„Maironio
laikais priežasčių lietuviams savęs gėdytis ir save menkinti buvo nepalyginamai
daugiau nei šiandien, tačiau Maironis paveldėtą savastį, kalbą, kultūrą,
mentaliteto išskirtinumą iškėlė kaip vertybę. Tautos savastis neturėtų būti
radikaliai sureikšminta, tačiau gėdytis jos ir mėginti pakeisti taip pat
nereikia. Maironis savo poezija mus tikina, kad patys turime kurti savąją šalį,
patys turime ieškoti išeičių, nelaukdami, kol mums jas nurodys kiti, ir
svarbiausia – mes patys turime pakankamai jėgų, intelektualinio bei dvasinio
potencialo tai padaryti.“ Brigita Speičytė
Brigita Speičytė yra
garsi lietuvių literatūrologė, Vilniaus universiteto profesorė ir Lietuvių
literatūros katedros vedėja, kurios mokslinių interesų centre dominuoja XIX
amžiaus literatūra bei ryškiausių epochų kūrėjų palikimas. Jos nuodugnius
tyrimus ir monografiją „Anapus ribos: Maironis ir istorinė Lietuva“ tiesiogiai
atliepia mintis, jog Maironis savo laiku sugebėjo paversti lietuvišką savastį,
kalbą bei kultūrą neginčijama vertybe, nors tuometinių priežasčių savęs
menkinimui būta kur kas daugiau. Literatūrologė pabrėžia, kad poeto kūryba ne
tik moko nesigėdyti savo šaknų, bet ir įkvepia pasitikėjimo tautos vidiniu
potencialu patiems kurti savo šalį bei savarankiškai ieškoti išeičių. Taip B.
Speičytės mokslinė veikla ir cituojamos įžvalgos susijungia į vientisą raginimą
šiandienos visuomenei perimti maironiškąją nuostatą – vertinti savo kultūrinį
išskirtinumą kaip stiprybę, o ne kliūtį.
„Kokius
saitus mes šiandien galime rasti su Maironio kūryba, perėję XX a. patirtį, kai
įsigalėjęs dorovinis reliatyvizmas, kai ironija ir skepticizmas yra
būdingiausia dvasinė laikysena <...> Jo poezijos taurus paprastumas,
skaidrus aiškumas, autentiška dvasinė kaitra ir dorovinė rimtis yra ar bent
gali būti mūsų buvimo atrama, kuri neleidžia nugrimzti, ištirpti, prarasti
patiems save. Maironio žodis paliečia mus, jaudina, įtikina, sujungia mus su
pagrindiniais istorijos, likimo, gamtos dalykais, su gyvenimo, mirties ir
prisikėlimo paslaptimi. Jis iš tikrųjų yra šaltinis, prie kurio grįžtame
nuvargę, išsekę, ištroškę ir kuris visada atgaivina, grąžina mus prie tikrųjų,
amžinųjų vertybių.“ Vanda Zaborskaitė iš straipsnio
„Tikėjimo ir vilties poezija“.
Vanda Zaborskaitė buvo
viena ryškiausių XX a. antros pusės ir XXI a. pradžios lietuvių
literatūrologių, profesorė bei kritikė, kurios autoritetas formavo ištisų
filologų kartų požiūrį į klasikinį paveldą. Jos mokslinė veikla, apžvelgiama
„Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, pasižymėjo ne tik gilia literatūros
analize, bet ir išskirtiniu dėmesiu krikščioniškosioms vertybėms, humanizmui
bei tautinei savybei, o monografija apie Maironį tapo esminiu veikalu,
padėjusiu naujai atrasti poeto kūrybos gyvybingumą moderniaisiais laikais.
Savo citatoje V.
Zaborskaitė pabrėžia, kad po XX a. sukrėtimų, atnešusių dorovinį reliatyvizmą,
skepticizmą ir ironiją, Maironio poezija išlieka esmine dvasine atrama. Autorė
teigia, kad poeto kūrybos paprastumas, skaidrumas ir dorovinė rimtis veikia kaip
stabilus pamatas, neleidžiantis šiuolaikiniam žmogui prarasti savo tapatybės
vertybių chaose. Maironio žodis jai yra gyvas ryšys su pamatiniais būties
dalykais – istorija, gamta bei mirties ir prisikėlimo paslaptimi, todėl jo
poezija tampa ne praeities reliktu, o nuolatiniu atgaivos šaltiniu.
Galiausiai literatūrologė
akcentuoja, kad prie Maironio kūrybos grįžtame būdami dvasiškai išsekę, nes
būtent čia randame tai, kas tikra ir amžina. Jos požiūriu, Maironis sugeba
peržengti laiko barjerus ir pasiūlyti autentišką dvasinę kaitrą, kuri sujungia
tautą su jos likimu ir grąžina prarastą dvasinę pusiausvyrą. Taip V.
Zaborskaitė įtvirtina mintį, kad klasika yra ne tik literatūros istorija, bet
ir gyvybiškai būtinas moralinis orientyras kiekvienai kartai.
Galvoju, kodėl didelė dalis mokinių mokykloje nemėgsta
poezijos nei skaityti, nei jos analizuoti, kai jos psichoterapinis ir
egzistencinis gydimas toks akivaizdus. Paslaptis.
„Lyrika žmogaus dvasią atveria ir kartu
suteikia jai galimybę pasislėpti, likti savyje, likti savimi, turėti kur
sugrįžti iš gyvenimo, kur lemia poreikiai, interesai, didesnis ar mažesnis
prisitaikymas, reiškiantis ir tolimą savęs, nuo prigimties ir patirties.“Viktorija
Daujotytė iš knygos „Mažoji lyrikos teorija“ (2005).
Vitalija
Pilipauskaitė–Butkienė. „Kvėpuoju“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.
Sveiki, skaitytojai,
Pirmosios
knygos laureatė Vitalija
Pilipauskaitė–Butkienės debiutinis poezijos rinkinys Kvėpuoju tapo tikra
sensacija, bent jau tokią išvadą galiu padaryti, kai žymūs literatūrologai
pratrūko it votys skanduoti straipsniais ir pasisakymais socialiniuose
tinklapiuose, kad turime poezijoje tikrai rimtą kūlverstį–salto, tą lyg ir
bando pasakyti rinkinio pabaigoje knygos redaktorius Aidas Marčėnas, kuris teigia,
kad tikriausiai Kvėpuoju būsiąs
tikrosios poezijos paslapties įminimas, nors pati autorė eilėse sako, kad yra
gavusi iš draugų nuomonių, kad jos poezija, na, ne visai ta tikroji poezija,
nors šiandien, kai poezijos rėmai visiškai išsilieję ir sunku supaisyti jos
trupančias ir susijungiančias formas, dabar net romanai gali būti vadinami iš
dalies poezija.
Grįžtant prie Pirmosios knygos, šiemet regiu gana
neblogus, visų pirma vizualinius pasikeitimus. Ilgiau nei dešimtmetį buvo
leidžiami pieštų iliustracijų viršeliais ir dizainas kasmet vis nekintantis,
šiemet tikriausiai Lietuvos rašytojų
sąjunga nusprendė atnaujinti Pirmąją
knygą ir V. Pilipauskaitės–Butkienės debiutą išleido kiek kitokiu viršeliu –
man visai patraukliu, moteriškai žiūrinčia akimi į skaitytoją, o pavadinimas
sufleruoja patį gyvenimą, virsmą, asmenybę ir laisvę – gyvenu, vadinasi esu, o
šis viršelis sako: „kvėpuoju, vadinasi, esu“, vadinasi, reikia mane
perskaityti, kad ir Tu galėtum kvėpuoti.
Nesunku įsivaizduoti į
ką koncertuojasi visas rinkinys, užmetus akį į atgalinį viršelį – moteris apie
tai, ką reiškia būti moterimi. Pirma mintis į galvą šovusi: „na, kiek gi galima
apie tą patį?“ moters tapatybės problema tokia „įsiėdusi“ mūsų literatūroje,
kad tikriausiai vien studijos būtų tokios, pradedant tuo, kaip užgimė po
Nepriklausomybės ištisa gausa moterų rašytojų, ir gerų rašytojų, o baigiant moterų
rašymu apie moteris – reiktų gyvenimo suskaityti. Tačiau, tik perskaičius visą
rinkinį, atsiveria kažkas visai kito, kažin koks slėpiningas mergaitės tapsmo
su nuopuoliais ir dvasiniais pakylėjimo peizažas – ir nebanalus, ir retkarčiais
visiškai netikėtais rakursais išgryninti autentiški, kone biografiniai elementai,
tada galima suklusti: o gal knyga turėjo vadintis ne Kvėpuoju, bet Nusirengiu?
Sielos per intymius, neretai brutalius potyrius atsivėrimas eilėse tapo
pakylėtas prasmių audiniu į terapinį skaudų ir kartu nušviesėjantį per skyrių
besimainantį patirčių koloritą į sunkiai nusakomą dokumentiškumo, šeimos sagos,
būdingos prozai ar epiniam kinui, matmenį. Eilės įmagnetintos gyvu,
pulsuojančiu ir priartėjančio prie esminės moters esmės nusakymo, nuo lūžtančio
posmų kūkčiojimo iki apvalančios, švelnios ir sakralios, kone užtarnautos
ramybės.
Išties eilėraščių gausa
iš skirtingų poetės gyvenimo periodų, tą byloja datos, tačiau netgi pabirusios
laiko žymės eiles struktūruoja ne chronologiškai, bet pagal atitinkamą tematiką.
Pirmasis skyrius Prabudimas yra tarsi
uodo perčiuožimas vandens paviršiumi, užkabinant beveik visas temas, kurios bus
atveriamos kituose skyriuose, savotiškas reveransas ir prisistatymas
skaitytojams. Tiesą sakant, iškart veriasi autentiškų, nesumeluotų ir
nesuvaidintų poetinių patirčių žodžiai, gal kiek net naivoki, kadangi pirmoje
poezijos pusėje vyrauja deminutyvai, kurie suteikia prozišką pasakos sekimo
įspūdį, pvz., batelis, stalelis,
kuriuos taip mėgsta Stankevičius. Liaudies pasakojimo kalbėjimo būdas
neatsitiktinis, (alkanų žvilgsnių lydima,
/ šitaip septynias dienas aplink visą pasaulį p. 23), jis suteikia
ironijos, savotiško sarkazmo į naivių mergaičių istorijas, juk lietuvių
liaudies pasakos turiniuose pilna smurto – fizinio bei dvasinio skausmo, čia
raganos deginamos, barstomos po laukus, žudomi ir ryjami žmonės, kapojamos
galvos. Iš tikrųjų lyg naivia „mergiška“ kalbėsena prasideda prakąstos
bandelės, lyrinio „aš“ pasakojimo istorija (kurva
kurva kurva, – / rėkdavo varydamas botagu per jos siaurą pasturgalį <...>
tai tiek / tos vaikystės p. 18). Stiprus naratyvinis įspūdis, eilės
nepaisant vizualinės eilėraščio struktūrinės formos, savo polėkiu turi stiprų
prozišką valentingumą, kartu tai ne tik trumpi poetiniai pasakojimai, bet
terapinės lyrinio subjekto išpažintys.
Pirmasis eilėraštis Moters siela neatsitiktinis, jis tampa
raktu į visą rinkinį ir savo ritmika primena Pirmąjį laišką Korintiečiams „Meilė
kantri, meilė maloninga...“ tik šįkart lyrinis subjektas meilės
necharakterizuoja, bet griauna moters įsivaizduojamas prievoles ir mitus,
priešdėlis „ne“ įgauna destrukcinio poliškumo ir suteikia lyriniam subjektui
stoiškumo, atveriant slėpiningas moters gelmes.
Vitalija Pilipauskaitė–Butkienė
Nesunku greitai
nusivilti eilėmis, nes pradedama pasigesti paslapties, kurį dažniausiai
suteikia poetinės metaforos, simboliai. Eilėraščiuose mums įprastų metaforų,
kurios suteiktų gylį, regis, trūksta, kokį kartais stebuklą padaro Donaldas
Kajokas, kuris iš nieko sukuria aiktelėjimą, o štai pirmas įspūdis, kad V.
Pilipaitytės–Butkienės eilėse žodžiai iškelti iš metaforų šulinio, jie atviri,
poetinė paslaptis, kuri lyg ir turėtų glūdėti gelmėse, išarta dėl išpažinties
įspūdžio, tačiau kuo toliau skaitoma, tuo labiau suvokiama, kad „išarti“ į
paviršių žodžiai dar nėra atskleista paslaptis. Ji veriasi rinkiniui artėjant
prie pabaigos – gyvybės ir moters paslaptis, ji tampa visa ko Kvėpuoju poetine paslaptimi, nujaučiamas
proziškas naratyvas jungiasi tarp eilėraščių plėsdamas poetinį karoliukų vėrinį,
ištisą moters tapsmo išsipildymą per motinystę, todėl primena Kryžiaus kelią.
Motinystė ir šeima,
kaimo agrarinis pasaulio apsuptis, žemės ir vaikystės svarba. Poetei svarbi
moteriška gyvybės tąsa, todėl atiduodama duoklę ne tik skaudiems vaikystės
potyriams, bet ir motinai, močiutei. Vienas negailestingiausių eilėraščių apie
išduobtą krūtį ir mirštančiosios paskutiniai gyvenimo veiksmai, savotiškas
įkapių ritualas, nuojauta, neįvardinta mirtis, kuri „užsmaugia“ maitinimo
kanalą – brutalu, žiauru, įtaigu, artima. Apskritai ciklinių eilėraščių
rinkinyje nemažai, jie trūkčiojančiai ir proziškai pasakoja įvykius, būsenos
lieka už žodžio, „virškinamos“ skaitytojų arba klausytojų. Lygiai taip pat
galima sakyti ir apie mergytės išžaginimą, nors „saldainio“ motyvas toks gajus,
kad jau tapęs pedofilijos štampu, banalybė, tačiau eilėraščio kontekste jis
tampa peiliu, kuriuo kastruojama siela. Tolesnės išžaginimo pasekmės siaubingos,
jos liudija lyrinio subjekto skausmingą traumuotą gyvenimą – tai neištrinama,
tai nulemia moters likimą (kodėl tai man
reikia šitaip bėgti nuo tų, kurie myli, / pas tuos, kurie niekina, / p. 89),
priartėjama prie savęs niekinimo ir naikinimo bedugnių. Būsenų kaita, sutikti
vyrai, prisilietimai, kvapai – viskas bus siejama su nuskriaudimu ir tai Kvėpuoju rinkinyje tampa gyva,
autentiška, šokiruoja, netgi priminė tamsiuosius Onės Baliukonės poezijos
periodo eilėraščius.
Nemažai leksikos
eilėraščiuose, kuri nusako moterį fiziškai – menstruacijos, kraujas, kaulai,
viduriai. Brutalūs fiziniai kūniški žodžiai tarsi išverčia lyrinio subjekto
fizinį vidų į išorę, lyg skerdykloje, kur visos vidaus žaizdos išverčiamos į
dienos šviesą, nusakant egzistencinių traumų stigmas – prakąstos bandelės,
skaudančios bandelės, neužgyjančios ir kartu tokios stiprios, evoliucionuojančios
ir augančios. Maždaug rinkiniui einant link pabaigos, juntamas šviesėjimas,
išsipildo suluošintos moters kaip motinos tapsmo dalis (ir tas mano dubuo, / mano perrėžta tarpvietė, / mano pritvinkusios
krūtys / tapo moterimi – / p. 129). Motinystė tampa lyriniam subjektui dovana,
moteriškumo triumfas, todėl paskutinis skyrius Giedojimai lyg ir skiriami vaikams, bet iš esmės jie rezonuoja
gyvybės stebuklą, tą paslaptį, kuri slėpėsi už brutalių, gniuždančių žodžių,
potyrių ir įvykių. Jokia našta būti moterimi, lyrinis „aš“, sako, kad moters
kūnas yra vientisas su joje esančia ir ateinančia į šį pasaulį gyvybe (tai kad mano karalius dar tik mokos kalbėti
/ p. 126), pagarba vaikui, gyvybei ir tęstinumui, tai kas lyg ir pasitraukę
iš lietuvių poezijos lauko.
Ilgai galvojau, koks
poezijoje vyro vaidmuo? Jis visoks – nuo prievartaujančio ir kirviu
besivaikančio iki mylimųjų, kurie pasėja gyvybę. Moteriškas solidarumas ir
paslaptys, metafizinis seseriškas bendrų likimų audinys, nusidriekęs
plokštumoje ir per išmirusias kartas (moterų
tinklas, / šviesos tinklas, moterų tinklas, šviesos tinklas, / p. 125), kur
sluoksniuojasi ištisos moterų bendruomenės vienybės audinys ir per amžius greta
vyrų, prie dėl vyrų atsirandančių vargų, ir džiaugsmų. Šiuo atžvilgiu vyrai kur
kas vienišesni – jiems nesuteikta auginti savo kūne gyvybės, tik ją sėti, o
vyrų bičiulystė, žvelgiant į šiuolaikinę vyriją, atrodo tik atskiros vienišos
salos. Kas poezijoje parašys, ką reiškia būti vyru be tinklo ir žuvies?
