Knyga: George Orwell "Gyvulių ūkis"

George Orwell. „Gyvulių ūkis“ – Kaunas: Jotema, 2018. – p. 136.

Sveiki, skaitytojai,

Daugeliui literatūros skaitytojų tikriausiai nereikia pristatinėti anglų rašytojo George Orwell (1903-1950), kurio išmoningoji distopija 1984-ieji ne tik laikoma visų distopijų klasika, bet ir neblėstančiu literatūros atšvaitu, bandant suprasti, kaip veikia tam tikros valdymo sistemos, kurios dažnai save įvardija kaip itin besirūpinančios daugumos arba visų interesais, o iš tikrųjų yra išpuvusios ir iškrypusios, meluojančios ir bauginančios. Labai panašiai galėtume apibūdinti ir kitą Orwellio knygą Gyvulių ūkis (angl. Animal Farm), kuri buvo rašoma Antrojo pasaulinio karo metais, o išspausdinta 1945 metais ir beregint pasitikta labai palankiai.

Kažin, ar autorius būtų galėjęs šį kūrinį publikuoti Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, kai su Sovietų Sąjungą tuometinė Anglija ir kitos vakarų šalys buvo sudariusios taikos sutartis gana palankiai vertino Stalino vadovaujamą sovietinę imperiją. Tikrasis sovietų valdžios sisteminis veidas atsiskleidė karo metais, kurios pakeitė vakariečių nuomonę, o Orwellio pasirodęs Gyvulių ūkis (taip jau sutapo) tik dar labiau prisidėjo prie tuometinės kritikos. Vadinasi, kol vakariečiai jautėsi su Stalinu vienose ratuose saugūs, Orwellis jau įžvelgė, jog stalinizmo ideologija yra ankstyvojo bolševizmo išsigimusi dviveidiška sistema. Gyvulių ūkis yra politinė satyra, kuri imituoja rusų 1917-ųjų metų caro nuvertimo Revoliuciją, kai valdžią perėmė liaudies valdžios svertai visuomenei skiesdami apie tai, kad nuo šiol naujai užgimusioje šalyje visi bus lygūs, o turtingųjų turtai po lygiai padalyti valstiečiams ir kitiems juodadarbiams. Leninas buvo vienas iš tų, kurie labai gražiai aprašė, kaip reikia pertvarkyti kapitalizmą, tačiau netruko šioji graži ir idiliška sistema išsigimti, o kai valdžion atėjo Stalinas, tada gražus bolševizmo rytojus tapo itin griežtas ir žiaurus totalitarizmo įsigalėjimas, kuris buvo nukreiptas, kaip žinia, baime ir gąsdinimais prieš pačią visuomenę ir tuos, kurie tikėjo gražiu rytojumi.

Orwellio Gyvulių ūkis yra būtent tos tarpstančios ir besikeičiančios valdžios parodija. Džonsono ūkyje kuilys Majoras likus, trim dienom iki mirties, naktį ūkio gyvuliams pranešė, jog susapnavo pranašišką sapną, kad gyvuliai turi būti laisvi. Galiausiai ūkio kiaulės pasinaudodamos gyvulių daugumos jėga išvaro fermerį iš ūkio ir paskelbia nuo šiol, jog ferma vadinsis Gyvulių ūkiu t. y. fermą valdys patys gyvuliai, o čionai visi bus lygūs. Netrukus apsidžiaugę gyvuliai ima kurti savo vidaus įstatymus, kiaulės ir šunys pramokę skaityti surašo Gyvulizmo įstatymus, tačiau kiti gyvuliai taip ir neišmoksta skaityti, todėl yra linkę pasikliauti protingesniųjų surašytais įstatymais. Pirmajame besikuriančiame Gyvulių ūkio etape daug vilties ir džiaugsmo, kadangi nebereikia vergauti žmonėms, kitaip sakant, kapitalizmo atstovams, ir visi gali lygiai idėję darbo pasiekti dar geresnių rezultatų.

Iš pradžių taip ir atrodo, tačiau akivaizdu, jog tai, ką gali avis, arklys, to negali padaryti antis. Gyvūnai pagal savo gyvenimo trukmę ir prigimtį yra labai skirtingi, todėl šioji idiliška visuomenė savaime negalima, tačiau neatrodo, kad ankstyvojoje sistemos kūrimo stadijoje tai būta kokia nors problema. „Ilgai svarstęs, ką daryti, Snieguolis galiausiai paskelbė, kad iš esmės priesakus galima sutraukti į vieną šūkį, kad ir tokį: „Keturios kojos – gerai, dvi kojos – blogai!“ Jis puikiai išreiškęs Gyvulizmo principus... (p. 34).“ Jau vien šis šūkis tampa diskriminuojančiu, kadangi ūkio paukščiai neturi keturių kojų, tačiau jiems bandoma paaiškinti, jog jie turi sparnus, vadinasi, jau prasideda įstatymų aiškinimai, kurie įvelia menkesnio proto analfabetus gyvulius į dviprasmybes, kuriomis netrukus pasinaudos savo privilegijas besikuriančios kiaulės.

Būtent kiaulių ir šunų iškilimas ūkyje dėl protinių gebėjimų tampa esminiu gražios utopijos griūties išsigimimo pradžia. Visi vieningai nusprendę, kad neis į Džonsono namą gyventi, nes būti žmogumi su drabužiais, kaspinais ir gulėti lovose yra gėdinga, netrukus Džonsono namus okupuoja kiaulės, sakydamos, jog joms reikia ramybės kuriant tolesnę sistemą ir jos yra pačios svarbiausios, kadangi protingos, todėl savinasi daugiau maisto. Čia iškyla du vadai. Kiaulės Snieguolis ir Napoleonas, kurie iš esmės ima tarpusavyje dėl valdžios ir idėjų konkuruoti. Snieguolis novatoriškas, jis iškelia pažangos idėją, jog reikia statyti malūną, apsirūpinti elektra, tačiau Napoleonas tam trukdo, jis užsiaugina iš šunų naują ideologizuotą ir ištikimą, agresyvią ir tik jam ištikimą apsauginių vadą ir taip pasistato apsaugos diktatorišką sistemą, kurios vieną dieną ims bijoti visi ūkyje likę gyventojai.

„Kai kurie netgi norėjo protestuoti, bet nerado tinkamų žodžių. Netgi Dobilą buvo apėmęs neaiškus nerimas. Jis pastatė ausis ir kelissyk papurtė galvą, stengdamasis surikiuoti mintis, bet taip ir nesugalvojo, ką pasakyti (p. 55).“ Atrodo, jog didžiausia gyvulių darbininkų klasės problema yra neišsilavinimas, negebėjimas valdyti savo valdžios ir tą įrodo Dobilas, kuris fermoje yra didžiausia darbo jėga, o darbui proto nereikia, reikia tik mokėti manipuliuoti fizine jėga. Kadangi arklys ir avys, kartojančios vis tą pačią frazę apie kojų skaičių, negeba reflektuoti, jos tampa per savo kvailumą ir naivumą sistemos ir psichologinio smurto aukomis. Baisiausia, kad net patys to nežino, jog yra aukos, nes jiems nuolat apie viską meluojama.

George Orwell

Kaip ūkyje valdantieji trokšdami dar daugiau valdžios, galių ir privilegijų manipuliuoja gyvulių jausmais ir įsitikinimais? Ogi kurdami išorinės grėsmės įspūdį, jog viskas pas Džonsoną buvo blogai, kad priešas (įskaitant ir iš ūkio pabėgęs Napoleono konkurentas Snieguolis) yra už fermos ribų ir bet kada gali pulti, dar gražiau – dėl malūno griūties ir kitų nelaimių kaltina išdavyste ir sąmokslu. „Iki šiol gyvuliai beveik nesusidurdavo su Vimperiu, kai šis kartą per savaitę apsilankydavo ūkyje, tačiau dabar keliems parinktiesiems gyvuliams, daugiausia avims, buvo prisakyta sukiotis netoliese ir lyg tarp kitko užsiminti, kad maisto davinys ūkyje padidėjęs (p. 72-74).“ Pradedama kurti perdėtos gerovės propaganda apie klestėjimą ir nuolatinį ekonomikos augimą, apie kurį paprasti gyvuliai nesupranta, nes jie nei skaityti moka, nei išmano apie ekonominius ryšius, o ir prisiminimai apie Džonso laikus sutrūkinėję. Labai panašu į stalinizmo epochos propagandą, kada vakarai buvo laikomi priešais, o bet kuris, kuris kritikuoja sovietų valdžią arba bando nusakyti, jog kažkas sąjungoje negerai, yra paaukojami dėl bendruomenės gėrio.

Sukurti stabus (iškasta pranašo Majoro kaukolė), perkuriamas gyvulių himnas, skiriami įvairaus laipsnio didvyriams apdovanojimai, dažniausiai pačiam vadui Napoleonui, tad beregint ūkyje atsiranda diktatorius, kurio visi ima bijoti, tačiau tą baimę stimuliuoja ir bauginančios „tikros žinios“ apie tariamus dar baisesnius priešus už fermos, kurie kėsinasi kasdien į laisvą ir nepriklausomą ūkį. George Orwellis taikliai perteikia, kaip lengva ir paprasta manipuliuoti masėmis ir vienas iš jų yra žiniasklaidos priemonę t. y. Napoleono įgaliotinis, kuris kaskart paskelbia baisias naujienas apie priešus, apie tariamus aptiktus slaptus dokumentus. Kadangi ūkyje nėra kritinio mąstymo, didžioji darbo liaudis negeba net skaityti, Orwellis įveda kintančios atminties ir prisiminimo manipuliacijos reiškinį. Kažkas iš valdžios atstovų pakeičia atsargiai žodis po žodį pirminius Gyvulizmo įstatymus, žinoma, diktatūros naudai, tačiau gyvuliai neturėdami daiktinių įrodymų negali apsiginti, o jų tikrovė dėl bado ir besaikio girtų kiaulių siautėjimo bei alinančio malūno statymo negali sukilti prieš savo valdžią, kuri išbuvojo, užsiauginusi savo sistemos rėmus.

Galiausiai Gyvulio ūkio satyra tampa viso ūkio tragedija paties gyvuliams iki galo nesuvokus, kad jie yra sistemos išnaudojama jėga ir aukos. Arklys Dobilas, kuris kartojo kaskart, kad dirbs dar daugiau ir dar kantriau, galiausiai susižeidęs nusibaigia, o kiaulės jį parduoda kailialupiams (aliuzija į masines sovietų tremtis). Iš esmės kūrinyje vaizduojama apgauta liaudis, tai, kas iš esmės vyksta ir propagandos dūmuose skendinčioje dabarties V. Putino Rusijoje, kai liaudis įkvėpta tariamo nacionalizmo ir orumo idėjos veržiasi kariauti su Ukraina, o kažkas už to stovi ir trina rankas.

Šioje nedidukėje knygoje autorius sutalpino ir atvaizdavo ištisą politinės valdžios sistemos tragizmą liaudies žmonių atžvilgiu. Nors knyga išleista prieš beveik 80 metų, mes ir šiandien skaitydami Gyvulių ūkį galime aptikti totalitarizmo apraiškų ir nebūtinai reikia žiūrėti ir lyginti su dabarties Rusijos agresija, apie tariamus demokratinius žmonių lygybės principus galime diskutuoti ir Lietuvos rėmuose, ir Europos Sąjungoje, kai tam tikri valdžioje esantys išrinktieji pirmiausia pasirūpina savųjų interesais, o kas lieka – tai dėl slieko. Ar tikrai mes, žmonės, būdami skirtingų rasių, įsitikinimų, religijų tikintieji, lyčių, orientacijos ir net fizinių bei protinių galimybių galime būti lygiaverčiai vieni kitiems? Nors skatinama pripažinti įvairovę, bei avių ir vištų, kačių ir šunų, kalbant alegoriškai, lygybę, tačiau kažkodėl vis dar, pavyzdžiui, mūsų šalyje santuoką lygiaverčiai gali sudaryti tik heteroseksualios kiaulės? Galiausiai satyros pabaigoje suskamba frazė „Visi gyvuliai yra lygūs, bet kai kurie gyvuliai lygesni už kitus“. Mes visi norime lygiateisiškumo ir lygybės, todėl labai svarbu, įspėja knygos turinys, kam pačioje gražiausioje besikuriančios idilės stadijoje patikime šią idėją kurti ir realizuoti, nes gobšių gudragalvių rankose bet kokia graži lygybės idėja staiga gali tapti segreguotos visuomenės tragedija taip, kaip nutiko Gyvulių ūkyje.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Vladimir Nabokov "Kalbėk, atmintie"

 Vladimir Nabokov. „Kalbėk, atmintie“ – Vilnius: Jotema, 2021. – 352 p.

Sveiki,

Pastarieji metai, galima sakyti, lietuvių literatūros padangėje buvo Vladimir Nabokov (1899-1977) metai, nes pasirodė ne viena jo knyga lietuviškai. Iki tol XX amžiaus klasikas buvo bent jau Lietuvoje kurį laiką suvokiamas kaip skandalingai aptariamo romano Lolita autorius, kurį, kaip byloja pasakojimai, iš ugnies ištraukė būtent Nabokovo žmona ir pasauliui padovanojo šedevrą. Po knygos Žvelk į arlekinus, atrodo, apie Nabokovą nieko ir nebegirdėjome, kol leidyklos Jotema ir Rara nenusprendė prikelti šio puikaus rašytojo. Pernai skaitytas romanas Pninas netikėtai tapo vienu geriausiu pastarųjų metų skaitytų grožinės literatūros kūrinių su Laimanto Jonušio stulbinamu vertimu į lietuvių kalbą. Akivaizdu, kad versti Nabokovą nėra taip jau paprasta, to imasi tik prityrę vertėjai veteranai, todėl ir Vladimiro Nabokovo memuarai Kalbėk, atmintie (angl. Speak, Memory) taip pat pareikalavo nemenko vertėjos Rasos Drazdauskienės įdirbio.

Kalbėk, atmintie iš esmės turi keletą paties V. Nabokovo redaguotų versijų. Pirmasis variantas anglų kalba pasirodė 1951 metais, vėliau jau koreguotas ir papildytas 1967 metais, likus dešimtmečiui iki autoriaus mirties. Šįkart recenziją publikuoju be išsamios knygos turinio analizės, nes visko tikslingai aprėpti, ką aprėpė knygos autorius, tikriausiai neįmanoma, nes viskas daugiau ar mažiau taps tik knygos perfrazavimu.

Visgi noriu subjektyviai atsiliepti apie šią įspūdingai (kaip šedevrą) įvairiuose internetiniuose portaluose pristatomą knygą. Ji išties nelengva, nes joje autorius kalba keliais prasminiais klodais, kuriuose šiek tiek labiau literatūrą „paminkę“ skaitytojai beregint atpažins pasakotojo talentą. Memuaruose pasakojama apie paties V. Nabokovo vaikystę carinėje Rusijos imperijoje iki jaunystės dienų imigracijoje. Memuaruose nepaprastai svarbus istorinis-kultūrinis kontekstas ir esminiai politiniai pasaulio lūžiai. Skaitant galima justi du skirtingus pasakotojo pasaulius, vienas iš jų - iki 1917-ųjų Rusijos revoliucijos, kada politiškai ir turtine prasme susisluoksniavusi carinės Rusijos liaudis gyvena įprastą imperijos gyvenimą ir tą, kai į valdžią ateina bolševikai, nužudo carą, o kažkada pasiturintys aristokratai yra priversti bėgti iš šalies. Garsi ir turtinga Nabokovo giminė, apsupta prabangių vilų, dvarų, aristokratų ir auklių iš Prancūzijos, nušviečia XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios carinės Rusijos aristokratų gyvenimą.

Autorius laviruoja tarp individualizavimo ir istorinių faktų dokumentiškumo. Sakytume, autorius sudursto faktorafinį istoriko stilių su jam būdingu skvarbiu grožinės literatūros kalbėjimo polėkiu ir iš to išgauna kažin kokią savitą istorinės patirties versiją, kurią įdomu skaityti jau vien dėl to, kad mes ten negyvenome ir niekada nepatyrėme, ką reiškė būti tuo laikotarpiu aristokratu.

Vladimir Nabokov

Pasakojimas užburia nuo pat pirmojo sakinio: „Lopšys supasi virš bedugnės ir sveikas protas teigia, kad mūsų egzistencija nėra trumputis šviesos blyksnis tarp dviejų tamsos amžinybių. Jos abi panašios kaip dvynės, tačiau į priešgimtinę bedugnę žmogus dažniausiai žvelgia ramiau negu į tą, kurios linkui keliauja (apytikriai puspenkto tūkstančio širdies dūžių per valandą greičiu) p. 15.“

Skirtingu laikotarpiu ir šiek tiek skirtinga maniera parašyti skyriai buvo siūlomi ir publikuojami skirtinguose leidiniuose. Bandyti vakarų pasauliui papasakoti, ką reiškė Rusija iki revoliucijos ir ką reiškia būti rusų aristokratu bei ką reiškia būti rusu imigrantu vakaruose, nuolat jaučiama toji intencija. Bet dar ryškesnė pasakojimo intencija yra kruopštus savo asmeninės atminties nagrinėjimas, tikslios ir autentiškos detalės, išnyrančios netikėtais rakursais iš praeities, kurios stebina skaitytoją savo natūralumu ir taiklumu. Prisiminimai apie šeimos banketus, atostogas, aukles ir aristokratišką auklėjimą, griežtus mokytojus, jų tikslingai perteikti portretai stebina, nes prikelti iš atminties tampa kartu ir literatūriniais portretais. Vienas įsimintiniausių veikėjų mokytojos iš Prancūzijos vadinamos Madmuazelės paveikslas, kuri šitaip menkai tesuprasdama rusiškai, nuolat įsižeisdavo, kai to norėdavo ir pajusdavo, kad apie jos kraštus atsiliepia rusų aristokratai ne taip gerai, kaip jai atrodytų...

Knyga iš tikrųjų yra lėtojo skaitymo kūrinys, kur kiek chaotiška ir išdrikusi literatūrinė forma, perteikianti atminties klajojimo nenuoseklumą, iš tikrųjų imituoja asociatyvios atminties klajones ir veikimą. Knygoje sentimentalumas tampa ne trūkumu, o būdas perteikti rusų romantizmo dvasia persisunkusią vaikystės nostalgiją. Autorius nevengia išklysti iš individualios istorijos ir „paklajoti“ po giminės istorijas su tiksliomis datomis ir kontekstinių aristokratų vardais ir pavardėm, kurie istoriografams, manau, bus dar įdomesni. Kiekvienas skyrius turi savitą temą, savitą fabulą, savitą atminties dalį, kuri besijungianti su kitomis dalimis sukuria pasaulyje nesuprasto ruso tapatybės patirtį. Gal literatūra yra būdas perteikti tą rusizmo svetur nesuprantamumą ir pagaliau paaiškinti, kas yra toji pasaulyje kitur nesuprantama ruso dvasia? Jeigu ir yra būdas apie tai kalbėti, tai V. Nabokovas, sakyčiau, yra labai arti to.

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Tess Gerritsen "Chirurgas"

 Tess Gerritsen. „Chirurgas“ – Jotema: Kaunas, 2019. – p. 368.

Sveiki skaitytojai,

Apie amerikiečių detektyvų rašytojos Tess Gerritsen (g. 1953) romaną Chirurgas (angl. The Surgeon), kurį mums į lietuvių kalbą išvertė Paulina Kruglinskienė, jau žinojau labai seniai. Tarp rimtosios grožinės literatūros skaitinių pasigendu tų lengvai „suryjamų“ romanų, nuo kurių būtų sunku atsiplėšti. Neseniai perskaičius trilerį Mano sesuo, serijinė žudikė, net negalvodamas čiupau Chirurgą, tikėdamasis tiesiog įtraukiančio detektyvo, kad negalvočiau, kodėl skaitau knygą ir ką čia turėčiau įžvelgti anapus teksto. Tokie detektyvinio pobūdžio trileriai dažniausiai susitelkia į galvosūkį, tam tikrą tyrimą, kurio pagrindinė užduotis yra kuo ilgiau išlaikyti skaitytoją nežinomybėje.

Ši istorija, kaip suprantu, yra vienos didelės knygų ciklo pradžios pirmoji dalis, kurioje veikia detektyvė Ricoli. Pastaroji, maniau, bus šios knygos epicentras, iš jos pozicijos ir bus pasakojama istorija, tačiau klydau. Negalėčiau įvardyti vieno pagrindinio veikėjo, kadangi knygos struktūra sustyguota ir nukreipta į kelis personažus ir bandoma istorijos įvykius perteikti keliais veikėjų rakursais.

Istorija prasideda tuo, kad Ricoli tenka spręsti bylą apie prievartautoją, kuris meistriškai skalpeliu išlupa savo aukoms gimdas. Aukos, žinoma, neatsitiktinės, jas sieja tam tikri išgyvenimai ir praeities įvykiai. Detektyvai pamažu „prisikasa“ iki esmės ir finalinėje scenoje (kitaip ir negali būti!) jie sučiumpa nusikaltėlį.

Iš tikrųjų įvykių eiga labai paprasta, netgi primityvi, bet efektingai įtraukianti. Romanas aprašytas įtemptai, vykusiai, įdomu analizuoti tuos seksistinius nusikaltėlio motyvus. Kodėl Chirurgui rūpi būtent moters gimdos? Kaip jis prisikasa prie pagrindinės aukos daktarės Katerinos Kordel, kuri vos prieš kelerius metus išgyveno išprievartavimą? Nusikaltėlis vis lipa ant kulnų, Katerina nėra saugi ne tik namuose už šarvuotų durų, bet ir darbe...

Autorė šį romaną bando „pagardinti“ seksistinėmis spalvomis. Pagrindinė veikėja Ricolė dirba „vyrišką“ darbą. Ir tikrai, jeigu gerai pamenate filmus ir detektyvus iš maždaug 1990-2005 laikotarpio, tai pastebėjote, kad moteris pareigūnė, policininkė ir detektyvė dirbanti komandinį darbą su vyrais toli gražu neprimena Miss Marpel, joms nuolat tenka atlaikyti kolegų patyčias, pažeminimą ir neįvertinimą. Dirbti moterims su „berniukais“ nėra lengva ir, atrodo, kad Ricoli šioje istorijoje yra pagrindinė dilema: pranokti kolegas ir įsitvirtinti profesionalios teisėsaugininkės pozicijoje. „Būk geriausia – tokia buvo jos strategija. Pralenk juos darbe, užgožk juos (p. 150).“

Tess Gerritsen

Tiesą sakant, būtent dėl šio troškimo nuolat įrodinėti savo vertę vyriškoje kompanijoje Ricoli ir atrodo veikiau ne kaip veikėjas, o kaip feministinis instrumentas padaryti šią knygą įdomesne, nes detektyvai be savo asmeninių ir socialiai aktualių istorijų neatrodytų tokie patrauklūs. Bet visgi iš visos knygos Ricoli būtent moteriškumo vaidmuo tampa dominuojanti problema, todėl atrodo kiek šabloniškai nykus, politizuotas, nuskalbtas #metoo judėjimo veikėjas, nors knyga ir parašyta 2001 metais. Kitaip sakant, Ricoli atrodo pernelyg schematiška ir dirbtina veikėja, šiek tiek bedvasė. Lygiai tą patį norisi pasakyti ir apie iš jos besityčiojančius kolegas vyrus.

Kur kas įdomesniais niuansais „apdovanota“ Katerina Kordel, per kurią papasakojama apie moterų, patyrusių seksualinę prievartą, gyvenimą, reabilitacijos etapus, baimę kreiptis pagalbos.

Kitą vertus, autorė labai gerai išstudijavusi medicininius terminus ir procesus, aiškiai ir tiksliai su įtaiga perteikia operacinės įvykius. Bijantiems kraujo ir turintiems lakią vaizduotę šiame romane gali išpilti šaltas prakaitas, nes būtent tai ir yra viena svarbiausių, savičiausių šio romano įtaigos sudedamųjų dalių. Antrasis dėmuo, apie kurį galbūt labiau nutuoks istorikai ir literatūrologai, tai sąsajos su Antika. Romane suteikiamas balsas ir žudikui, jo mąstymas perteiktas nebe mediciniškai, o būtent per antikinių literatūros kūrinių siužetus, ypač daug dėmesio skiriama Trojos karui. „Dešimt prakeiktų metų graikai buvo apgulę Troją. Dešimtį metų jie atkakliai ir ištvermingai atakavo tas sienas, o pagal dievų malonę sėkmė tai priartėdavo, tai atitoldavo. Aš laukiau tik dvejus metus, kad pasiimčiau savo geidžiamą laimikį (p. 294).“ Trojos arklys ir žudiko pinklės bei suplanuoti nusikaltimai atitinka kaip kirvis kotą.

Chirurgas Lietuvoje, kaip galite suprasti, itin populiari knyga. Pirmąkart lietuviškai pasirodė 2008 metais ir prieš kelerius metus jau išleista trečioji šio detektyvo laida. Nesu didelis šio žanro ekspertas, nesuskaičiau visiems labai gerai žinomo šiuolaikinių detektyvų karaliaus Jo Nesbo nė vienos knygos, tačiau akivaizdu, kad Chirurgas „sukaltas“ išties stipriai. Jo įtrauka į siužetą pajutau jau nuo pat pirmųjų puslapių, buvo išties pramoginis nuotykis, tačiau knygai persiritus į antrąją pusę, istorija nebeatrodė tokia įtraukianti, autorė ėmė logiškai skaitytoją vesti prie istorijos atomazgos jau matytų TV serialų ar trilerių paslapties atskleidimo žingsneliais (kas turėtų lyg ir būti pati įdomiausia dalis). Jau knygos viduryje aišku, kad žudikas iš Katerinos medicininės darbo aplinkos, kad žudikas nebus koks beveidis kaip Zodiakas, kad visi taškai bus sudėti ant i, o istorijos interpretacijai nebus palikta vietos skaitytojų pamintijimui ir fantazijai. Vis galvojau apie žudiko pagrindinius motyvus, kaip jis pjaustė tas vargšes moteris, tačiau nesugebėjo jų gyvų išžaginti, o galiausiai tai nusikaltimai iš LGBTQ priespaudos pozicijos. Patologiškas vyrukas taip buvo įsimylėjęs savo partnerį, kad tęsė keršto siaubingus veiksmus, norėdamas pratęsti savo tyriausius jausmus. Argi žiauriausi ir didžiausi pasaulyje nusikaltimai nekyla iš tų pačių jausmų slopinimo, neigimo bei atstūmimo?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Amor Towles "Aristokratas Maskvoje"

Amor Towles „Aristokratas Maskvoje“. – Vilnius: Jotema, 2018 – 544 p.

Sveiki, knygų pasaulio žmonės,

Amerikiečių rašytojo Amor Towles romaną Aristokratas Maskvoje (angl. A Gentleman in Moscow) įsigijau beveik tuo pat metu, kai tik pasirodė knygų lentynose, tačiau bemaž pusmetį pragulėjo mano knygų lentynoje, laukdama savo eilės. Gal dėl to, kad nieko itin nesitikėjau, knyga padarė kur kas stipresnį įspūdį.

2016 metais turėjome išsivertę A. Towles romaną Gero tono taisyklės, tačiau dėl nepatrauklios leidyklos Svajonių knygos, ši knyga prasprūdo pro skaitytinų knygų lauką, tačiau dėka leidyklos Jotema, šiandien kiekvienas gali suskubti įsigyti Aristokratą Maskvoje savo jaukiai namų bibliotekai.

Solidžios apimties romane, pasakojama apie grafą Aleksandrą Rostovą, kuris po Rusijoje įvykusios revoliucijos, kai bolševikai atėjo į valdžią, nuteisiamas iki gyvenimo pabaigos gyventi prašmatniame „Metropolio“ viešbutyje, įsikūrusiame Maskvos centre. Ilgus dešimtmečius grafas gyvena tame viešbutyje, įgavęs imunitetą nuo karų, trėmimų ir kitų politinių pokyčių, bet kartu pasmerktas matyti vien tik keturias viešbučio sienas. Idėja gana makabriška ir iš tikrųjų primena XX amžiaus pradžios Robinzoną Kruzą, tačiau neatrodo, kad A. Rostovas dėl to itin graužtųsi, nes jo gyvenimas pakankamai laisvas, galgi net laisvesnis už daugelį Sovietų Sąjungos gyventojų.

Aristokratas Maskvoje – tai visapusiškai užbaigtas „didysis amerikietiškasis“ romanas, tačiau amerikietiškos literatūros šaknų vargu ar rasite, nes jos visos suleistos į rusų literatūros klasiką. Šiek tiek netikėta, kad būtent Manhetene gyvenantis rašytojas sugebėjo taip įtaigiai rekonstruoti ir panaudoti tiek politines, tiek literatūrines, tiek paties rusiško mentaliteto vaizdavimo perspektyvas. Ir tik akylesnis skaitytojas suvoks, kiek daug žinių, išmonės reikėjo autoriui, kad sukurptų šį jaudinantį pasakojimą. Romane nuolat minima rusų literatūros aukso ir sidabro kartos rašytojai (F. Dostojevskis, L. Tolstojus, Puškinas, M. Bulgakovas, A. Čechovas, Majakovskis), kad net neabejojama, jog autorius renkasi būtent šių rašytojų pramintais pasakojimo manieros keliais, nes tikriausiai nėra kitos galimybės taip sodriai, daugiasluokšniškai atskleisti rusų didingos epochos dekadansą. Tą rodo naikinamas aristokratijos luomas, kuriam priklauso grafas Rostovas, betgi  tiesa tokia – įstatymiškai išbraukus aristokratiją, paties žmogaus mentalitete ir dvasioje perversmas neįvyksta per naktį. Tiesą sakant, Rostovas iki paskutiniųjų gyvenimo dienų viduje ir išliko nuovokus, išsilavinęs aristokratijos luomo atstovas.

Kalbant apie A. Rostovo išbaigtą gyvenimišką literatūrinį portretą, galima įžvelgti tam tikrus skirtumus romano pradžioje, kai, vos perkopęs per dvidešimt, jaunuolis patenka į savo kalėjimą. Tada jis atrodo pilnas taurumo, išdidumo, nenoro pripažinti pažeminimo ir viso to, kas šiaip būdinga išpuikusiems kilmingiesiems. Ilgą laiką skaitytojas nesupažindinamas su asmenine Rostovo istorija, nes, kaip įprasta tokioje literatūroje, kiekvienas veikėjas turi savo skaudžią istoriją. Ilgą laiką kyla klausimas, kodėl Rostovas nepasiliko Prancūzijoje ir grįžo į Rusiją, nors žinojo, kad jį suims. Kilmingųjų giminių istorijos – sesers garbės gynimas tapo lemtingu šūviu į jos meilužį, kuris grafui garantavo nelaisvę. Kaip vėliau sužinome, tai veikiau impulsyvus aristokratiškas elgesys, nes tik aristokratas gali šauti į kitą aristokratą. Pagrindinio personažo istorija ir iš esmės gyvenimo tragedija yra susijusi su kaltės jausmu: „Tačiau, jeigu nebūčiau su tokiu pasitenkinimu jo paaukojęs, jis nebūtų siekęs Jelenos palankumo, nebūtų jos pažeminęs, aš nebūčiau jo peršovęs, jis nebūtų žuvęs Mozūruose, o aš prieš dešimt metų būčiau buvęs ten, kur privalėjau būti, tai yra prie savo sesers... kai ji išleido paskutinį kvapą (p. 196)“.

Amor Towles

Slenkant dešimtmečiams prabangus grafo gyvenimas „Metropolyje“ nė iš tolo neatrodo nuobodus. Tą nenubodumą sukuria autoriaus pasirinkta elegantiška pasakojimo stilistika, išgaunanti lėtos tėkmės filosofinį matmenį, kai viešbutyje nutinka atsitiktinis įvykis, iš pažiūros romano kontekste ir Rostovo gyvenime, ne itin svarbus, įgauna tokią svarbią aliuzijos toną į bendrą rusų istorinį (ir pasauliniu mastu) įvykį, kad atskleidžia sudėtingiausias laikmečio pasaulėžiūros, gyvensenos ir pasaulio suvokimo tendencijas. Dažnai aristokratiškumo ir brutalios bolševikinės pasaulėžiūros susidūrimas tampa tyliu Rostovo pažeminimu, tačiau jis šito nesureikšmina, jam kur kas svarbesni tampa aplinkiniai – ypač mergaitė Nina Kulikova, kuri per kelerius dešimtmečius fragmentiškai pasirodanti viešbutyje tampa aršia kolektyvizacijos šalininke ir, kaip įžvalgusis grafas ir įtaria, jai tuo geruoju nesibaigia.

Viena jautriausių siužetinių vingių yra Ninos paliktos dukrelės Sofijos išauginimas pagal aristokrato Rostovo supratimą. Čia labai subtiliais potėpiais autorius neužaštrindamas, bet akcentuodamas grafo aristokratišką laikyseną, kalba apie tėvystės instinkto pasireiškimą. Ateina metas Rostovui, kada jam tenka paleisti Sofiją į pasaulį ir jis išpildo tėvams būdingą prieraišumo ir paleidimo svarbą gyvenime. Šioji, kaip ir visi romano siužetiniai vingiai, perteikiami F. Dostojevskiui ir L. Tolstojui būdingu kiek aristokratiška pasakojimo maniera, todėl atgaivina tą rusų klasikinį pasakojimo nostalgiją, suteikia elegantiškos ir jau nugrimzdusios epochos rekonstrukcijos įspūdį ir tikėjimą, kad šiuolaikine literatūra įmanoma viskas, netgi susigrąžinti rusų aukso amžiaus prozininkus.

Romanas architektoniškas, atskiras miestas, pasaulis „Metropolio“ viešbutyje, kuris yra išorinio pasaulio atspindys, kaip atskiras grafo vidinis pasaulis koreliuoja su viešbučio restoranų kultūra, taip ir šis gigantas „Metropolis“ su visa Rusija. Beskaitant prasmių lygyje atsikartoja Liudmilos Ulickajos, Marinos Stepnovos – šiuolaikinių didžiųjų rusų romanisčių mintis, beje, ji itin aštriai išdėstyta Svetlanos Aleksijėvič prozoje, kad didžiausias rusų prakeiksmas yra vaikymasis idealų, nuolatinis troškulys jaustis didingam, konkuruoti su pasauliu, įrodyti, kad Rusija kaip tauta „gali“, kaip besivelkantis didingos carinės epochos šleifas, aristokratų aukso amžiaus palikimas, prilygti savo galybe praeičiai – tebus ir politine, ir literatūrine prasmėmis, – tačiau akivaizdu, kad visiems idealams, kaip ir bolševikų susivienijusiai liaudžiai, lemta pralaimėti karą. Idealai rusus nuveda į pražūtį, neišsipildymą, į kitų niekinimą, į korupciją, į savęs naikinimą – apie savęs naikinimą Rostovas ne kartą apmąstė: „Dar keleri metai, ir mūsų grūdų eksportas bei plieno gamyba pralenks bet kurią kitą Europos šalį. Ideologiniu atžvilgiu mes jau palikome juos toli uodegoje. Dar kiek, ir pasaulinėje scenoje užimsime mums priderančią vietą. O kai tai įvyks, turėsime atidžiai klausytis ir aiškiai kalbėti (p. 252)“.

Elegantiškame pasakojime, kuriame netrūksta gyvenimiškų paradoksų, šviesos ir tamsumos, mirštančių ir užgimstančių naujų epochų, kurios viena kitai prieštarauja, o žmogus vis vien išlieka žmogumi ir nesvarbu, po kokia tu vėliava gyveni, ar esi aristokratas ar tik juo dediesi, vis tiek išlieka svarbiausia žmogus ir bendražmogiškieji santykiai, o visos kitos vertybės – tai istoriniai reliktai, dažnai jie gražūs, žudantys, naikinantys ir iš naujo performuojantys asmenybes: „Gyvenime svarbu ne aplodismentų gausa. Daug svarbiau yra tai, ar išdrįsime eiti pirmyn, nežinodami, kas mūsų laukia (p. 457)“.

Aristokratas Maskvoje – viena iš tų knygų, kurios gaila, kad pasibaigia, nes jos aprėpia ne vien tik gyvenimą, bet ir ištisą epochą.

P. S. Galite pasižiūrėti angliškai reportažą, kaip A. Towles kūrė šį romaną:

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: John Banville "Jūra"

John Banville. „Jūra“ – Vilnius: Jotema, 2007. – 224 p.

Sveiki, skaitytoja,

Kiek žinote knygų, kurių pavadinimas yra tiesiog „Jūra“? Aš bent kokias keturias tikrai! Štai su tokiu, rodos, neoriginaliu pavadinimu airių rašytojas John Banville už romaną Jūra (angl. The Sea) pelnė prestižinę Booker literatūros premiją. Ne kartą į lietuvių kalbą versti rašytojo kūriniai nėra sulaukę didelio populiarumo ir aptarimo forumuose dėl vienos (kaip visada tos pačios) svarios priežasties – niekas pernelyg nemėgsta „kapstytis“ giliai ir skaityti gurmaniškos literatūros.

Buvau įmestas į jūrą ir kokius 50 pirmuosius puslapius tiesiog plaukiau į vieną pusę, vėliau – į kitą ir nemačiau jokio kranto, kad net suabejojau, ar ši šalta prisiminimų jūra man tinka, ar nebūsiu suklydęs dėl knygos pasirinkimo. Skaitymas tapo nelengvu uždaviniu, nes niekaip nesupratau, kad reikia ne plaukti, o nerti į tą jūrą kuo giliau, kol galiausiai „persilaužiau“ ir supratau, kad skaitymas turi būti itin atidus ir reikia mėgautis kiekvienu sakiniu, jo spalva, keliama asociatyvia jausmų refleksija. Todėl skaitymas susitraukė iki keliasdešimties puslapių perdien, nes knyga „reikalavo“, kad visa jūra būtų pajausta tolygi, neskubanti.

Kitą vertus, Jūroje lyg ir nieko naujo, ko nebūtume skaitę: pagyvenęs vyrukas po žmonos mirties atvyksta į vaikystės dienų pakrantę ir smarkiai girtaudamas ir visaip stengdamas iškęsti ūmią depresiją, vis mintimis grįžta į vaikystę, kai pirmą kartą įsimylėjo suaugusią moterį ir pajuto jai geidulį. Istorija pasakojama dviem rakursais: viena dabartyje, kita giliai atminties jūroje ir juos vienija ta pati praradimo tematika. Tokių sudėtingų knygų, subtiliai perteiktų apie praradimą ir egzistencinį sunkį yra ne vienas ir ne du, tad vis galvojau apie šios knygos pranašumą, ką joje taip įžvelgė literatūros kritikai, kad nepaliko jų abejingų?

Skaitant nuolat ne be pagrindo atgaminau, kad panašaus polėkio turinčių tekstų esu skaitęs ir visai ne per seniausiai. Visų pirma, romanas „giminingas“ britų rašytojui Julian Barnes, ypač jo knygai Gyvenimo lygmenys bei danų rašytojui Jens Christian Grondhal, kuris parašė puikųjį Spalio tylėjimą. Apie vyro gyvenimo klystkelius su moterimis, bet visa tai vienija tas „vaikščiojimas ant depresijos debesies“, po visų gyvenimo audrų, apmąstant gyvenimą, todėl tokios knygos kaip Jūra kažin ar itin bus aktualios jaunam skaitytojui, tačiau jeigu esate universali asmenybė, kuriai rūpi visokio gyvenimo tarpsnio atspindžiai, manau, šioji „rimta literatūra“ ir prakaulus vyriškas solidus pasakotojo tonas turėtų tikti.

Rašytojas John Banville.

Jūra tampa ne tik geografine zona, kurioje pagrindinis veikėjas gydosi žaizdas, ji tampa metafora, reiškiančią ir gilią gyvenimo patirtį, atminties gelmę, netgi turinčia prardimo ir mirties reikšmę ir kas be ko – apsivalymo. Negana to, autoriaus pasakojimo maniera, sakinių vibracija taip pat primena jūros paviršiaus cirkuliavimą: minties perėjimas prie praeities įvykių ir melancholiška veikėjo refleksija, asociaciniai reikšmių žaidimai per veikėjo sąmonės srautą  primena metaforišką ir kalbine prasme specifinį teksto raiškos būdą. Tokiam raiškos būdo pajautimui reikalingas ne vien atidus gurmaniškas skaitytojo atsidavimas teksto gelmei, bet ir tobulas vertimas į lietuvių kalbą, kurį bandė perteikti vertėjas Jonas Čeponis. Tiesa, vertimo komentuoti negaliu, nes retai kada piktinuosi vertimu, o ir originalo teksto pasidėjęs šalia neskaitau, tad vertimo klaidų nesistengiu aptikti, tačiau išnašose tam tikri vertimo niuanso komentarai byloja, kad anglų kalboje J. Banville neretai žaidžia veikėjų lūpomis žodžių tartimi ir prasmėmis, kurdamas specifinį kalbiniu pamatu (galbūt atliepiančią regioninį?) humoro formą.

Grįžtant prie teksto, nesistengsiu visko analizuoti – mano užduotis ne ta. Ne ta ir knyga, kuri įsimins savo istorija, tačiau gurmaniškas jausmas neapleido iki paskutinio puslapio ir netgi pasidarė smalsu, kokia jėga romanas parašytas originalo kalba. Mėgstu tokias sudėtingas psichologines niūrias dramas, skaudžias veikėjo savianalizes, gyvenimo prasmės praradimus, kada ribinėse situacijose veriasi susinaikinimo bedugnės – Jūra, žinoma, yra viena iš tokių knygų. Nepiktino ir keletas siužetiškai banalių sprendimų, primenančių muilo operą, tačiau tai niekis, palyginus su tuo egzistenciniu skausmu, kurį sėkmingai perteikė autorius.

Taip, knyga nei kažkuo įspūdinga, nei kažkuo itin įsimenanti, tačiau gili kaip jūra, koks tik gali būti vyro skausmas, netekus mylimos žmonos. Romane taip pat perteikiamos ir kitos temos: brandos, pirmojo seksualinio geidulio, tėvų ir vaikų santykiai, senėjimo proceso priėmimas ir t. t. Bet bene viso to ašimi pagrindiniam veikėjui tampa ne potyriai, bet socialinės nelygybės padiktuotas troškimas tapti „kažkuo“ reikšmingu, štai kodėl jis įsipina į keistą Geitsų šeimynėlę vaikystėje, o vėliau dar ir veda pasiturinčią žmoną. Ar tai reiškia, kad jis troško pripažinimo kitame luome ir dėl to galutiniame dabarties taške jis priėjo aklavietę? Veikėjas tik atsargiai apie tai užsimena, tačiau savęs smerkti, kaip ir daugelis iš mūsų, nėra linkęs, nes galiausiai mūsų troškimai tampa mūsų lemtimi, o lemtis – tai mūsų jūra.

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Liudmila Ulickaja "Imagas"

Liudmila Ulickaja. „Imagas“ – Vilnius: Jotema, 2016. – 544 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

Viena garsiausių ir gausiausiai verčiamų į lietuvių kalbą šiuolaikinių rusų literatūros rašytojų yra Liudmila Ulickaja, kuri 2014 Rusijoje pristatė paskutinį savo gyvenime romaną Imagas, originalo kalba knyga pavadinta Žalioji palapinė. Neseniai rašytoja prasitarė, kad visgi šis didžiulis romanas gali būti ne paskutinis, nes ji ruošia kūrinį pagal savo giminės atsiminimus. Leidykla Jotema rūpinasi, kad ši rašytoja išvystų lietuvišką rinką, nors nemaža stigmuotų skaitytojų mano, kad su M. Bulgakovu rusų literatūra tikriausiai mirė. Nemirė, nemirė... Verčiama stipri rusų rašytojų proza: Marina Stepnova Lazario moterys, Italų pamokos, ir neseniai išleista Guzel Jachinos knyga Zuleicha atmerkia akis.

Liudmilos Ulickojos Imagas pasakoja lemtingus Rusijai (ir Lietuvai) dešimtmečius po Stalino mirties. Pasirinkdama trijų jaunų berniukų likimus, ji brėžia per keturis dešimtmečius likimų peizažą, pasakodama Sovietų Sąjungos homo sovieticus pasaulėvaizdį. Ilja, Micha ir Sania – trys intelektualūs išaugę vyrukai absoliučiai savo mąstysena ir prigimtimi netinkantys sovietiniam rėžimui. Šis skaudus laikotarpis nebūtinai reiškia ženklinimą, persekiojimą ir buožinimą – anaiptol, autorė aprašydama veikėjų likimus randa ir tai, dėl ko senoliai iki šiol simpatizuoja sovietinei sistemai. Ypač toms „vertybėms“, kurios rodėsi „tikros“, nes nieko geriau žmonėms už iliuzijų laiką, laiką, kai galima tikėti idėjomis. Prie trijų vaikinukų likimo prisidėjo dar prieš visus bolševikus išsilavinimą įgijęs literatūros mokytojas Viktoras, kuris vaikams padovanoja ne sovietines idėjas ir iš esmės taikė sovietiniam rėžimui priešgyniaujantį sąmoningą pedagoginį metodą – žavėtis Rusijos kultūra, mylėti literatūrą, ieškoti to, kas slypi už karo ir politikos. Ši idėja tampa skiepu, nulemiančiu trijų vaikinų likimus.

Romano pradžioje skaitytojas kvestionuoja, kas yra gyvenimo mokytojas ir kokią jis turi įtaką kitų likimams? Kaip svarbu surasti savo gyvenimo mokytoją? Vėliau autorė romaną, regis, išplėtoja iki begalybės, aprašydama daugybę antraplanių veikėjų charakterių, kurie vienaip ar kitaip susiję su Ilja, Micha ar Sania, kurie atstovauja skirtingoms meno šakoms, tačiau turi bendrų filosofinių taškų. Skaitant atrodo, kad autorė lengvai galėjo nuslysti vaizduodama susipriešinimą tarp valdžios ir „laisvųjų“ žmonių, tačiau tai knyga ne apie susipriešinimą, bet apie žmogaus būvimą homo sovieticus, gebėjimą laviruoti toje epochoje, mąstyti metaforomis ir nuolat „išlikti sausam“. Kitą vertus, kartais atrodo, kad veikėjai gyvena ne tokioje jau muštru kontroliuojamoje šalyje – jie turi ir muziką, ir literatūrą, ir panašų į hipių gyvenimą, netgi tėvų ir naujosios kartos santykiai kiek primena D. Keruako Kelyje mąstymo filosofiją, kad net knygoje sukuriama iliuzija, jog jie ir taip laisvi Sovietų Sąjungoje. Kiek labiau šie įtarimai griūna, kai Ilja emigruoja į Vakarus.

Iš esmės, kaip ir M. Stepnova savo romanuose, taip ir L. Ulickaja kalba apie žmogaus vidinės laisvės pojūtį politinėje santvarkoje. Imagas likimiškai iškeroja visa, ką galima vadinti galingos Rusijos kaleidoskopu, pradedant galinga kultūra, didinga praeitimi ir baigiant propagandomis, vilties laidotuvėmis, nes griuvus politiniams milžinams, daugelis knygos veikėjų tiesiog palieka savo šalį, tarsi atskirdami, kas yra tarpasmeniniai santykiai, vidinis šeimų gyvenimas ir kas lieka sistemos kevale – nebeveikiančios politinės sistemos paliktos iliuzijos. Kraujuojanti, emigruojanti Rusija – štai ką padarė rėžimas.

 Liudmila Ulickaja

L. Ulickaja nepakartojama pasakotoja. Plačiais ir natūraliais „mostais“ aprašo veikėjų kasdienybę, paversdama juos epochos mąstymo visrakčiais, nes niekur kitur pasaulyje, regis, be tokio rėžimo negalėjo šitaip susiklostyti veikėjų likimai. Plėtojama ir žydų, ir tremties, ir persekiojimo, ir pogrindžio bei maištautojų virtuvės gyvenimas, bet bene įdomiausiai aprašomos sąveikos su vakariečiais, kaip gabenama informacija į užsienį, kaip antžmogiškai sistema ryja žmogų ir kaip sąmoningai žmogus yra pasiryžęs save aukoti, kad viešumon pasklistų antitarybinis eilėraštis. 

Seniai neteko skaityti taip sodriai išplėtoto pasakojimo, romanas tirštas įvykių, o kompozicijos prasme sudėliotas irgi gan neįprastai, nes įvykius dažnai jungia ne chronologinis laikas, bet veikėjų persipinantys neįtikėtini likimai. Neįtikėtini – tai netinkamas žodis, veikiau „mėtyti ir vėtyti“, kurie stebina savo charakterių įvairumais ir kartu sudaro daugiatautę margą betoniniais ir vienspalviais sovietiniais laikais inkrustuotą pasakojimą. Nekyla abejonių, kad prieš trisdešimt metų Imagas Rusijoje būtų uždraustas, nors sistemos knyga savaime nekritikuoja, tačiau bet koks viešas sovietų sistemos veikimo aprašymas savaime būtų buvęs traktuojamas kaip antitaribinis tekstas. Bet Imagas vertingas visai ne dėl jame įžvelgiamo sovietinės sistemos kritikos (to tai lietuviška skaitytojų akis nepraleis tarp eilučių!), bet dėl literatūriškai išplėtoto bendro rusiško peizažo, kuris apima dvasinius ir savimonės parametrus ir baigiant degradavimais ir sistemos žiaurumo įsigalėjimu. Be jokios abejonės, autorei visame peizaže rūpi pasireiškiančios neįtikėtinai skirtingos žmogaus likimo galimybės ir įtakos: kiek žmogaus likimą lemia autoritetas, mokslas, literatūra, meilė, žiaurumas, tėvai, išdavikai ir ištikimybė.

Imagas ilga istorija apie savimonę, gal ir griežtai teigsiu, zombių šalyje, kai sąmoningas apsisprendimas siekti aukštų idealų ne per epochos diktuojamą siauraprotiškumą. Tai žmogiškas virsmas, dvasios transformacija. Visoje šioje trijulės istorijoje, dar yra ir žodis DRAUGAS, kuris šį tą dar reiškia iš Tolstojaus ir Puškino laikų, o ne kai partietis budelis, tau durdamas adatą į panages taria „draugas“ su didžiausia neapykanta. 

Kažkada skaityta L. Ulickajos Sonečka sužavėjo savo trumpu užmoju kone sąsiuvinyje per 12 lapų papasakoti gyvenimą – ir autorei pavyko. Tačiau, ką ji surašė šiame romane, sunku apibūdinti kaip gyvenimą, veikiau tai daugiabriaunis filmas, išreikštas literatūra, to, ko negalės niekada į kadrą sutalpinti kinematografija, nes kaip Svetlanos Aleksijevič dokumentinėje literatūroje Laikas iš antrų rankų, taip ir čia, daugiau už literatūros šydo byloja pačios autorės autentiški potyriai apie sovietinį gyvenimą.

Jūsų Maištinga Siela