Sveiki,
Ar Jums neatrodo, kad
stebint pasaulį, žmonės užsisuka banalybėje? Ne? Pvz., ateina pavasaris ir vėl
tos pačios kalbos – braškės pasiekė kosminę kainą. Baigiasi braškės ir ateina
grybai – neįmanoma įpirkti! Praeina ir grybai, vėliau vaitojama dėl prasto
bulvių derliaus... Praeina metai ir vėl pavasaris, ir vėl žurnalistai parietę
uodegas traukia skaičiuoti, kiek kainuoja braškės ir tais pačiais sakiniais vėl
rašo apie kosmines (dar labiau!) pakilusias jų kainas. Taip buvo prieš metus,
du... Taip buvo ir prieš dešimt metų. Ir žinoma, lyginimas su lenkų uogomis.
Rodos, mažytis banalybės
ratas, bet kai pastebi tokių begalės, kasmet atskriejančių kaip bumerangą, imi
galvoti, kad velniop tas braškių kainas, brangstantį kurą, kelionių bilietus,
šilumą, dujas, emigraciją... Jautiesi kažkaip toli nuo to rato. Išsviestas iš
orbitos, tarsi žinai, kad tos kosminės braškių kainos kitąmet vis tiek sugrįš
kaip ištikimas senas šuva prie durų. Bet ar iš tikrųjų mes ir gyvename tomis
braškių kainomis? Ar iš tikrųjų tai svarbu – pirkti pigesnes braškes, plepėti
apie tai, nežinant, bet numanant, kad tai viso labo viena iš žmogaus žeminimo
formų. Tarsi per žinias kalbėtų apie apspangusią musę, kuri trankosi į langą –
ir tai taip svarbu, žeminti tokiomis orumą menkinančiomis naujienomis ir kurti
reportažą, kaip susėdę pensininkai turguose, apspangę nuo vaistų, pardavinėja
kosmines braškes... Jų sutryptas orumas, sutraiškytas į uogas, į grybus, į
nertas žiemai kojines ir pirštines, česnakus ir krapų surištas šakeles.
Savaime suprantama, tai
svarbu – kainos, pakalbėkime apie paviršių: ar teks valgyti šiemet kalafiorų? O
braškių? Klausia žurnalistai praeivių nuomonių – tų pačių, iš kurių kažkas
tyčiojasi, bet kalbina TV3 žinios, tai rimta, labai svarbu, bet... Juk ne apie
kainas, o apie tą vartojimo mechanizmą, kuris suėda žmonių sąžinę, rankų ir
kojų sąnarius ir galiausiai paverčia Alzhaimerio išėstomis plaušinėmis ir
kempinėmis. Bet kodėl lenkiškos braškės pigesnės? Kodėl? Juk ta pati analizė
bus 2018 ir 2019, ir 2025 metais... Jokio skirtumo. Banalybės ratas, kuriame
sukamės, plepėdami tomis pačiomis frazėmis.
Klausite: o kur čia
problema? Ar verta iš to pabėgti? Nežinau. Nes esu tarp tų pačių braškių ir
grybų kainų, tų pačių, kurie pasijaučia kažkaip kvailai nevalgantys nei vieno,
nei kito, nes per brangu, todėl neaktualu, bet vis tiek įtrauktas į tų pokalbių
aktualumo ratą, tarsi sąjungininkas domėtis tuo, kas banaliausia ir pamažu
niekinti save ir pasaulį. Kažkas to labai nori. Ir pernelyg labai.
Jūsų Maištinga Siela
Tikra tiesa, kad banalybių yra ne tik viešosios informacijos priemonėse. Pakanka apsidairyti aplinkui. Dažnas iš mūsų yra paskendęs banalybėse. Pavyzdys iš mano nesenos patirties. Susitikus po maždaug pusmečio pažįstamus, jie kalba, kaip viskas pabrango pastaruoju metu, kaip jie mažai uždirba, kokios būna problemos auginant vaikus. Žmonės paburba, bet iš esmės nieko nepasikeičia. Ilgai pažįstamų nematęs, jau buvau užmiršęs jų prisuktų plokštelių besikartojančio turinio. Bet ir vėl jie priminė patys apie save. Pritrūkus kantrybės klausytis to paties per tą patį, nusprendžiau daugiau nebebendrauti su jais.
AtsakytiPanaikintiKita vertus, ką reikėtų priskirti banalybėms. Tas, kas vieniems yra banalu, kitiems yra be galo svarbu. Kad ir uogų ar grybų kainos, maži atlyginimai ir kt. kai kuriems (pavyzdžiui, grybų, uogų mėgėjams, mažai uždirbantiems) gali būti tam tikru laiku arba nuolat svarbiausia tema. O kitiems tokie klausimai nėra reikšmingi arba yra mažmožiai. Tai labai subjektyvu. Kaip išsispręsti banalybių problemą? Manau, kad tokiu atveju reikia arba bandyti sugyventi su aplinkui sklandančia banalybių atmosfera (tiesiog priimti tai kaip faktą) arba kuo labiau atsiriboti nuo jos. Nors tai nelengva padaryti.
Kalbant apie viešosios informacijos priemones, nemažai žurnalistų (plačiąja prasme) stereotipiškai mąsto apie eiliniam žmogui svarbias arba neva svarbias problemas,tad ir daro reportažus, rašo straipsnius periodiškai apie uogų, grybų, šilumos kainas ir panašias sezonines naujienas (banalybių žinias). Tiesą sakant, man šiek tiek gaila tų žurnalistų, užsiimančių tokia prasminga žurnalistikos sfera. Populiarioji žiniasklaida atspindi tai, kuo dauguma gyvena (ar bent įsivaizduoja), kad ir kaip kvailai beskambėtų. Aš tiesiog bandau vengti tokios informacijos pliūpsnių. Bet mano problema ta, kad kuo labiau stengiuosi atsiriboti nuo banalybių (mano subjektyvia nuomone), tuo labiau, atrodo, iškrentu iš konteksto supančioje aplinkoje. Tarsi savotiška izoliacija. O sugyventi su banalybėmis sunkiai sekasi. Ir kvailokas jausmas tada apima.
Labai panašiai ir aš neseniai pagalvojau, tik ne vien apie kainas.. Pagalvojau ir apie orus, pasigirstančius skundus dėl IR vėl prastos lietuviškos vasaros, dėl kurios vieniems buvo per mažai saulės, todėl pomidorai neprinoko, kitiems per mažai lietaus, todėl per mažai grybų.. Tiesa pasakius, tai man visada buvo mistika, kokia ta ideali vasara ar žiema? kai saulės, lietaus, sniego - daug ar mažai :)? Dar didesnė mistika, kai žmonės vertina savo dienas, vasaras, gyvenimus pagal orus, grybus ir kainas.. Lyg lyjant, sningant ar tuomet kai nėra grybų, žmonės nustoja juoktis, žiūrėti filmus, kepti (ir valgyti) pyragus, kalbėtis, klausytis muzikos, slampinėti po bibliotekas, lyg tom dienoms negali įvykti nieko ypatingo :) Lyg tom dienom banalybės ratas imtų strigti ir jo sutepimui reikia tų pasiguodimų, pasibumbėjimų, pasiskundimų, na, kad štai ir vėl kas nors.. :)
AtsakytiPanaikintiAš, bendraudamas su kitais, sąmoningai eksperimento tikslais kurį laiką pradėdavau pokalbį klausimu "kas geresnio?". Atrodo, paprastas klausimas norint iš žmogaus sužinoti, kas gero nutiko jo gyvenime (kad ir kažkas mažo gero). Bet absoliuti dauguma pakreipdavo pokalbį apie atsitikusius nemalonius įvykius ar šiaip nepasitenkimą kuo nors. Pavyzdžiui, viena draugė atsakė į šį klausimą, kad ji buvo apsinuodijusi maistu. Jei jai buvo gera tuo metu, tai, ką žinau. Padariau išvadą, kad dauguma "serga" negatyvumo akcentavimu, tai tiesiog įaugę į jų kraują. Daug gi lengviau skųstis nei pasakyti ką nors gražaus, malonaus. Ir taip prasideda nuolatinis bumbėjimas aplinkui. Ir ką jau padarysi...
AtsakytiPanaikinti