Filmas: "Dažytas paukštis" / "The Painted Bird"

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Jau kuris laikas, kai nemėgstu filmų apie Antrąjį pasaulinį karą. Kino industrija tiesiog pamišusi dėl šio laikotarpio vaizdavimo, nėra tikriausiai metų, kada nebūtų susukta kokia nors kino juosta, kuri nevaizduotų šio vieno baisiausių Europai ir Pasauliui laikotarpio. Dažniausiai tos istorijos daugiau ar mažiau viena į kitą panašios, man, kaip žiūrovui, palieka tas pačias slogias emocijas. Tačiau išlenda visoje toje gausoje kokie nors nematyti ir įdomesnės perspektyvos filmai, kurių negaliu atsisakyti. Vienas iš jų – čekų režisieriaus Václav Marhoul „Dažytas paukštis‘ (angl. The Painted Bird) (2019), pastarasis pastatytas pagal lenkų rašytojo Jerzy Kosinski (1933-1991) 1965 metais tuo pačiu pavadinimu parašytą romaną. Filmas susuktas tarptautiniu mastu, pasitelkiant garsius Europos aktorius, tokius kaip Udo Kier ir Stellan Skarsgård.

 

Istorija mus nukelia į tolimas slavų žemes (tai gali būti Lenkijos rytai, Ukraina ar net ta pati Rusija), pasvirę pravoslaviški kryžiai tai rodo. Ilga trijų valandų kančios kelionėje vaizduojamas žydų berniukas Joska, kuris slapstosi tolimame kaime pas tetą, o jo tėvai išvežti į koncentracijos stovyklą. Vieną dieną Joska supranta, kad teta mirė besimazgodama kojas, netyčia padegęs namus jis patraukia į ilgą kelionę. Pirmiausia atsiduria vietinių kaimelyje, kuriame jį palaiko demonu, jį vietoj vergo išsiperka vietinė užkalbėtoja ir atlieka su juo įvairius ritualus. Galiausiai Joska pabėga upe ir vis keliauja nuo vieno pasakojimo veikėjo prie kito, patirdamas dėl to, kad yra svetimas atėjūnas, o dar ir žydas, visas įmanomas kančios, išnaudojimo ir smurto formas.

 

Filme metaforiškai pristatoma nudažyto, paženklinto paukščio likimas. Paleistas tarp kitų paukščių nudažytasis užkapojamas kitų paukščių bendruomenės, jis nebegali pritapti. Panašus likimas laukia ir žydelio Joskos, jis niekur negali pritapti, jam užgintas bet koks saugumas. Keliaudamas jis mato, kaip pavyduolis savo žmonos meilužiui šaukštu išskaptuoja akis, kaip lytiškai išnaudojęs krikščionis gąsdina jį nužudyti, kaip kaimietė, kuria manosi pasirūpinsiąs kaip tikras vyras, geidulio pagauta mylisi su ožiu, kaip šaudomi žmonės... Išties vienam berniukui filmas pasiūlo ištisą hiperbolizuotai perspaustą kančios kelionę. Kartais atrodo, kad atviras pasaulis yra viena didelė koncentracijos stovykla. Tiesa, Joskai nuolat sekasi ištrūkti gyvam ir toliau patirti naujas kančia, tarsi neštų savo kančios kryžių.

 

Nors filmas turi M. Haneke „Baltas kaspinas‘ (2009) raiškos būdų, juodai baltas filmas ir smurtines situacijas, „Dažytas paukštis“ maždaug nuo vidurio algoritmiškai tampa nuspėjimas, šiek tiek varginantis, nes žiūrovas yra paliktas gauti kankinimų porciją po porcijos. Įdomus dalykas, kad pasirinkta realistinė raiška, tačiau pats filmas sąlyginai metaforizuotas, jo užduotis nėra atskleisti neįtikėtiną Joskos gyvenimą, bet veikiau karo baisumų ištisą paletę, įvairias žiaurumo formas, pradedant nuo prietaringų tamsių ūkininkų ir alkoholikų, baigiant rusų ir vokiečių esesininkų.

 

Vienas vaikelis, žinoma, visų šių siaubų nebūtų ištvėręs, tad filmo siužetui nuolat tenka neįtikėtinomis sąlygomis tausoti savo pagrindinį personažą, išsukinėti jį iš sudėtingiausių situacijų. Filmas stebina koncentruoto žiaurumo gausa, kuri vietomis atrodo nebenatūrali, tačiau filmas estetiškai pavykęs, veikia emocijas, o kai kurios scenos tiesiog vertos atskirų novelės formato pasakojimų, pvz., kaip pavyduolis grįžta su katinu maiše ir paleidęs prie vakarienės stalo stebi savo žmoną, šalimais esantį meilužį ir besidulkinančius gyvūnus. Tai taip intensyviai paveiku, kad verta psichologinius niuansus aptarti atskirai. Filme rasite ir nemažai tokių tradicinių, jau išnykusių ir istorijon nuėjusių dalykų, kurie irgi stebina, pvz., kaip liaudiškai gydomi ligoniai: įkasami į žemę, ant pilvo dedami žalčiai, ausies skausmas išrūkomas pripumpuojant dūmų. Aišku, po viso filmo lieka didelis slogutis, todėl atsakingai pasirinkite seanso laiką ir nusiteikite.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kai meilės nepakanka: Luis Vilson istorija" / "When Love Is Not Enough: The Lois Wilson Story"

Sveiki,

Kaip ir dažnas lietuvis, aš taip pat nieko nežinojau apie realiai egzistavusius ponus Vilsonus, kurių gyvenimo faktais buvo pastatytas biografinis filmas „Kai meilės nepakanka: Lois Vilson istorija“ (angl. When Love is Not Enough: The Lois Wilson Story) (2010). Tai filmas apie XX amžiaus pirmąją pusę, kada iš pažiūros laiminga jauna pora pamažu supranta, kad negali susilaukti kūdikio ir vyras pradeda vis smarkiau įnikti į alkoholį. Iš tikrųjų istorija pasakoja apie gilų alkoholio liūną, apie žmonos užsispyrimą nepalikti vyro juodžiausiomis valandomis. Galiausiai jie įkuria savo namuose anoniminių alkoholikų klubą ir padeda vietos turčiams, kurie priklausomi nuo alkoholio.

Gerai, pripažinkime vieną: filmo medžiaga išties puiki ir yra puikiausių būdų atskleisti pagrindiniams personažus vidinius sudėtingus draminius išgyvenimus. Su aktore Winona Ryder, atrodo, lyg ir būtų viskas gerai, tačiau pragariškai prasta režisūra. Istorija tiesiog neįtikina, nebent retkarčiais prasiveržusios skaudžios ribinės šeimos situacijos, kai aktorė W. Ryder vėl trumpam sužibėdavo – taip, ji geba perteikti dramą, bet visais kitais atžvilgiais netgi Winonos vaidyba buvo teatrinė. Visi tie tvarkingai sugalvoti antakių pakėlimai, romantiniai susižvalgymai, jaunatviški „pasitūsinimai“ buvo tokie režisūriniai nevykę sprendimai – vien tik riebios televizinės muilo operos klišės. Apskritai visoje šioje keblioje istorijoje pasigedau visko, ko reiktų geroje draminėje juostoje – vidinio žmonių išgyvenimo analizės, aštrumo, neapsikentimo su dabartine situacija...

O į ką dabar pavirto istorija? Į kažkokią pigią ekspozicinę alkoholiko istoriją, kurioje žmona tampa didvyre, suburdama į vištų krūvą savo būsimas klubo drauges ir kantriai, kaip ir pridera žmonai, kentė savo vyro girtuoklystes. Mizanscenos primena devinto dešimtmečio kiną, istorija perteikta teatrine vaidyba ir dėl to, sakyčiau, kaltas tik šio filmo režisierius, per kurį buvo užsakytas tiesiog toks „žiūralas“, kuris patenkintų neišrankų žiūrovą. Sakau, jeigu neįdomi priklausomybių tematika ir ne vietomis iš teatrinės vaidybos persirikiavimas į visai gerą Winonos pasirodymą, visais atžvilgiais drama būtų apskritai prisvilusi. Visgi filmas labiau romantinių klišių filmas nei vykusi biografinė juosta. Nesunku įsivaizduoti, kad biografinis filmas buvo pagražintas ir nė neatitinka realumo.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "25 valanda" / "25th Hour"

Sveiki visi, 

Šiandien noriu pakomentuoti filmą „25 valanda“ (25th hour) (2002 m.). Ganėtinai senstelėjusi drama, bet dėl gerų atsiliepimų apie filmą ir aktorių Edward Norton – „Stouno“, „Iliuzionisto“ žvaigždė, - nutariau pažiūrėti. Galiu tik pasakyti, kad filmas visgi nėra jau toks geras, kaip jį čia visur liaupsino, o Edward, kurį net kai kas pavadino aktoriumi genijumi, su kuriuo esą visi filmai fantastiški, taip pat man pasirodė vidutiniokas ir kažkuo kuriamas jo personažas manęs nei pritrenkė, nei nustebino. Šiaip filmo idėja gal ir įdomi – vyrukas šlaistosi gatvėmis, jo draugeliai rengia išleistuvių į kalėjimą vakarėlį, mergina iš Puerto Riko bliauna, bando jį pralinksminti ir dar gerai pasitratinti prieš jam išvykstant 7 metams. Nuolatinis kalbėjimas kontekste apie vyruko laukiamą kalėjimo gyvenimą ir dulkinimą per šikną iš tikrųjų filmą daro „labai originalų“. Nepaisant šiokio tokio nuobodulio, visgi filmas man visai nieko, emociškai išlaikė savo raugą, savotiškai galėjai pajusti liūdesį ir nenusisekusio gyvenimo skonį. Vidutiniški personažai ir charakteriai sukurpti tam, kad funkcionuotų kaip organai be kažkokio įdomesnio išskirtinumo.

Žinoma, kai kam šis filmas pasirodys netgi nuostabiai stiprus, tiesiog jėginis, bet man iš viso filmo patiko tik dvi scenos: kai jis 10 minučių, atsistojęs tualete prieš veidrodį vardina, kaip „deda skersą“ ant juodaodžių, teroristų, senučių, kaimynų, draugų... Ir patiko finalas, kai jam pasiūlomas kitas gyvenimas, kuris labai gražiai, nors ir preciziškai, prabėga su galimais variantas per akis, tačiau vyrukas nusprendžia niekur nebėgti, o keliauti į kaliūzę ir atsėdėti savo. Kažkuo labai jau neįstrigo šis filmas, smagiai pasėdėjau, bet bijau, kad po metų jo jau nebeatsiminsiu...

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 67/100
IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela