Filmas: "Sugrįžimas į Seulą" / "Retour à Séoul" / "Return to Seoul"

 

Sveiki,

 

Pastaruoju metu mane vėl traukia Azijos kinas ir azijietiškos temos. Šiemet Kino pavasaryje esu tikrai numatęs kelis šio regiono filmus. Na, o kol seansai netrukus prasidės, namų sąlygomis pasižiūrėjau gerai kino kritikų įvertintą Pietų Korėjos kilmės prancūzo Davy Chou režisieriaus darbą „Sugrįžimas į Seulą“ (angl. Return to Seoul) (2022). Pastarasis buvo teiktas „Oskaro“ nominacijai, tačiau jos negavo, bet filmas neliko neįvertintas. Jį buvo galima išvysti kino teatruose „Skalvija“ ir „Pasaka“, yra patalpintas ir LRT mediatekoje.

 

Tiesą sakant, tikėjausi lėtai įtraukios ir įdomios istorijos apie iš Prancūzijos į Pietų Korėjos sostinę atvykusią po daugel metų merginą, kaip ji neranda sau vietos, nes tapati su prancūzais nesijaučia, o ir Pietų Korėja jai svetima. Iš dalies toks filmas ir yra. Jis pasakoja apie merginą Frederiką, kuri atvyksta „šiaip sau“ į Seulą, nors jau nuo pat pradžių akivaizdu, jog dar po šiurkščia ir kiek nesubrendusia paaugliška asmenybe slypi didelis noras sužinoti, kas jos biologiniai tėvai. Galiausiai paieškos centras padeda tą padaryti. Yra šiek tiek ir istorinio konteksto: po Šiaurės ir Pietų Korėjos (1950-1953) karo šalis buvo taip nuniokota, kad didelė dalis tėvų savo vaikus atidavė europiečiams, nes nebegalėjo išmaitinti. Frederika yra viena iš vėlyvosios kartos pokario vaikų, kada P. Korėjos ekonomika dar tik tiesėsi. Galiausiai ji keliauja po gimtąjį kraštą nemokėdama kalbos, jai talkina vertėja, tačiau ir ji pastebi, kokia šiurkšti Frederikos vakarietiškoji kultūra (gal net ne kultūra, o sulaukėjusi-sužeista Frederika), kuri kontrastingai pasirodo per barbariška Korėjos atžvilgiu.

 

Visgi filmas, sakyčiau, yra apie savo tapatybės ieškojimą. Rodomi keli Frederikos gyvenimo etapai, pamažu ji bręsta, ima tam tikrus dalykus vertinti kitaip, ypač po lemtingos avarijos ir kaskart grįžusi į Seulą ji atrodo atlaidesnė ir supratingesnė. Manau, filmas lėtas, bet pačia geriausia prasme. Jis brėžia jauno žmogaus savivokos etapus, kurie visais atžvilgiais nėra lengvi, o tarptautinių skirtingų kultūrų fone atrodo netgi skaudžiai išryškinantys sutrikusio žmogaus būsenas.

 

Man labai patiko stebėti pagrindinės veikėjos neigimo momentus, kurie kyla iš vidinės veikėjos paskatos. Ji daro dalykus ir ieško, nors giliai suvokia, jog yra pažeidžiama ir bando nusilipdyti naują tapatybę, pajusti tikrą motinos ryšį. Tiek temomis, tiek problematiškai filmas atskleidžiamas gana visapusiškai, iš vidinės veikėjos susipriešinimo ir tai labai veikia per lėtą režisūrinį sprendimą, stambius vaizdavimo planus, pulsuojant naktinėms Seulo šviesoms. Vietomis prisiminiau Navad Lapid režisuotą dramą „Sinonimai“ (2019), kuris irgi kalba apie susikalbėjimo socialines problemas ir paslėptus emocinius poreikius save apibrėžti. Gurmanams rekomenduočiau.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Frankofonija" / "Francofonia"

Sveiki,

Jau gana seniai norėjau pamatyti rusų režisieriaus Alexandero Sokurovo filmą „Frankofonija“ (angl. Francofonia) (2015), kuris buvo rodomas Kino pavasario repertuare kaip vienas iš pagrindinių filmų, kurį verta pamatyti. Geriau vėliau negu niekada. Prieš kelerius metus matytas A. Sokurovo filmas „Aleksandra“ padarė gerą įspūdį, todėl maždaug panašaus braižo tikėjausi ir iš „Frankofonijos“, tačiau pastarojo specifika ir žanras visiškai kitokie. Tai dokumentinis filmas su vaidybiniais intarpais, kokius, tarkim, rodo Discovery History kanalas, kurdamas įvairaus pobūdžio dokumentinius serialus ar filmus, todėl visų išgirta dokumentinio ir vaidybinio filmo žanrų nutrynimas iš esmės „Frankofonijoje“ nedarė jokio įspūdžio...

Filmo idėja ir intelektualus žvilgsnis išties žiūrisi neblogai. Režisierius išreiškia savo meilę Prancūzijai ir jos indėliui į bendrą pasaulio meno globą, išsaugojimą ir vystymą. Autorius įvairiais istoriniais pjūviais nagrinėja galios ir meno santykį, o baziniu atskaitos tašku pasakojime tampa Antrasis pasaulinis karas, kai vokiečiai okupuoja didžiąją dalį Prancūzijos ir vietiniams tenka gelbėti Luvro šedevrus, slapstant juos pilyse, požemiuose ir t. t. Retsykiais pažvelgiame ir į senesnius laikus, ieškoma analogiškų veiksmų karo apsuptyje, čia vėl prisiminimas Rusijoje esantis meno Ermitažas, daug kalbama apie amžinybę ir besikeičiantį laiką, randama toji „skani“ filosofijos dermė, romus pasakojimo tonas siautulingų laikų prisiminimuose.

Filmas vieniems patiks, kitiems galgi ir nelabai, tokiam reikia nusiteikti, nes jo poveikis labiau kaip gido panorama su vaizdiniais ir unikaliais režisieriaus pastebėjimais. Visgi mano supratimu pačius filmo vaizdus ir vaidybinius elementus, kurie vietomis nevykusiai juokingi, iš esmės stelbia kur kas gilesnis ir įdomesnis pasakotojo tekstas ir jo perteikiama mintis, kuri absoliučiai literatūriška ir filosofiška.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela