Margaret Atwood knygos lietuviškai: Liudijimai, Tarnaitės pasakojimas, Oriksė ir Griežlys, Aklasis žudikas, Greis

 Sveiki,

Kaip mokykliniais laikais perskaičiau kanadiečių rašytojos Margaret Atwood romaną „Oriksė ir Griežlys“, nemaniau, kad kada nors prie jos grįšiu. Knyga buvo tokia įspūdinga, tokia pribloškianti ir netikėta – apie kiaulėse užauginamus žmogaus organus! – kad tiesiog ilgai gyvenau su tuo, nerasdamas nieko panašaus. Na, tuokart neturėjome tiek įvairios literatūros, neturėjau ir aš įgūdžių susirasti gerų ir tik šiaip sau knygų lavinoje. Visgi vėliau atėjo „Tarnaitės pasakojimas“ ir „Aklasis žudikas“ – dvi Atwood kultinės knygos. Labai labai stiprios. „Greis“ jau kokie treji metai mano lentynoje – neprasibraunu perskaityti. Štai neseniai iš „Baltų lankų“ leidyklos su figomis atkeliavo Bookeriu įvertinta „Tarnaičių pasakojimo“ tęsinys „Liudijimai“. Kitų metų skaitinys.

Vis galvoju, kodėl „Alma littera“ taip ir nebeišvertė „Oriksės ir Griežlio“ tęsinių. Tas pasakojimas toks įspūdingas, jį sudaro net trys dalys ir, kaip suprantu, pačiai Atwood yra labai svarbios distopinės serijos knygos. Paskutiniu metu matau, kad leidyklos orientuojasi į karštas naujienas, senesnių rašytojų kūryba sunkiai išleidžiama, nes ji „pernelyg ataušusi“ karštai rinkai. Atwood, nemanau, kad buvo kada nors ataušusi.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Margaret Atwood "Aklasis žudikas"

Margaret Atwood. „Aklasis žudikas“. – Vilnius: Alma littera, 2003.

Sveiki, skaitytojai,

Su legendine kanadiečių rašytoja Margaret Atwood jau esu pažįstamas iš jos skaitytų distopinių knygų Oriksė ir Griežlys bei Tarnaitės pasakojimas, kurie išversti lietuviškai. Jau kuris laikas mano knygų lentynoje trūnijo bene garsiausias autorės romanas Aklasis žudikas (angl. The Blind Assassin), kuris vos tik pasirodęs 2000 metais autorei iškart pelnė dvi solidžias literatūrines premijas: Booker ir Kanados nacionalinę. 2003 metais šią knygą su geru Valdo V. Petrausko vertimu išleido Alma littera leidykla knygų serijoje XX amžiaus aukso fondas.

Beveik 600 puslapių solidžios apimties romanas išties nustebina skaitytoją keliais labai svarbiais aspektais: kompozicija, veikėjų charakterių giluma, nesvarumo ir abejojimo būsenų perteikimu. Neatsitiktinai pradėjau nuo to, kad tai įspūdingas romanas, kuris turi itin apgaulingą viršelį, lyg primena Agatos Kristi detektyvinę klišę, kai aukštuomenės dama, mėgstanti anglišką arbatėlę, kreipiasi į detektyvus, išaiškinti vyro dingimo (mirties?) priežastis, dėl to kurio būna dažniausiai pati kalta. Viršelis taip pat sietųsi ir su gana naiviu ir klišę primenančiu pavadinimu Aklasis žudikas, minėtų mums numanomą Šerloko Holmso laikų detektyvinę mįslę, kurią nesenku įminti vos įpusėjus romaną... Tačiau tik ne Margaret Atwood, ypač šios knygos, kurios viršelis nė iš tolo neturi nieko bendro su Agatos Kristi detektyvais. Šioje sudėtingos kompozicijos prozoje pasakojama ypatinga šeimos saga, nusidriekusi per visą šimtmetį ir apimanti net (suskaičiavau!) šešias kartas.

Pasakojimo kompozicija susideda iš trijų autorės strategiškai apgalvotų komponentų, kurie susiję su pasakotojos raiška. Pagrindinė istorija pasakojama iš dabarties taško (apie 1999 metus), ją pasakoja sena serganti moteris Airisė apie savo vaikystės ir jaunystės dienas, prisimenami seneliai, tėvai, palaužti Pasaulinių karų negandos, apie savo paslaptingąją seserį Lorą bei sudėtingo išskaičiavimo nevykusią santuoką su Ričardu. Pasakotoja iš dabarties laiko distancijos nusikelia į praeitį, nesibodi įpinti ir dabarties įvykių, gyvenimo saulėlydžio dvelksmo, paslaptingų nutylėjimų, „apėjimo aplinkkeliais“ pasakojimo manieros, išlaikant nenuspėjamą, bet pamažu vis aiškėjančią šokiruojančią šeimos paslaptį. 

Kitas pasakojimo rakursas yra Aklojo žudiko pozicija, kurią seka pasakotojas visažinis, atsitraukęs nuo personažų, liudija įvykius steriliai, šaltai ir netgi primena žiauriąją M. Atwood distopinį romaną Tarnaitės pasakojimas. Tiesą sakant, ilgai neaišku, apie kokius žmones iš tikrųjų pasakojama Aklojo žudiko skyriuose, kuri iš seserų juose dalyvauja, nes vengiama bet kokio suasmeninimo ir vardų, taip iš esmės kuriama ir nesvarumo būsena, netgi neaišku, ar toji istorija tikra apie paslaptingą moterį, susitinkančia kažkur užkaboriuose su prastos reputacijos vyru, kuris jai pasakoja fantastinę istoriją apie paslaptingos planetos gyventojus. Ši romano dalis dvilypė ir primenanti Tūkstantis ir viena naktis pasakojimą, vėliau paaiškės, jog tai knygos medžiaga, kurią parašė viena iš seserų, šioji istorijos atkarpa turi dvi labai aiškias sąsajas: moters ir vyro paslaptingai pavojingi santykiai siejasi su Loros ir Airisės meilės trikampiais: paslaptingi išgalvotos planetos įvykiai siejasi su Antrojo pasaulinio karo įtampomis. Žinoma, šioje istorijoje užčiuopiama ir daugiau sąsajų su Airisės pasakojimu, taip pat su realiais istoriniais įvykiais, kurie romano istoriniame kontekste nepaprastai svarbūs ir gajūs.

Trečiasis romano kompozicijos elementas – „lakraštiena“, įvairūs archyviniai straipsniai, nusakantys aukštuomenės gyventojų sumeluotą ir pagražintą gyvenimą. Airisės pasakojimas nusako sudėtingus veikėjų santykius, o laikraščio archyvai priešingai – piešia visuomenės idiliškas grimasas ir kuria bendrą kontrastišką nuomonių ringą romano visumoje. 

Rašytoja Margaret Atwood.

Kalbant apie romano kontekstinį lauką, jis be galo sodrus ir įvairus, kartkartėmis atrodo, kad kontekstai pernelyg platūs ir pernelyg vienas nuo kito atšliję, tačiau turinio niuansai, simboliai, paraleliniai įvykiai kibirkščiuoja ir susišaukia „kibernetiniais“ romano struktūriniais koridoriais. Kurdama nesvarias būsenas ir abejojimą, M. Atwood pasitelkia Kanados istoriją, kuria Pirmojo pasaulinio karo kontekste Airisės senelio sagų fabriko istoriją, įplieskia kapitalistinio pasaulio vertybių kontrastą tarp veikėjų kartų, parodo iškreiptą praturtėjusio žmogaus gyvenimą, apgaubtą karų ir neišsipildžiusios meilės, remiasi komunistine ir kapitalistine vertybių sistemos konfrontacija. Vėliau autorė sieja fantastinės literatūros klišes, kalbėdama apie paslaptingą planetą, erdvėlaivį, įšalusį lede, su Ispanijos ir visos Europos saulėlydžiu prieš Antrąjį pasaulinį karą. Nuo išgalvotų pasaulių iki realių istorinių įvykių knygos veikėjai haliuzionuoja ir gyvena persipynusių iliuzijos ir tikrovės pasaulyje, apgaubtame nesaugios ir kartkartėm netgi beprotiškoje hibridinėje binarioje tikrovėje, kai nežinia, kur gyvena kūrinio herojų sąmonė, o kur jo fizinis pavidalas. Šioji nesvarumo ir netikrumo būsena yra stipriausia ir galingiausia Margaret Atwood kūrybinės galios išraiška Aklajame žudike, už kurią ji buvo pelnytai įvertinta prestižiškiausiomis literatūrinėmis premijomis.

Didžiulis ir ambicingas kontekstinis idėjų laukas stipriai pagrįstas psichologiniu veikėjų elgesiu, kurį nulemia laikmečio tendencija, pvz., moters diskretiškumą XX a. pirmoje pusėje su pradedančiu feminizmo judėjimu, todėl romano moterys užguitos vyrų, ypač trapi ir įtemta atrodo Airisės santuoka su garbėtroška Ričardu, kuris leidžia savo seseriai Vinifredei tvarkyti žmonos Airisės gyvenimą. Svarbiausias romano probleminis klausimas: kas iš tikrųjų nutiko tarp Loros ir Airisės, kad Lora automobiliu nuvažiavo nuo tilto? Nors M. Atwood pasirinko smulkmeniškai „vaikščioti aplink“, užuominomis pasakoti apie kasdienybę, iš tikrųjų ji pro intuityviai numatomą šydą pasakoja dviejų seserų, itin skirtingų temperamentų ir charakterių, ryšį. Šis ryšys toks paveiktas asmeninio gyvenimo ir pasaulinių įvykių, kad įprasto realaus pasaulio nebeužtenka, todėl M. Atwood, pasitelkdama fantastinę literatūrą, išgaubia erdvę ir įvykius, sukurdama sudėtingą psichologinę seserų santykių dėlionę, o kartu kurdama nepastoviai jautrią žmogaus pasaulėjautos sąmonę.

Aklasis žudikas be jokios abejonės vienas sudėtingiausių ir geriausių romanų, perskaitytų šiemet, leidęs patirti M. Atwood aukštos literatūros meistrystės atpažinimo džiaugsmą ir neįtikėtinus istorijos transformacijos lygmenis kaip psichologizuotą intelektualinę kelionę tarp iliuzijos ir tikrovės. 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Margaret Atwood "Tarnaitės pasakojimas"

Sveiki, knygų skaitytojai,

Su legendine kanadiečių rašytoja Margaret Atwood susipažinau maždaug prieš devynerius metus, kai lietuviškai pasirodė jos romanas Oriksė ir Griežlys, kuris man padarė neišdildomą ir iki šiol menu siužetinius vingius, pvz., kaip kiaulėse augino organus žmonėms. Kiek žinau, autorė yra parašiusi šio romano tęsinį, bet, deja, lietuviškai mes jo neturime. Apie Tarnaitės pasakojimą mes irgi mažai ką žinojome, kol 2012 metais romano rinktinės prozos serijoje neišleido Baltos lankos. Lietuvoje ir apskritai knyginiuose blogeriuose susilaukė nemenkų vertinimo ir populiarumo. 

Na, Margaret Atwood pati nepyksta, kad yra vadinama distopinių (apie numatomą netolimą ateitį) romanų autore. Tikriausiai neminėsiu, kiek ir kokių įvairių literatūrinių apdovanojimų yra pasiekusi ši rašytoja. Lietuviškai mes turime jos: Aklasis žudikas, Greis, Sugrįžimas, Penelopiada: mitas apie Penelopę ir Odisėją, Oriksė ir Griežlys, o nuo šiol ir Tarnaitės pasakojimą. Tarnaitės pasakojimas tikriausiai yra vizitinė šios autorės kortelė. Su šiuo kūriniu 1985 m. M. Atwood smargiai išgarsėjo ir tapo viena populiariausių kanadiečių rašytojų pasauliniu mastu. Kiekvienas jos knyga sulaukia nepaprasto skaitytojų susidomėjimo, diskusijų, jie intelektualiai mįslingi ir truputį politizuoti, kritikuojantis mūsų civilizacijos ydas. Pati autorė sakė, kad tikriausiai neįmanoma parašyti distopinio kūrinio, nekritikuojant politikos ir ji šiuo atžvilgiu tikriausiai yra teisi.

Tarnaitės pasakojimas – gudrus pasakojimas apie Gileado valstybę, kuri žymi simbolinę žmonijos ir visos civilizacijos lūžio momentą. Nemažai paramstyta religiniais įvaizdžiais, bet vargu ar galėtume knygą laikyti antireligingą ir nukreiptą prieš krikščionybę. Romane panaudotos tik kai kurios Biblinės interpretacijos, kurios, ko čia slėpti, nuo seno buvo manipuliacijos politiniu įrankiu. Islamas iki šių dienų sėkmingai „plauna“ žmonėms smegenis tiesmukais išvedžiojimais ir tuo sėkmingai skaldo ir valdo. Paveikus žmoniją chemiškai Gileado laikais sunku susilaukti sveikų palikuonių, tam sukuriama ištisa „tarnaičių“ rinka, kuri atlieka Biblijinio indo funkciją ir privalo išnešioti sveikus palikuonis privilegijuotiems užsakovams. Trys bandymai ir skirtingos šeimos, o jei per šiuos bandymus tarnaitė neatneša gyvybės, ji nurašoma į mistišką koncentracijos stovyklą.

Stipri romano mintis, kaip ir Oriksė ir Griežlys, leidžia žmogui pamatyti vieną iš daugelių visuomenės galimų variantų ir neretai šokiruojantį, iškreiptą ir kartu pajusti, jog su mūsų pačia dabarties visuomene irgi ne viskas gerai. Autorė ryškiai išskiria tam tikras temas. Viena iš jų turi ryškią feministinės literatūros pradą. Apskritai apie moteriškumą ir moters biologines funkcijas, „misijas“. Ar gali moters kūnas tapti valstybės nuosavybe ir paversti jį mėsos gabalu, šaudančiu kūdikių sviediniais? Tarnaitės pasakojime apskritai kirba pasirinkimo klausimas, kas toji moters laisvė ir kokią moteris turi teisę spręsti ir lemti savo likimą? Fredinė, pagrindinė knygos veikėja, priversta tapti tarnaite irgi nuolat susiduria su pasirinkimo kaip savos valios turėjimo stoka. Priversta vilkėti raudoną abitą, apgyvendinta sterilioje erdvėje – kambaryje be sietyno, aštrių daiktų, neperdaužiamo stiklo, – ji tampa unikalaus eksperimento pavyzdžiu, kur dingsta žmogaus asmenybė, kai kiekvienas jos žingsnis yra numatomas ir švariai organizuotas. Moteris susitelkia į prisiminimus, todėl tekstas kalba iš dviejų plotmių – iš Fredinės vidaus ir byloja siaubingą sterilios realybę.

Margaret Atwood knygos lietuviškai mano knygų lentynoje.

Knygoje nemažai emocinės įtampos, pasakojime viskas taip trapu, taip tikra, kad kiekvienas Fredinės krustelėjimas, žvilgsnis turi slaptos įtampos tašką, bet koks stipresnis krustelėjimas, rodos, gali jai prišaukti didžiulių bėdų. Tiesa, didelį kūrinio dalį mums neaišku, kokie pavojai laukia tarnaitės ir kas gali su personažu nutikti, jei ji pasielgs ne taip, kaip perauklėjo Teta Lidija. Pasakojimas nechronologiškas, jis fragmentais grįžta į praeitį, prikeliama visuomenės priešistorė, pasakojami Fredinės vaikystės ir santykiai su Luku epizodai, kol pamažu ima dėliotis ištisa Gileado valstybės epocha, jos disciplina ir bendras visuomenės peizažas, kuris labiau panašus į absoliutinį Šiaurės Korėją primenantį režimą. 

Esama knygoje ir meilės temos. Toji meilė Lukui, praėjusiam gyvenimui, neaiškūs santykiai su Niku bei užuomazgos, žmogiškojo priartėjimo prie žmogaus Vado. Tarp Gileado visuomenės sandaros ir sistemos taikosi žmogaus prigimtis ir emocinis būvis, todėl įvyksta atviri ir žiaurūs nužmogėjimo aktai, pvz., tarnaitėms vidury aikštės leidžiama į gabalus suplėšyti gyvą vyrą, tai kartu ir lojalumo šiai sistemai patvirtinimas ir rankų susitepimas, paminant ankstesnės epochos vertybes. Knyga išties dirgina skaitytojo sąžinę ir tarsi tyliai klausia, kodėl mūsų visuomenė yra tokia, kokia yra, kas ją suformavo, kodėl paklūstame šiai sistemai ir kokią kainą tektų sumokėti už pasipriešinimą. Į tai daugiau ar mažiau bando atsakyti maištingoji Moira ir pogrindyje veikiantys maištininkai. Mirti arba tapti šios sistemos dalimi, paminant savo prigimtį ir laisvę, bet ar toks gyvenimas vertas savo egzistavimo? Sunku atsakyti į šiuos klausimus.

Mane asmeniškai labiausiai neramino Vado požiūris į taisykles. Susikūręs valdybos elitas lankosi Klube, kuris yra oficialus elitinis viešnamis, dovanoja Fredinei suknelę, rankų kremą ir kitas menkas užgaidas, tarsi pats paniekindamas savo rankomis kurtą sistemą. Kam tada ją apskritai kurti, jeigu jos nesilaikai? Manau, atokių sistemų kūrėjai yra gryni fanatikai, atsidavę savo idėjai, kaip antai Hitleris, kuris ir laikėsi savo idėjos, o Vadas tarsi atrodo dvilypis, su mįsle.

Iš pirmo žvilgsnio Margaret Atwood negaišta laiko poetizuodama kiekviename sakinyje teksto, nepuošia minties, nors ir esama tokių sodrių abito ir tulpių palyginimai ir kitos kalbos figūros. Apskritai Fredinės kalbėsena formuojama labiau jausmų leksika, tačiau sakinių struktūra labai paprasta, o šis paprastumas suteikia įtaigumo. Menas pasitelkiant paprastus žodžius, kurti tokį daugiaplanį pasakojimą, todėl tie, kurie baidosi ilgo psichologizavimo diskurso ir krustelėjimų aprašymo, Tarnaitės pasakojime, tie gali būti ramūs, visa tai irgi užfiksuota, bet taupiai, todėl nevargina skaitytojo. 

Sakyčiau, romanas išties pavykęs, jame papasakota įdomiais feministiniais rakursais civilizacinės ydos, galimi kultūriniais išsigimimo atvejai, kuriuos kadaise mes patys esame vienokia ar kitokia forma išgyvenę. Rekomenduoju rimtesnės literatūros skaitytojams.

Jūsų Maištinga Siela