Laura Sintija Černiauskaitė "Išoperuota meilė" (apsakymas)

Laura Sintija Černiauskaitė

„Išoperuota meilė“

(Apsakymas publikuotas vaikų žurnale „Genys“ 1999 m.)

Meilė atsėlina tyliai kaip vagis ir susirango kurioje nors vietoje. Suaugusiųjų knygose rašoma, kad ji mėgsta šmurkštelėti krūtinėn ir ten dilgčioti. Arba įsigauna į galvą ir priverčia ją svaigti. Tuomet įsimylėjėlis gyvena lyg laive per audrą – žemė taip siūbuoja po kojomis, kad jis niekaip negali įkišti rankos į marškinių rankovę, amžinai išlieja arbatą, o nusitaikęs pabučiuoti mylimąją į lūpas, pakšteli kažkur pro šalį... Žinodamas šiuos meilės simptomus, kantriai laukiau savo eilės. Ir mano eilė atėjo. Kaip tik tą dieną, kai man sukako dešimt metų. Atėjo ir įsitaisė... pilve.

Ankstyvą pirmadienio rytą lyg kamštis iššoviau laukan su sumuštiniu dantyse, aplink koją apsivyniojusia striuke ir iš prasegtos kuprinės byrančiais pieštukais. (Nepagalvokite, kad esu koks pankas ar apsileidėlis! Toks netvarkingas atrodau tik tuomet, kai kur nors vėluoju. Tiesa, vėluoju kiekvieną rytą... Bet tie, kurie lanko mokyklą, patys supras, kad iki tos įstaigos sunku nusigauti laiku: tai žadintuvas nuskamba per vėlai, tai nejučia užsnūsti šveisdamas dantis, kad tai pakeliui įsiveli į kokį nuotykį.) Taigi išmoviau iš namų nei šioks, nei toks, o ant laiptelių – sėdi Ji... Tokia sustirusi liūdna čigoniukė karamelės rudumo akimis, o ant jos kelių miauksi toks pat liūdnas kačiukas. Sustojau kaip įbestas. Negalėjau toliau nė žingsnio žengti – visai kaip tas sprangus sumuštinis dantyse. O čigoniukė žvelgia į mane alkanom akim ir sako:

– Pirksi kačiuką?

– Kiek?

– Dešimt litų.

Įtartinai dilgtelėjo dešinį šoną. Išverčiau visas kišenes, nors ramų rudens rytą beveik galėjai išgirsti, kaip jose vėjai švilpauja. Juk paskutinius centus išleidau vakar prie žaidimų automatų! Čigoniukė godžiai sekė kiekvieną mano judesį. Ak, kaip tą akimirką troškau tapti iliuzionistu, kuriam dešimties litų kupiūros iš ausų byra!

– Tai ką, nesukrapštai? Galiu nusileisti iki penkių. Bet nusipirkčiau kioske du karštus sumuštinius, – sumurmėjo čigoniūkštė.

– Tu alkana?

– Ahm…

Žaibiškai išstūmiau iš burnos apkramtytą sumuštinį ir ištiesiau jai. Kaip sakoma, dalinkis su kitais tuo, ką turi. Čigoniukė gražiai mirksėdama suleido savo aštrius dantukus į duoną su sūriu. Tada skausmas šone mane taip surietė, kad jau nekilo jokių abejonių – tai Meilė. Ir kokia stipri! Be analgino neapsieisi. Tik kodėl ji sumanė įsimesti į pilvą? Nejučia ėmiau trauktis atatupstas, galų gale apsigręžiau ir kad dėjau į kojas... Pats nesuprantu, kodėl.

– Ei, kur tu! O kačiukas? – šūktelėjo mergaičiukė.

Kačiukas? Koks kačiukas?.. A, kačiukas! Bet nematė. Nors lėkiau kaip vėjas, Meilė neatsiliko nė per žingsnį. Ir vis smūgiavo į dešinįjį šoną, tarsi erzintų: kavalieriau, nuo manęs nepabėgsi! Ilgai negalėjau sau atleisti, kad taip kvailai pasielgiau. O per pamoką rašydamas diktantą, vis klausiausi savo pilvo. Tikrai tikrai, dešiniajame mano šone krebždėjo Meilė. Jos tylūs žingsneliai užgožė net mokytojos balsą.

Taigi tą dieną Meilė apsigyveno mano dešiniajame šone. Ji kuždėjo: „Neleisk centų pramogai, verčiau pataupyk. Gal rytoj vėl sutiksi čigoniukę?“ Arba ,,Netingėk atsikelti anksčiau, kad spėtum padaryti ne vieną sumuštinį, o du! Ką gali žinoti, kas laukia ant laiptelių?“ Kiekvieną rytą užtepdavau didelę šviežio pyrago riekę šokoladiniu sviestu. Tokiu saldžiu ir rudu kaip čigoniūkštės akys. Tačiau pravėręs duris, rasdavau ant laiptų tik pageltusių lapų krūvelę...

Nepaisant to, Meilė nesiliovė dursčiusi dešiniojo šono. Priešingai – jos kaupėsi vis daugiau ir daugiau. O vieną vakarą ji taip įsišėlo, kad mama puolė į paniką ir iškvietė greitąją. Gydytoja pasibalnojo nosį akiniais (tarsi Meilę būtų galima įžvelgti per padidinamąjį stiklą), pamaigė mano nelaimingą pilvą ir rimtai, labai rimtai pasakė:

– Apendicitas.

Su gydytojais susišnekėti sunku, ta žino net mano močiutė. Viską jie iškraipo, vadinasi kitais vardais. Apendicitas, tai apendicitas... Nesiginčysiu. Jeigu net mokytojai pravardžiuojami, tai argi apsaugosi Meilę?

Teko gultis į ligoninę. Nelabai malonu, kai tavo pilvą krapšto lyg automobilio variklį. Tačiau kur kas liūdniau, kai atsikėlęs rytą užtepi šokolado ant kvapnios riekės, o paskui supranti, kad neturi ką tuo sumuštiniu pavaišinti...

Trupiau šnekant, Meilę išoperavo. Skausmais nesiskundžiu. Kol kas guliu baltoje ligoninės palatoje ir žiūriu, kaip lubomis vaikšto musės. Rytoj mane žada išleisti namo. O šiandien į gretimą palatą paguldė naujokę. Jos kaselė plona lyg pelės uodegėlė, o skruostai net švyti nuo strazdanų. Tik kodėl, kai į ją žiūriu, taip dilgčioja paširdžius?

Jūsų Maištinga Siela