Filmas: "Utopija" / "Konkreti utopija" / "Konkeuriteu yutopia"

 

Sveiki,

 

Jeigu Korėjos ar Japonijos režisieriai kuria aštrias apokaliptines istorijas, vadinasi, jos bus įtraukios ir geros, arba nepažiūrėsiu daugiau nei pusvalandžio – tarpinio varianto nelabai atsimenu, kad būčiau patyręs. Vieną naujausių Pietų Korėjos pseudoapokaliptinių filmų „Utopija“ arba kai kur verčiama „Konkreti utopija“ (angl. Concrete Utopia) (2023) visgi išžiūrėjau iki galo, nors pats filmas kėlė prieštaringus jausmus.

 

Istorija neaiškina jokių kontekstų. Tiesiogine to žodžio prasme, prasideda armagedonas – galinga žemės drebėjimo ir viesulo stichija nusiaubia Seulą, sugriaunami visi megapolio rajonai, tačiau stebuklingai išlieka stovėti vienas didžiulis daugiaaukštis su savo gyventojais. Netrukus išlikę gyvieji iš aplinkinių rajonų taip pat nori gyventi šiame name, kol bus suteikta iš pasaulio kokia nors humanitarinė pagalba. Aišku, jeigu tokia kada nors bus. Tačiau namo gyventojai nenori kitų gyventojų, juos demokratiniu balsavimo būdu išvaro atgal į lauką, nors ir yra žiema. Galiausiai namas  tampa maža atskira respublika su savo lyderiu ir įstatymais, vyrai eina į ekspedicijas parnešti maisto, o moterys rūpinasi namais, bet kaskart rasti maisto griuvėsiuose sudėtingiau, o ekspedicijas ima atakuoti sulaukėję ir kerštaujantys atstumtieji bei kitos grupės...

 

Atmosfera iš tikrųjų nepavydėtinai slogi. Postapokaliptiniame filme galioja demokratinės sąlygos, kurios tik iš dalies imituoja demokratiją, tačiau valdžia pagrįsta lyties ir lyderio pagrindu. Man patiko tai, kad retkarčiais grįžtama iki apokaliptinius laikus ir atskleidžiamos veikėjų biografijos, įvykiai iki didžiosios nelaimės. Galiausiai čia išaiškėja paslaptys tų, kurie yra pasilikę name neteisėtai...

 

Filmas imituoja valdžios formas, parodo jų dabarties ydingumą, politinius sumanymus. Tai tarsi savotiška W. Goldingo „Musių valdovo“ paralelė, kurios scenarijuje galima atpažinti ir Biblijos pasakojimo motyvus, ir hierarchinius sisteminius blokus. Iš kitos pusės filmas nėra nenuspėjamas ar koks nors labai originalus, nors atmosferiškai tirtai pavykęs. Man nuo pat pradžių buvo aišku, kur link krypsta viso filmo sumanymas, t. y. pavaizduoti jau kine matytus „mažosios civilizacijos“ egzistavimo principus, pagrįstus smurtu ir dominavimu. Atrodo, kad scenarijuje idėja panaudota iš kur kas originalesnio portugalo rašytojo Jose Saramago romano „Aklumas“ 2008 metų ekranizacijos, kuri anuomet man padarė nemenką įspūdį, todėl siūlyčiau pirmiausia žiūrėti jį. Dabartinis korėjiečių filmas „Utopija“ veikia tarsi pagal tuos pačius socialinės elgsenos modelius. Buvo įdomu žiūrėti, atpažinti, tačiau retsykiais išlįsdavo tikriausiai Rytų Azijai būdinga keistoka kino ir kultūros kalba, kuri primena socialinę parodiją, o veikėjų sprendimai tokie buki tarsi veiktų pernelyg kaip prisukami apelsinai, nei pagal logiškus žmogiškuosius faktorius. Viena iš veikėjų pasižymėjo pabrėžtinu altruizmu ir kaip pagal Holivudo klišę, nors ji ir netenka svarbiausiojo gyvenime, jai gyvenimas atlygina gerumu. Tos literatūrinės didaktinės klišės, kada geriesiems visada pabaigoje baigiasi gerai, man visada suponuoja, kad filmas prastas, nors ir nepalaikau blogųjų pusės.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sugrįžimas į Seulą" / "Retour à Séoul" / "Return to Seoul"

 

Sveiki,

 

Pastaruoju metu mane vėl traukia Azijos kinas ir azijietiškos temos. Šiemet Kino pavasaryje esu tikrai numatęs kelis šio regiono filmus. Na, o kol seansai netrukus prasidės, namų sąlygomis pasižiūrėjau gerai kino kritikų įvertintą Pietų Korėjos kilmės prancūzo Davy Chou režisieriaus darbą „Sugrįžimas į Seulą“ (angl. Return to Seoul) (2022). Pastarasis buvo teiktas „Oskaro“ nominacijai, tačiau jos negavo, bet filmas neliko neįvertintas. Jį buvo galima išvysti kino teatruose „Skalvija“ ir „Pasaka“, yra patalpintas ir LRT mediatekoje.

 

Tiesą sakant, tikėjausi lėtai įtraukios ir įdomios istorijos apie iš Prancūzijos į Pietų Korėjos sostinę atvykusią po daugel metų merginą, kaip ji neranda sau vietos, nes tapati su prancūzais nesijaučia, o ir Pietų Korėja jai svetima. Iš dalies toks filmas ir yra. Jis pasakoja apie merginą Frederiką, kuri atvyksta „šiaip sau“ į Seulą, nors jau nuo pat pradžių akivaizdu, jog dar po šiurkščia ir kiek nesubrendusia paaugliška asmenybe slypi didelis noras sužinoti, kas jos biologiniai tėvai. Galiausiai paieškos centras padeda tą padaryti. Yra šiek tiek ir istorinio konteksto: po Šiaurės ir Pietų Korėjos (1950-1953) karo šalis buvo taip nuniokota, kad didelė dalis tėvų savo vaikus atidavė europiečiams, nes nebegalėjo išmaitinti. Frederika yra viena iš vėlyvosios kartos pokario vaikų, kada P. Korėjos ekonomika dar tik tiesėsi. Galiausiai ji keliauja po gimtąjį kraštą nemokėdama kalbos, jai talkina vertėja, tačiau ir ji pastebi, kokia šiurkšti Frederikos vakarietiškoji kultūra (gal net ne kultūra, o sulaukėjusi-sužeista Frederika), kuri kontrastingai pasirodo per barbariška Korėjos atžvilgiu.

 

Visgi filmas, sakyčiau, yra apie savo tapatybės ieškojimą. Rodomi keli Frederikos gyvenimo etapai, pamažu ji bręsta, ima tam tikrus dalykus vertinti kitaip, ypač po lemtingos avarijos ir kaskart grįžusi į Seulą ji atrodo atlaidesnė ir supratingesnė. Manau, filmas lėtas, bet pačia geriausia prasme. Jis brėžia jauno žmogaus savivokos etapus, kurie visais atžvilgiais nėra lengvi, o tarptautinių skirtingų kultūrų fone atrodo netgi skaudžiai išryškinantys sutrikusio žmogaus būsenas.

 

Man labai patiko stebėti pagrindinės veikėjos neigimo momentus, kurie kyla iš vidinės veikėjos paskatos. Ji daro dalykus ir ieško, nors giliai suvokia, jog yra pažeidžiama ir bando nusilipdyti naują tapatybę, pajusti tikrą motinos ryšį. Tiek temomis, tiek problematiškai filmas atskleidžiamas gana visapusiškai, iš vidinės veikėjos susipriešinimo ir tai labai veikia per lėtą režisūrinį sprendimą, stambius vaizdavimo planus, pulsuojant naktinėms Seulo šviesoms. Vietomis prisiminiau Navad Lapid režisuotą dramą „Sinonimai“ (2019), kuris irgi kalba apie susikalbėjimo socialines problemas ir paslėptus emocinius poreikius save apibrėžti. Gurmanams rekomenduočiau.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela