Knyga: Liudmila Ulickaja "Imagas"

Liudmila Ulickaja. „Imagas“ – Vilnius: Jotema, 2016. – 544 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

Viena garsiausių ir gausiausiai verčiamų į lietuvių kalbą šiuolaikinių rusų literatūros rašytojų yra Liudmila Ulickaja, kuri 2014 Rusijoje pristatė paskutinį savo gyvenime romaną Imagas, originalo kalba knyga pavadinta Žalioji palapinė. Neseniai rašytoja prasitarė, kad visgi šis didžiulis romanas gali būti ne paskutinis, nes ji ruošia kūrinį pagal savo giminės atsiminimus. Leidykla Jotema rūpinasi, kad ši rašytoja išvystų lietuvišką rinką, nors nemaža stigmuotų skaitytojų mano, kad su M. Bulgakovu rusų literatūra tikriausiai mirė. Nemirė, nemirė... Verčiama stipri rusų rašytojų proza: Marina Stepnova Lazario moterys, Italų pamokos, ir neseniai išleista Guzel Jachinos knyga Zuleicha atmerkia akis.

Liudmilos Ulickojos Imagas pasakoja lemtingus Rusijai (ir Lietuvai) dešimtmečius po Stalino mirties. Pasirinkdama trijų jaunų berniukų likimus, ji brėžia per keturis dešimtmečius likimų peizažą, pasakodama Sovietų Sąjungos homo sovieticus pasaulėvaizdį. Ilja, Micha ir Sania – trys intelektualūs išaugę vyrukai absoliučiai savo mąstysena ir prigimtimi netinkantys sovietiniam rėžimui. Šis skaudus laikotarpis nebūtinai reiškia ženklinimą, persekiojimą ir buožinimą – anaiptol, autorė aprašydama veikėjų likimus randa ir tai, dėl ko senoliai iki šiol simpatizuoja sovietinei sistemai. Ypač toms „vertybėms“, kurios rodėsi „tikros“, nes nieko geriau žmonėms už iliuzijų laiką, laiką, kai galima tikėti idėjomis. Prie trijų vaikinukų likimo prisidėjo dar prieš visus bolševikus išsilavinimą įgijęs literatūros mokytojas Viktoras, kuris vaikams padovanoja ne sovietines idėjas ir iš esmės taikė sovietiniam rėžimui priešgyniaujantį sąmoningą pedagoginį metodą – žavėtis Rusijos kultūra, mylėti literatūrą, ieškoti to, kas slypi už karo ir politikos. Ši idėja tampa skiepu, nulemiančiu trijų vaikinų likimus.

Romano pradžioje skaitytojas kvestionuoja, kas yra gyvenimo mokytojas ir kokią jis turi įtaką kitų likimams? Kaip svarbu surasti savo gyvenimo mokytoją? Vėliau autorė romaną, regis, išplėtoja iki begalybės, aprašydama daugybę antraplanių veikėjų charakterių, kurie vienaip ar kitaip susiję su Ilja, Micha ar Sania, kurie atstovauja skirtingoms meno šakoms, tačiau turi bendrų filosofinių taškų. Skaitant atrodo, kad autorė lengvai galėjo nuslysti vaizduodama susipriešinimą tarp valdžios ir „laisvųjų“ žmonių, tačiau tai knyga ne apie susipriešinimą, bet apie žmogaus būvimą homo sovieticus, gebėjimą laviruoti toje epochoje, mąstyti metaforomis ir nuolat „išlikti sausam“. Kitą vertus, kartais atrodo, kad veikėjai gyvena ne tokioje jau muštru kontroliuojamoje šalyje – jie turi ir muziką, ir literatūrą, ir panašų į hipių gyvenimą, netgi tėvų ir naujosios kartos santykiai kiek primena D. Keruako Kelyje mąstymo filosofiją, kad net knygoje sukuriama iliuzija, jog jie ir taip laisvi Sovietų Sąjungoje. Kiek labiau šie įtarimai griūna, kai Ilja emigruoja į Vakarus.

Iš esmės, kaip ir M. Stepnova savo romanuose, taip ir L. Ulickaja kalba apie žmogaus vidinės laisvės pojūtį politinėje santvarkoje. Imagas likimiškai iškeroja visa, ką galima vadinti galingos Rusijos kaleidoskopu, pradedant galinga kultūra, didinga praeitimi ir baigiant propagandomis, vilties laidotuvėmis, nes griuvus politiniams milžinams, daugelis knygos veikėjų tiesiog palieka savo šalį, tarsi atskirdami, kas yra tarpasmeniniai santykiai, vidinis šeimų gyvenimas ir kas lieka sistemos kevale – nebeveikiančios politinės sistemos paliktos iliuzijos. Kraujuojanti, emigruojanti Rusija – štai ką padarė rėžimas.

 Liudmila Ulickaja

L. Ulickaja nepakartojama pasakotoja. Plačiais ir natūraliais „mostais“ aprašo veikėjų kasdienybę, paversdama juos epochos mąstymo visrakčiais, nes niekur kitur pasaulyje, regis, be tokio rėžimo negalėjo šitaip susiklostyti veikėjų likimai. Plėtojama ir žydų, ir tremties, ir persekiojimo, ir pogrindžio bei maištautojų virtuvės gyvenimas, bet bene įdomiausiai aprašomos sąveikos su vakariečiais, kaip gabenama informacija į užsienį, kaip antžmogiškai sistema ryja žmogų ir kaip sąmoningai žmogus yra pasiryžęs save aukoti, kad viešumon pasklistų antitarybinis eilėraštis. 

Seniai neteko skaityti taip sodriai išplėtoto pasakojimo, romanas tirštas įvykių, o kompozicijos prasme sudėliotas irgi gan neįprastai, nes įvykius dažnai jungia ne chronologinis laikas, bet veikėjų persipinantys neįtikėtini likimai. Neįtikėtini – tai netinkamas žodis, veikiau „mėtyti ir vėtyti“, kurie stebina savo charakterių įvairumais ir kartu sudaro daugiatautę margą betoniniais ir vienspalviais sovietiniais laikais inkrustuotą pasakojimą. Nekyla abejonių, kad prieš trisdešimt metų Imagas Rusijoje būtų uždraustas, nors sistemos knyga savaime nekritikuoja, tačiau bet koks viešas sovietų sistemos veikimo aprašymas savaime būtų buvęs traktuojamas kaip antitaribinis tekstas. Bet Imagas vertingas visai ne dėl jame įžvelgiamo sovietinės sistemos kritikos (to tai lietuviška skaitytojų akis nepraleis tarp eilučių!), bet dėl literatūriškai išplėtoto bendro rusiško peizažo, kuris apima dvasinius ir savimonės parametrus ir baigiant degradavimais ir sistemos žiaurumo įsigalėjimu. Be jokios abejonės, autorei visame peizaže rūpi pasireiškiančios neįtikėtinai skirtingos žmogaus likimo galimybės ir įtakos: kiek žmogaus likimą lemia autoritetas, mokslas, literatūra, meilė, žiaurumas, tėvai, išdavikai ir ištikimybė.

Imagas ilga istorija apie savimonę, gal ir griežtai teigsiu, zombių šalyje, kai sąmoningas apsisprendimas siekti aukštų idealų ne per epochos diktuojamą siauraprotiškumą. Tai žmogiškas virsmas, dvasios transformacija. Visoje šioje trijulės istorijoje, dar yra ir žodis DRAUGAS, kuris šį tą dar reiškia iš Tolstojaus ir Puškino laikų, o ne kai partietis budelis, tau durdamas adatą į panages taria „draugas“ su didžiausia neapykanta. 

Kažkada skaityta L. Ulickajos Sonečka sužavėjo savo trumpu užmoju kone sąsiuvinyje per 12 lapų papasakoti gyvenimą – ir autorei pavyko. Tačiau, ką ji surašė šiame romane, sunku apibūdinti kaip gyvenimą, veikiau tai daugiabriaunis filmas, išreikštas literatūra, to, ko negalės niekada į kadrą sutalpinti kinematografija, nes kaip Svetlanos Aleksijevič dokumentinėje literatūroje Laikas iš antrų rankų, taip ir čia, daugiau už literatūros šydo byloja pačios autorės autentiški potyriai apie sovietinį gyvenimą.

Jūsų Maištinga Siela