Filmas: "Dvaras, kuriame vaidenasi" / "Haunted Mansion"

 

Sveiki, kino žiūrovai,

 

Sekmadienio vakarą nesinori nieko įnoringo, todėl renkuosi ką nors pramoginio turinio ir kaskart sudrebu filmui prasidėjus, nes tenka kažkaip save apgauti ir negalvoti, jog eilėje laukia dešimtys kur kas vertesnių filmų, nematyti tų įsiėdusių šablonų ir nevykusių režisūrinių sprendimų. Labai panašiai nutiko su Justin Simien režisuota siaubo komedija „Dvaras, kuriame vaidenasi“ (angl. Haunted Mansion) (2023), kuris iš tikrųjų yra 2003 metų su aktoriumi komiku Eddie Murphy perdirbinys. Senesnioji versija kritikų buvo sumalta į miltus, naujausioji pasitikta gana abejingai.

 

Istorija apie senus vaiduoklių namus su Viktorijos epochos girgždančiais laiptais, gausybe voratinklių, kilimų ir senų paslėptų kambarių už kabančių portretų, manau, mane traukė nuo pat vaikystės. Šįkart gotikinis spiritualinis filmas nukelia į Naująjį Orleaną ir viskas daugmaž vyksta pagal senojo filmo struktūrą. Pamažu apsėstas namas su 999 dvasiomis įkalina motiną ir sūnų, o vėliau ir vaiduoklių tyrinėtoją skeptiką su netikru egzorcistu. Žodžiu, jau nuo pat pradžių, vos tik pasirodo vaiduokliai, aišku, kad filmas konstruojamas ne į siaubo žanro rėmus, bet į pramoginę parodiją – žodžiu, svarbu, kad būtų linksmai, kad gėris nugalėtų blogį, o visi pagrindiniai veikėjai pabaigoje dar su visais netikėtai draugingais tapusiais vaiduokliais puotautų ir netgi žiūrėtų vaiduoklių kabaretinį šokį. Tiesa sakant, taip ir įvyksta!

 

Filmas silpnas, tipinis, daug multiplikacinių elementų, tačiau labiausiai nuvilia primityvoka siužetinė linija, kuri apeliuoja į folklorinius štampinius pasakojimus ar panašias ekranizacijas, kai veikėjams reikia kokio nors realaus daikto, burtų knygos, kad padarytų užkeikimą. Prikaišioti juokeliai atrodo lėkšti, neoriginalūs, tačiau visiems iki panagių suprantami. Artimiausia, kas šovė į galvą, buvo kultinio Helovyno filmo „Fokus pokus“ dalys, kurios pirmoji dalis sukurta, vaje, jau prieš 30 metų, tačiau niekas nepasikeitė, tos pačios komiškai apipintos teatralizuotos mizanscenos su vienkrypčiais veikėjais, o pagrindinis dar ir netekęs mylimosios (kaip netikėta, nors už pilvo griebkis!) absoliučiai nereikalingas ir negraudinantis siužetinis inkliuzas visoje toje parodijoje. Matau tik dvi išeitis: arba kūrėjams reikėjo absoliučiai tapti chuliganais ir išardyti filmo struktūrą iki pasiutusio parodijos atomo, arba ieškoti neregėtų siaubo gotikos elementų, naikinant klasikinius masinio žiūrovo pataikavimo būdus per primityvius naratyvus, kad filmas bent įsimintų iki kitos Šiurpnakties. Bet, deja... Gausus aktorių asorti ir jų sukurti karikatūriniai vaidmenys labai disnėjiški, nuobodūs, įdomūs nebent tik dėl kostiumų ir sąlyginių efektų.

 

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gidas, kaip atpažinti savo nuodėmes" / "A Guide to Recognizing Your Saints"

Sveiki, skaitytojai, 

Tamsūs ir niūrūs filmai apie gatvių gaujų karus patraukia ne vieną „mačistinį“ žiūrovą, tačiau kažin, ar filmas „Gidas, kaip atpažinti savo nuodėmes“ (angl. A Guide to Recognizing Saints) (2006) yra toks „mačistinis“, kokį trokštų pamatyti užkietėjęs vyrukas, kurio nuomone, kad geras filmas yra tas, kuriame, atsipratau, – šūdas ir kraujas taškosi karo zonoje. Nors šiame filme tiek fizinio, tiek psichologinio smurto netrūksta, juosta absoliučiai turi biblijines prasmes – tėvo ir sūnaus atleidimas vienas kitam, šeimos svarba, draugystė, pasiaukojimas ir kas tik nori, kas iš esmės filmą išgrynina – potekstės už kadro.

Filmo struktūra, kaip ir dera „sūnui palaidūnui“, pasakojama iki „šeimos išdavystės“ t. y. 1986 metai iš spalvotojų kvartalo, kur paaugliai imituojantys suaugusiųjų gyvenimus net svetimą šunį ant savo kvartalo šaligatvio laiko savo nuosavybe. Paauglystės klaidos atrodo „kietos“ ir tamsios – tas filme labai jaudina ir kažkaip imi džiaugtis ta tamsuma ir depresyvia paauglį traumuojančia kasdienybe, kad net imi svarstyti, ar čia ne kažkokia mistika, kad jaunuolis trokšta geresnio gyvenimo, nors visą gyvenimą tematė tik „geriausią draugą“ Antonijų ir jo tėvo paliktas mėlynes? Iš kur tiek režisūrinio potencialo kone bibliškai per tą tamsumą rasti pagrindiniame personaže aplinkai prieštaraujantį baikštumą.

Pagrindinius vaidmenis sukūrė mano mėgstamas Robert Downey Jr., kuris kaip ir filme „Teisėjas“ iš esmės yra svarbi šachmatų figūra atskleidžiant tėvo ir sūnaus santykius, grįstus tiek kartų nesusikalbėjimu, tiek fanatiškomis tėvo kulto taisyklėmis, paminančiomis švelnumą ir meilę. Tiesą sakant, gerai pasirodė ir Channing Tatum bei Shia LaBeouf, o filmas, kad ir slegiantis, jis slegia išties gerai, kaip ir privalu geram filmui – nepataikauti, o pasakoti ir provokuoti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "25 valanda" / "25th Hour"

Sveiki visi, 

Šiandien noriu pakomentuoti filmą „25 valanda“ (25th hour) (2002 m.). Ganėtinai senstelėjusi drama, bet dėl gerų atsiliepimų apie filmą ir aktorių Edward Norton – „Stouno“, „Iliuzionisto“ žvaigždė, - nutariau pažiūrėti. Galiu tik pasakyti, kad filmas visgi nėra jau toks geras, kaip jį čia visur liaupsino, o Edward, kurį net kai kas pavadino aktoriumi genijumi, su kuriuo esą visi filmai fantastiški, taip pat man pasirodė vidutiniokas ir kažkuo kuriamas jo personažas manęs nei pritrenkė, nei nustebino. Šiaip filmo idėja gal ir įdomi – vyrukas šlaistosi gatvėmis, jo draugeliai rengia išleistuvių į kalėjimą vakarėlį, mergina iš Puerto Riko bliauna, bando jį pralinksminti ir dar gerai pasitratinti prieš jam išvykstant 7 metams. Nuolatinis kalbėjimas kontekste apie vyruko laukiamą kalėjimo gyvenimą ir dulkinimą per šikną iš tikrųjų filmą daro „labai originalų“. Nepaisant šiokio tokio nuobodulio, visgi filmas man visai nieko, emociškai išlaikė savo raugą, savotiškai galėjai pajusti liūdesį ir nenusisekusio gyvenimo skonį. Vidutiniški personažai ir charakteriai sukurpti tam, kad funkcionuotų kaip organai be kažkokio įdomesnio išskirtinumo.

Žinoma, kai kam šis filmas pasirodys netgi nuostabiai stiprus, tiesiog jėginis, bet man iš viso filmo patiko tik dvi scenos: kai jis 10 minučių, atsistojęs tualete prieš veidrodį vardina, kaip „deda skersą“ ant juodaodžių, teroristų, senučių, kaimynų, draugų... Ir patiko finalas, kai jam pasiūlomas kitas gyvenimas, kuris labai gražiai, nors ir preciziškai, prabėga su galimais variantas per akis, tačiau vyrukas nusprendžia niekur nebėgti, o keliauti į kaliūzę ir atsėdėti savo. Kažkuo labai jau neįstrigo šis filmas, smagiai pasėdėjau, bet bijau, kad po metų jo jau nebeatsiminsiu...

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 67/100
IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela