Sveiki, skaitytojai,
Tamsūs ir niūrūs filmai
apie gatvių gaujų karus patraukia ne vieną „mačistinį“ žiūrovą, tačiau kažin,
ar filmas „Gidas, kaip atpažinti savo
nuodėmes“ (angl. A Guide to
Recognizing Saints) (2006) yra toks „mačistinis“, kokį trokštų pamatyti
užkietėjęs vyrukas, kurio nuomone, kad geras filmas yra tas, kuriame,
atsipratau, – šūdas ir kraujas taškosi karo zonoje. Nors šiame filme tiek
fizinio, tiek psichologinio smurto netrūksta, juosta absoliučiai turi
biblijines prasmes – tėvo ir sūnaus atleidimas vienas kitam, šeimos svarba,
draugystė, pasiaukojimas ir kas tik nori, kas iš esmės filmą išgrynina –
potekstės už kadro.
Filmo struktūra, kaip ir
dera „sūnui palaidūnui“, pasakojama iki „šeimos išdavystės“ t. y. 1986 metai iš
spalvotojų kvartalo, kur paaugliai imituojantys suaugusiųjų gyvenimus net
svetimą šunį ant savo kvartalo šaligatvio laiko savo nuosavybe. Paauglystės klaidos
atrodo „kietos“ ir tamsios – tas filme labai jaudina ir kažkaip imi džiaugtis
ta tamsuma ir depresyvia paauglį traumuojančia kasdienybe, kad net imi
svarstyti, ar čia ne kažkokia mistika, kad jaunuolis trokšta geresnio gyvenimo,
nors visą gyvenimą tematė tik „geriausią draugą“ Antonijų ir jo tėvo paliktas
mėlynes? Iš kur tiek režisūrinio potencialo kone bibliškai per tą tamsumą rasti
pagrindiniame personaže aplinkai prieštaraujantį baikštumą.
Pagrindinius vaidmenis
sukūrė mano mėgstamas Robert Downey Jr., kuris kaip ir filme „Teisėjas“ iš
esmės yra svarbi šachmatų figūra atskleidžiant tėvo ir sūnaus santykius,
grįstus tiek kartų nesusikalbėjimu, tiek fanatiškomis tėvo kulto taisyklėmis,
paminančiomis švelnumą ir meilę. Tiesą sakant, gerai pasirodė ir Channing Tatum
bei Shia LaBeouf, o filmas, kad ir slegiantis, jis slegia išties gerai, kaip ir
privalu geram filmui – nepataikauti, o pasakoti ir provokuoti.
Mano
įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 67/100
IMDb: 7.0
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą