Knyga: Vitalija Pilipauskaitė–Butkienė "Kvėpuoju"

Vitalija Pilipauskaitė–Butkienė. „Kvėpuoju“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

Sveiki, skaitytojai,

Pirmosios knygos laureatė Vitalija Pilipauskaitė–Butkienės debiutinis poezijos rinkinys Kvėpuoju tapo tikra sensacija, bent jau tokią išvadą galiu padaryti, kai žymūs literatūrologai pratrūko it votys skanduoti straipsniais ir pasisakymais socialiniuose tinklapiuose, kad turime poezijoje tikrai rimtą kūlverstį–salto, tą lyg ir bando pasakyti rinkinio pabaigoje knygos redaktorius Aidas Marčėnas, kuris teigia, kad tikriausiai Kvėpuoju būsiąs tikrosios poezijos paslapties įminimas, nors pati autorė eilėse sako, kad yra gavusi iš draugų nuomonių, kad jos poezija, na, ne visai ta tikroji poezija, nors šiandien, kai poezijos rėmai visiškai išsilieję ir sunku supaisyti jos trupančias ir susijungiančias formas, dabar net romanai gali būti vadinami iš dalies poezija.

Grįžtant prie Pirmosios knygos, šiemet regiu gana neblogus, visų pirma vizualinius pasikeitimus. Ilgiau nei dešimtmetį buvo leidžiami pieštų iliustracijų viršeliais ir dizainas kasmet vis nekintantis, šiemet tikriausiai Lietuvos rašytojų sąjunga nusprendė atnaujinti Pirmąją knygą ir V. Pilipauskaitės–Butkienės debiutą išleido kiek kitokiu viršeliu – man visai patraukliu, moteriškai žiūrinčia akimi į skaitytoją, o pavadinimas sufleruoja patį gyvenimą, virsmą, asmenybę ir laisvę – gyvenu, vadinasi esu, o šis viršelis sako: „kvėpuoju, vadinasi, esu“, vadinasi, reikia mane perskaityti, kad ir Tu galėtum kvėpuoti.

Nesunku įsivaizduoti į ką koncertuojasi visas rinkinys, užmetus akį į atgalinį viršelį – moteris apie tai, ką reiškia būti moterimi. Pirma mintis į galvą šovusi: „na, kiek gi galima apie tą patį?“ moters tapatybės problema tokia „įsiėdusi“ mūsų literatūroje, kad tikriausiai vien studijos būtų tokios, pradedant tuo, kaip užgimė po Nepriklausomybės ištisa gausa moterų rašytojų, ir gerų rašytojų, o baigiant moterų rašymu apie moteris – reiktų gyvenimo suskaityti. Tačiau, tik perskaičius visą rinkinį, atsiveria kažkas visai kito, kažin koks slėpiningas mergaitės tapsmo su nuopuoliais ir dvasiniais pakylėjimo peizažas – ir nebanalus, ir retkarčiais visiškai netikėtais rakursais išgryninti autentiški, kone biografiniai elementai, tada galima suklusti: o gal knyga turėjo vadintis ne Kvėpuoju, bet Nusirengiu? Sielos per intymius, neretai brutalius potyrius atsivėrimas eilėse tapo pakylėtas prasmių audiniu į terapinį skaudų ir kartu nušviesėjantį per skyrių besimainantį patirčių koloritą į sunkiai nusakomą dokumentiškumo, šeimos sagos, būdingos prozai ar epiniam kinui, matmenį. Eilės įmagnetintos gyvu, pulsuojančiu ir priartėjančio prie esminės moters esmės nusakymo, nuo lūžtančio posmų kūkčiojimo iki apvalančios, švelnios ir sakralios, kone užtarnautos ramybės.

Išties eilėraščių gausa iš skirtingų poetės gyvenimo periodų, tą byloja datos, tačiau netgi pabirusios laiko žymės eiles struktūruoja ne chronologiškai, bet pagal atitinkamą tematiką. Pirmasis skyrius Prabudimas yra tarsi uodo perčiuožimas vandens paviršiumi, užkabinant beveik visas temas, kurios bus atveriamos kituose skyriuose, savotiškas reveransas ir prisistatymas skaitytojams. Tiesą sakant, iškart veriasi autentiškų, nesumeluotų ir nesuvaidintų poetinių patirčių žodžiai, gal kiek net naivoki, kadangi pirmoje poezijos pusėje vyrauja deminutyvai, kurie suteikia prozišką pasakos sekimo įspūdį, pvz., batelis, stalelis, kuriuos taip mėgsta Stankevičius. Liaudies pasakojimo kalbėjimo būdas neatsitiktinis, (alkanų žvilgsnių lydima, / šitaip septynias dienas aplink visą pasaulį p. 23), jis suteikia ironijos, savotiško sarkazmo į naivių mergaičių istorijas, juk lietuvių liaudies pasakos turiniuose pilna smurto – fizinio bei dvasinio skausmo, čia raganos deginamos, barstomos po laukus, žudomi ir ryjami žmonės, kapojamos galvos. Iš tikrųjų lyg naivia „mergiška“ kalbėsena prasideda prakąstos bandelės, lyrinio „aš“ pasakojimo istorija (kurva kurva kurva, – / rėkdavo varydamas botagu per jos siaurą pasturgalį <...> tai tiek / tos vaikystės p. 18). Stiprus naratyvinis įspūdis, eilės nepaisant vizualinės eilėraščio struktūrinės formos, savo polėkiu turi stiprų prozišką valentingumą, kartu tai ne tik trumpi poetiniai pasakojimai, bet terapinės lyrinio subjekto išpažintys. 

Pirmasis eilėraštis Moters siela neatsitiktinis, jis tampa raktu į visą rinkinį ir savo ritmika primena Pirmąjį laišką Korintiečiams „Meilė kantri, meilė maloninga...“ tik šįkart lyrinis subjektas meilės necharakterizuoja, bet griauna moters įsivaizduojamas prievoles ir mitus, priešdėlis „ne“ įgauna destrukcinio poliškumo ir suteikia lyriniam subjektui stoiškumo, atveriant slėpiningas moters gelmes. 

 Vitalija Pilipauskaitė–Butkienė

Nesunku greitai nusivilti eilėmis, nes pradedama pasigesti paslapties, kurį dažniausiai suteikia poetinės metaforos, simboliai. Eilėraščiuose mums įprastų metaforų, kurios suteiktų gylį, regis, trūksta, kokį kartais stebuklą padaro Donaldas Kajokas, kuris iš nieko sukuria aiktelėjimą, o štai pirmas įspūdis, kad V. Pilipaitytės–Butkienės eilėse žodžiai iškelti iš metaforų šulinio, jie atviri, poetinė paslaptis, kuri lyg ir turėtų glūdėti gelmėse, išarta dėl išpažinties įspūdžio, tačiau kuo toliau skaitoma, tuo labiau suvokiama, kad „išarti“ į paviršių žodžiai dar nėra atskleista paslaptis. Ji veriasi rinkiniui artėjant prie pabaigos – gyvybės ir moters paslaptis, ji tampa visa ko Kvėpuoju poetine paslaptimi, nujaučiamas proziškas naratyvas jungiasi tarp eilėraščių plėsdamas poetinį karoliukų vėrinį, ištisą moters tapsmo išsipildymą per motinystę, todėl primena Kryžiaus kelią. 

Motinystė ir šeima, kaimo agrarinis pasaulio apsuptis, žemės ir vaikystės svarba. Poetei svarbi moteriška gyvybės tąsa, todėl atiduodama duoklę ne tik skaudiems vaikystės potyriams, bet ir motinai, močiutei. Vienas negailestingiausių eilėraščių apie išduobtą krūtį ir mirštančiosios paskutiniai gyvenimo veiksmai, savotiškas įkapių ritualas, nuojauta, neįvardinta mirtis, kuri „užsmaugia“ maitinimo kanalą – brutalu, žiauru, įtaigu, artima. Apskritai ciklinių eilėraščių rinkinyje nemažai, jie trūkčiojančiai ir proziškai pasakoja įvykius, būsenos lieka už žodžio, „virškinamos“ skaitytojų arba klausytojų. Lygiai taip pat galima sakyti ir apie mergytės išžaginimą, nors „saldainio“ motyvas toks gajus, kad jau tapęs pedofilijos štampu, banalybė, tačiau eilėraščio kontekste jis tampa peiliu, kuriuo kastruojama siela. Tolesnės išžaginimo pasekmės siaubingos, jos liudija lyrinio subjekto skausmingą traumuotą gyvenimą – tai neištrinama, tai nulemia moters likimą (kodėl tai man reikia šitaip bėgti nuo tų, kurie myli, / pas tuos, kurie niekina, / p. 89), priartėjama prie savęs niekinimo ir naikinimo bedugnių. Būsenų kaita, sutikti vyrai, prisilietimai, kvapai – viskas bus siejama su nuskriaudimu ir tai Kvėpuoju rinkinyje tampa gyva, autentiška, šokiruoja, netgi priminė tamsiuosius Onės Baliukonės poezijos periodo eilėraščius.

Nemažai leksikos eilėraščiuose, kuri nusako moterį fiziškai – menstruacijos, kraujas, kaulai, viduriai. Brutalūs fiziniai kūniški žodžiai tarsi išverčia lyrinio subjekto fizinį vidų į išorę, lyg skerdykloje, kur visos vidaus žaizdos išverčiamos į dienos šviesą, nusakant egzistencinių traumų stigmas – prakąstos bandelės, skaudančios bandelės, neužgyjančios ir kartu tokios stiprios, evoliucionuojančios ir augančios. Maždaug rinkiniui einant link pabaigos, juntamas šviesėjimas, išsipildo suluošintos moters kaip motinos tapsmo dalis (ir tas mano dubuo, / mano perrėžta tarpvietė, / mano pritvinkusios krūtys / tapo moterimi – / p. 129). Motinystė tampa lyriniam subjektui dovana, moteriškumo triumfas, todėl paskutinis skyrius Giedojimai lyg ir skiriami vaikams, bet iš esmės jie rezonuoja gyvybės stebuklą, tą paslaptį, kuri slėpėsi už brutalių, gniuždančių žodžių, potyrių ir įvykių. Jokia našta būti moterimi, lyrinis „aš“, sako, kad moters kūnas yra vientisas su joje esančia ir ateinančia į šį pasaulį gyvybe (tai kad mano karalius dar tik mokos kalbėti / p. 126), pagarba vaikui, gyvybei ir tęstinumui, tai kas lyg ir pasitraukę iš lietuvių poezijos lauko.

Ilgai galvojau, koks poezijoje vyro vaidmuo? Jis visoks – nuo prievartaujančio ir kirviu besivaikančio iki mylimųjų, kurie pasėja gyvybę. Moteriškas solidarumas ir paslaptys, metafizinis seseriškas bendrų likimų audinys, nusidriekęs plokštumoje ir per išmirusias kartas (moterų tinklas, / šviesos tinklas, moterų tinklas, šviesos tinklas, / p. 125), kur sluoksniuojasi ištisos moterų bendruomenės vienybės audinys ir per amžius greta vyrų, prie dėl vyrų atsirandančių vargų, ir džiaugsmų. Šiuo atžvilgiu vyrai kur kas vienišesni – jiems nesuteikta auginti savo kūne gyvybės, tik ją sėti, o vyrų bičiulystė, žvelgiant į šiuolaikinę vyriją, atrodo tik atskiros vienišos salos. Kas poezijoje parašys, ką reiškia būti vyru be tinklo ir žuvies?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Margaret Atwood "Aklasis žudikas"

Margaret Atwood. „Aklasis žudikas“. – Vilnius: Alma littera, 2003.

Sveiki, skaitytojai,

Su legendine kanadiečių rašytoja Margaret Atwood jau esu pažįstamas iš jos skaitytų distopinių knygų Oriksė ir Griežlys bei Tarnaitės pasakojimas, kurie išversti lietuviškai. Jau kuris laikas mano knygų lentynoje trūnijo bene garsiausias autorės romanas Aklasis žudikas (angl. The Blind Assassin), kuris vos tik pasirodęs 2000 metais autorei iškart pelnė dvi solidžias literatūrines premijas: Booker ir Kanados nacionalinę. 2003 metais šią knygą su geru Valdo V. Petrausko vertimu išleido Alma littera leidykla knygų serijoje XX amžiaus aukso fondas.

Beveik 600 puslapių solidžios apimties romanas išties nustebina skaitytoją keliais labai svarbiais aspektais: kompozicija, veikėjų charakterių giluma, nesvarumo ir abejojimo būsenų perteikimu. Neatsitiktinai pradėjau nuo to, kad tai įspūdingas romanas, kuris turi itin apgaulingą viršelį, lyg primena Agatos Kristi detektyvinę klišę, kai aukštuomenės dama, mėgstanti anglišką arbatėlę, kreipiasi į detektyvus, išaiškinti vyro dingimo (mirties?) priežastis, dėl to kurio būna dažniausiai pati kalta. Viršelis taip pat sietųsi ir su gana naiviu ir klišę primenančiu pavadinimu Aklasis žudikas, minėtų mums numanomą Šerloko Holmso laikų detektyvinę mįslę, kurią nesenku įminti vos įpusėjus romaną... Tačiau tik ne Margaret Atwood, ypač šios knygos, kurios viršelis nė iš tolo neturi nieko bendro su Agatos Kristi detektyvais. Šioje sudėtingos kompozicijos prozoje pasakojama ypatinga šeimos saga, nusidriekusi per visą šimtmetį ir apimanti net (suskaičiavau!) šešias kartas.

Pasakojimo kompozicija susideda iš trijų autorės strategiškai apgalvotų komponentų, kurie susiję su pasakotojos raiška. Pagrindinė istorija pasakojama iš dabarties taško (apie 1999 metus), ją pasakoja sena serganti moteris Airisė apie savo vaikystės ir jaunystės dienas, prisimenami seneliai, tėvai, palaužti Pasaulinių karų negandos, apie savo paslaptingąją seserį Lorą bei sudėtingo išskaičiavimo nevykusią santuoką su Ričardu. Pasakotoja iš dabarties laiko distancijos nusikelia į praeitį, nesibodi įpinti ir dabarties įvykių, gyvenimo saulėlydžio dvelksmo, paslaptingų nutylėjimų, „apėjimo aplinkkeliais“ pasakojimo manieros, išlaikant nenuspėjamą, bet pamažu vis aiškėjančią šokiruojančią šeimos paslaptį. 

Kitas pasakojimo rakursas yra Aklojo žudiko pozicija, kurią seka pasakotojas visažinis, atsitraukęs nuo personažų, liudija įvykius steriliai, šaltai ir netgi primena žiauriąją M. Atwood distopinį romaną Tarnaitės pasakojimas. Tiesą sakant, ilgai neaišku, apie kokius žmones iš tikrųjų pasakojama Aklojo žudiko skyriuose, kuri iš seserų juose dalyvauja, nes vengiama bet kokio suasmeninimo ir vardų, taip iš esmės kuriama ir nesvarumo būsena, netgi neaišku, ar toji istorija tikra apie paslaptingą moterį, susitinkančia kažkur užkaboriuose su prastos reputacijos vyru, kuris jai pasakoja fantastinę istoriją apie paslaptingos planetos gyventojus. Ši romano dalis dvilypė ir primenanti Tūkstantis ir viena naktis pasakojimą, vėliau paaiškės, jog tai knygos medžiaga, kurią parašė viena iš seserų, šioji istorijos atkarpa turi dvi labai aiškias sąsajas: moters ir vyro paslaptingai pavojingi santykiai siejasi su Loros ir Airisės meilės trikampiais: paslaptingi išgalvotos planetos įvykiai siejasi su Antrojo pasaulinio karo įtampomis. Žinoma, šioje istorijoje užčiuopiama ir daugiau sąsajų su Airisės pasakojimu, taip pat su realiais istoriniais įvykiais, kurie romano istoriniame kontekste nepaprastai svarbūs ir gajūs.

Trečiasis romano kompozicijos elementas – „lakraštiena“, įvairūs archyviniai straipsniai, nusakantys aukštuomenės gyventojų sumeluotą ir pagražintą gyvenimą. Airisės pasakojimas nusako sudėtingus veikėjų santykius, o laikraščio archyvai priešingai – piešia visuomenės idiliškas grimasas ir kuria bendrą kontrastišką nuomonių ringą romano visumoje. 

Rašytoja Margaret Atwood.

Kalbant apie romano kontekstinį lauką, jis be galo sodrus ir įvairus, kartkartėmis atrodo, kad kontekstai pernelyg platūs ir pernelyg vienas nuo kito atšliję, tačiau turinio niuansai, simboliai, paraleliniai įvykiai kibirkščiuoja ir susišaukia „kibernetiniais“ romano struktūriniais koridoriais. Kurdama nesvarias būsenas ir abejojimą, M. Atwood pasitelkia Kanados istoriją, kuria Pirmojo pasaulinio karo kontekste Airisės senelio sagų fabriko istoriją, įplieskia kapitalistinio pasaulio vertybių kontrastą tarp veikėjų kartų, parodo iškreiptą praturtėjusio žmogaus gyvenimą, apgaubtą karų ir neišsipildžiusios meilės, remiasi komunistine ir kapitalistine vertybių sistemos konfrontacija. Vėliau autorė sieja fantastinės literatūros klišes, kalbėdama apie paslaptingą planetą, erdvėlaivį, įšalusį lede, su Ispanijos ir visos Europos saulėlydžiu prieš Antrąjį pasaulinį karą. Nuo išgalvotų pasaulių iki realių istorinių įvykių knygos veikėjai haliuzionuoja ir gyvena persipynusių iliuzijos ir tikrovės pasaulyje, apgaubtame nesaugios ir kartkartėm netgi beprotiškoje hibridinėje binarioje tikrovėje, kai nežinia, kur gyvena kūrinio herojų sąmonė, o kur jo fizinis pavidalas. Šioji nesvarumo ir netikrumo būsena yra stipriausia ir galingiausia Margaret Atwood kūrybinės galios išraiška Aklajame žudike, už kurią ji buvo pelnytai įvertinta prestižiškiausiomis literatūrinėmis premijomis.

Didžiulis ir ambicingas kontekstinis idėjų laukas stipriai pagrįstas psichologiniu veikėjų elgesiu, kurį nulemia laikmečio tendencija, pvz., moters diskretiškumą XX a. pirmoje pusėje su pradedančiu feminizmo judėjimu, todėl romano moterys užguitos vyrų, ypač trapi ir įtemta atrodo Airisės santuoka su garbėtroška Ričardu, kuris leidžia savo seseriai Vinifredei tvarkyti žmonos Airisės gyvenimą. Svarbiausias romano probleminis klausimas: kas iš tikrųjų nutiko tarp Loros ir Airisės, kad Lora automobiliu nuvažiavo nuo tilto? Nors M. Atwood pasirinko smulkmeniškai „vaikščioti aplink“, užuominomis pasakoti apie kasdienybę, iš tikrųjų ji pro intuityviai numatomą šydą pasakoja dviejų seserų, itin skirtingų temperamentų ir charakterių, ryšį. Šis ryšys toks paveiktas asmeninio gyvenimo ir pasaulinių įvykių, kad įprasto realaus pasaulio nebeužtenka, todėl M. Atwood, pasitelkdama fantastinę literatūrą, išgaubia erdvę ir įvykius, sukurdama sudėtingą psichologinę seserų santykių dėlionę, o kartu kurdama nepastoviai jautrią žmogaus pasaulėjautos sąmonę.

Aklasis žudikas be jokios abejonės vienas sudėtingiausių ir geriausių romanų, perskaitytų šiemet, leidęs patirti M. Atwood aukštos literatūros meistrystės atpažinimo džiaugsmą ir neįtikėtinus istorijos transformacijos lygmenis kaip psichologizuotą intelektualinę kelionę tarp iliuzijos ir tikrovės. 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Kiekvienas iš mūsų yra teroristas, arba karas dėl Kauno ir Vilniaus kalėdinių eglučių

Sveiki,

Šiek tiek aktualijų tikriausiai nepakenks, nors jomis lūžta visi žiniasklaidos kanalai ir portalai, dabar tiesiog žinias pateikia dar net įvykiams nepasibaigus, nors per vieną LRT laidą girdėjau, kaip vienas garbus ir išsilavinęs bei solidus žmogus pasakė, kad iš tų naujienų 80 proc. yra tik sugalvoti pramanai, kad būtų apie ką nors rašyti, o žmonės įsukti į melo ir propagandų mašiną. Nedaug kas ir belieka, atmetus bulvarinę verstinę spaudą apie braziliškos sėdynės implantus, suradusius dar vienos „žvaigždės“ tobulo užpakaliuko pusrutulius. 

Ne ką sensacingiau atrodo ir mūsų lietuviškos bėdos, tiesa, ne apie sėdmenų implantus, bet ir savų „rimtų pramogų“ netrūksta. Kad ir prieš keletą savaičių nusiritusi per forumus naujiena apie leptelėjusią Dalią Teišerskytę apie unitazo ir juodaodžio staiga suvienodėjusį kvapą. Aišku, žmogaus teisių atstovai kone nuo tribūnų pašoko, springdami „Birutėmis“ ir „Vytautais“, o internautai prikūrė tokių vadinamųjų memų, kad goglinaus ir kikenau, susiėmęs į saują. Reakcija, žinoma neadekvati ir D. Teišerskytė smarkiai gailėjosi, bet seniai garsėjanti šviesiomis ir sveikinimo koncerto repertuaro vertomis kalbomis apie žmogaus dvasios gelmes, neiškenčia nemesteldama replikų ne tik apie juodaodžius, bet ir savo homofobinių nuostatų. Bet D. Teišerskytė nurimti neketina ir štai Alma littera pristatė naują jos eilėraščių rinkinį iš karsto verčiančiu mirusiuosius prisikelti pavadinimu „Atskrisk kalėdoms, Angelas baltasai“, rodos, neturinčiu apskritai jokių sąlyčių nei su unitazu, nei su juodaodžiu, o tuo labiau su Liberalų Sąjūdžio partija.

Kol teroristai šturmavo Paryžių, Belgijos brigados varstė musulmonų butus, o į Švedija, kas 24 valandas įplaukdavo ar kaip kitaip patekdavo po tūkstantį ir daugiau karo pabėgėlių – netgi daugiau, nei mūsų Marijos šventa žemelė prašoma priimti apskritai, kyla nepagrįsta diskusija, ar mes numelšime Europos Sąjungos spenius, o patys atsikratysime atsakomybės. Kone pasiutau, kai viena pensininkė per žinias užsiputojusi aiškino, kokie blogi musulmonai, kokie jie nešvarūs, juočkiai ir apskritai niekadėjai ir netgi bailiai, kodėl nestoja mirti už savo šalį. Tikriausiai sklerozė, pamaniau, nes pati prieš 25 metus juk galėjo būti taikiniu gero rusiško tanko, kažin, ar savo vaikus, jeigu tokių turi, irgi būtų pastačiusi pažaisti lėlytėmis po vikšriniais ratais? Bet baugino jos apskritai rasistiniai gajūs nusiteikimai, kurie tikriausiai nemažai senosios kartos širdžių apliejo medumi, pamalonindama, kad tik Lietuva yra lietuviams ir mes nusipelnėme gyventi geriau, o ne koks svetimšalis, neduok Dieve. Ir ką Jūs galvojate? Kol portalai nufotografavę Vilniaus ir Kauno įžiebtas eglutes nori dėmesio, rengdami kraujo praliejimo vertas apklausas ir kiršindama internautus: kuri neva eglė jiems gražesnė? Pasirink tik vieną teisingą pusę, tokia kultūra pas mus jau susiformavusi. Aišku, kaip diena, kad joks tikras kaunietis niekada apie Vilnių jokio gero žodžio nepasakys, nors nemokamai ir į kokį šašlykų vakarą užlėktų. Tikras kaunietis tik savo Kauną myli, nes jo gatvėse gali elgtis kaip ponas karalius, gali apšnekėti, garsiai mesti komentarus, ar kaip kitaip parodyti savo kaunietišką kultūrą.

Eglučių karai vėl man parodė, kodėl nemėgstu kauniečių, nors pats Kaunas čia lyg ir nieko dėtas. Kaunas niekada nieko blogo apie save nepasakys, o „Chorų karuose“ būtinai už save prabalsuos, savo uodegą pakels, pagarbins eglę, „Žalgirį“, prisimins intelektualesnis kokį nors Maironį netyčia... Vakar kaip tik viename chate kaunietis man pudravo, kokia baisi Vilniaus eglė, o po to pradėjo akivaizdžiai primetinėti, kad Vilnius apskritai yra blogas miestas, nes ten kasininkės rusiškai moka šnekėti ir apskritai miestas lenkų, o ne lietuvių. Ir ką jūs manote? Išvadinau jį nacistu-nacionalistu (jis nė kiek neįsižeidė, gal net įgijo drąsos ir solidarumo) ir papasakojau, kaip viena garbi poetė iš Vilniaus (skaičiau ant Facebook‘o sienos jos tiesioginius įspūdžius!) užsuko Kaune į vietinę užeigą kavos, o ją būrelis vyrioku ligone išvadino, nes neatitiko fyfos kaunietės standartų. Pasakykite, kokiame Vilniaus bare galite išgirsti tokias pašaipas? Netgi labai gerai įkaušusiame bare? Ne, čia tik visų mylimame Kaune, kur visi turi būti savo miesto patriotai, gyventi kaip žiurkėnai standartinėse granulių dėžutėse. 

Negana to, sakau, prieš rašydamas savo vakarykščius chatinimosi įspūdžius, atsidarysiu internete ką nors teigiamo apie Kauną paskaitysiu, gal jis bus laimėjęs tuos nelemtus eglučių karus ar išgelbėjęs kačiuką iš medžio, bet kur tau... Kaune šiandien peiliu padurtas juodaodis iš Nigerijos. Blemba, žmonės, kas Jums negerai, norėjosi surikti? Juk Dalia Teišerskytė tik atsitiktinai leptelėjo, o Kaune peilis smigo? Diagnozė aiški. Visai nenustebčiau, jei dūrė tas, kuris buvo pasibaisėjęs teroro aktais Prancūzijoje, o savo Facebook‘o nuotrauką buvo perdažęs tos valstybės vėliavos spalvomis. Bet sakykite, kuo jis skiriasi nuo to teroristo? Kad bombos nesinešioja, nes per mažai svetimšalių? Bet ne, vakarykštis kaunietis man aiškino, kad jo mieste daug saugiau, nei Vilniuje, čia tik mitas, kad šaipomasi, kad kauniečiai nemėgsta kitų... Aišku, jeigu turi savo vadinamą chebrą, esi nutrynęs ir pritapęs prie savo kiemo bachūrėlių. Apskritai siutas suima, kai bandoma aiškinti, kad koks Kaunas yra nuostabus, o visi kiti tik ganykloje besimėtantys raguočių tortai. Ups, neįsižeiskite, kauniečiai, žinau, kad nesutiksite su manimi.

Tiesa, prie aktualijų priskirčiau ir Beatos Tiškevič Hasanovos komentarą apie laikus, kai ji studijavo aktorinį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), į kurį aš kažkada taip pat svajojau įstoti ir mokytis. Tai nutiko po to, kai vienas studentas, neatlaikęs mokslų rėžimo ir dėstytojų pašaipų, savo noru pasitraukė iš gyvenimo. Apie tai, kokios mokykloje patyčios, jau daug kalbama, bet jos nepasibaigia vien tik mokykloje. Seniai įtariau LMTA esant kažkokią neproporcingai savavališka. Duok Dieve, nekalbu apie visus dėstytojus, tačiau, nuostata, kad čia dėstytojas yra visagalis, jau man pasirodė per savo kailiu patirtas atrankas. B. Tiškevič pasakojo apie tai, kai darbus baigdavo 2 valandą nakties, o 6 ryto vėlei turėdavo būti paskaitose. Praktiškai gyveni, miegi ir šiki tarp studijų sienų, o tavo laikas, energija ne tik, kad neįvertinami dalykai, bet dar viešai nužeminami ir sumenkinami. Žinau, kaip kartais kurso vadovai žodžiu išrengia studentą, todėl manęs nė kiek nestebina, kad kažkas tiesiog to neatlaikė. Sakau, įlįsiu į internautų komentarus su ta nuostata, kad jau žinau, ką maždaug pasakys vox popoli. Ir neklydau. 

Atmetus eilinius įžeidimus, siųstus B. Tiškevič, ir vieną iš penkiolikos paantrinantį straipsnio turinio komentarą, akivaizdu, kad liaudis užstoja tokią sistemą, lyg praskaitę pro šalį, jog žmogus dėl šių priežasčių nusižudė, porino apie tai, kad kitur irgi studijuoti nelengva, kad čia mažiau reikia zysti ir skųstis, kad „kam dabar lengva“ ir net buvo tokių, kurie stačiai pritarė, jog studentas turi būti nuolat ujamas, apsuptas stresinių situacijų, kad žinotų, kas yra gyvenimas ir atsakomybė. Net žagtelėjau, ar tikrai tai liaudies balsas? Ar tikrai ta liaudis nori, kad jų palikuonys pereitų tą ugnį, šoktų nuo tiltų, vardan to, kad kentėti yra garbinga? Garbinga būti žeminamam? Atleiskite, netikiu, kad šitas nuomonių mazutas yra tyras ir nuoširdžiai laiminantis LMTA mokymosi sistemą. Bet jis man sąmoningai siejasi su terorizmu ir rasizmu, su eglučių kovomis ir išsakytomis nacionalistinėmis kauniečio iš chato pozicijomis. Mes siauri, suluošinti, pikti ir agresyvūs, manome, kad kiekvienas turi patirti tai, ką patyrėme – neteisingumą, pažeminimą ir neįvertintas mūsų pastangas. Mes bijome savęs, kitataučių, bijome pralaimėjimo, todėl balsuojame tik už savo eglutes, bijome juodaodžių, todėl smeigiam į juos peilius, o kamuojami nemiegos ir depresijų, ateiname tyliai į Delfi komentuotinų straipsnių ir problemų virtinę, masiname problemas, sprogdami neapykanta kaip tie patys mirtininkai teroristai, tik šiuo atveju mes sprogdiname ne tik save, bet ir savo artimuosius, dar didaktiškai ir manieringai pridėsiu, ypač vaikų ateitį.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Anthony Doerr "Neregimoji šviesa"

Anthony Doerr. „Neregimoji šviesa“. – Vilnius: Alma littera, 2015.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Pasirodžius Anthony Doerr romanui Neregimoji šviesa (angl. All the light we cannot see), pagalvojau: „Kaip greitai leidyklos ir vertėjai apsisuko“. Knyga originalo kalba pasirodė vos pernai ir ne taip seniai jai įteikta Pulitzerio literatūrinė premija, kuri laikoma viena prestižiškiausių. Vos sužinojau, kad ši knyga išėjo lietuviškai, jau žinojau, kad ją būtinai turėsiu savo bibliotekoje. O priežastis buvo visai paprasta: prieš pusmetį skaičiau Adam Johnson knygą Našlaičių prižiūrėtojo sūnus, kuri taip pat buvo įvertinta Pulitzerio premija. Taigi, genamas anos knygos įspūdžio ir gilumo, net neabejojau, kad Neregimoji šviesa taip pat nepameluos.

Įpusėjęs knygą, pagalvojau: „Romanas, kaip romanas, kuo gi jau jis ypatingas?“ Bet skaičiau toliau ir nesigailėjau, ir tik užvertęs paskutinį puslapį lengviau atsidusau – gera istorija. Anthony Doerr nėra daug parašęs, bet šioji knyga tapo išties išskirtinė, kadangi jis sugebėjo suderinti literatūrinį skalpelį su istorijos pjūviais. Nors nieko nuostabaus, rašytojas turi istorijos bakalaurą ir puikiai žino kokiuose baruose kapstosi. Visgi knyga iš pradžių šiek tiek baugino. Ne, visai ne dėl jos storio, o dėl teksto stiliaus. Pasirodė truputį primityvokas – prieš tai buvau skaitęs labai sodrius tekstus ir staiga A. Doeer vyriškas stilius pasirodė tarsi be „padažo“, kažkokie istoriniai faktai, atskrendantys lėktuvai, Antrojo pasaulinio karo atmosfera, lyg ir viskas brutalu, neįdomu, regėta ir matyta filmuose, sakiniai sausoki – tokius parašytų bet kuris pradedantis rašytojas. Atmetimo reakcija, įtariu, gali ištikti ne tik mane, bet neapsigaukite, knyga verta laiko ir gaišaties. Tik vėliau pamažu ima vertis šios knygos žavesys – neapčiuopiama žmogaus lemtis, mažojo žmogaus istorijos didelių titaniškų įvykių apsuptyje. Nors stilius tik iš pradžių atrodo gana primityvokas, jau po gerų 100 puslapių tampa aišku, kad ne rašymo stilius čia svarbiausia, (o už ką, po paraliais, teikiamas Pulitzeris, sakysite?), bet tai, KAIP papasakota šioji istorija.

Visiems bijantiems klampių ir liūliuojančių tekstų – šioji knyga neturėtų išgąsdinti, ji turi pramoginės literatūros polėkių. Įvykių čia tikrai netrūksta, o skaitosi gana greitai. Autorius naudoja gana patogią tiek rašytojams, tiek skaitytojams rašymo sistemą – trumpučiai skyreliai su pavadinimais. Knyga dėl to atrodo labai kinematografiška, tarsi tuose smulkiuose skyreliuose aprašomos tam tikros mizanscenos, truputį „įsiuvama“ poetikos ir paralelių – jų romane išties netrūksta. Ir išties, skaitant įvykius labai lengva įsivaizduoti tarsi neskaitytumėte, o regėtumėte, todėl manau, knyga neblogas kąsnelis kino industrijos kompanijoms. Kaip tik dėl šių mažių skyrelių („scenų“) knygą autoriui dar lengviau skaidyti chronologiškai, maišyti įvykių laikus, atskiras siužetines veikėjų linijas. Iš esmės knygoje pasakojama dviejų karo arenoje atsidūrusių vaikų-paauglių gyvenimai – Mari Lora ir Verneris, kurie taip pat atstovauja skirtingiems karo frontams, mat, Verneris yra vokietis, o Mari Lora prancūzė. 

Rašytojas Anthony Doerr.

"Neregimoji šviesa" mano lentynoje.

Negana to, kad vaikai gyvena karo frontų formuojamomis kultūromis ir „tiesomis“, skaitytojas belaukdamas, kol šių vaikų keliai susikirs (o jie tikrai susikirs!), dar įvedama ir mistinė detektyvinė linija apie brangakmenį, pavadintą Liepsnų Jūra. Būtent Liepsnų Jūra tampa atsvara A. Doerr pasakojamoje istorijoje. Nors istorija konstruojama gana logiškai, jame gana detaliai nupasakojami Antrojo pasaulinio fronto judėjimo kryptys, radijo specifika, briliantų struktūros, kriauklių ir moliuskų atsiradimai – žodžiu, mokslinis romanas klodas įsileidžia ir metafizinį lygdmenį, tačiau literatūra toli gražu nepriartėja prie magiškojo realizmo. Legendos Neregimoje šviesoje ir išlieka legendomis, nors autorius visada palieka didelį „jeigu“. Skaitant romaną, „skaniausia“ ir geriausia yra tai, kad tais visais aprašomais prietaisais, antenomis, civilizacijos žiniomis apie evoliuciją, mes priartėjame prie Dievo, kitaip sakant, prie tos „neregimos šviesos“, savotiškos kitokios pasaulio ir galbūt visos visatos tvarkos, kuri nesuvokiama žmogaus protui ir neregima plika akimi, tik jau ne Antrojo pasaulinio karo kontekste. Toje chaotiškoje santvarkoje gyvena viskas vienu metu, ir sielos, ir mirusieji, ir realūs įvykiai, „vaikšto tais pačiais keliais“ kaip dabar mūsų sms žinutės ir elektroniniai laiškai... Galbūt Liepsnų Jūra buvo mažytis legendomis ir mitais apipintas akmenėlis, tačiau romane jis virsta išbalansuojančiu raktu, tai, kas veikėjams taip aiškiai suprantama ir tai, apie ką kartais belieka tik pasvajoti – apie mokslo ir dvasios tuoktuves, apie faktų ir neįmenamų mįslių santuoką: „Bet nė vienas labirintas nėra painesnis už žmogaus smegenis, pasakytų Etjenas, tai galbūt sudėtingiausias daiktas pasaulyje – vienas šlapias kilogramas, kuriame sukasi begalė visatų“ (p. 465).

Prisipažinsiu, kad ne itin mėgstu karo aprašymus, tačiau, kaip jau recenzentai spėjo paminėti, šioji knyga skirta ne Antrojo pasaulinio karo baisumams ir žuvusiems atminti. Apskritai ne karas knygoje svarbiausia, o žmogiškoji drama, apie tuos, kurie išgyveno ir išliko per atsitiktinumą, o gal juos kažkas apsaugojo iš aukščiau? Akla mergaitė ir elektronikos genijus berniukas, sakyčiau, neįtikėtini veikėjai, nors daug likimų ir protų buvo pasmerkta Antrajame pasauliniame kare. Apie galimybę išlikti chaose su savo vidine šviesa. Miestas Sen Malo iš tikrųjų egzistuoja ir rašytojas jame lankėsi, būtent ši vieta ir padėjo pamatus knygos atsiradimui. Tiesą sakant, Etjeno namas buvo viena įdomiausių istorijos elementų visoje istorijoje – senove dvelkiantis, paslaptingas nišas turintis namas, Atlanto jūra ir kriauklių grota – knygoje atmosferos ir vietovių tikrai netrūksta. Mergaitė, skaičiuojanti lietvamzdžius bei laukianti tėvo iš konclagerio bei berniukas, trokštantis mokslo žinių – kas gali būti žaviau ir, nepabijokime to žodžio – „holivudiškiau“? Autorius įpina ir Žiulio Verno veikalų motyvų, juos drąsiai cituoja ir gretina su savo istorija. Istoriniai baisūs Antrojo pasaulio įvykiai ir situacijos prilygsta jūros pabaisoms iš Mari Loros skaitomo romano. 

Nepasakyčiau, kad knyga yra pati geriausia, kokią esu kada nors skaitęs šiemet. Visgi jos lengvas stilius, „popsiškumas“ jaučiamas visumoje, neretai primena nuotykių romaną, nors čia pat suvokiama, jog autorius stilizuoja ir modifikuoja pagal tam tikras taisykles istorinius įvykius. Net neabejoju, kad 2014 metais buvo parašyta ir geresnių knygų, kodėl kritikai išrinko būtent šią – sunku pasakyti, bet iš to, kokias paskutiniu metu Alma littera leidžia knygas, galiu drąsiai teigti, kad šioji knyga viena geresnių ir rimtesnių, pasirodžiusių šiemet. Graži veikėjų ir istorijų mozaika, nesudėtinga, bet tikriausiai, kaip jau ir minėjau, knygos kokybiškumas pastebėtas dėl autoriaus išmanymo derinti faktų pasaulį su neapčiuopiama metafizine energija, kuri kartais panašėja į poetinius inkliuzus tarp tų gana paprastai nubrėžiamų veikėjų „misijų“ ir mizanscenų. Vietomis atrodo gana „popsiškai“ naivoka, sentimentalu, o kai kada po skyrelių net norisi žagtelėti: „Ak, kaip gražiai ir išmoningai parašyta!“. Tekstą vertė labai patyrusi vertėja Zita Marienė, taip, ta pati, kuri vertė „Hario Poterio“ epopėją ir kitas knygas paaugliams. Vertimui priekaištų tikrai neturiu, viskas buvo suprantama ir paprasta, netgi tie techniniai radijo sandaros ir veikimo aprašomi principai.

Neregimoji šviesa Jums gali pasiūlyti įdomų istorinį kontekstą, ypatingus personažus, detektyvinę liniją, pirmosios meilės užuomazgas, vaikystės svajonės, mistinę likimo istoriją, žiaurumų, rūpesčio – o tai jau ne taip jau ir mažai. Gana gera knyga, kuri, mano akimis, lengvai skaitoma masėms, nors akivaizdu, kad už A. Johansono Našlaičio prižiūrėtojo sūnų romanas kiek silpnesnis, tačiau knygos pabaigoje autorius vis tiek pasiekia savo – išplėšia iš skaitytojo ilgesio ir atsidūsėjimo emocijas, o ko dar reikia gerai knygai?

Jūsų Maištinga Siela