2020 m. rugsėjo 21 d., pirmadienis

Knyga: J. M. Coetzee "Peterburgo meistras"

J. M. Coetzee. „Peterburgo meistras“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – 256 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Galiu tik pasidžiaugti, kad Sigito Parulskio reikalingiausiu šiuolaikiniu rašytoju įvardytas Pietų Afrikos rašytojas J. M. Coetzee (g. 1940) naujos knygos pasirodo lietuviškai kasmet. Pernai pasirodžiusi Elizabeta Kostelo, o šiemet jau turime 1994 metais pasirodžiusio rašytojo romaną Peterburgo meistras (angl. The Master of Petersburg), kuris pelnė rašytojui Irish Times International Fiction Prize. Iš anglų kalbos vertė patyrusi gerų tekstų vertėja Nijolė Regina Chijenienė.


Knyga pasakoja apie realų rusų klasiką rašytoją Fiodorą Dostojevskį, o tiksliau apie jo dienas Peterburge, kai 1869 metais jis atvyksta dėl įsūnio Pavelo mirties. Nuo pat pirmųjų puslapių, kaip jau įprasta J. M. Coetzee tekstuose, viskas iki pašaknų labai atvira ir aišku, čia slėpiningumo taip pat nerasite, tačiau rašytojui vėl labai paprastais literatūriniais triukais pavyksta atskleisti universaliąsias žmogaus egzistencijos problemas. Visgi skaitydamas knygą, ilgai mintijau, kokį iš tikrųjų realų poveikį Dostojevskis padarė šios knygos autoriui. Ir jeigu Elizabetos Kostelos knygoje jautėsi Kafkos literatūrinis diskursas, čia akivaizdžiai coetzee stiliumi perteiktos Dostojevskio romanų temos.

 

Ką veikia Dostojevskis Peterburge, kai šis, jau 49 metų vyras, gyvenantis Drezdene, jau parašęs Nusikaltimą ir bausmę (1866) ir Idiotą (1968), sakyčiau, pačius geriausius savo kūrinius? Iš tikrųjų jis truputį elgiasi kaip Nusikaltimo ir bausmės pagrindinis veikėjas Raskolnikovas – sukinėjasi Peterburgo gatvėmis, verkšlena, įsivaizduoja, kad Pavelas, kurį laiko tikru savo sūnumi, vis dar nemiręs, vis dar gyvas, tačiau kartu Dostojevskis vaizduojamas kaip artėjantis prie keisto suvokimo apie mirtį ir kartu prie epilepsijos priepuolio. Jeigu Raskolikovą kamavo kriminalinė nusikaltimo našta, Dostojevskį šioje istorijoje kamuoja moralinė atsakomybė, sąžinė dėl Pavelo, kad buvo jam ne toks tėvas. Netrukus mes sužinome, kad visgi Dostojevskio atgaila ir kančios nebūtinai reiškia, kad jis labai mylėjo Pavelą, veikiau, kad jo nemylėjo, bet būtų norėjęs mylėti labiau, kaip tikrą sūnų. Saviapgaulė kaip moralinė priedanga ir praeities santykių pateisinimas šioje istorijoje tampa itin svarbiu įrankiu perteikiant platesnes tėvų ir vaikų karo problemas ir kartu atskleidžiant Dostojevskio kaip susipriešinusio tiek vertybių, tiek įsitikinimų, tiek elgsenos plotmėse.

 

Autorius leidžia sau gana liberaliai žaisti istoriniais faktais ir fiktyviomis alternatyviomis istorijomis. Tuo metu Peterburge veikia jaunų studentų grupuotės, kurios kovoja prieš skurdą ir esamą hierarchinę valdžios sistemą. Tai bundančios bolševikinės komunistinės idėjos, kurių pagrindinis atstovas Sergejus Nečiajevas, persirengęs moterimi, slapstosi nuo teisėsaugos ir organizuoja pasipriešinimą. Nečiajavas ir Dostojevskis yra dviejų skirtingų kartų atstovai ir čia Coetzee, kaip jam ir būdinga, keliais prasminiais klodais perteikia prieštaringas politines idėjas, skirtingų kartų pasaulėžiūrą ir kartu, sakyčiau, perteikia liaudiškai susipriešinusios Rusijos didybę ir skurdą. Pavelas su Fiodoru niekada neturėjo gerų santykių, todėl Fiodorui itin svarbu suvokti, kodėl toks Nečiajevas patraukė Pavelą tokiais pavojingais keliais. Esminis klausimas, kodėl vaikams taip sunku patikėti tėvų gerove, noru juos ginti ir apsaugoti, o štai revoliucionierius Nečiajevas taip lengvai pelnė įsūnio simpatijas? Vienas iš galimų atsakymų yra amžinas kartų nesusikalbėjimas, nes kiekvienai kartai būdinga paneigti prieš tai buvusios kartos vertybes ir įsitikinimus.

 

J. M. Coetzee

Bent man Peterburgo meistre labiausiai buvo įdomios J. M. Coetzee bene garsiausio romano Nešlovė ištarmės: seksualiniai ryšiai tarp skirtingų amžiaus žmonių. Pats Dostojevskis 1868 metais vedė kone Pavelo amžiaus jauną merginą, kuri galėjo būti jo dukra, o vaizduojančioje romano tikrovėje Dostojevskis apsistoja būtent našlės su dukterimi Matriona namuose, kur paskutiniuosius gyvenimo mėnesius glaudėsi Pavelas. Čia autorius, kaip ir Nešlovėje, leidžiasi per Dostojevskio veikėją svarstyti, kodėl vyresni tėvai pavydi savo sūnums seksualinės energijos, ją romantizuoja, netgi yra kamuojami erotinių fantazijų, kaip jie sugula su sūnų žmonomis. „Tėvas – tai nublukusi sūnaus kopija. Ar įmanu tikėtis, kad moteris, mačiusi jo sūnų pačiame jo jėgų žydėjime, ims palankiai žvelgti į tėvą? (p. 73).“ Nors veikėjas suvokia, kad tai tik analizė, mintys, tačiau jos vis tiek kyla iš socialinėje terpėje nusistovėjusių taisyklių, kas yra moraliai leistina, o kur jau yra peržengiamos padorumo ribos. Galiausiai Dostojevskis sugula su namų šeimininke ir pajaučia Matrionos, šeimininkės dukters, įtūžį, kuris vėl atspindi jo įsūnio Pavelo ir Drezdene likusios jaunutės žmonos šeiminius santykius. Toks Dostojevskio froidiškai atskleistas erotizmas šiame romane itin veikia kaip būdas per moralines vertybes analizuoti žmogiškųjų aistrų kančias, kurios kyla ne tik iš aplinkos ir epochos diktuojamų normatyvo, bet ir narplioja prigimtinius tėvų ir vaikų konfliktus ribotame ir trapiame priešpriešomis grįstame pasaulyje, kur prigimtį bando paneigti socialiniai standartai.

 

„Tėvai ir vaikai – priešai, priešai iki mirties. Taip jis ir sėdi, sustingęs. Arba Pavelas liks jame kaip vaikas, užmūrytas jo sielvarto kriptoje, šaukiantis be atvangos, arba jis išleis Pavelą į laisvę su visu jo įniršiu prieš tėvų valdžią. Išleis kaip džiną iš butelio ir savo įniršį prieš sūnų nepagarbą ir nedėkingumą (p. 245).“

 

Knyga paremta dualumu, priešpriešomis – tai esminė Coetzee įtaigios kūrybos šaltinis, nes tik per moralinius paribius, kurie visada kertasi keliais klodais – socialiniais, moraliniais, prigimtiniais, politiniais – veriasi tai, kas išryškėja ir nūdienos pasaulyje, kad žmonės neturi vieningo pasaulio ir elgesio normos, o visų baisiausia, kad būtent tas nesusikalbėjimas tarp kartų, vaikų ir tėvų, skirtingų politinių srovių yra didžio blogio, velnio, aptemimo – vadinkite, kaip norite – įrankis valdyti ir skaldyti.

 

Kuo šis knyga geneali be to, kad lengvu stiliumi autorius geba perteikti tiek daug? Ogi akivaizdi Dostojevskio literatūrinė studija Coetzee tampa priemone kurti tais pačiais literatūriniais „ginklais“, kitaip sakant, priemonėmis paties Dostojevskio kultą. Klasiko instrumentais, ypač Nusikaltimo ir baimės vaizdavimo priemonėmis fiktyviai, bet įtaigiai, kaip tai darė pats Dostojevskis, perteikti kaltės ir sąžinės graužaties būsenas. Galiausiai knygoje, kai Dostojevskis sėdasi rašyti apsakymo „Butas“, kuris atspindi jo dabarties būsenas, sėdint mirusio Pavelo kambaryje, yra tik savotiškas būdas atpirkti savo kaltę, kuri kyla ne dėl to, kad Dostojevskis būtų ką nors padaręs nedovanotina, bet dėl to, kad pati žmogaus sąžinė, kuri paprastai veikia kaip geras įrankis, nustatantis, kas yra gerai ir blogai, paradoksaliai tampa kita ranka, kuri save žudo. Vėlgi niekas kitas žmogaus pasmerkti save dvasinėms kančioms negali, tik pats žmogus, tą perkurdamas Coetzee vėl tampa literatūriniu ekvilibristu, perteikiančiu kondensuotas Dostojevskio kūrybos idėjas, tačiau neprarandantis savo kūrybos unikalumo.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Velnias visada šalia" / "The Devil All the Time"

Sveiki,

 

Pamaniau, kad laikas man pažiūrėti režisieriaus Antonio Campos filmą „Christine“ (2016), po to, kai pažiūrėjau jo patį naujausią darbą „Velnias visada šalia“ (angl. The Devil All the Time) (2020), kuriame nusifilmavo itin ryškios šių dienų Holivudo žvaigždės, pavyzdžiui, Mia Wasikowska ir Robert Pattinson. Filmas pastatytas pagal Donal Ray Pollock tuo pačiu pavadinimu romaną.

 

Istorija pasakoja kelių veikėjų susipynusius likimus po Antrojo pasaulinio karo ir apima kelis dešimtmečius, kol JAV vėl įsivelia į karą su Vietnamu. Dviejų karų įrėminta JAV kasdienybėje svarbiausiu mažų miestelėnu vilties šaltiniu tampa protestantų bažnyčia. Čia, kaip įprasta Amerikoje, išvysite ne vieną aistringą religinę ir smegenis plaunančią kalbą. Atrodo, kad vietiniai gyventojai lyg ir supranta pastorių dvylipumą ir sekmadieninius cirkus, tačiau vis tiek pasiduoda viešiems padlaižiavimams. Religiniu būdu auklėtas Antrojo pasaulinio karo veteranas Vilardas, išgyvenęs tikrą pragarą kare su japonais, vėl atsiverčia į religiją ir tampa aršiu ir grubiu religiniu fanatiku, verčiančiu savo sūnų irgi melstis. Šalia šios istorijos rutuliojasi ir kelios gretutinės – kekše dirbanti policijos pareigūno sesuo ieško laimės, tačiau susideda su serijiniu žudiku; už pastoriaus išteka religinga skaistuolė, tačiau ją netrukus miške kai kas nužudys... Visoms šioms istorijoms lemta vieną kitą papildyti, prasitęsti naujose veikėjų kartose kaip paskui žmoniją slenkantis atsikartojančio blogio šešėlio metafora.

 

Ten, kur religinis fanatizmas, būtinai slypės velnias. Tai lyg religinis šleifas besitęsiantis nuo pačių Kristaus laikų, nes ilgus šimtmečius religija buvo naudojama kaip valdžios forma. Tikriausiai ne vienas sutiks, kad Vatikanas yra ištisa velnio pragaro duobė, tačiau nereikia net konspiracinių teorijų, kad aklai patikėtume šio filmo detalėmis apie maniakus ir pedofilus pastorius, kurie per religijos uždangą paprastiems nusivylusiems, karų ir prietarų iškamuotiems žmonėms įdiegtų nuodėmės blogį. Akivaizdu, kad priartėjimas prie Dievo panašus kaip Salemo laikais, o Kristaus įvaizdžiu lengva manipuliuoti idėjiškai pavergtas sielas, todėl kartais atrodo, kad veikėjai yra tipiniai, iliustruojantys religijos praplautų smegenų zombius, kuriems lemta tiesiog susinaikinti patiems arba tapti aukomis. Pati istorijos kompozicija man patiko, ji daugiasiužetė, nors ir turi to banalokai hiperbolizuoto holivudinio trilerio atspalvio, pavyzdžiui, pornografines nuotraukas daranti kvaištelėjusi serijinių žudikų porelė koreliuojasi su egzaltuotai herojiškais Bonės ir Klaido įvaizdžiais.

 

Filme išlaikoma atmosfera, tačiau ties abejotina riba, jog viskas šiek tiek dirbtina, pavyzdžiui, policininkas aptinka sesers darytą pornografinę nuotrauką ir įsideda į kišenę, o toji nuotrauka būtinai suvaidins kokį nors lemiamą sprendimą. Ta prasme, filme detalės veikia literatūriniais atpažįstamais štampais ir tai stiprumo, dievaži, istorijai neprideda. Visgi visuminis vaizdas ir apraizgytas istorijų mazgas perteiktas gana plačiai. Po seanso galima susikomplektuoti ne vieną Biblijos mintį, kitaip sakant, pamokymą. Įdomūs žymių aktorių amplua ir siužetai, lėtoka įvykių eiga. Manau, ne vienam žiūrovui filmas patiks, nors jis toli gražu nėra originalus, tačiau kartais netgi holivudiniais siužetiniais trilerių vingiais galima sukalti neprastą istoriją.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 7.2



Jūsų Maištinga Siela

2020 m. rugsėjo 18 d., penktadienis

Filmas: "Nematomas gyvenimas" / "A Vida Invisível" / "Invisible Life"

Sveiki,

 

Vienas iš šių metų karantininio Kino pavasario perliukų buvo brazilų režisieriaus Karim Ainouz ypatingo žvilgsnio Kanų kino festivalyje apdovanota drama „Nematomas gyvenimas“ (protugal. A Vida Invisivel) (2019). Filmas pasakoja apie dvi jaunas seseris, kurios netikėtai viena prie kitos prisiriša, jaučia besąlyginį ryšį, tačiau turi skirtingą temperamentą. Euridikė – atsargi ir paklusni duktė, o Gida – karštakošė, kuri linkusi rizikuoti ir veltis į dramatiškus santykius. Netikėtai vieną dieną Gida palieka raštelį, kad ji išplaukė su naujuoju mylimuoju į Graikiją...

 

Toliau visas filmas rutuliojasi dviem linijomis. Viena dalis rodo Gidos gyvenimą, o kita – Euridikės. Jas vienija tėvo melas ir tėvo priverstinės motinos melagystės, kad Gida iš tikrųjų Graikijoje, o ne išvaryta iš namų. Seserys gyvena tame pačiame mieste, tačiau abi galvoja, kad yra Europoje, viena kita labai ilgėsi. Gida rašo jai laiškus, išpažįsta savo klaidų ir sunkų gyvenimą, nelengvus moralinius sprendimus, motinystės vargus ir vienatvę. Euridikė tuo pat metu išgyvena brutalius vyro seksualinius išpuolius, bijo pastoti ir, atrodo, kad seserys vienais ar kitais rakursais atkartoja viena kitos sunkumus, kurie būdingi daugeliui XX amžiaus vidurio brazilių jaunų moterų gyvenimams. Visas šias pasakojimo gijas laiko seseriškas ryšys, kuris žiūrovui sukelia vis stiprėjantį įspūdį, jog kartu su metais seserys nėra išsiskyrusios dvasiškai.

 

Filmas tikrai įtaigesnis ir geresnis nei italų „Martinas Idenas“ – filmo ekranizacija pagal J. Londono romaną. Šis kur kas jautresnis, ne toks karkasiškai dekoratyvus, čia yra ir braziliškos erotikos ir purvo, nors pasakojimo polėkis kiek melodramatiškas, primenantis muilo operą, tačiau perteikiamos žiūrovui būsenos kur kas skvarbesnės, įtaigesnės ir įdomesnės. Visgi buvau užliūliuotas, patikėjau ta istorija, nors visgi sau kaliau į galvą, jog toks seseriškas ryšys Euridikės gyvenime atrodo kiek dirbtinai problematiškai hiperbolizuotas, kad tas sesers netekimo skausmas pernelyg nelogiškas, ypač, kai veikėja suserga depresija. Vis galvojau, kad realiame gyvenime tokio ryšio, kuris užsilaikytų visą gyvenimą, nebūna, o toji filmo pabaiga iš senatvės perspektyvos kiek nuspėjama, bet turint galvoje, kad dvi valandas praleidau tokioje dramoje ir neteisingą likimą vaizduojančiame vakuume, atrodo, kaip atpildas, net sugraudina, kad ir kaip nuvalkiotai šis triukas atrodytų dar nuo „Titaniko“ laikų, kai paskutinėje scenoje sena veikėja gauna vėrinį iš paties „Titaniko“ gelmių ir apsiverkia, o tada verkia ir visi žiūrovai, nes senatvės įspūdis – tai nuskriausto nugyvento gyvenimo įspūdis, skaudesnis už bet kokią dabarties skriaudą.

 

Filmas emocionalus, gyvas, nors ir šiek tiek telenoveliškas, bet jam pavyko perteikti paties gyvenimo įspūdį, suteikti tai, ko žiūrovas dažniausiai trokšta: po pustrečios valandos trukmės filmo vėl pakilti į savo kasdienį gyvenimą taip, kad pasijustum ką tik slapta nugyvenęs slaptą gyvenimą.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.8

 



 

Jūsų Maištinga Siela


2020 m. rugsėjo 17 d., ketvirtadienis

Šios dienos daina: Ellie Goulding - Love I’m Given [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

 

Šiandien dalijuosi dar viena Ellie Goulding daina „Love I‘m Given“ iš jos naujausio puikiai skambančio albumo „Brightest Blue“, kuris pasirodė šių metų vasarą. Nors daina niekada nebuvo išleista kaip singlas, tačiau atlikėja visgi reklaminiais sumetimais nufilmavo oficialų vaizdo klipą ir pasidalijo su gerbėjais. Daina ir vaizdo klipo spalvos atspindi bendrą albumo atmosferą. Nors tekstas ir nėra kažin kuo gilus ir itin prasmingas, tačiau skambesys, sakyčiau, puikus. Tad siūlau tiesiog pasiklausyti:



 

Žodžiai / lyrics

 

Ellie Goulding – Love I‘m Given

 

I'm alive

I know my heart is beating but my head's in the sky

I found a different meaning since you came in my life

Now all of time is standing still, shining so bright

Deer in headlights

I know I did wrong

I used to think that I was so invincible

I tore myself to pieces, had to put on a show

You put me back together and it feels like home

It feels like home

 

And I'm trying to make the most of my mistakes

If you were me, I know you'd do the same thing

But some things in my past I cannot change

But I can change

 

And maybe I'm paying for the things I've done

And maybe I'm paying for the ones I've hurt

But I feel a change in the love I'm given

I'm turning the page on my indecision

And maybe you'll stay if I overcome

The highs and the lows of the rising sun

But I feel a change in the love I'm given

I'm turning the page now, am I forgiven?

 

I'm still on fire

From all the times I tried to climb higher and higher

But you put me in the water, now I drown in desire

For all the things you make me feel

You make me feel better

You make me feel better, oh

 

And I'm trying to make the most of my mistakes

If you were me, I know you'd do the same thing

But some things in my past I cannot change

But I can change

 

And maybe I'm paying for the things I've done

And maybe I'm paying for the ones I've hurt

But I feel a change in the love I'm given

I'm turning the page on my indecision

And maybe you'll stay if I overcome

The highs and the lows of the rising sun

But I feel a change in the love I'm given

I'm turning the page now, am I forgiven?

 

Yeah, I feel a change in the love I'm given

Yeah, I feel a change in the love I'm given

Yeah, I feel a change in the love I'm given

Yeah, I feel a change in the love I'm given

 

And maybe I'm paying for the things I've done

And maybe I'm paying for the ones I've hurt

But I feel a change in the love I'm given

I'm turning the page on my indecision

(Oh, the love I'm given)

And maybe you'll stay if I overcome

(The love I'm given)

The highs and the lows of the rising sun

(The love I'm given)

But I feel a change in the love I'm given

All the love, all the love, the love I'm given

 

Yeah, I feel a change in the love I'm given (Change)

Yeah, I feel a change in the love I'm given (Changing)

Yeah, I feel a change in the love I'm given (I feel it changing)

Yeah, I feel a change in the love I'm given (Change)

 

Oh, I feel a change

In the love I'm given

(Change)

(Change)

(Change)

 

Jūsų Maištinga Siela


2020 m. rugsėjo 15 d., antradienis

Šios dienos daina: Людмила Гурченко "Молитва" / Liudmila Gurčenko - Molitva [žodžiai / lyrics]


Sveiki,

Kad ir kiek kartočiau, kad karu netikiu ir netikiu žmogaus apsisprendimu kariauti, visgi tos senos motinų dainos apie sūnus, išėjusius į karą vis dar suvirpina širdį. Kad ir kiek galvočiau, kad visas tas karas yra absurdas, manipuliacija paprastais žmonėmis, praplautų smegenų valdymo sistema, manding, vis tiek noriu pasidalyti šia viena paskutiniųjų rusų aktorės ir dainininkės Liudmilos Gurčenko (1935-2011) daina „Molitva“. Jautri ir įsimenanti daina apie motinos kaltę ir sūnaus laukimą, kuris šiuo metu yra kare. Nežinau, kai kada tiesiog nenoriu nieko komentuoti, nes pats atlikimas ir kūrinys kalba viską už save. Pasiklausykite.

Gyvas atlikimas:


Vaizdo klipas:


Liudmila Gurčenko – Molitva

Ах, мой сынок,
На какой из чужих дорог
Стынет сердце твое на снегу?
Я молитвой тебе помогу.
Ах, неспроста
Так уныло сияет звезда
Над далекой, чужой стороной
Над твоей и моей судьбой.

Припев:
Мне бы быть звездой,
Той, что за тобой.
Видеть, что ты рядом, и что живой.
Радоваться вместе рождению дня,
Хрупкую надежду в душе храня.
Если снова в бой -
Вся моя любовь
Устремится первой, теряя кровь.
Мы уйдем от нашей с тобой войны
И моей невысказанной вины.

Ах, мой малыш,
Среди улиц, домов и крыш
Неприкаянно, чуть дыша,
Заплутала моя душа.
Ах, неспроста
Так устало твердят уста.
Все пройдет, и весенней порой
Ты вернешься, мой сын, мой герой.

Jūsų Maištinga Siela


Trumpasis Booker Prize 2020 sąrašas be Hilary Mantel / Booker Prize 2020 Short List


Sveiki, Booker premijos sekėjai!

Štai ir išaušo diena, kai paskelbiamas trumpasis Booker Prize 2020 trumpasis sąrašas. Didžiausias šokas, tikriausiai, visiems Hilary Mantel knygų gerbėjams. Su pirmosiomis dvejomis dalimis „Vilko dvaras“, „Įveskite kaltinamuosius“ laimėjusi šį prestižinį apdovanojimą, su trečiąja magnum opus dalimi „Šviesa ir veidrodis“ autorė nebebuvo įtraukta į trumpąjį sąrašą. Neriektų nusiminti, visgi šioji trilogijos dalis rašytojai pelnė kitas literatūrines premijas.

Visas mano trumpai pristatomas ilgojo Booker Prize 2020 knygas galite paskaityti ČIA.

Na, o atrinktųjų sąrašas štai toks:
Avni Doshi, - Burnt Sugar
Maaza Mengiste, -The Shadow King
Douglas Stuart - Shuggie Bain
Brandon Taylor - Real Life
Diane Cook - The New Wilderness
Tsitsi Dangarembga - This Mournable Body

Labiausiai mane iš šio sąrašo domina Douglas Stuart „Shuggie Bain“ ir Brandon Taylor „Real Life“. O kas jūsų favoritai?

Kaip visada kviečiu pasižiūrėti aistringojo knygų ir Booker premijų apžvalgininko Eric Karl Anderson reakcijos į šį sąrašą.


Jūsų Maištinga Siela

2020 m. rugsėjo 14 d., pirmadienis

Filmas: "Galvoju, kaip visa tai nutraukti" / " I'm Thinking of Ending Things"


Sveiki,

Geras kinas paskutiniuoju metu pas mane yra gan retas svečias, kadangi ir to kino mažiau bežiūriu, kadangi nelabai belieka laiko, tačiau visada skubu pasidalyti geriausiais savo atradimais. „Jausmų galia“ (2004) scenaristas, „Sinekdoki, Niujorkas“ (2008) ir „Anomalisa“ (2015) režisierius Charlie Kaufman šiemet pristatė naujausią savo darbą, kiek neįprastu kino industrijoje pavadinimu „Galvoju, kaip visa tai nutraukti“ (angl. I‘m Thinking of Endings Things) (2020). Filmas labai primena režisieriaus bičiulio Michel Gondry kino darbus „Jausmų galia“ (2004), „Miego mokslas“ (2006), „Gėlėti sapnai“ (2013) darbų stilistiką.

Tai savito atmosferinio žavesio ir melancholijos filmas, kuris pasakoja apie merginą, kuri vyksta su mylimuoju pas jo tėvus. Kelionė vyksta žiemą, siaučiant pūgai, nemaža dalis filmo nufilmuota tiesiog jiems šnekant automobilyje. Nuo pat pradžių krinta į akis veikėjų nenatūralus elgesys, bent jau ne toks, kokį esame įpratę matyti kino filmuose. Jie, jeigu galima taip sakyti, iliustruoja savo būsenas ir mintis. Ieškantiems natūralumo ir racionalumo, manau, šis filmas netiks, nes jis vėlgi, kaip jau įprasta šiam režisieriui, žaidžia laiku ir erdvėmis, mintimis ir realiais veiksmais. Du veikėjai, atsidūrę pas tėvus, galiausiai mato juos greitai senstančius, atrodo, kad pagrindinė veikėja, kuri nori kuo greičiau visą filmą grįžti namo, yra įkalinta tuose namuose galvoti apie tą gyvenimo senatvės siaubą. Būsenos ir šokinėjančios mintys, charakteriai besimainantys lyg teatre, manieros ir emocijos pateikiamos kaip atvirutės, tačiau, kas iš pažiūros atrodo nesuderinama, eklektiška, veikia kaip visuminis filmo audinys ir tai kuria savitą ir keistą pasaulį, kuris yra išskirtinis, unikalus, įtraukiantis.

Veikėja visą laiką trokšta atsiskyrimo tiek su vaikinu, tiek su jo tėvais, todėl filmas slegia ir juntamas išgautas nerimastingumas, jog ji taip niekada ir nesugrįš namo. Hiperbolizavimas, teatrališkumas, manieringumas ir netgi kičas čia veikia kaip idėją realizuojančios priemonės, tad smagu pasinerti į tą veikėjų filosofinę ir poetizuotą, beveik literatūrą nagrinėjančius pokalbius, kurie tampa simboliais tų pačių veikėjų būsenoms nusakyti ir išreikšti. Čia, kaip ir ankstesniuose režisieriaus darbuose, itin svarbus pasikartojimo kitaip motyvas. Tos pačios detalės, prisiminimai apie sūpynes ar veikėjo vaikystės kambarys, perkeliamas į kitą laiką, erdvę ir formą. Man labai patinka toks detalių sinchroniškumas, transformacija išgaunant nostalgišką minčių ir būsenų atmosferą, galiausiai atspintančius kaip empirinius potyrius mūsų atsiminimuose, kurie keičiasi mums senstant.

Originalus, gilus, atmosferiškas filmas, peržengiantis įprastinio kino rėmus. Nesuklysiu pasakęs, kad viskas perteikta labai savitai, originaliai, nors siužetiškai filmas labai banalus: vienas nesmagus vakaras pas vaikino tėvus; nuvykimas, vakarienė ir parvykimas. Tačiau per tai papasakojama praeitis ir ateitis. Šiuo atveju „Sinekdoki, Niujorkas“ atrodo sudėtingesnis, tačiau ir šis turi itin didelio žavesio. Tiesa, visgi filmo finalas, kai vienas iš veikėjų, kurio genialumą nuolat akcentuoja motina, gauna Nobelio premiją ir pasako kalbą, atrodo pernelyg pompastiškai, be cinkelio intrigos, kurio galbūt finale labiausiai ir norėjosi.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 72/100
IMDb: 6.8


Jūsų Maištinga Siela

2020 m. rugsėjo 12 d., šeštadienis

Naujos knygos mano bibliotekai: Žudant Dzeusą, Normalūs žmonės, Amerikos purvas, Serotoninas, Trijų kūnų problema ir kt.



Sveiki,

Naujos knygos mano namų bibliotekai! Atkeliauja dėžėmis iš įvairiausių leidyklų, tad neklauskite, kada visa tai suskaitysiu ir ar apskritai kada suskaitysiu, tačiau tai bent jau tos knygos, kurias tikrai noriu turėti ir bent bandysiu iki Naujųjų metų kaip nors įveikti, nes skaitymui nelabai turiu laiko, tačiau bent po 15-30 minučių stengiuosi per dieną paskaityti.

Labai intriguoja perskaityti ką tik pasirodžiusią Jeanine Cummins „Amerikos purvas“ – girdėjau neįtikėtinai daug gerų atsiliepimų, o ir ant viršelio mirgu margu liaupsės. Regis, rudens knygų dominuojanti spalva bus mėlyna! Labai mėgstu knygas mėlynais viršeliais! Marina Stepnova „Sodas“, Mindaugas Jonas Urbonas „Žudant Dzeusą“, Saly Rooney „Normalūs žmonės“ ir Liu Cixin „Trijų kūnų problema“ yra kaip tik mėlyni!

Jūsų Maištinga Siela