Filmas: "Dviguba rokiruotė" / "Infernal Affairs" / "Mou gaan dou"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Žinote, ko šiomis dienomis labiausiai pasiilgau? Ogi gero ir įtraukiančio detektyvinio trilerio! Beieškodamas, ką čia galima pažiūrėti, aprikau seną Pietų Korėjos filmą „Dviguba rokiruotė“ (angl. Infernal Affairs) (2002), kurį, dabar berašydamas atsiliepimą, manding, prisiminiau, ar nebūsiu kažkada labai seniai matęs? Arba matęs kažką labai panašaus į šią kino juostą. Kadangi pastaraisiais metais mačiau neblogų azijietiškų kino darbų, tad drąsiai pasirinkau puikiai žiūrovų ir kino kritikų įvertintą „Dvigubą rokiruotę“.

 

Istorija labai ilga ir paini, kuri remiasi slaptų ir integruotų agentų strateginiai šnipinėjimo žaidimais. Blogiukas integruojamas tarp policininkų, o policininkas tarp blogiukų, nors abu vyrukai kažkada mokėsi vienoje mokykloje ir buvo draugai. Žodžiu, filme vaizduojamos kelios narkotikų barono prekybinės operacijas, kurias bando sustabdyti policija, tačiau nesėkmingai, nes baronui nuolat praneša infiltruotas agentas. Didžiausia filmo intriga, kada du integruoti po priedanga buvę draugai susitiks ir sužinos apie vienas kito darbus... Tradiciškai šiame filme tai nutinka, žinoma, finalinėje filmo pabaigoje.

 

Prisiminiau! Šis filmas man priminė amerikiečių puikų slaptų agentų filmą „Infiltruoti“, todėl, jeigu mėgstate sekti supainiotus socialinius vaidmenis, šis filmas, nors režisūriškai ir senstelėjęs, bet nepraradęs dinamiškumo ir tinka puikiai žiūrėti net šiomis dienomis. Visgi filmo pradžioje apsunkina visų panašūs azijietiški veidai, bet netrukus įsimini kelis skiriamuosius fizinius bruožus ir toliau seki istoriją. Visgi nepripratau prie vieno – tų keistai ištęstų korėjiečių trileriams būdingų emocingų kompozicijų, per kurias močiutės gali numegzti šaliką, kol baigiasi visi aktorių antakių pakilimai, pražiotos sulėtintame kadre burnos ir teatrališki kadrai, pastiprinti tyčia paaštrintais garso efektais. Panašių efektų galima aptikti indų serialuose, pastarieji tapę internetinių memų priemonėmis. Gal 2002 metais tai dar veikė, bet šiomis dienomis atrodo kaip azijietiška parodija vakariečiams. Tiesa, filmas yra sulaikęs tęsinių.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 8.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano didelės, storos, graikiškos vestuvės" / "My Big Fat Greek Wedding"

 

Sveiki,

Kaip Joel Zwick sukūrė filmą „Mano didelės, storos, graikiškos vestuvės“ (angl. My Big Fat Greek Wedding) (2002), dar būdamas vaikas pamenu, kad filmas buvo itin reklamuojamas. Matyt, kad po Rugsėjo 11-osios įvykių visiems daugiau ar mažiau reikėjo pramogų ir juoko, nes visi buvo persisunkę tų įvykių aidais ir prezidento Dž. Bušo politika, panašiai kaip dabar mes dėl karantino ir Rusijos karo su Ukraina. Prisimenu, kad šį filmą paauglystėje visgi buvau matęs, tačiau taip jau susidėliojo repertuaras su graikų aktore Nia Vardalos, kad iškart po „Mano gyvenimas griuvėsiuose“ (2009) teko pamatyti ir „Mano didelės, storos, graikiškos vestuvės“, kuriam scenarijų parašė pati Nia Vardalos. Šiuo metu, kiek man žinoma, filmuojama trečioji šių filmų dalis...

Filmas utriruotas graikų tema, o pagrindinis veiksmas vyksta Amerikoje, kurioje vaizduojama didelė emigrantų graikų šeima, kuriai vadovauja tėvas su senomis graikiškomis ir itin konservatyviomis pažiūromis. Jo dukra jau sulaukusi 30 metų ir dar netikėjusi staiga padaro esmingą karjeros šuolį ir netikėtai susiranda vyrą amerikietį ir taip prasideda ilgos derybos, nes graikų šeima nė iš tolo nenori įsileisti amerikietiškų tradicijų...

Filmas, sakyčiau, pakankamai linksmai pavykęs. Jame naratyvas ir scenarijus gerai išvystytas, pavykęs scenarijus ir galiu įtarti, kad tuo metu, kada pasirodė filmas, jis išties atrodė neblogai. Vienas didžiausių šių filmų privalumų, jog jis pašiepia graikų nacionalistines pažiūras, susireikšminusius graikų vyrus. Scenarijaus autorė panaudojo visus tikriausiai žinomiausius graikų štampinius įsitikinimus, pavyzdžiui, „pasaulyje gyvena tik graikai ir tie, kurie nori būti graikais“. Filmas nors ir apie vestuves bei merginų graikių gudrumą šeimoje, bet problematinis laukas visgi išlieka ši: kaip išsaugoti graikišką kultūrą, papročius ir tradicijas liberalioje amerikietiškoje kultūroje? Filmas atsako, jog tiesiog reikia kitus paversti graikais, o tai byloja apie tam tirą uždarą kultūrinį getą, į kurį užsidaro diasporos atstovai.

Šiame filme meilės istorija nėra tokia svarbi ir įdomi, kiek ta graikiška nacionalistinė patriarchalinė šeimos diktatūra ir jos ironiškas vaizdavimas, bet šis filmas visgi tampa tam tikra prasme dviprasmišku kūriniu, nes iš vienos pusės graikai pasijuokia iš savo graikiškumo, bet tuo pačiu ir pasireklamuoja.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Adaptacija" / "Adaptation."

Sveiki,

Retai kada žiūriu filmą antrąkart, bet pastebėjau tendenciją, kad yra filmų, kuriuos noriu „patirti“ antrąkart, nes jausmai ir atmintis dažnai nublunka. Vienas iš tokių filmų buvo „Oskarais“ įvertinta kino juosta „Adaptacija“ (angl. Adaptation) (2002). Taip jau nutinka, kad kai kurie režisieriai tiesiog savo kūrinius, kad ir kokius besukurtų, yra pasmerkę milžiniškam populiarumui ir „Oskarams“. Režisierius Spike Jonze sukūręs tokius hitus, laikomais šedevrais kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“ (1999), „Ji“ (2013) bei „Maksas ir maksimonstrai“ (2009) iš tikrųjų savo unikalia kino kalbėjimo forma moka papasakoti istoriją.

Filmas „Adaptacija“ – daugiasluoksnė drama, kurioje pasakojama apie kūrybines dirbtuves, ilgą adaptacijos laikotarpį, kai aktoriaus Nicolo Cage personažas bando iš knygos apie orchidėjas pritaikyti scenarijų kino filmui, na, o tada prasideda... Keliais laiko juostomis pasakojama istorija, iš esmės pasakoja ir knygos turinį, ir scenaristo gyvenimo užkulisius, ir rašytojos-žurnalistės gyvenimo istoriją. Kas smagiausia, geriausia šiame filme? Tikriausiai, kad kalbant apie scenarijaus adaptavimą kinui, pats filmas kaip ir gyvenimas įgauna adaptavimosi procesų, todėl išeina toks gana originalus eksperimentinis dalykas, kaip dvigubas gyvenimas kine, išreikštas erotiškai, lengvai kriminalizuojant veikėjų gyvenimus. Labai graži poetinė kalba, sklindanti iš knygos, leidžia įgalinti filosofinį lygmenį, gretinant orchidėjų ypatumus su žmogaus prigimties raiškos įvairove.

Puikius vaidmenis sukuria Meryl Streep ir Nicolas Cage, įdomus ir „Oskaru“ už šį vaidmenį įvertintas aktorius Chris Cooper. Gal kai kam ši istorija atrodys chaotiška, ne tokia šmaikšti, kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“, bet būtent istorijos poetiškumas, ta kūrybos kibirkšties kančia man labiausiai ir patiko šiame užburiančiame ir malonumą teikiančioje juostoje. Visgi vienas dalykas nuvylė – staigi ir „netikėta“ pabaiga pelkėse, kai romus ir filosofinis pasakojimas staiga įgauna kažin kokių rašytojams „iš durnumo“ tikriausiai, išspraustos trilerio pabaigos. Krokodilų draskomas nusikaltėlis, narkomanė žurnalistė... kažkaip viskas praplaukė pabaigoje kaip pigi nesąmonė, tačiau netgi toje nesąmonėje galima įžiūrėti tam tikrą norą pasijuokti ir išspręsti scenarijaus trūkumo problemas pačiu šabloniškiausiu būdu – mirtimi ir drama. Nieko neprikibsi, genialu.

P. S. Pasirodo, ČIA yra senasis įrašas apie šį filmą, darytas 2011 metais ir įvertinas sutapo su šiandienos įvertinimu. Nesiadaptuoju?

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Banginių vadeliotoja" / "Whale Rider"

Sveiki,

Beveik prieš dešimt metų perskaičiau Naujosios Zelandijos rašytojo Witi Ihimaera romaną „Banginių vadeliotoja“, kuris padarė geros literatūros įspūdį. Galbūt tada iškart puoliau žiūrėti Niki Caro režisuotą filmą tuo pačiu pavadinimu „Banginių vadeliotoja“ (angl Whale Rider) (2002), kuris buvo rodytas seniai „Kino pavasario“ festivalyje ir, kiek supratau, tikrai neblogai įvertintas mūsų žiūrovų. Šiaip filmas brovėsi per festivalius ir yra pelnęs nemažai nepriklausomo kino apdovanojimų. Vienas ryškiausių – mažosios tuokart aktorės Keisha Castle-Hughes „Oskaro“ nominacija kaip geriausios aktorės.

Tuokart filmą pažiūrėjau apie 15 minučių ir išjungiau. Man jis neatitiko literatūros dvasios, atrodė pernelyg paviršutiniškas, nes knyga buvo pila mistikos, pasakotojas pasakojo atskirą istoriją apie banginius savižudžius, o filmas sukoncentruotas į pagrindinės mergaitės istoriją. Visgi praslinkus nemažai laiko ryžausi sugrįžti prie šio filmo ir galiu pasakyti, kad viską pradėjau regėti naujai. Visų pirma jau nebėra perskaitytos knygos poveikio, tad ir filmas man jau kaip atskiras kūrinys, nors ir ekranizacija.

Istorija pasakoja apie Naujojoje Zelandijoje atskiroje maorių gentyje, kuri vis dar palaiko senąsias tradicijas, gimusią mergaitę Pai, kuri beprotiško užsispyrimo dėka trokšta senelio prielankumo. Senelis tikėjęsis anūko, o ne anūkės, vis ją atstumia. Man kaip žiūrovui šiek tiek keista, iš kur pas mergaitę toks užsispyrimas, nes dažniausiai (logiškai!) atstumtas vaikas ieško jaukesnio prieglobsčio. Bet geriau logiškos sekos nė neanalizuoti, visgi filmas estetiškai gražus, o Naujoji Zelandija be galo žalia ir netiesa, kad viską ten nuėdę žaibiškai besidauginantys triušiai... Visgi filmas „laikosi“ ant pagrindinės siužetinės linijos: ar mergaitė Pai pagaliau savo užsispyrimu pelnys senelio prielankumą ir pakeis nusistovėjusias tradicijas, kad vien tik vyrai gali tapti vadais.

Filme švysteli ne tik turtinga Naujosios Zelandijos gamta, bet ir vietinių gyventojų papročiai, sumišę su Vakarų civilizacija. Gyvybiškas noras išsaugoti protėvių, atplaukusių čia ant banginių kupros, atminimą. Tai iš esmės ne tiek susipriešinusi kova su Vakarais, ko galbūt galima tikėtis tokiame filme, bet veikiau tos dvasios išsaugojimas tarp pačios bendruomenės. Manau, šiuo klausimu kiek aktualu mums lietuviams, kurie labai bijo nutautėti ir prarasti savo nacionalistinę savastį.

Filmas vienas iš tų pamokančiųjų, didaktikos visgi nepramuši, nors ji kine metai iš metų vis atsikartoja. Visgi plačiajai rinkai reikia įkvepiančių pavyzdžių, kaip veikia lokalios bendruomenės ir savasties išsaugojimas, tad manau, ypatingai šis filmas tiktų jaunam žiūrovui kaip didaktinis filmas, kuris kartu veikia ir kaip tolimų, egzotinių kultūrų pažinimo priemonė.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb:7.6

P. S. Štai šios knygos viršelis, kurią kažkada išleido „Obuolio“ leidykla, labai orientavusi į ekranizuotą literatūrą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skambutis" / "The Ring"

Sveiki,

Aš taip pasiilgau gero siaubo filmo, kuris būtų truputį klasikinis ir jame „riedėtų“ tiesiog nesustabdomi įvykiai, kad griebiau pakankamai gerai įvertintą ir taip seniai, kad nepamenu, kas ir kaip, matytą ekranizaciją „Skambutis“ (angl. The Ring) (2002). 1998 metais pasirodžiusi japoniška šios istorijos ekranizacija sulaukė gerų atsiliepimų, tokių pat sulaukė ir šioji versija, tiesa, viena prastesnių versijų buvo sukurta šiemet. Su garsiąja aktore Naomi Watts ir tiek sulaukusių įvairiausių parodijų istorija turi kelti išties nemenką šiurpą.

Tiesą sakant, filmas pakankamai vidutinis, žiūrėti jį dėl siaubo, galima. Ar jis originalus? Istorija apie žmones, kurie pažiūri keistų įrašų juostą miršta po septynių dienų gal prieš penkiolika metų ir kėlė nemenką šiurpą, tačiau dabar ši idėja kiek nusidėvėjusi ir daugelis filmų apie įvairias juostas, paskui save besitampančias kameras tiek nustukeno šią idėją, kad atrodo kaip elementari siaubo filmo detalė. Kaip ir „Tamsus vanduo“, kuris man patiko kiek labiau nei ši juosta, buvo to paties siaubo knygų rašytojų kūrinys – panašūs tipažai, herojų santykiai, būtinai į mistinį dvasių pasaulį įtraukti vaikai. Tiesą sakant, pats filmas nesužavėjo, nors tai ir atmosferinis filmas, su tam tikra žurnalistine tiriamojo pobūdžio detektyvine istorija, kuri ir intriguoja, ir verčia numatyti įvykius į priekį. 

Tiesa, finalas jau tapo tikra tokių istorijų kliše ir paplito kaip maras po siaubo filmo industriją. Galbūt vertėtų kalbėti apie įtaką ir tai, kaip šis ir dar keli to laikmečio panašūs filmai iš Azijos pakeitė amerikietiško siaubo filmo istorijų struktūras, tad „Skambutį“ galima laikyti įtakinga kino juosta, anuomet išgąsdinusį ne vieną žiūrovą, tačiau šiandien man filmas pasirodė tik pusė velnio.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš esu Dina" / "Jeg er Dina" / " I am Dina"

Sveiki, 

Kažkada lietuviai tiesiog kraustėsi iš proto skaitydami norvegų rašytojos H. Wassmo trilogiją „Dinos knyga“, kuri buvo ne kartą perleista ir sugraužta bibliotekose iki krentančių taukuotų puslapių. Kažkur ir pas mane voliojasi vienas leidimas, nors jos skaityti ir neteko. Štai pirmosios dalies ekranizacija „Aš esu Dina“ (norv. Jeg er Dina) (2002) taip pat susilaukė įvairių aikčiojimų ir susižavėjimų. Žiūrėjau ir tas šiaurietiškas pasaulis man kiek priminė „Elzę iš Gilijos“ A. Puipos filmą, tik mūsų nepalyginamai realistiškesnis.

„Aš esu Dina“ absoliučiai laikosi tik ant simpatijos stipriai jaunai moteriai, kuri turi vyrišką sielą ir nesibaimina gyventi stereotipų suskaldžiusioje visuomenėje. Įvairios Dinos situacijos dėl mylimųjų ir nemylimųjų primena kiek „Santą Barbarą“ tik šimtu metų atgal ir pagal Norvegijos standartus. Tai, aišku, nėra blogai, ypač tie, kurie mėgsta kostiumines dramas su neblogais laikmečio atmosferiniais vėjais, tačiau, tiesą sakant, pats filmas pasirodė vienplanis, melodramatinis. Stiprios moters portretas šiek tiek pritemptas, labiau konstrukcinis ir herojinis nei natūraliai derantis prie laikmečio ir pačios istorijos konteksto, tačiau akivaizdu, kad knygos autorė ir režisierius kūrė labiau fiktyvų moters charakterį nei realų. Kai kurios scenos neįtikino, dvelkė absurdiškumu ir pigia romantika, tačiau filmo pradžia buvo daug žadanti ir tikriausiai stipriausias visos istorijos dalis: didžiulis verdantis skalbinių katilas pražudęs motinos gyvybę ir tas amžinas kaltės jutimas tampa stipriausia personažo psichologine ašimi, o visa patetika apie tolimesnius herojės-didvyrės (amoralios ir moralios) Dinos veiksmus labiau primena kažkur jau panašiu stiliumi plakamą meladromatiškos istorijos kokteilį.

Filmas nėra prastas, jame yra išties puikių ir gerų scenų, tačiau visumoje jis visgi tampo labiau pramoginiu reginiu be didesnės gelmės. Skandinaviški vaizdai ir kultūra turėjo „ištempti“ filmą aukštėliau, tačiau laukinukės charakteris pernelyg priminė Lotynų Amerikos serialų charakterių tipažus. Daug gerų Europos aktorių pasirodo šiame filme, tačiau labiausiai žiba, žinoma, pagrindinė aktorė Maria Bonnevie, sukūrusi ne tiek gyvą, kiek literatūrišką povyzą turintį personažą.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela