakarų Europos literatūroje

Sveiki,

 

Literatūros veikėjai dažnai, kaip ir mes, žmonės, patiriame rezignacijos etapus. Vieni labiau, kiti mažiau. Šiame įraše apžvelgsiu, kas yra rezignacija, kokie jos požymiai, pateiksiu Vakarų Europos literatūrinių pavyzdžių ir Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ pagrindinio veikėjo Liudo Vasario rezignacijos atvejį.

 

Rezignacija, jos ypatumai ir pasireiškimas Vakarų Europos literatūros pavyzdžiuose (A. Camus „Svetimas“, G. Flaubert „Ponia Bovari“, V. Šekspyras „Hamletas“, G. Orwell „1984-ieji“, J. W. von Goethe „Jaunojo Verterio kančios)

 

Rezignacija (iš lot. resignatio, reiškiančios atsisakymą, nusileidimą) – tai psichologinė būsena, apibūdinama kaip pasidavimas ar susitaikymas su neišvengiama, dažnai nepalankia, padėtimi ar lemtimi, atsisakant tolimesnės kovos, pastangų ką nors pakeisti ar vilties pagerinti. Pagrindinis rezignacijos požymis yra vidinis atsisakymas ir apatija; žmogus nustoja aktyviai veikti ar siekti tikslų, jaučia bejėgiškumą ir praradimą (galbūt savo paties galios ar kontrolės). Nors kartais rezignacija gali būti suvokiama kaip ramybės ar išmintingo susitaikymo ženklas, dažniausiai ji siejama su emociniu atsitraukimu, nusivylimu ir liūdesiu.  Šis jausmas ypač ryškus, kai po ilgos kovos ar didelių pastangų suprantama, kad situacija nepagerės, ir viskas, kas lieka, yra priėmimas.

 

Šis jausmas dažnai sutinkamas ir gvildenamas Vakarų Europos literatūroje, atspindėdamas sudėtingas žmogaus egzistencijos dramas. Pavyzdžiui, egzistencialistinėje literatūroje, kurioje akcentuojamas absurdas ir pasirinkimo našta, rezignacija pasireiškia kaip atsakas į gyvenimo beprasmybę, kai herojus nustoja ieškoti prasmės ir tiesiog „yra“. Prancūzų rašytojo Alberto Camus „Svetimas“ yra puikus pavyzdys: pagrindinis veikėjas Merso rodo visišką abejingumą aplinkiniam pasauliui ir savo paties likimui, jo šaltumas ir emocinis atsitraukimas simbolizuoja pasidavimą absurdiškai egzistencijai. Klasikinėje literatūroje rezignacija dažnai susijusi su nelaiminga meile, socialine nelygybe ar politiniu bejėgiškumu. Pavyzdžiui, kai kuriuose XIX a. realistiniuose romanuose (pvz., Gustave'o Flaubert'o „Ponia Bovari“), personažai, nuvilti gyvenimo realybės, ima gyventi iliuzijų pasaulyje arba pasiduoda nuoboduliui ir apatijai, nes suvokia savo negalėjimą pabėgti nuo socialinių normų ar savo padėties. Rezignacija šiuose pavyzdžiuose tampa pasyvaus protesto ar tylaus žlugimo forma.

Paveikslas „Rezignacija, panelė ir pusryčių stalas“, Bertha Wegmann, 1890.

 

Pirmasis pavyzdys yra Viljamo Šekspyro tragedija „Hamletas“. Rezignacija čia pasireiškia ne kaip visiškas pasidavimas, o kaip veiksmo paralyžius, atsirandantis dėl metafizinio neapibrėžtumo ir moralinio abejojimo. Hamleto nuolatinis atidėliojimas atkeršyti už tėvo mirtį ir jo garsi abejonė „Būti ar nebūti“ atspindi egzistencinę rezignaciją: susidūręs su gyvenimo neteisingumu ir korupcija, jis praranda valią veikti, nes bet kokia pastanga atrodo beprasmė prieš lemtį ir mirties neišvengiamumą. Jo rezignacija kyla iš intelektualinio perteklinio mąstymo ir idealų žlugimo, kai jis negali priimti pasaulio, kuris neatitinka jo moralinių standartų. Tai rezignacija, kuri paralyžiuoja.

 

Antrasis pavyzdys – George'o Orwell'o distopija „1984“. Čia rezignacija tampa politinio teroro rezultatu, įgydama visiškos asmenybės sutriuškinimo ir vidinio pasidavimo prasmę. Pagrindinis veikėjas Vinstonas Smitas (Winston Smith) iš pradžių bando kovoti su totalitariniu režimu ir išsaugoti savo individualumą bei prisiminimus, tačiau po fizinių ir psichologinių kankinimų Minties ministerijoje jis visiškai palūžta. Vinstono rezignacija yra ne laisvas pasirinkimas, o valios ir sielos sunaikinimas – jis galiausiai nuoširdžiai pamilsta Didįjį Brolį. Šios rezignacijos priežastis yra absoliuti valstybės jėga ir nuolatinė baimė, o jos prasmė – įspėjimas apie tai, kaip valdžia gali visiškai ištrinti žmogaus savimonę ir paversti jį bejėgiu įrankiu, kuris nebeturi net vidinės galios protestuoti. Tai rezignacija, primesta jėga.

 

Trečiasis pavyzdys – Johanno Wolfgango von Goethe's romanas „Jaunojo Verterio kančios“. Rezignacija čia yra romantinės meilės ir jausmų absoliutizavimo padarinys. Verteris yra beviltiškai įsimylėjęs Lotę, kuri ištekėjusi už kito. Jo rezignacija kyla iš nepataisomos situacijos privačioje sferoje: negalėdamas turėti mylimos moters ir atsisakydamas priimti socialines konvencijas bei realybę, jis pasirenka pasyvumą ir galiausiai savižudybę. Šios rezignacijos priežastis yra nepakantumas ribojančiai pasaulio realybei ir emocinis jautrumas, kuris nepajėgia adaptuotis. Verterio rezignacija atspindi romantinės eros idealizmo žlugimą, parodant, kad per didelis atsidavimas jausmams be proto įsikišimo veda į žlugimą. Tai rezignacija, atsiradusi iš emocinės frustracijos.

 

Rezignacija Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“: Liudo Vasario atvejis

 

Rezignacija Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“ yra pagrindinė ašis, per kurią analizuojama kunigo Liudo Vasario asmenybės drama. Rezignacijos genezė slypi ankstyvajame veikėjo gyvenimo etape, kuomet jis, vedamas idealistinio tikėjimo ir tėvų primestos pareigos (o ne tikrojo pašaukimo), susitaiko su visuomenės ir šeimos lūkesčiais ir pasirenka dvasininko kelią. Tai pirminė, paslaptingai rami, bet lemtinga rezignacija prieš visuomenės struktūrą ir tradiciją. Jis pasirašo įžadams, nors širdyje jaučia menininko ir pasaulietiškos meilės šauksmą.

 

Ši pirminė rezignacija tampa vidinės tragedijos priežastimi ir ištiso psichologinio proceso pradžia. Dvasininko sutana varžo jo poeto prigimtį, o celibato įžadas nuolat konfliktuoja su žmogiškos meilės troškimu ir aistringais jausmais moterims (ypač Liucei ir bažnyčios Nepažįstamajai). Vasario rezignacija virsta nuolatiniu vidiniu susiskaldymu, nuolatiniu savęs apgaudinėjimu ir emociniu pasitraukimu iš tikrojo gyvenimo. Jis tampa šaltas, sarkastiškas, stengiasi apsisaugoti nuo pasaulio, per daug analizuodamas savo jausmus. Vasario psichologija pasižymi per dideliu refleksyvumu ir valios stoka – jis nuolat delsia priimti sprendimą, bijodamas skausmingų pasekmių – viešos gėdos, šeimos sielvarto ir socialinės atskirties.

 

Rezignacijos procesas romane pasiekia kulminaciją per jo santykius su moterimis ir kūrybiniu darbu. Būtent per šias patirtis Vasaris galutinai suvokia, kad negali gyventi melu ir kad jo dvasininko pareigos tik slopina jį kaip asmenybę ir menininką. Rezignacijos pasekmė buvo asmenybės ir kūrybos sustingimas. Kūryba (poezija) jam tampa vieninteliu, nors ir nelegaliu, būdu išsilieti, tačiau ji nuolat konfliktuoja su „šventais“ įžadais.

 

Išsilaisvinimas ir rezignacijos pabaiga įvyksta tik po ilgos, sekinančios vidinės kovos, kurios kulminacinis taškas yra sprendimas atsisakyti kunigystės. Vasaris pagaliau pasiryžta nutraukti melą ir prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimą. Šis išsilaisvinimas nėra lengvas ar greitas. Jis reikalauja didžiulio moralinio jėgos mobilizavimo ir atsiskyrimo nuo senojo gyvenimo būdo. Nors romanas baigiasi Vasario atsistatydinimu ir naujo, laisvo, bet neaiškaus gyvenimo pradžia, jo siela lieka pažymėta ilgametės rezignacijos pėdsakais. Jis tampa poetu – visiškai atsidavusiu menui žmogumi, bet moka didelę kainą – praradimą ramybės ir tam tikro stabilumo. Jis išsivaduoja iš sutarties su Bažnyčia, bet įžengia į naują egzistencinės laisvės naštą.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: George Orwell iš knygos "1984-ieji" apie žmogaus išnaudojimą ir kvailinimą

 

„Jie gimsta, auga purve, pradeda dirbti nuo dvylikos metų, išgyvena trumpą fizinio žydėjimo ir seksualumo laikotarpį, dvidešimties metų susituokia, trisdešimties jau nebėra jauni, o šešiasdešimties paprastai miršta. Sunkus fizinis darbas, rūpinimasis namais ir vaikais, smulkūs ginčai su kaimynais, kinas, futbolas, alus ir, svarbiausia, azartiniai žaidimai – tai viskas, kas telpa į jų pasaulėžiūrą. Juos nesunku valdyti. Geriausiai, kad jie labai nesidomėtų politika. Iš jų reikalaujama tik primityvaus patriotizmo – apeliuoti į jį, kai reikia pailginti darbo dieną ar sumažinti maisto davinius. O jei juos apima nepasitenkinimas – taip jau yra buvę – šis nepasitenkinimas prie nieko nepriveda, nes dėl bendrų idėjų stokos jis nukreiptas tik prieš smulkias, konkrečias bėdas.“ George Orwell iš romano „1984-ieji“.

Maištinga Siela

Knyga: Jaroslavas Melnikas "Te visad būsiu aš"

 

Jaroslavas Melnikas. „Te visad būsiu aš“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – p. 384.

Sveiki, knygų skaitytojai,

„Vadinamieji „brangūs prisiminimai“ atrodo kilnūs ir būtini tik iš pirmo žvilgsnio. Atidžiau įsižiūrėję imame suprasti, kad žmogus anaiptol nėra atmintis. Iš esmės ji jam beveik nereikalinga, veikiau išvis nereikalinga. Sutinku, vadinamoji asmenybė susijusi su atmintimi. Bet kiek akimirkų per dieną esame asmenybė? Kai sėdime ir žiūrime į jūrą, vandenyną – apie ką galvojame, ką prisimename? Apie nieką negalvojame ir nieko neprisimename. Mes tiesiog esame. <...> Pamiršome senolių išmintį – jie ragino gyventi čia ir dabar, tik tai laikė realybe. Argi jie nebuvo teisūs? Ar praeitis egzistuoja? Tai tik proto fikcija! Yra tik šios akimirkos, kuriomis gyvename. Realybė yra išgyvenama dabarties akimirka (p. 190-191).“

Neatsitiktinai pasirinkau šią citatą, kurios prasmė apie būvimą čia ir dabar greitėjančiame pasaulyje byloja įvairūs dvasinių seminarų koučeriai (ar jau yra koks patogesnis ir lietuviškesnis žodis, nes jau pats laikas?). Prisipažinsiu, ne vieną mokymą pas juos išėjau ir visi daugiau ar mažiau tvirtina, kad praeitį reikia paleisti, mėgautis šia akimirka ir mažiau ieškoti dramatiškų situacijų, o tuo labiau jas narplioti. Geriausia išeitis, anot daugelio, yra ignoravimas, sąmoningas proto atitraukimas nuo problemų, į kurias dažniausiai mes įkrentame ir kapanojamės, kol josios tampa mūsų tikrovės dalimi. Dar baisiau – mes savo asmenybę tapatiname su tuo, kaip tose situacijose pasireiškiame. Apie tai kurį laiką galvojau skaitydamas naujausią mūsų rašytojo Jaroslavo Melniko (g. 1959) distopinį romaną Te visad būsiu aš. Pavadinimas, beje, nugriebtas nuo paskutiniosios populiarios sovietiniais laikais dainelės Te visad šviečia saulė ir dangus būna žydras... priedainio posmelio eilutės. Pastarosios neteko zombiškai dainuoti, tačiau pamenu, kad prancūzų mokytoja užsimojo mūsų klasę priversti šią dainą giedoti kaip Tėve mūsų prancūziškai, todėl melodija man puikiai pažįstama.

Te visad būsiu aš romane pagrindinis veikėjas, pasakotojas Dio iš pradžių atskleidžia neįtikėtiną mokslo evoliucijos šuolį ir papasakoja apie novatorišką sistemą, kaip nusidėvėjus kūnui žmogaus smegenys išimamos ir persodinamos į naują kūną ir taip iš amžiaus į amžių, kol žmonės nebejaučia nei baimės numirti, nei patirti kažko netikėto, nes veikėjai atrodo plūduriuoja kaip moskitai gintaro sutirštėjusiame gabale, užsikonservavę savo idiliškame pasaulyje. Atrodo, kas gali būti nuostabiau, nei amžinas gyvenimas, totali ramybė, kuri tikrovėje vyrauja be jokių ligų, bado, skurdo, konkurencijos, ekonominio nuosmukio? Netgi dabar pas mus susiformavęs požiūris, kad geriausia pramoga, kai nieko nereikia veikti ir dėl nieko nereikia rūpintis, nes bet kokia kita veikla reikalauja pastangos, kantrybės ir laiko, o tai jau po kasdienių darbų nebėra taip įdomu. O romano pasaulis siūlo kaip tik nuostabiausius dalykus. Tik, savaime aišku, gyvenimo grožis atsiskleidžia suvokiant savo asmenybės ribotumą ir fizinio pavidalo laikinumą – tą J. Melnikas nepamiršta protarpiais romane pabrėžti, kad Dio, nepaisant to, kad keičia lytis, patiria moterišką gyvenimą, keičia profesijas, tačiau reikšmingų dalykų kaip ir nevyksta. Gyvenimas, kitaip sakant, nebėra joks stebuklas, nuobodumą pakeis kito gyvenimo nuobodumas.

Išties Dio yra nykus veikėjas, jis neturi nei kokių įdomybių, nei reikšmingesnių istorijų, nei ambicijų. Jis kaip koks metraštininkas dėsto net jam pačiam nuobodžią istoriją po Didžiojo šuolio, porina apie tai, kad motinos nebeatpažįsta savo vaikų, o vaikai savo motinų, kad per amžius keičiantis kūnams tas pats tėvas su sūnumi gali sukurti vieno gyvenimo šeimą, keisti lytį ir daugmaž visiems tai normalu ir gera kaip kokiame lėlių namelyje. Suprantu, kad tai būdas atskleisti galimos ateities perspektyvos kontekstus, tačiau pasakojime pristigo ugnies, pernelyg viskas dvelkia tipizavimu, pavyzdžiui, visame romane pabrėžiamas vyro ir moters kūniškumo, geismo, erotizmo dėmuo, kuris ateina ne iš pakitusios realybės, netgi ne iš manosios kartos tikrovės, bet tikriausiai iš pačios J. Melniko kartos seksualumo sampratos, išvengiant ne tik LGBTQ temų, bet gal ir galimo ateities belytiškumo? Vis galvojau, negi visi tie herojai su persodintomis smegenimis savo seksualumo sampratą grindžia 1970-ųjų sampratos modeliais?

Kad veikėjai ir pasaulis stigmatizuotas pagal mūsų tuos pačius modelius, prasiveržia ne tik per Dio veikėją, bet ir ateities visuomenės įsitikinimus, pavyzdžiui, laikraštyje Amžinvalis (man taip gražiai rimuojasi su Versalis ir Vivaldis) ir amžinasis gyvenimas teigiama, kad daugiausia į problemas reaguoja moterys, nes jos emocingesnės, jautresnės (turėkite galvoje, kad nebeaišku, kas tos moterys, nes jos gali būti ir vyrų smegenys, bet stereotipas vis dar gavus pagal elgesio tradicinius lytiškumo stereotipus): „Kažkodėl dauguma jų autorių moterys, nors, kita vertus, tai suprantama, juk būtent moterys emociškai reaguoja į aktualius mūsų gyvenimo klausimus. Kaip ir prašėme, jos nurodė, kiek susilaukė vaikų pastarajame gyvenime ir kiek per visus kitus gyvenimus (p. 130).“ Moters kaip seksualios būtybės, jų liemenis, persišviečiančios lytinės lūpos per kombinezoną bei korpų kūnų erotizmą pabrėžia tarsi nebe ateities žmogus, o tiesiog vyras rašytojas, kurio laki erotizuota galimybių fantazija šalia gana įdomios distopijos galėjo ir sukurti kažką išties novatoriškesnio, verčiančio susimąstyti apie kintančią lytiškumo sampratą, kitaip šie erotiniai intarpai romanui nieko neduoda, tik demonstruoja literatūrinį kičą.

Romane kūnų donorais vaizduojami korpai, kurie dažniausiai sulaukia tik dvidešimties, nes tik į tokį kūną telpa suaugusio žmogaus smegenys, man asmeniškai, labai siejosi su storais iš autoriaus ankstesniojo romano Maša, arba Postfašizmas. Akivaizdu, jeigu kas skaitė ankstesnius autoriaus kūrinius, jog autorius pakryps panašiu pasakojimo modeliu: pagrindinis veikėjas turi sužinoti, kad gražus ir nemirtingas gyvenimas kainuoja užmaskuotą sisteminę vergovinę santvarką, o  žmogus užliūliuotas gražios utopijos nė nesupranta, kad gyvena gražiose erčiose tarp koncentracijos stovyklų. Korpai – tokie pat žmonės, tik veisiami didžiulėse veisyklose, kurias kontroliuoja didžiulis jau visatoje išvešėjęs dirbtinis intelektas DIRSME. Iš esmės tai klasikinė distopija, kurioje žaidžiama tariama idiline visuomene, kai veikėjai nežino jos užkulisių arba, kaip šiuo atveju, tikint DIRSME kaip neabejotinai žmones ir jų nemirtingumą palaikantį intelektą. Kitą vertus, po daugiau nei tūkstančių metų atsiranda naujas judėjimas, kurio nariai suvokia, jog toks nemirtingumas žmogui kenkia, o tikrasis amžinasis gyvenimas yra visiškai kitoks, kai iš tikrųjų numiršti, o neišnaudoji donorų klasę savo nemirtingumui pratęsti. Atsiranda kova tarp mirtingųjų ir nemirtingųjų, o pagrindinis veikėjas sumišęs turi nuspręsti, kieno pusę palaikyti, todėl keliami moraliniai principai, ką visgi pasirinkti, kitaip sakant, ar pats skaitytojas, jeigu būtų tokiose sąlygose, pasirinktų ramų ir patogų gyvenimą, ar žūti už tiesą?

Neslėpsiu, jog esu Jaroslavo Melniko prozos gerbėjas, deja, lietuvių literatūros lauke neturime ryškesnio ir geresnio kalibro distopijų rašytojų, kurie taip gerai perteiktų diskutuotinas ir iki galo neatsakomus klausimus apie žmogaus gyvenimo prasmes bei sistemas, kuriose iš esmės jau seniai gyvename, tik jos tapusios mūsų tikrove. Distopija kaip niekas kitas leidžia lyginamuoju metodu įvertinti ir mūsų pasaulį, kuris irgi yra saviškai beprotiškas. Te visad būsiu aš yra stipri idėja apie smegenų transplantaciją, bet iš esmės kalba apie sielos, intelekto, prisiminimų perkėlimą į naują kūną, kad jo funkcionavimas tęstųsi ir tos transplantacijos padarinius vertybiniu ir tapatybės pakrikimo aspektais. Mokslininkai teigia, kad mūsų smegenys geba generuoti savo ląsteles, vadinasi, neuronai gali ir atsinaujinti, tad pati idėja, jog smegenys sensta lėtai keliamos iš kūno į kūną labai pritinka romanui. Tai iš dalies ir mokslinės fantastikos žanras, nes knygoje apstu žodžių naujadarų, autoriaus sugalvotų prietaisų (juos galite pamiršę bet kada pasižiūrėti knygos gale sudarytame žodynėlyje), kurios perteikia žmonijos mokslo potencialą.

Jaroslavas Melnikas 

Visgi mane labiausiai dominusi tema buvo atmintis ir jos pasikeitimas arba jos reikšmės nureikšminimas. Pagrindinis veikėjas dažnai kalbėdamas su Rojumi, ar kitais veikėjais vis traukia palyginimus ir detales iš Antikos, XIX amžiaus ir kitų epochų tarsi iš kokio užstrigusio ir senai praeitin nugrimzdusio pasaulio, tačiau vis traukia, nors tuo pačiu tyčiojasi iš mobiliųjų telefonų, neprisimindami jų pavadinimo. Tam tikrų veikėjų pasaulėžiūrą, sakyčiau, romane nėra sutvarkyta iki galo, atrodo pernelyg parašyta iš autoriaus praeities perspektyvos, pamirštant, kad istorija rutuliojasi 5-6 tūkstantmetyje. Sakyčiau, romanas kaip tik būtų gyvesnis, jeigu neliktų nei kvestionavimo krikščioniškuoju Dievu, Bibliniais pasakojimais, filosofais ir kitais mums, skaitytojams, atpažįstamais istoriniais-kultūriniais kontekstais. Kitą vertus, knygoje gana pretenzingai erzina pasakotojo pernelyg nuoseklus visko perfrazavimas ir aiškinimas, kas ką pasakė ar pajautė, nepaliekant vietos ir erdvės susidaryti pačių skaitytojų įspūdžiui, pvz.:

„– Taip. Manau, Dievas yra.

– Tai net nejuokinga, – pats nustebau, kad galiu taip drąsiai kalbėtis su DIRSME. – Mašina kalba apie Dievą, sako, kad Dievas yra (p. 334).“

Tai labai keista, nes mes supratome iš tiesioginės kalbos, ką pasakė mašina, kam perfrazuoti po frazės, juk ir taip suvokiame, kad pagrindinis veikėjas nustebęs. Tokių panašių tuštokų vietų romane yra nemažai.

Kai kada romane abejonių kelia ir pats Dio. Iš vienos pusės lyg ir aišku, jog galbūt jo kritinis mąstymas sumenkęs per tiek metų, tačiau jis pabrėžia savo profesijų gausą, įvairias skirtingų gyvenimo patirtis, tad tikėjausi, jog jis bus pastabesnis, sudėtingesnis. Autorius labai stengiasi perteikti veikėjo nuostabą, jog korpai – tai tie patys žmonės, tačiau pajungus skaitytojo smegenis tampa akivaizdu, jog Dio gavęs naują kūną apvaisina moteris arba apsivaisina to kūno savininko sėkla, o ne savo pirmine DNR, kuri jau seniai nebeegzistuoja, tai kodėl jis po tiek amžių staiga nustemba, jog jo paties vaikai galbūt yra su korpo DNR t. y. genetiškai net ne jo vaikai? Elementari biologija! Tiesa, manęs neįtikino ir Kajos bei Dio meilės pabaiga, Titaniko Rouzės ir Džeko vertos istorija. Prisiminiau nuostabaus amerikiečių rašytojo Michael Cunningham romano Dienų pavyzdžiai paskutiniąją istorijos dalį, kuriame skirtingų rasių sutvėrimai išsiskiria, tačiau yra būdų taip paprastai, išraiškingai ir nebanaliai pavaizduoti skaudžios meilės lemtį, kad net Kajos ir Dio istorija atrodo pernelyg plokščia, neįdomi.

Visgi per tiek skaitymo metų pas mane bus išsivysčiusi skaitytojo kritiko patirtis, nes Te visad būsiu aš romane mačiau daug techninių trūkumų, naivumo, šabloniškumo, kuriuos jau skaičiau pas Melniką jau seniau. Tais pačiais triukais kai kas bandoma išartikuliuoti vis taip pat, kas jau buvo pasakyta ankstesniuose kūriniuose (kitą vertus ar kas nors kaltina pasikartojimais kokį nors Stepheną Kingą?). Ir žinote, manau, autorius žino, kad yra puikus idėjų autorius, jis tikrai turi ką papasakoti, o romane keliami geresnės visuomenės bei ateities sisteminiai modeliai visada atskleidžia ir moralinių pasirinkimų problemą. Ir tie pasirinkimai nėra lengvi nei Tolimoje erdvėje, nei Maša, arba Postfašizmas, nei Te visad būsiu aš. Pastarasis man pasirodė su atsikartojančiomis melniškomis manieromis, kurios rodo, kad autorius absoliučiai susiformavęs, turi savo stilių.

Galgi visgi silpniausias ne pasakojimo šabloniškumas ar retkarčiais prasiveržiantys pernelyg nuspėjami pagrindinio veikėjo perfrazavimai (šiuo atveju, manau, lakoniškumas būtų tik stiprybė šiam romanui), bet dėl to, kad Jaroslavo Melniko stipriausioji pusė yra iškelta ir išskleista stulbinama idėja, kuri neranda šiame romane naujos literatūrinės pasakojimo perspektyvos. Būtent norėjosi išgirsti kitaip nei įprastai papasakotos istorijos, gal be visų šių dienų perspektyvos mąstymo ir vertinimo inkliuzų, o daugiau iš kažkokio pakitusio pagrindinio veikėjo perspektyvos, pakitusio vertybinio spektro, kuris tik koreliuotų su klasikiniais gero ir blogo žmogaus sampratomis pagal mūsų sistemos matą. Dabar skaitytojas šabloniškai suvokia DIRSMĖS galybę ir pavojų, kaip kad kosmonautas Stanislavo Lemo romane Soliaris mąstančio vandenyno baugumą, tačiau kodėl neapvertus pasakojimo iš dirbtinio intelekto pusės? Norėjosi rebuso, daugiau intrigų, perspektyvų, netikėtumo, tačiau romanas susiskaitė labai greitai, atpažįstant visas J. Melniko literatūrines galimybes, jo lakonišką vientisinio sakinio kampuotumą, vengiant kalbos lyriškumo (šiaip distopijai priimtinas stilius), bet vėlgi, kodėl vėl taip pat?

Nenoriu pasakyti, kad nusivyliau romanu ir autoriumi. Tikrai ne. Jaroslavas Melnikas Europoje pripažintas autorius, pelnė ne vieną apdovanojimą ir jo idėjos tikrai plečiančios ir bauginančios, galgi net pranašiškos (ne kartą pagalvojau, o gal mes jau panašiai gyvename? Gal kaip filme Matrica atjungs kas žarnelę ir pabusiu kokioje vandens pūslėje su amfibijos galūnėmis?). Rekomenduoju fantastinių ir distopinių romanų skaitytojams, bet kokiu atveju, J. Melnikas lietuvių literatūros lauke jau tampa tikru susiformavusiu klasiku, tad vis dar tikiu, kad galima dar labiau eksperimentuoti ne tik su pačia distopijos idėja, bet ir pasakojimo perspektyva ir stiliumi.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: George Orwell "Gyvulių ūkis"

George Orwell. „Gyvulių ūkis“ – Kaunas: Jotema, 2018. – p. 136.

Sveiki, skaitytojai,

Daugeliui literatūros skaitytojų tikriausiai nereikia pristatinėti anglų rašytojo George Orwell (1903-1950), kurio išmoningoji distopija 1984-ieji ne tik laikoma visų distopijų klasika, bet ir neblėstančiu literatūros atšvaitu, bandant suprasti, kaip veikia tam tikros valdymo sistemos, kurios dažnai save įvardija kaip itin besirūpinančios daugumos arba visų interesais, o iš tikrųjų yra išpuvusios ir iškrypusios, meluojančios ir bauginančios. Labai panašiai galėtume apibūdinti ir kitą Orwellio knygą Gyvulių ūkis (angl. Animal Farm), kuri buvo rašoma Antrojo pasaulinio karo metais, o išspausdinta 1945 metais ir beregint pasitikta labai palankiai.

Kažin, ar autorius būtų galėjęs šį kūrinį publikuoti Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, kai su Sovietų Sąjungą tuometinė Anglija ir kitos vakarų šalys buvo sudariusios taikos sutartis gana palankiai vertino Stalino vadovaujamą sovietinę imperiją. Tikrasis sovietų valdžios sisteminis veidas atsiskleidė karo metais, kurios pakeitė vakariečių nuomonę, o Orwellio pasirodęs Gyvulių ūkis (taip jau sutapo) tik dar labiau prisidėjo prie tuometinės kritikos. Vadinasi, kol vakariečiai jautėsi su Stalinu vienose ratuose saugūs, Orwellis jau įžvelgė, jog stalinizmo ideologija yra ankstyvojo bolševizmo išsigimusi dviveidiška sistema. Gyvulių ūkis yra politinė satyra, kuri imituoja rusų 1917-ųjų metų caro nuvertimo Revoliuciją, kai valdžią perėmė liaudies valdžios svertai visuomenei skiesdami apie tai, kad nuo šiol naujai užgimusioje šalyje visi bus lygūs, o turtingųjų turtai po lygiai padalyti valstiečiams ir kitiems juodadarbiams. Leninas buvo vienas iš tų, kurie labai gražiai aprašė, kaip reikia pertvarkyti kapitalizmą, tačiau netruko šioji graži ir idiliška sistema išsigimti, o kai valdžion atėjo Stalinas, tada gražus bolševizmo rytojus tapo itin griežtas ir žiaurus totalitarizmo įsigalėjimas, kuris buvo nukreiptas, kaip žinia, baime ir gąsdinimais prieš pačią visuomenę ir tuos, kurie tikėjo gražiu rytojumi.

Orwellio Gyvulių ūkis yra būtent tos tarpstančios ir besikeičiančios valdžios parodija. Džonsono ūkyje kuilys Majoras likus, trim dienom iki mirties, naktį ūkio gyvuliams pranešė, jog susapnavo pranašišką sapną, kad gyvuliai turi būti laisvi. Galiausiai ūkio kiaulės pasinaudodamos gyvulių daugumos jėga išvaro fermerį iš ūkio ir paskelbia nuo šiol, jog ferma vadinsis Gyvulių ūkiu t. y. fermą valdys patys gyvuliai, o čionai visi bus lygūs. Netrukus apsidžiaugę gyvuliai ima kurti savo vidaus įstatymus, kiaulės ir šunys pramokę skaityti surašo Gyvulizmo įstatymus, tačiau kiti gyvuliai taip ir neišmoksta skaityti, todėl yra linkę pasikliauti protingesniųjų surašytais įstatymais. Pirmajame besikuriančiame Gyvulių ūkio etape daug vilties ir džiaugsmo, kadangi nebereikia vergauti žmonėms, kitaip sakant, kapitalizmo atstovams, ir visi gali lygiai idėję darbo pasiekti dar geresnių rezultatų.

Iš pradžių taip ir atrodo, tačiau akivaizdu, jog tai, ką gali avis, arklys, to negali padaryti antis. Gyvūnai pagal savo gyvenimo trukmę ir prigimtį yra labai skirtingi, todėl šioji idiliška visuomenė savaime negalima, tačiau neatrodo, kad ankstyvojoje sistemos kūrimo stadijoje tai būta kokia nors problema. „Ilgai svarstęs, ką daryti, Snieguolis galiausiai paskelbė, kad iš esmės priesakus galima sutraukti į vieną šūkį, kad ir tokį: „Keturios kojos – gerai, dvi kojos – blogai!“ Jis puikiai išreiškęs Gyvulizmo principus... (p. 34).“ Jau vien šis šūkis tampa diskriminuojančiu, kadangi ūkio paukščiai neturi keturių kojų, tačiau jiems bandoma paaiškinti, jog jie turi sparnus, vadinasi, jau prasideda įstatymų aiškinimai, kurie įvelia menkesnio proto analfabetus gyvulius į dviprasmybes, kuriomis netrukus pasinaudos savo privilegijas besikuriančios kiaulės.

Būtent kiaulių ir šunų iškilimas ūkyje dėl protinių gebėjimų tampa esminiu gražios utopijos griūties išsigimimo pradžia. Visi vieningai nusprendę, kad neis į Džonsono namą gyventi, nes būti žmogumi su drabužiais, kaspinais ir gulėti lovose yra gėdinga, netrukus Džonsono namus okupuoja kiaulės, sakydamos, jog joms reikia ramybės kuriant tolesnę sistemą ir jos yra pačios svarbiausios, kadangi protingos, todėl savinasi daugiau maisto. Čia iškyla du vadai. Kiaulės Snieguolis ir Napoleonas, kurie iš esmės ima tarpusavyje dėl valdžios ir idėjų konkuruoti. Snieguolis novatoriškas, jis iškelia pažangos idėją, jog reikia statyti malūną, apsirūpinti elektra, tačiau Napoleonas tam trukdo, jis užsiaugina iš šunų naują ideologizuotą ir ištikimą, agresyvią ir tik jam ištikimą apsauginių vadą ir taip pasistato apsaugos diktatorišką sistemą, kurios vieną dieną ims bijoti visi ūkyje likę gyventojai.

„Kai kurie netgi norėjo protestuoti, bet nerado tinkamų žodžių. Netgi Dobilą buvo apėmęs neaiškus nerimas. Jis pastatė ausis ir kelissyk papurtė galvą, stengdamasis surikiuoti mintis, bet taip ir nesugalvojo, ką pasakyti (p. 55).“ Atrodo, jog didžiausia gyvulių darbininkų klasės problema yra neišsilavinimas, negebėjimas valdyti savo valdžios ir tą įrodo Dobilas, kuris fermoje yra didžiausia darbo jėga, o darbui proto nereikia, reikia tik mokėti manipuliuoti fizine jėga. Kadangi arklys ir avys, kartojančios vis tą pačią frazę apie kojų skaičių, negeba reflektuoti, jos tampa per savo kvailumą ir naivumą sistemos ir psichologinio smurto aukomis. Baisiausia, kad net patys to nežino, jog yra aukos, nes jiems nuolat apie viską meluojama.

George Orwell

Kaip ūkyje valdantieji trokšdami dar daugiau valdžios, galių ir privilegijų manipuliuoja gyvulių jausmais ir įsitikinimais? Ogi kurdami išorinės grėsmės įspūdį, jog viskas pas Džonsoną buvo blogai, kad priešas (įskaitant ir iš ūkio pabėgęs Napoleono konkurentas Snieguolis) yra už fermos ribų ir bet kada gali pulti, dar gražiau – dėl malūno griūties ir kitų nelaimių kaltina išdavyste ir sąmokslu. „Iki šiol gyvuliai beveik nesusidurdavo su Vimperiu, kai šis kartą per savaitę apsilankydavo ūkyje, tačiau dabar keliems parinktiesiems gyvuliams, daugiausia avims, buvo prisakyta sukiotis netoliese ir lyg tarp kitko užsiminti, kad maisto davinys ūkyje padidėjęs (p. 72-74).“ Pradedama kurti perdėtos gerovės propaganda apie klestėjimą ir nuolatinį ekonomikos augimą, apie kurį paprasti gyvuliai nesupranta, nes jie nei skaityti moka, nei išmano apie ekonominius ryšius, o ir prisiminimai apie Džonso laikus sutrūkinėję. Labai panašu į stalinizmo epochos propagandą, kada vakarai buvo laikomi priešais, o bet kuris, kuris kritikuoja sovietų valdžią arba bando nusakyti, jog kažkas sąjungoje negerai, yra paaukojami dėl bendruomenės gėrio.

Sukurti stabus (iškasta pranašo Majoro kaukolė), perkuriamas gyvulių himnas, skiriami įvairaus laipsnio didvyriams apdovanojimai, dažniausiai pačiam vadui Napoleonui, tad beregint ūkyje atsiranda diktatorius, kurio visi ima bijoti, tačiau tą baimę stimuliuoja ir bauginančios „tikros žinios“ apie tariamus dar baisesnius priešus už fermos, kurie kėsinasi kasdien į laisvą ir nepriklausomą ūkį. George Orwellis taikliai perteikia, kaip lengva ir paprasta manipuliuoti masėmis ir vienas iš jų yra žiniasklaidos priemonę t. y. Napoleono įgaliotinis, kuris kaskart paskelbia baisias naujienas apie priešus, apie tariamus aptiktus slaptus dokumentus. Kadangi ūkyje nėra kritinio mąstymo, didžioji darbo liaudis negeba net skaityti, Orwellis įveda kintančios atminties ir prisiminimo manipuliacijos reiškinį. Kažkas iš valdžios atstovų pakeičia atsargiai žodis po žodį pirminius Gyvulizmo įstatymus, žinoma, diktatūros naudai, tačiau gyvuliai neturėdami daiktinių įrodymų negali apsiginti, o jų tikrovė dėl bado ir besaikio girtų kiaulių siautėjimo bei alinančio malūno statymo negali sukilti prieš savo valdžią, kuri išbuvojo, užsiauginusi savo sistemos rėmus.

Galiausiai Gyvulio ūkio satyra tampa viso ūkio tragedija paties gyvuliams iki galo nesuvokus, kad jie yra sistemos išnaudojama jėga ir aukos. Arklys Dobilas, kuris kartojo kaskart, kad dirbs dar daugiau ir dar kantriau, galiausiai susižeidęs nusibaigia, o kiaulės jį parduoda kailialupiams (aliuzija į masines sovietų tremtis). Iš esmės kūrinyje vaizduojama apgauta liaudis, tai, kas iš esmės vyksta ir propagandos dūmuose skendinčioje dabarties V. Putino Rusijoje, kai liaudis įkvėpta tariamo nacionalizmo ir orumo idėjos veržiasi kariauti su Ukraina, o kažkas už to stovi ir trina rankas.

Šioje nedidukėje knygoje autorius sutalpino ir atvaizdavo ištisą politinės valdžios sistemos tragizmą liaudies žmonių atžvilgiu. Nors knyga išleista prieš beveik 80 metų, mes ir šiandien skaitydami Gyvulių ūkį galime aptikti totalitarizmo apraiškų ir nebūtinai reikia žiūrėti ir lyginti su dabarties Rusijos agresija, apie tariamus demokratinius žmonių lygybės principus galime diskutuoti ir Lietuvos rėmuose, ir Europos Sąjungoje, kai tam tikri valdžioje esantys išrinktieji pirmiausia pasirūpina savųjų interesais, o kas lieka – tai dėl slieko. Ar tikrai mes, žmonės, būdami skirtingų rasių, įsitikinimų, religijų tikintieji, lyčių, orientacijos ir net fizinių bei protinių galimybių galime būti lygiaverčiai vieni kitiems? Nors skatinama pripažinti įvairovę, bei avių ir vištų, kačių ir šunų, kalbant alegoriškai, lygybę, tačiau kažkodėl vis dar, pavyzdžiui, mūsų šalyje santuoką lygiaverčiai gali sudaryti tik heteroseksualios kiaulės? Galiausiai satyros pabaigoje suskamba frazė „Visi gyvuliai yra lygūs, bet kai kurie gyvuliai lygesni už kitus“. Mes visi norime lygiateisiškumo ir lygybės, todėl labai svarbu, įspėja knygos turinys, kam pačioje gražiausioje besikuriančios idilės stadijoje patikime šią idėją kurti ir realizuoti, nes gobšių gudragalvių rankose bet kokia graži lygybės idėja staiga gali tapti segreguotos visuomenės tragedija taip, kaip nutiko Gyvulių ūkyje.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: pirmąkart išleista George Orwell knyga "Gyvulių ūkis"

Sveiki,

1945 metais rugpjūčio 17 dieną pirmą kartą buvo išleista George Orwell knyga „Gyvulių ūkis“. kandžios satyros kūrinys smarkiai kritikavo Stalino politinę valdžios sistemą. Šioje knygoje radosi jau socialine kliše tapęs sakinys: „Visi gyvūnai lygūs, bet kai kurie gyvūnai lygesni už kitus.“ Rašytojui buvo itin sunku išleisti knygą, praktiškai visos leidyklos atsisakydavo spausdinti knygą, nes ji kritikavo tuometinę Rusiją, o britai nenorėjo bloginti santykių su rusais Antrojo pasaulinio karo metu. Informacijos ministerija konsultuodavo leidyklas dėl šios knygos turinio ir ji būdavo prieš „Gyvulių ūkį“. Vėliau paaiškėjo, kad Informacijos ministerijoje dirbo rusų agentai ir šnipai, kurie vykdė savo politiką. Galiausiai Orwelui pavyko išleisti šią knygą ir ji iškart rašytojui atnešė didžiulę pasaulinę sėkmę.

Jūsų Maištinga Siela