Filmas: "Juodaodis klano narys" / "BlacKkKlansman"

Sveiki, skaitytojai,

Artėjant šių metų sezono „Oskarams“ stengiuosi pamatyti geriausius ir populiariausios šio sezono favoritus ir vienas iš jų – amerikiečių režisieriaus Spike Lee filmas „Juodaodis klano narys“ (angl. BlacKkKlansman) (2018), kuris pasakoja apie amerikietiškas kovas su rasizmu XX amžiuje. Tai biografinis ir istorinis filmas, kurie turi realius prototipus. Disco muzikos eroje gyvenantys juodaodžiai vis dar jaučiasi nesaugūs, yra atitverti nuo baltosios rasės teisių, tačiau pamažu laisvėjančios žmogaus teisės leidžia kurtis įvairioms opozicinėms organizacijoms, kurios nenori, kad juodaodžiai taptų lygiateisiais...

Iš esmės šioje atmosferiškoje ir laikmetį bandančioje rekonstruoti juostoje istorija nors ir socialiai aktuali mums ir šiandien, bet ji atrodo pakankamai laikmetyje lokali – tai tik rasizmą kenčiančių juodaodžių ir juos puldinėjančiųjų reikalai, todėl ilgą laiką į tai buvo nekreipiama dėmesio. Pagrindinė filmo idėja yra papasakoti kriminalinę operaciją, dvigubą ir sudėtingą apgaulę, kai infiltruojamas į ekstremistų rasistų grupuotę policininkas. Įtampa nuolat auga dėl integruotam agentui gresiančių išbandymų – sunku patikėti, kad tokia operacija kažkada iš tikrųjų galėjo egzistuoti. Šalia viso to, kontekste detalėmis pateikiama to dešimtmečių atmosfera, žmogaus teisių padėtis...

Nesu tikras, ar mane filmas sujaudino. Esu matęs kur kas paveikesnių, tačiau vietomis iš tikrųjų leido susimąstyti, kilstelėti antakį, mėgautis rekonstrukcija, žmogaus bukumu ir nekęsti brutalumo. Visgi manęs filmas iki galo neįtikino, kaip kad iškart suveikė tikri pabaigos dokumentiniai kadrai iš šių dienų amerikietiškų neonacių išpuolių prieš juodaodžius. Manau, vienintelis dalykas, kas neleido galutinai patikėti arba, kitaip sakant, būti paveiktam, yra tikriausiai filmo literatūriškumas. Jeigu teroristai jau kvaili, tai jau tokie karikatūriški, jeigu vaizduojamas jų įtarumas, tai būtinai taip paspaudžiant šabloniškai pasakojimo rikiavimo mygtukus, kad abejonių nebekyla, kad filmas „sukramtytas“ absoliučiai nemąstančiam žmogui, tik tam, kuris tiesiogiai priima vaizdinius be refleksijos. Nepasirodė nė vienas įdomesnis veikėjas, vien tik kiek istorinė situacija, bandymas atgaminti, nesukeliant diskusijų ir abejonių. Taip, tai rasizmas, bet filmas nebesistengia provokuoti, tik maigo jau gerai Holivudo nusmailintus iešmus į tuos pačius recepterius, dirgindami žiūrovą tais pačiais triukais.

Tiesa, negalėjau atsistebėti ekstremistų bukumu. Ypač tomis vietomis, besiformuojančiomis sektantinėmis apeigomis su gobtais, kurios, kaip žinia, iš tikrųjų buvę, tačiau jų racija ir retorika paremta tuščia argumentacija. Kaip gali vyras apkabinti prieš miegą žmoną ir sakyti, kad ją myli ir čia pat kalbėti apie susidorojimą su juodaodžiais? Kokio tuštumo, kokio menkumo turi būti žmogus, kuris, pateisindamas savo menkystę, kuria priešus ir naikina... Dar neįtikėčiau už filmą atrodo tai, kad mes pilna tokių žmonių turime ir šiandien. Ir daugybę Lietuvoje, kuriems žūtbūt reikia priešų ir niekinimo, kad jaustųsi teisūs, nes niekas be šios apgailėtinos kovos jų nelaiko vertais vadintis žmonėmis. Visgi filmas įtraukiantis, prasmingas, nors ir ne viskas galbūt man jame patiko.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "25 valanda" / "25th Hour"

Sveiki visi, 

Šiandien noriu pakomentuoti filmą „25 valanda“ (25th hour) (2002 m.). Ganėtinai senstelėjusi drama, bet dėl gerų atsiliepimų apie filmą ir aktorių Edward Norton – „Stouno“, „Iliuzionisto“ žvaigždė, - nutariau pažiūrėti. Galiu tik pasakyti, kad filmas visgi nėra jau toks geras, kaip jį čia visur liaupsino, o Edward, kurį net kai kas pavadino aktoriumi genijumi, su kuriuo esą visi filmai fantastiški, taip pat man pasirodė vidutiniokas ir kažkuo kuriamas jo personažas manęs nei pritrenkė, nei nustebino. Šiaip filmo idėja gal ir įdomi – vyrukas šlaistosi gatvėmis, jo draugeliai rengia išleistuvių į kalėjimą vakarėlį, mergina iš Puerto Riko bliauna, bando jį pralinksminti ir dar gerai pasitratinti prieš jam išvykstant 7 metams. Nuolatinis kalbėjimas kontekste apie vyruko laukiamą kalėjimo gyvenimą ir dulkinimą per šikną iš tikrųjų filmą daro „labai originalų“. Nepaisant šiokio tokio nuobodulio, visgi filmas man visai nieko, emociškai išlaikė savo raugą, savotiškai galėjai pajusti liūdesį ir nenusisekusio gyvenimo skonį. Vidutiniški personažai ir charakteriai sukurpti tam, kad funkcionuotų kaip organai be kažkokio įdomesnio išskirtinumo.

Žinoma, kai kam šis filmas pasirodys netgi nuostabiai stiprus, tiesiog jėginis, bet man iš viso filmo patiko tik dvi scenos: kai jis 10 minučių, atsistojęs tualete prieš veidrodį vardina, kaip „deda skersą“ ant juodaodžių, teroristų, senučių, kaimynų, draugų... Ir patiko finalas, kai jam pasiūlomas kitas gyvenimas, kuris labai gražiai, nors ir preciziškai, prabėga su galimais variantas per akis, tačiau vyrukas nusprendžia niekur nebėgti, o keliauti į kaliūzę ir atsėdėti savo. Kažkuo labai jau neįstrigo šis filmas, smagiai pasėdėjau, bet bijau, kad po metų jo jau nebeatsiminsiu...

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 67/100
IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela