Filmas: "Laukinės dienos" / "Ah Fei jing juen" / "Days of Being Wild"

 

Sveiki!
 
Mano sena geroji meilė Honkongo režisieriui Wong Kar-Wai! Dar yra filmų, kurių nebūsiu matęs iš ankstyvojo režisieriaus kūrybos etapo ir vienas iš jų yra „Laukinės dienos“ (angl. Days of Being Wild) (1990). Man labai patiko jo filmų poetiškumas, neskuba, sutelktis „Mano vaivorų naktys“ (2007), „Didysis meistras“ (2013), „Meilės laukimas“ (2000), „Laimingi kartu“ (1997) bei „Čiongčingo ekspresas“ (1994). Tai režisierius poetas, kuriam itin svarbus kadro muzikalumas ir garso takelis, įprasminantis veikėjų psichologiškumą ir jautrumą.
 
„Laukinės dienos“ antrasis ilgametražis režisieriaus darbas, įgalinantis, sakyčiau, jo viso kino išskirtinumo aspektus. Istorija mus nukelia į režisieriaus pamėgstą 1960-ųjų Honkongą, kuris anuomet buvo itin smarkiai paveiktas britų kultūros. Pagrindinis veikėjas Judis sužino, kad jo motina nėra tikroji motina, kad ji jį įsisūnijo dar kūdikystėje, tačiau ji nenori pasakyti įsūniui tikrųjų jo tėvų. Judis galiausiai ima neapkęsti moterų, elgiasi su jomis kaip su skudurais, tampa abejingu ir naudojasi jomis tik savo intymiems poreikiams patenkinti. Taip jis suvedžioja pardavėją, kurią atstumia, nes neketina jos vesti, galiausiai jis susiranda kitą isterikę, kuri tampa jo pastumdėle. Atrodo, kad Judis nemoka mylėti, yra nusivylęs moterimis, elgiasi su jomis šiurkščiai, bet galų gale jis jas visas palieka kaip daiktus ir išsirengia į Filipinus ieškoti tikrosios savo motinos...
 
Siužetas, atrodo, lyg ir sudėtingas, tačiau visą filmą sudaro besijungiančios kelios siužetinės linijos: Judžio asmeninė tapatybės drama ir paliktų moterų skausmas. Filmas pilnas pokalbių, kurie, bent jau mano europietiškai akiai, pasirodė šiek tiek infantilūs ir komiški. Prisipažinsiu, kad aš nesuprantu azijietiško humoro, man jis labai tolimas ir neretai absurdiškas. Kaip pamotė bendrauja su sūnumi arba apie ką Judis kalbasi kandžiodamas lovoje savo meilužes, reiktų tikriausiai suvokti kaip dalį azijietiškos bendravimo romantikos. Vienas įdomesnių aspektų filme pasirodė ne Judžio noras susirasti motiną, bet moterų paveikslai, kaip jos save žemindamos ieško kopriklausomybę įforminančių santykių, tad atrodo, kad kuo labiau Judis jas atstumia ir yra abejingas, tuo labiau jos trokšta jo dėmesio ir meilės.
 
Šiaip filmas geras, nors „Laukinės dienos“ netapo mano mėgstamiausiu režisieriaus darbu. Jo kiti darbai bus, sakyčiau, kur kas paveikesni, įtraukesni ir įdomesni. „Laukinėse dienose“ išvysite didžiąją dalį aktorių, su kuriais režisierius dirbs ir prie savo geriausių kino darbų, įskaitant ir puikiąją režisieriaus mūzą Maggie Cheung. Šis filmas – tai lėtas, poetiškas, tamsus ir melodramatiškas darbas. Tai vizualiai kerinti odė vienatvei bei nepasiekiamos meilės ilgesiui, atskleidžianti žmogaus nesugebėjimą rasti ramybę ir susitaikyti su savo kilme. Šekspyriškai baigiasi filmas, kurio pabaigą kažin kaip prisiminiau matęs gilioje vaikystėje. Ar galėjo prieš 30 metų šį filmą rodyti Lietuvos televizija? Galbūt. Iš prislopintų prisiminimų iškilo būtent šio filmo pabaigos motyvas ir vėl sužadino tai, ką tik šis režisierius moka kine padaryti.
 
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 93/100
IMDb: 7.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Dviguba rokiruotė" / "Infernal Affairs" / "Mou gaan dou"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Žinote, ko šiomis dienomis labiausiai pasiilgau? Ogi gero ir įtraukiančio detektyvinio trilerio! Beieškodamas, ką čia galima pažiūrėti, aprikau seną Pietų Korėjos filmą „Dviguba rokiruotė“ (angl. Infernal Affairs) (2002), kurį, dabar berašydamas atsiliepimą, manding, prisiminiau, ar nebūsiu kažkada labai seniai matęs? Arba matęs kažką labai panašaus į šią kino juostą. Kadangi pastaraisiais metais mačiau neblogų azijietiškų kino darbų, tad drąsiai pasirinkau puikiai žiūrovų ir kino kritikų įvertintą „Dvigubą rokiruotę“.

 

Istorija labai ilga ir paini, kuri remiasi slaptų ir integruotų agentų strateginiai šnipinėjimo žaidimais. Blogiukas integruojamas tarp policininkų, o policininkas tarp blogiukų, nors abu vyrukai kažkada mokėsi vienoje mokykloje ir buvo draugai. Žodžiu, filme vaizduojamos kelios narkotikų barono prekybinės operacijas, kurias bando sustabdyti policija, tačiau nesėkmingai, nes baronui nuolat praneša infiltruotas agentas. Didžiausia filmo intriga, kada du integruoti po priedanga buvę draugai susitiks ir sužinos apie vienas kito darbus... Tradiciškai šiame filme tai nutinka, žinoma, finalinėje filmo pabaigoje.

 

Prisiminiau! Šis filmas man priminė amerikiečių puikų slaptų agentų filmą „Infiltruoti“, todėl, jeigu mėgstate sekti supainiotus socialinius vaidmenis, šis filmas, nors režisūriškai ir senstelėjęs, bet nepraradęs dinamiškumo ir tinka puikiai žiūrėti net šiomis dienomis. Visgi filmo pradžioje apsunkina visų panašūs azijietiški veidai, bet netrukus įsimini kelis skiriamuosius fizinius bruožus ir toliau seki istoriją. Visgi nepripratau prie vieno – tų keistai ištęstų korėjiečių trileriams būdingų emocingų kompozicijų, per kurias močiutės gali numegzti šaliką, kol baigiasi visi aktorių antakių pakilimai, pražiotos sulėtintame kadre burnos ir teatrališki kadrai, pastiprinti tyčia paaštrintais garso efektais. Panašių efektų galima aptikti indų serialuose, pastarieji tapę internetinių memų priemonėmis. Gal 2002 metais tai dar veikė, bet šiomis dienomis atrodo kaip azijietiška parodija vakariečiams. Tiesa, filmas yra sulaikęs tęsinių.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 8.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Utopija" / "Konkreti utopija" / "Konkeuriteu yutopia"

 

Sveiki,

 

Jeigu Korėjos ar Japonijos režisieriai kuria aštrias apokaliptines istorijas, vadinasi, jos bus įtraukios ir geros, arba nepažiūrėsiu daugiau nei pusvalandžio – tarpinio varianto nelabai atsimenu, kad būčiau patyręs. Vieną naujausių Pietų Korėjos pseudoapokaliptinių filmų „Utopija“ arba kai kur verčiama „Konkreti utopija“ (angl. Concrete Utopia) (2023) visgi išžiūrėjau iki galo, nors pats filmas kėlė prieštaringus jausmus.

 

Istorija neaiškina jokių kontekstų. Tiesiogine to žodžio prasme, prasideda armagedonas – galinga žemės drebėjimo ir viesulo stichija nusiaubia Seulą, sugriaunami visi megapolio rajonai, tačiau stebuklingai išlieka stovėti vienas didžiulis daugiaaukštis su savo gyventojais. Netrukus išlikę gyvieji iš aplinkinių rajonų taip pat nori gyventi šiame name, kol bus suteikta iš pasaulio kokia nors humanitarinė pagalba. Aišku, jeigu tokia kada nors bus. Tačiau namo gyventojai nenori kitų gyventojų, juos demokratiniu balsavimo būdu išvaro atgal į lauką, nors ir yra žiema. Galiausiai namas  tampa maža atskira respublika su savo lyderiu ir įstatymais, vyrai eina į ekspedicijas parnešti maisto, o moterys rūpinasi namais, bet kaskart rasti maisto griuvėsiuose sudėtingiau, o ekspedicijas ima atakuoti sulaukėję ir kerštaujantys atstumtieji bei kitos grupės...

 

Atmosfera iš tikrųjų nepavydėtinai slogi. Postapokaliptiniame filme galioja demokratinės sąlygos, kurios tik iš dalies imituoja demokratiją, tačiau valdžia pagrįsta lyties ir lyderio pagrindu. Man patiko tai, kad retkarčiais grįžtama iki apokaliptinius laikus ir atskleidžiamos veikėjų biografijos, įvykiai iki didžiosios nelaimės. Galiausiai čia išaiškėja paslaptys tų, kurie yra pasilikę name neteisėtai...

 

Filmas imituoja valdžios formas, parodo jų dabarties ydingumą, politinius sumanymus. Tai tarsi savotiška W. Goldingo „Musių valdovo“ paralelė, kurios scenarijuje galima atpažinti ir Biblijos pasakojimo motyvus, ir hierarchinius sisteminius blokus. Iš kitos pusės filmas nėra nenuspėjamas ar koks nors labai originalus, nors atmosferiškai tirtai pavykęs. Man nuo pat pradžių buvo aišku, kur link krypsta viso filmo sumanymas, t. y. pavaizduoti jau kine matytus „mažosios civilizacijos“ egzistavimo principus, pagrįstus smurtu ir dominavimu. Atrodo, kad scenarijuje idėja panaudota iš kur kas originalesnio portugalo rašytojo Jose Saramago romano „Aklumas“ 2008 metų ekranizacijos, kuri anuomet man padarė nemenką įspūdį, todėl siūlyčiau pirmiausia žiūrėti jį. Dabartinis korėjiečių filmas „Utopija“ veikia tarsi pagal tuos pačius socialinės elgsenos modelius. Buvo įdomu žiūrėti, atpažinti, tačiau retsykiais išlįsdavo tikriausiai Rytų Azijai būdinga keistoka kino ir kultūros kalba, kuri primena socialinę parodiją, o veikėjų sprendimai tokie buki tarsi veiktų pernelyg kaip prisukami apelsinai, nei pagal logiškus žmogiškuosius faktorius. Viena iš veikėjų pasižymėjo pabrėžtinu altruizmu ir kaip pagal Holivudo klišę, nors ji ir netenka svarbiausiojo gyvenime, jai gyvenimas atlygina gerumu. Tos literatūrinės didaktinės klišės, kada geriesiems visada pabaigoje baigiasi gerai, man visada suponuoja, kad filmas prastas, nors ir nepalaikau blogųjų pusės.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Blogis (ne)egzistuoja" / "Evil Does Not Exist" / "Aku wa sonzai shinai"

 

Sveiki,

 

Pirmasis šio sezono oficialus „Kino pavasario“ filmas tapo pripažinto japonų režisieriaus Ryûsuke Hamaguchi naujausias darbas „Blogis (ne)egzistuoja“ (jap. Aku wa sonzai shinai) (2023). Iš tikrųjų prieš kelerius metus matytas jo pripažintas filmas pagal Haruki Murakamio apsakymą „Vairuok mano automobilį“ labai patiko, jis, tiesa, buvo ir sudėtingesnis už naujausią darbą.

 

„Blogis (ne)egzistuoja“ tikriausiai kalba apie paties blogio tapatybę: kur jis prasideda ir kur galima traktuoti, kad tai jau blogis? Lėto veiksmo filme, prifarširuotame melancholiškų muzikos garsų, gausu gamtos vaizdų, kuriame kasdieniniame ritme kuičiasi paprasti šiuolaikiniai valstiečiai. Pastarieji labai skiriasi nuo Tokijo gyventojų. Net geriamąjį vandenį jie atvažiuoji prisipildyti iš čionai trykštančio šaltinio. Ir atrodo, pirmąjį pusvalandį nieko nevyksta: meditatyvūs vaizdiniai, kurie apeliuoja į tai, koks garbingas žmogus, kai tausoja ir suvokia gamtos reikšmę. O, bet, tačiau...

 

Tačiau gyvenvietėje verslo ryklys nori statyti turistams kažką panašaus į kempingą su aptarnavimo galimybėmis, tačiau bėda tame, kad jie tą nori daryti aukštupyje, vadinasi, bus užteršti žemiau esantys šaltiniai. Lyg ir tema suktųsi apie gamtosaugą, tiesą sakant, taip ir yra. Kaimo bendruomenę šviečia nieko neišmanantys nusamdyti projekto pavaldiniai. Tiesa, toji diskusija tikriausiai buvo geriausia viso filmo dalis, nes labai aiškiai ir net savitai ironiškai brėžiami punktyrai tarp gamtą tausojančių, iš jos tyrumo gyvenančių žmonių ir miesto buržuazijos, kuri kaimą įsivaizduoja kaip pinigų pasipelnymo galimybę.

 

Keisčiausia filmo dalis buvo tas keistas miestiečių dueto savotiškas „atsivertimas“, kuris, tiesą sakant, manęs neįtikino. Paskaldęs vieną malką vyrukas nebenori išvykti iš kaimo, nes sakosi, jog gyventi čia yra jo pašaukimas. Naivu ir juokinga. Bet daugiausia minčių palieka neaiški ir šiek tiek iš konteksto iškritusi finalinė filmo scena apie dingusią mergaitę ir peršautą stirną. Kas tai buvo? Galvojau pasibaigus paskutiniam muzikaliam kadrui. Kodėl romus ir švelnus kaimietis, kone dzenbudistinės taikos žmogus ima smaugti savo apmokomą asistentą? Žodžiu, galima interpretuoti visaip, bet neatimsi vieno: filmas lėtas, sunkiai įtraukiantis, nors ir neša svarbias temas, kurios „Liūdnojo trikampio“ ir „Kvadrato“ režisieriui suveiktų itin aštriai, bet šiame filme staiga viskas veriasi meditatyviai japoniškai, mąsliai ir daug ką nutylint. Tarsi filmas būtų sulipintas iš trijų atskirų idėjinių blokų, bet nei vienas nepapasakotas iki pabaigos, nes viena istorijos dalis „įteka“ į kitą. Ar patiko? Savotiškai.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sugrįžimas į Seulą" / "Retour à Séoul" / "Return to Seoul"

 

Sveiki,

 

Pastaruoju metu mane vėl traukia Azijos kinas ir azijietiškos temos. Šiemet Kino pavasaryje esu tikrai numatęs kelis šio regiono filmus. Na, o kol seansai netrukus prasidės, namų sąlygomis pasižiūrėjau gerai kino kritikų įvertintą Pietų Korėjos kilmės prancūzo Davy Chou režisieriaus darbą „Sugrįžimas į Seulą“ (angl. Return to Seoul) (2022). Pastarasis buvo teiktas „Oskaro“ nominacijai, tačiau jos negavo, bet filmas neliko neįvertintas. Jį buvo galima išvysti kino teatruose „Skalvija“ ir „Pasaka“, yra patalpintas ir LRT mediatekoje.

 

Tiesą sakant, tikėjausi lėtai įtraukios ir įdomios istorijos apie iš Prancūzijos į Pietų Korėjos sostinę atvykusią po daugel metų merginą, kaip ji neranda sau vietos, nes tapati su prancūzais nesijaučia, o ir Pietų Korėja jai svetima. Iš dalies toks filmas ir yra. Jis pasakoja apie merginą Frederiką, kuri atvyksta „šiaip sau“ į Seulą, nors jau nuo pat pradžių akivaizdu, jog dar po šiurkščia ir kiek nesubrendusia paaugliška asmenybe slypi didelis noras sužinoti, kas jos biologiniai tėvai. Galiausiai paieškos centras padeda tą padaryti. Yra šiek tiek ir istorinio konteksto: po Šiaurės ir Pietų Korėjos (1950-1953) karo šalis buvo taip nuniokota, kad didelė dalis tėvų savo vaikus atidavė europiečiams, nes nebegalėjo išmaitinti. Frederika yra viena iš vėlyvosios kartos pokario vaikų, kada P. Korėjos ekonomika dar tik tiesėsi. Galiausiai ji keliauja po gimtąjį kraštą nemokėdama kalbos, jai talkina vertėja, tačiau ir ji pastebi, kokia šiurkšti Frederikos vakarietiškoji kultūra (gal net ne kultūra, o sulaukėjusi-sužeista Frederika), kuri kontrastingai pasirodo per barbariška Korėjos atžvilgiu.

 

Visgi filmas, sakyčiau, yra apie savo tapatybės ieškojimą. Rodomi keli Frederikos gyvenimo etapai, pamažu ji bręsta, ima tam tikrus dalykus vertinti kitaip, ypač po lemtingos avarijos ir kaskart grįžusi į Seulą ji atrodo atlaidesnė ir supratingesnė. Manau, filmas lėtas, bet pačia geriausia prasme. Jis brėžia jauno žmogaus savivokos etapus, kurie visais atžvilgiais nėra lengvi, o tarptautinių skirtingų kultūrų fone atrodo netgi skaudžiai išryškinantys sutrikusio žmogaus būsenas.

 

Man labai patiko stebėti pagrindinės veikėjos neigimo momentus, kurie kyla iš vidinės veikėjos paskatos. Ji daro dalykus ir ieško, nors giliai suvokia, jog yra pažeidžiama ir bando nusilipdyti naują tapatybę, pajusti tikrą motinos ryšį. Tiek temomis, tiek problematiškai filmas atskleidžiamas gana visapusiškai, iš vidinės veikėjos susipriešinimo ir tai labai veikia per lėtą režisūrinį sprendimą, stambius vaizdavimo planus, pulsuojant naktinėms Seulo šviesoms. Vietomis prisiminiau Navad Lapid režisuotą dramą „Sinonimai“ (2019), kuris irgi kalba apie susikalbėjimo socialines problemas ir paslėptus emocinius poreikius save apibrėžti. Gurmanams rekomenduočiau.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Geresnės dienos" / "Better Days" / "Shaonian de ni"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Kol žiūrėjau režisieriaus Derek Tsang filmą „Geresnės dienos“  (mand. Shaonian de ni) (2019), buvau šventai įsitikinęs, kad žiūriu Pietų Korėjos kiną, nes tik taip gali pasakoti Korėjos kinas, bet dabar, rašydamas šias eilutes, nustėrau, jog „Geresnės dienos“ visgi yra Kinijos kinas! Lietuvoje populiarėjant ne tik masinio tipažo mango literatūrai ir japoniškiems animaciniams serialas, kuriais serga ištisas likęs pasaulis, vis dažniau matomas Azijos kinas, o pastarieji 10 metų jų sėkmė pasauliniu mastu tapo tikru fenomenu. Nutariau pažiūrėti puikiai kino kritikų ir žiūrovų įvertintą filmą, nors, sakau, asmeniškai neretai reikia pastangų nusiteikti žiūrėti tokį kiną dėl kultūrinių barjerų.

Filmas išties geras. Žiūrėjau jį prieš miegą ir, Dieve, viskas pamažu, tik kitokiais rakursais persikėlė į sapnus, todėl su filmais prieš miegą būkite atsargūs. Istorija pasakoja apie dvyliktokę Šunja, kurios klasiokė dėl patyčių nusižudo. Pasirodo, Kinijoje (įtariu, kad labiau filmuota liberalesnėje Hong Kongo regione, iš kur ir kilęs režisierius) yra nepaprastai svarbūs baigiamieji egzaminai. Jeigu pas mus dvyliktokai pramiega ir sako: „o kas čia tokio? Ateisiu vėl ir perlaikysiu!“ Tai Kinijoje tas nepaeis, nes šalyje tiesiog egzaminų laikymas yra nacionalinė rimties padėtis, kuri nulemia šeimos tolimesnę ateitį.

 

Prastai gyvenanti Šunja viena iš pirmūnių, tačiau ją persekioja populiarios mokyklos merginos. Ir taip, kad smurtas ir patyčios filme vystamos taip, kad mano vakarietiškom smegenim nebelieka vietos interpretacijom. Pats, prisipažinsiu, pagrindinei veikėjai už kentėjimą norėjosi ne kartą užvažiuoti, kad pagaliau ji pradėtų kažką daryti. Bet... Azijoje priimta nesiskųsti, nes tai silpnumo požymis, ir pagrindinė veikėja laukia egzaminų kaip išganymo, kol galiausiai įsipainioja į labai tamsius santykius...

 

Kaip apibūdinti šį filmą? Jis iš dalies erzino, nes jame itin hiperbolizuotas smurtas (fizinis ir psichologinis), tačiau šiek tiek teko įsižioti, jog filmas remiasi per šalį nuskambėjusiu tikru skandalu, o filmas vaizduoja tų veikėjų prototipus. Konservatyvioje šalyje, kurioje viskas sustyguota nuo A iki Z bei viskas sureikšminama, o į egzaminus žiūrima kaip į kokias militaristines pratybas, nuo kurių priklauso gyvybė, verčia susimąstyti apie švietimo takoskyrą ir panašumus tarp vakariečių ir azijiečių. Visgi filme daug smurto, bet blyksteli ir vilties spinduliai. Kerštas, patyčios, noras kabintis į gyvenimą milijardinėje šalyje stebina. Dar labiau stebina visuomenės pakanta smurtui ir individo bandymai iškęsti tą smurtą, netgi aiškinant sau, jog tai tik pereinamasis brandos etapas, per kurį reikia pereiti.

 

Įdomybė, jog po šios sukrečiančios tikrosios istorijos visgi šalies mokyklose buvo imtasi prevencinių programų, kurių šalis, pasirodo, neturėjo, jog būtų stabdomos kančios, smurto mokyklinė tolerancija. Šiaip filmą įvardyčiau kaip nepatogų, bet jis turi tam tikrus ir azijiečių kinui būdingos režisūrinio ir siužetinio naivumo. Neišsimokslinęs gatvės vagis ir mušeika idiliškai pasiaukoja dėl jaunos mokinės? Jaučiu, kad tikrovėje visgi buvo visgi pateikta kiek kitokiom spalvom, o jau ištęstos graudžios scenos pabaigoje priartėja prie parodijos, iš kurių internautai daro memus. Visgi filmas įtraukiantis, pakankamai dinamiškas, atskleidžiantis mums keistus kultūrinius dalykus, bet labiausiai byloja apie patyčių baisumą, kurio filme apstu tiek, kad ne visada gali priimti tai kaip tikrovę. Šiaip labai patiko.

P. S. Filmas nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio šalių filmas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Praėję gyvenimai" / "Past Lives"

 

Sveiki,

 

Paskutinį dešimtį metų Azijos kinas Europoje ir Lietuvos kino festivaliuose yra ryškiai matomas. Aišku, tai dėl tarptautinių apdovanojimų, tad ir naujausias Azijos kino derlius nebepraslysta pro šoną. Pietų Korėjos režisierės Celine Song debiutinis ilgametražis filmas „Praėję gyvenimai“ (angl. Past Lives) (2023) taip pat neliko nepastebėtas. Kino kritikai labai palankiai sutiko jos romantinę dramą apie nuo vaikystės Seule augusius ir išsiskyrusius Jungą ir Norą.

 

Kaip ir būdinga Azijos kinui, dramos vystomos lėtokai, neskubiai, susitelkiant į kasdienybės tėkmę, o ne netikėtus siužetinius vingius. Sakyčiau, „Praėję gyvenimai“ kažkuo truputį primena Murakamio apsakymo ekranizaciją „Vairuok mano automobilį“ toną. Seule gyvuoja savitos azijietiškos taisyklės ir kultūra. Noros tėvai emigruoja į JAV Niujorką, todėl išsiveža ir pačią Norą, kuri nutraukia saitus su geriausiu klasės mokiniu Jungą. Po daugel metų jau subrendę jie susiranda vienas kitą internete, tačiau Nora jau paveikta amerikietiškos kultūros ir troškimo tapti gera rašytoja, bet nelieka abejinga Jungui. Priešingai, vedama prisiminimų ir ilgesio Seulo kultūrai, ji diena iš dienos, nepaisant laiko juostų, gyvai kalbasi su Jungu, kuriuos skiria visas vandenynas. Galiausiai Nora suvokia, arba ji susitinka su Jungu, arba pamiršta jį ir gyvena savo imigrantės gyvenimą, nes kitaip ji nieko nepasieks.

 

Trečiasis laiko epizodas rodomas dar po beveik 10 metų, kai Jungas, išsiskyręs su savo žmona, atvažiuoja pas Norą į Ameriką, nors pati Nora gyvena santuokoje... Tai labai jaukus ir gražus filmas apie neišsipildžiusią meilės istoriją. Atrodo, kad tiek Nora, tiek Jungas sukuria aplinkybes, kad negalėtų būti drauge, nors žiūrovui įteigiama, jog jie vienas kitam skirti. Deja, romantinis filmas turi ir gana realistinį pamatą, nes dažniausiai tokioms poroms, kurias skiria ne tik vandenynai, bet ir kultūra, nelemta viską mesti ir gyventi ilgai ir laimingai.

 

Manau, filmui svarbiausia buvo iškelti idilę, jog veikėjai moka išsaugoti galimo gyvenimo perspektyvą stebuklo grožį, kuriam nelemta išsipildyti, bet jis plūduriuoja filmo atmosferoje kaip neįgyvendinta laimės galimybė. Ir tai yra galbūt gražiau, nei tai, jog poros susituokia, viską išbando ir po trijų metų išsiskiria žiauriausiais būdais. Puikūs dialogai. Šiaip nelabai mėgstu literatūrinius dialogus, tačiau režisierei pavyko tuos pasikalbėjimus kažin kaip padaryti intymius, personalizuotus, pavyzdžiui, Noros ir Jungo pasivaikščiojimai prie tilto, išsipasakojant savo gyvenimus. Filmas kartu apie kultūrinius skirtumus ir panašumus – paradoksai čia nesipjauna, o kuria ilgesingą harmoniją, išvengiant holivudinių banalybių. Jautrus azijietiškas pasakojimas, kuriame gražiausia yra tai, kad neįvyksta tai, kas iš esmės būtų teisingiausia.

P. S. Jeigu prisimenate Richard Linklater filmo „Prieš saulėtekį“ (1995) trilogiją ir jums patiko, tada rekomenduoju ir šį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 8.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vairuok mano automobilį" / "Drive My Car" / "Doraibu mai kâ"

 

Sveiki,

Gana ilgai ruošiausi japonų režisieriaus Ryûsuke Hamaguchi filmui, pastatytam pagal tikriausiai vieno garsiausio pasauliniu mastu šios šalies rašytojų Haruki Murakami apsakymą tuo pačiu pavadinimu „Vairuok mano automobilį“ (angl. Drive My Car) (2021). Novelė pirmąkart publikuota 2014 metais apsakymų rinkinyje „Vyrai be moterų“, pastaroji išleista lietuvių kalba netgi su pakartotinu tiražu. „Vairuok mano automobilį“ 2021 metais tapo tikru Azijos kino fenomenu, nes patyrė šlovę Kanų kino festivalyje ir netgi pelnė „Oskarą“ kaip geriausias užsienio šalių filmas. Trijų valandų reginys (tam reikia rasti laiko ir susikaupimo!) buvo toji priežastis, dėl ko taip ilgai atidėliojau peržiūrą.

Istorija pasakoja apie vidutinio amžiaus teatro režisierių ir aktorių Jusukį, kuris po žmonos Oto mirties ryžtasi kūrybinei rezidencijai ir renka aktorių trupę Čechovo „Dėdės Vanios“ statymui. Apmąstydamas žmonos netekimo skausmą ir jos neištikimybę, pagrindinis veikėjas Jusukis stengiasi atleisti jaunam aktoriui, kurį kažkada užtiko su savo žmona... Negana to, Jusukio didžiausia aistra yra vairuoti savo seno modelio raudoną automobilį, tačiau kūrybinės rezidencijos sąlygos labai griežtos, todėl jam tenka savo automobilį patikėti jaunai 23 metų vairuotojai merginai, kuri, pasirodo, vairuoja be priekaištų. Netrukus Jusukis prasitaria, kad jo mirusiai dukrai taip pat būtų sukakę 23 metai.

Režisierius išmoningai išnaudoja Čechovo pjesės „Dėdės Vanios“ tekstą apie Anapilin (anapus karsto) laukiantį užtarnautą poilsį. Filmas tampa tarsi spektaklis spektaklyje, apjungiant įvairias Arijos kalbas. Veikėjai spektaklį stato japoniškai, korėjiečių gestų ir anglų kalba, ta daugiakalbė ir nevienalytė kalba scenoje įgauna tarptautinę universalią kalbą, turint galvoje, kad tai dar ir rusų literatūros klasika.

Visgi filmas labai lėtų apsukų, kuriame ne tiek daug staigių siužetinių vingių, bet jų ir nereikia. Čia tikriausiai paploti reikėtų patiems scenaristams, kurie kruopščiai išvystė dialogus, peraugančius neretai sėdint automobilyje į saviterapinius dialogus. Visą filmą Jusukis bando suvokti ir priimti netekties skausmą ir kaip nors jį išgydyti, tad bėga nuo Vanios vaidmens, patikėdamas jį buvusiam žmonos meilužiui. Tiesa, kaip ir Murakamio literatūroje, taip ir šioje istorijoje prasprūsta keisti mistiniai inkliuzai, pavyzdžiui, besimylėdama Oto tapdavo scenarijaus rašytoja, ji kuria erotinį pasakojimą apie labai jaunus jaunuolius, iš kurių kuriami scenarijai TV serialui, tačiau kitą dieną po pasimylėjimo Oto nieko neprisimena.

Režisierius sulipdo ne tik psichoterapinį kūrybinį ir savęs iš naujo atstatymo procesą, bet ir suveda vairuotoją su automobilio savininku dėl panašių kaltės ir netekties patirčių. Kaip žinia, dviese kęsti netektį lengviau nei vienam. Neapsiriksiu sakydamas, kad filmas labai literatūriškas, mąslus, lėtas tarsi tango pasivaikščiojimas prietemos šaligatviais. Man labai patiko tiek scenarijus, tiek šios istorijos perteikimas, azijietiška kultūra, kuri kryžminama su „Dėdės Vanios“ pjesės, statomu visame pasaulyje, tekstu. Manau, režisieriui iš tikrųjų pavyko išgauti nelengvai nusakomą gyvenimišką tiesą, perteikti gyvenimo filosofiją, tad ir pats filmas neprailgsta, jis įtraukia kaip koks ilgas subtilus serialas. Labai rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kalnai gali pasislinkti" / "Mountains May Depart" / "Shan he gu ren"

 

Sveiki,

Po to, kai prieš pusmetį pamačiau kinų režisieriaus Jia Zhangke filmą „Balčiausi yra pelenai“ (2018), pamaniau, kad noriu netrukus pažiūrėti ir kitus režisieriaus darbus, o ir LRT vienu metu surengė geriausių šio režisieriaus filmų retrospektyvą. Bet pas mane taip jau nutinka, kad ką suplanuoju pažiūrėti greitu metu, užstringa ir pasimiršta. Jo filmas, rodytas Kino pavasario festivalyje „Kalnai gali pasislinkti“ (angl. Mountains May Depart) (2015) pasakoja vienos meilės istoriją, kuri prasideda 1999 metais, baigiantis tūkstantmečiui ir tikintis, kad kitas tūkstantmetis žmonėms atneš kažką nepakartojamo. Šioje istorijos atkarpoje mergina Šen renkasi vieną vaikiną iš dviejų ir, kaip galite įsitikinti, ji pasirenka labiau turtingesnį ir ambicingesnį vyruką, o švelnesnį ir mažiau sėkmingą palieka.

Istorija vėliau mus nukelia į 2014 metus, kur mes matome pasikeitusius likimus. Išdraskyta šeima ir vėžiu sergantis skurstantis tėvas laukia malonės. Po to mums rodoma ateitis 2025 metais, kai istoriją pratęsia internate augęs Šen sūnus, kuris ilgėdamasis motinos, susiranda savo mamos amžiaus meilužę... Tai filmas triplikas, nusidriekęs nuo naujo tūkstantmečio slenksčio iki naujųjų laikų. Nors istorija iš pažiūros atrodo gana melodramatiška, tačiau režisierius išvengia lotynų amerikietiškų serialinių banalybių, kadangi istoriją plėtoja veikėjų pasirinkimų ir klystkelių būdais, įpindamas Kinijos socialinius, ekonominius ir moralinius kontekstus. Tai jau antras režisieriaus filmas, kurį matau, ir jau atpažįstu tą Kinijos kritikuojamą kontekstą, čia ir vėl vaizduojami pervargę ir sunkaus juodo darbo nualintų žmonių vargai, jų prigresusios svajonės, kurios koreliuoja su naujo daug žadėjusio tūkstantmečio nusivylimu. Mergina pasirenka turtingesnį vyruką, tikėdamasi smagesnio ir saugesnio gyvenimo, o po daugel metų iš jos tas pats vyras atima sūnų, kurį pavadina Doleriu. Tai nusivylimą vaizduojantis filmas, kada už siekimą socialinių garantų, pamenamos asmeninės nuostatos ir laimė, todėl natūralu, kad blyksteli tam tikras vos įžvelgiamas didaktinis filmo blyksnis, kuris kartu nupasakoja ir Kinijos žmonių likimus.

Filme tris kartus sukamba vakarietišką aušrą žadinanti Pet Shop Boys daina „Go West“, pagal kurią šoka pagrindinė veikėja Shen. Ši daina tampa dvejopa metafora, kuri žymi „prasimušusių“ kinų šeimas į aukštumas, kada jie savo sūnaitėlius išsiunčia į tarptautines internatines mokyklas ir auklėja vakarietiškai, o kai kas tikėdamasis amerikietiškai vakarietiškos svajonės ima ir subliūkšta nesulaukę išsipildymo. Pasiseka tik nedaugeliui. Man tai filmas apie naiviai svajojančią tautą, kuri bando taikyti lengvos sėkmės formulę, tačiau tai tampa ir gyvenimo prakeiksmu. Tik filmui pasibaigus, galvodamas, ką aš iš tikrųjų pamačiau, ėmiau galvoti apie šio filmo kultūrinius kontekstus, ir supratau, kaip smarkiai šioji istorija (kaip ir viskas, kas yra Kinijoje) yra paveikta vakarietiškos kultūros. Žiūrėdamas šį filmą vis galvojau, kad man labiau patiko „Balčiausi yra pelenai“, tačiau tik pasibaigus „Kalnai gali pasislinkti“ ėmiau suvokti šio filmo subtilumą: kai negali aštriai kritikuoti savo šalies, reikia pasitelkti labai gudrius pasakojimo įrankius ir techniką, kad galėtum perteikti savo šalies žmonių beviltišką pasimetimą vertybių pasaulyje. Čia beveik Ezopo kalba mūsų sovietiniais laikais, todėl man filmas labai patiko. O pabaigoje sningant šokanti Šen sako: jeigu negali pakeisti pasaulio, gali tiesiog šokti ir svajoti.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Parazitas" / "Parasite" / "Gisaengchung"

Sveiki,

Belaukiant „Kino pavasario“, kuriame bus rodomas vienas geriausių, daugelio kino žiūrovų nuomone, pristatytų 2019 metų filmų – Pietų Korėjos trileris „Parazitas“ (angl. Parasite) (2019), kuris šiemet pelnė Auksinę palmės šakelę tarptautiniame Kanų kino festivalyje. Tai jau antroji azijiečių pergalė iš eilės. Prieš metus sėkmingai laurus nuskynė japonų drama „Vagiliautojai“, kurie, mano galva, siužetiškai turi neįtikėtinų panašumų.

Prisipažinsiu, kad po seanso likau visgi „Vagiliautojų“ šalininkas, nors „Parazitas“ irgi geras filmas. Istorijos epicentre – skurdžiai pusrūsyje gyvenanti korėjiečių šeima, kuri vieną dieną gauna stebuklingą akmenį, kuris pakeičia jų gyvenimą. Žinoma, filme akmuo labiau veikia kaip simbolis, nei kaip stebuklingas artefaktas, o visa kita – tai istorija apie skirtingus socialinius sluoksnius, vargšų invaziją į turčių namus, kada kone sėkmingomis pastangomis visa šeima kaip tarakonai nepastebimai uzurpuoja turtuolių namus.

Iškart pripažinsiu, kad filmas itin įtraukiantis, tačiau jo laimėjimas ir visuotinis pripažinimas netgi po seanso yra šiokia tokia paslaptis. Juk iš esmės filme beveik nieko nėra novatoriško. Tai pramoginio amerikietiško tipažo komedija su trilerio elementais korėjietiškos kultūros apsuptyje, todėl filmas lengvai perkandamas kaip pramoginis. Kiek gi amerikietiškų filmu apie visokius persirėngėlis, aferistus, kurie lengvai imituoja kitų socialinių sluoksnių atstovus (prisiminiau „Aferą“, „Aušino aštuntuką“ ir kt.) ir pasiekia savo tikslus. Žinoma, „Parazitų“ siužetas šiek tiek įdomesnis, pasakojimo polėkis kiek perfiltruotas azijietiškų kultūros motyvų, tačiau nugrandžius visas tas egzotines apnašas, kas gi šioje istorijoje lieka? Ogi toji pati amerikietiškoji svajonė iš padugnių pakilti kriminaliniais keliais į socialines aukštumas. Nors režisierius tikina, kad sukūrė trilerį be gerų ir blogų personažų, tai irgi savotiškas laviravimas, kuris žavi, bet tik tam tikro pramoginio kino zonoje, tačiau Auksinę filmo šakelę, manau, turėjo pelnyti arba novatoriška kino juosta, arba labiau nepriklausomo kino tipažo kūrinys.

Filmas kol kas užima antrąją poziciją kaip geriausias 2019 metų sukurtas filmas. Nesunku suprasti kodėl, nes režisierius jau turi tarptautinį pripažinimą. Nors nemačiau jo kontraversiškai Kanuose sutiktos juostos „Okja“ (2017), tačiau jo „Sniego traukinys“ (2013) atrodo netgi prieš „Parazitą“ unikalesnis ir originalesnis kūrinys. „Sniego traukinys“ apskritai buvo idėjiškai netikėtas, ambicingas kūrinys, nors, tiesa, irgi pramoginio kino gairėmis sukurtas, tačiau „Parazitas“, kad ir kiek socialinių, kultūrinių ir moralinių poteksčių priskaldytume, jo vientisumas man asmeniškai kelia tam tikrų abejonių dėl, mano akimis, kiek perdėtų vertinimų. Filmas, žinoma, labai geras ir vertas bent kartą pamatyti.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 96/100

IMDb:8.6

Jūsų Maištinga Siela